Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Katalikai ir Demokratija

 
      Nekartą tenka išgirsti katalikams metamus priekaištus:
 
— Jūs katalikai esate nedemokratiški: jūs negalite laisvai ieškoti tiesos, leistis į diskusijas ar kompromisus. Su jumis nė negalima diskutuoti, nes esate surišti savo dogmomis, turite lenktis autoritetingam dvasiškių žodžiui.    
 
      Šie priekaištai savo įsitikinimuose stipriam žmogui gal ir nekenkia, bet silpnesnį gali išstumti iš tikrų vėžių, todėl šiame rašiny panagrinėsime tų priekaištų vertę ir pažiūrėsime, ar geras katalikas negali būti drauge ir tikras demokratas. Pamatysime, kad katalikybė demokratijai nesipriešina, bet ją dar iškelia ir mums parodo tikroje savo šviesoje.
 
Kas yra demokratas
 
      Ne kiekvienas, kurs save laiko demokratu ir kitiems primeta nedemokratiškumą, jau yra tikras demokratas. Daug kas demokratijos skraiste visai ką kitą mėgina pridengti. Ir sovietai sakosi vykdą liaudies demokratiją. Todėl yra svarbu tikrai suprasti ir turėti teisingą mastą, kuriuo galėtume matuoti demokratiją. Nesileidžiant į ilgas teoretines diskusijas, galima pasakyti, kad demokratija yra ten, kur valstybės valdžia yra ne kai kurių privilegijuotųjų bet visos tautos rankose. Kitais žodžiais, demokratija yra visų piliečių atsakomingumas ir bendravimas viešųjų reikalų tvarkyme bei naudojimasis plačiom laisvėm: tikėjimo, sąžinės, susirinkimų, spaudos. Tikras demokratas yra tas, kurs aktyviai dalyvauja bendruomeninių reikalų tvarkyme ir, pats naudodamasis plačiom laisvėm, taip pat ir kitiems jas pripažįsta.
 
      Kas katalikui kliudo būti tokiu tikru demokratu? Bet kai kas katalikus vadina nedemokratiškais dėl to, kad jie nepritaria demokratijos vardu skelbiamoms neribotoms laisvėms, pastatančioms žmogų ir jo protą vieninteliu visa ko mastu. Dėl tų laisvių supratimo ir jų apimties gyvenime ir iškilo liberalinės demokratijos šalininkų kova su Kat. Bažnyčios atstovais. Ne dėl demokratijos pagrindų: liaudies suverenumo, galios pačiai nepriklausomai valdytis, ką katalikai filosofai visuomet pripažino. Taip pat ne dėl įstatymų leidimo balsų daugumos nutarimu, nes dauguma gali tikrai geriau pažinti, kaip yra geriau viešuosius reikalus tvarkyti pagal prigimties įstatymą, kurs vienas tėra kiekvienos teisės šaltinis ir įpareigojimo mastas. Kova ėjo ir dabar tebeina tik dėl to, kad katalikai nesutinka pirkti demokratiją vien iš pozityvistų monopolio ir ją priimti su tuo rūbu, kuriuo ją apvilko 18-19 amžiaus demokratinės minties skelbėjai racionalistai. Tai yra racionalistinio liberalizmo rūbas: laisvė neigti autoritetą, tikėjimas į neribotą laisvę bei socialinę žmonių lygybę.

Skaityti daugiau:

KUNIGAS JONAS CHRIZUI

Mielasis!
 
      Priimkite mano užjautą! Kaip spėjote, taip ir įvyko: Jūsų daugelis nesuprato. Ne vienas patarėjų įtrynė stambios druskos Jūsų žaizdon. Be blogos valios, tas tiesa. Bet druska lieka druska.
 
      Kone visi palaikė Jūsų laišką vienpusišku žmonos kaltinimu ir savęs aukštinimu. Pabrėžė, kad būtų reikalinga išklausyti ir antrosios pusės, be ko esą negalima patarti Jums nieko tikro. Su tuo pilnai sutikti negalima. Ir štai dėl ko:
 
      Jūs man rašėte laišką, ne diskusinį straipsnį “Laiškams”, kur būtų svarbu gauti viršų. Rašėte kaip išpažintį net bijodamas kad aš jos nepalaikyčiau “idijotiška”. Kaip kiekvienoje nuoširdžioje išpažintyje, taip ir Jūs čia aiškiai apkaltinote save. Štai Jūsų paties sakiniai: “O kas kaltas? Aš pats. Kalta mano meilė žmonai... Aš mylėjau aklai. Kaip dabar matau, čia ir buvo mano klaida”. Ar bereikia aiškesnio apsikaltinimo?
 
      Nerandu Jūsų nė galutinio žmonos pasmerkimo, nė to pariziejiško savęs aukštinimo. Juk visą Jūsų laišką galima suimti į šiuos kelis sakinius: “Taip elgiasi mano žmona. Aš bandžiau reikalą šitaip sutvarkyti, bet nepavyko. Dalykai eina blogyn. Kunige, jūs patarkite, kas man toliau daryti”. Tiek čia pariziejiškumo, kiek ant kulno plaukų !
 
      Neturiu nė mažiausio pagrindo įtarti, kad Jūs norėtumėte kunigą prigauti. Todėl tikiu Jūsų nuoširdumu, kaip per išpažintį, ir stengiuos surasti, kas Jūsų ir žmonos elgesyje buvo negera, nurodyti, kas ir kaip būtų taisytina.
 
Didelis nesusipratimas
 
      Visa eilė patarėjų nesuprato Jūsų “aklosios meilės” žmonai. Jie pagalvojo, kad Jūs tiek apsunkinate ją savo reikalavimais, kad jai tai įgriso iki gyvo kaulo ir todėl ėmė
 
      Jūsų nebeapkęsti. Todėl jie pataria Jums “pažaboti savo meilę”. Man gi Jūsų laiškas sako, kad žmona Jūsų nesibaido, o tik reikalauja saugotis prieauglio. Jei taip darytumėte, ji nuo santykių neatsisakytų. Ar to nepatvirtina kad ir tas Jūsų sakinys: “Pažabota meilė baisiai žiauriai veikė mane, net atstumiančiai, ir aš pradėjau tos meilės vengti, nes ji mūsų neartino, o vis tolyn viens nuo kito stūmė”. Vadinas, žmona sutiko jus “mylėti”, jei tik nebus pasėkų, jei tik “pažabosite” savo meilę. Jūs kurį laiką taip ir darėte, ir žmona tada buvo patenkinta. Ji “sustreikavo”, tik įsižiebus naujai gyvybei, ir padarė tai, ką grasino tokiu atveju padarysianti.
 
      Visa tai įrodo, kad Jūsų “akloji meilė” žmonai nereiškia neriboto savo aistrų tenkinimo, o tai, kad Jūs neprotingai ir nekrikščioniškai mylėdamas žmoną, sutikote net su nedorais jos reikalavimais; neturėjote vyriškos ir krikščioniškos drąsos pasipriešinti žmogų pažeminantiems veiksmams. Jei Jums būtų rūpėję tik savo aistras patenkinti, tai nebūtumėte ėmęs vengti “pažabotos meilės”, nebūtumėte porą metų kankinęsis ir darbu ir pasninku bebandydamas visiškai numarinti įgimtus palinkimus. Būtų pakakę paklausyti žmonos patarimo, “pasisaugoti”, ir viskas būtų buvę “tvarkoje”. Todėl Jums mesti p. Aldonos ir “Žemaitės” kaltinimai yra skaudžiai neteisingi.

Skaityti daugiau:

NENUSISEKUS MOTERYSTĖ

      REDAKCIJOS PASTABA. Čia dedamas laiškas yra rašytas vedusio vyro savo geram draugui, taip pat turinčiam šeimą. Šis jo draugas atsiuntė tą laišką ir savo atsakymą “Laiškams Lietuviams”, manydamas, kad jis bus naudingas ir kitiems. Būtume dėkingi, kad ir kiti skaitytojai, ką nors išgirdę laišku ar žodžiu iš savo draugų, atsiųstų tas mintis drauge su savo atsakymu mums, jei matys, kad tos mintys bus naudingos daugumai kitų skaitytojų.
 
Brangusis,
 
      Esu tokioje padėtyje, iš kurios neberandu išeities. Tikiuosi, kad gal Tu man galėsi nurodyti kelią. Žinai kad esu dar jaunas ir prieš trejetą metų drauge su savo geru bičiuliu atvykau į Ameriką. Abudu gavome gerai apmokamą darbą. Apsirengėme, nusipirkome naujus automobilius, susipažinome su vietiniu jaunimu ir linksmai leidome laiką.
 
      Draugas netrukus vedė lenkų kilmės amerikietę ir susilaukė kūdikio. Deja, draugas mėgo išgerti. Prasidėjo nesutikimai su žmona, ir juodu turėjo išsiskirti. Dabar jis civiliniu būdu susituokė su turtinga dviejų namų savininke amerikiete, išsiskyrusia su vyru. Ji yra gerokai vyresnė už mano draugą, bet atrodo esanti geros širdies, nes ragina mano draugą atsiimti iš anos lenkės savo vaiką ir auginti jį dabartinėje šeimoje.
 
      Nerašyčiau Tau šių dalykų, jei jie tiesioginiai neliestų ir manęs. Matai, po draugo vestuvių ir aš, kiek palaukęs, susituokiau katalikų bažnyčioje su čia gimusia itale. Atvirai kalbant, turėjau vesti, nes ketvirtame mėnesyje po vestuvių jau turėjome dukrelę. Atrodė, bus viskas tvarkoje. Ir mylėjomės ir gražiai gyvenome. Mergina prieš vestuves gyveno drauge su savo sena motina, bet po vestuvių nuo jos atsiskyrė. Sakė norinti gyventi tik su manim ir su dukrele, kad būtų “good time”. Pirmaisiais mėnesiais viskas ėjo sklandžiai, bet paskui ji pasidarė, nežinau dėl ko, labai erzli, nepatenkinta manimi.
 
      Kad daugiau uždirbčiau, mečiausi į nakties darbą. Bet kai vėlai naktį grįždavau pavargęs iš darbo, rasdavau vaiką beklykiantį, o žmoną besivartančią lovoje. Susierzinusi reikalaudavo, kad eičiau tvarkyti vaiko, nes ji negalinti miegoti. Kiek aš gaudavau užmigti ir pailsėti, mano žmonai visai nerūpėjo. Vaikas, atrodo, taip pat nedaug ją beįdomavo.
 
      Po kiek laiko žmona pradėjo skųstis, kad jai vienai su vaiku labai nuobodu vakarais, todėl jį nenorinti, kad aš dirbčiau naktinėje pamainoje. Tada pakeičiau darbą ir dabar dirbu dienomis. Bet štai vėl naujas prasimanymas : kitą rytmetį ji neleidžia man keltis ir sako, kad užteks pragyvenimui, jei aš tik tris dienas savaitėje dirbsiu. Bet kai nueiname į miestą apsipirkti, tai mums niekados neužtenka turimų pinigų. Viskas, ką ji turi, esą jau ne madoje ir, atrodo, kad ji norėtų viską nusipirkti, ką tik pamato. Iš to pradėjo kilti nesusipratimai. Ji prikiša man, kad per mažai uždirbu.

Skaityti daugiau:

“MEILĖS KRAŠTE” APSILANKIUS

     Kai atėjau pas savo senąjį draugą, radau jį sėdantį į automobilį.

     —    Atrodo, kad ne laiku pataikiau, — apgailestavau, — kur ruošiatės vykti?
 
 
     —    Visai arti, tik 20 mylių. Po poros valandų būsiu namie. Siūlyčiau važiuoti drauge. Supažindinsiu su savo seseria.
 
     —    Kur ji yra?
 
     —    Lovelande.
 
     —    Loveland — meilės kraštas. Keistas vardas. Ką ji ten veikia?
 
     —    Mokosi tekėti.
 
     —    Tekėti? Ar ir tam reikia mokslo? Tur būt, juokaujate.
 
     —    Visai ne. Lovelande yra institutas, kuris mergaites parengia moterystei.
 
     —    Keistas institutas. Pirmą kartą girdžiu.
 
     —    Visai nenuostabu. Tai yra visai naujas išradimas. Šis institutas yra įsteigtas tik 1944 m., Cincinnati vyskupui vadovaujant. Važiuokim. Ne tik išgirsi, bet ir pamatysi.
 
     —    Važiuokim, — ilgai negalvojęs, sutikau.
 
     Nepaprastai gražioje apylinkėje, dideliame, panašiame į vilų miestelį ūkyje, mes radome apie pusantro šimto mergaičių, ir ne vien tik iš Amerikos, bet net iš Europos ir Azijos. Mano įdomumas dar padidėjo, kai iš pokalbių su jomis išgirdau, kad pasiruošimas vedyboms buvo tik viena dviejų metų programos dalis. Pagrindinis instituto tikslas paruošti jauną moterį nešti Kristų į gyvenimą modernioje aplinkoje, moderniais būdais plėsti Jo karalystę. “Nė vienas krikščionis negali būti tikru krikščioniu”,— girdėjome jas skaitant suruoštoje pietų metu svečiams pagerbti programoje, — “nebūdamas kokiu nors būdu apaštalas”.
 
     Kokiu būdu bus tas apaštalavimas vykdomas — šeimoje, mergaujant ar vienuolyne — antraeilis dalykas. Jų programoje instituto tikslas taip nusakytas: “Duoti krikščioniško moteriškumo sąvoką ir padėti moderniai moteriai pritaikyti krikščionybės principus visose gyvenimo sferose; paruošti ją vadovauti modernaus gyvenimo krikščioniškame atnaujinime”.

Skaityti daugiau:

PUŠIS IR BERŽELIS

 

          O tėviške! Koks mielas kraštas,
          Kurio taip netekau ūmai, —
          To neišreikš nė vienas raštas,
          Tą pasakys vieni jausmai...
 
Vaičaitis
 
     Mano tėviškės sode ant smėlio kalvos augo nepaprasto gražumo pušis ir berželis. Pušis kresna, išsikerojus, stipriomis gumbuotomis šakomis, amžinai žaliu aksomu dėvinti. Berželis baltu kamienu prie pušies prisišliejęs, į aukštį ištįsęs, viršūne nuo pušies nusviręs, virpąs skaisčiai žaliais lapeliais. Atrodė, kad pušis apglėbusi laiko lieknąjį berželį, o šis, svirdamas nuo jos žalių rankų, stengiasi pabėgti iš jos globos.
 
     Ir iš toli juodu buvo pasigėrėtini. Pareinant iš mokyklos, jau pusiaukelėj imdavo ryškėti virš sodo iškilęs tamsus pušies vainikas su šviesiai žalia dėme. Atrodydavo, kad mamytė, apsisiautusi savo tamsiu apsiaustu ir žalsva suknele, ateina manęs pasitikti...
 
     Būdavo žavingai gražu, kai rudenį mano tėviškės sode tarp tamsių pušies garbanų berželis imdavo auksu gelsti. Atrodė, kad pražįsta pušis. Šventas ir paslaptingas tapdavo tada sodas. Vėsaus rudenio gelsvoj saulutėj voratinkliai draikos, o raudonais obuoliais apkibusios obelys mergaičių skruostais žydi... Papūs, būdavo, nuo tuščių laukų švelnus vėjelis, pušis pajudina savo garbanas, didingai suošia, apie amžinai žalią jaunystę kalbėdama. O berželis, lyg protestuodamas prieš pušies dainą apie amžinybę, pabers visą debesėlį savo gelsvų lapelių, be žodžių pasakodamas apie nepastovumą, praeinamumą ir mirtį.
 
     Tikrai nepaprasto gražumo buvo mano tėviškėje pušis ir berželis.
 
          Lietuva, mano žeme, šalele gimtoji!
          Tik tas supras, kad tu jam sveikatą atstoji, 
          Kas jau tavęs neteko...
 
Ad. Mickevičius
 
     Seniai pušies ir berželio jau nebemačiau. O ilgu man jų... Jie mano širdyje, kaip brangiausios relikvijos šventuosiuose Lietuvos atsiminimuose.
 
     Nežinau, ar pušis su berželiu dar vis tebestovi, ar gelsvais rudeniais vis ginčijasi apie amžinybę ir mirtį. Tik žinau, kad sodyba tapo nuniokota. Vieną ramią rudens mėnesieną atvažiavo svetimieji atėjūnai, suėmė seserį, jos dukreles ir visas išvežė.
 
     O seną mamytę, kuri atsiklaupus prašė pasigailėjimo, nušovė ir paliko gulėti vienišą kruvinoje ramybėje... Kitą rytą atėję kaimynai ją nunešė ir pakasė smėlio kalnely po pušimi ir berželiu.
 
          “... jie elgiasi, kaip Kristaus kryžiaus 
          priešai. Jų gyvenimas baigsis pražūtimi, 
          jų dievas yra pilvas...” (Pilyp. 3, 19).
 
     Svetimos šalies draugai man sako:
 
     —    Jei mes prašome, kad padainuotum, tavo dainos liūdnos. Ar visos tavo krašto dainos tokios?
 
     — Ne visos, — atsakau.
 
     —    Kodėl tu nesidžiaugi vasaros atostogų džiaugsmu, kaip mes: nerūpestingai ir laisvai? Juk reikia džiaugtis, kol esame jauni! Valio, mūsų jaunystė!...

Skaityti daugiau:

Rūpimieji KLAUSIMAI

KELETAS TRUMPŲ PAAIŠKINIMŲ
 
     Šiame skyriuje redakcija atsako į įvairiausius skaitytojų klausimus. Jeigu klausimas yra svarbus ir painus, dažnai atsakome ištisu straipsniu. Bet kartais užtenka atsakyti vienu kitu sakiniu. Šiuo kartu surinkome kelis skaitytojų klausimus, į kuriuos atsakysime trumpai. Manome, kad tie atsakymai bus aiškūs ir patenkins klausėjus.
 
Svetimų laiškų skaitymas
 
     Ar yra nuodėmė skaityti svetimus laiškus? Kai kuriems asmenims jų pareigos leidžia skaityti kitiems rašytus laiškus. Pav., tėvai gali skaityti nepilnamečių vaikų laiškus. Įvairiose auklėjimo įstaigose gali skaityti auklėtinių laiškus tie asmenys, kurie yra šiam tikslui vyresnybės paskirti. Valdžios paskirti asmenys gali skaityti laiškus, kai dėl kokios nors priežasties yra įveta cenzūra. Skaityti svetimus laiškus tik iš smalsumo, kai nesi tam vyresnybės paskirtas, yra visuomet nuodėmė. Laiške gali būti įvairių, paslapčių, įvairių dalykų, kurie tik tam asmeniui gali būti žinomi, kuriam laiškas adresuojamas. Taigi, skaityti be jo leidimo tuos laiškus yra paslapties laužymas, brovimasis į kito asmens privačius reikalus. Nuodėmės didumas priklauso nuo sulaužytos paslapties svarbumo. Kartais gali būti ir sunki nuodėmė.
 
Nesuprantama malda
 
     Ar yra kokia nauda iš tokios maldos, kurios žodžių nesupranti? Pav., žmonės bažnyčioje gieda “Tantum ergo” ir kitas lotyniškas giesmes, nesuprasdami jų reikšmės. Ar tai yra naudinga?
 
     Garsusis indų vadas Gandhi yra pasakęs, kad geriau melstis širdimi be žodžių, negu žodžiais be širdies. Taigi, geriausia malda yra tada, kai supranti ir atjauti tai, ką sakai. Vis dėlto ir iš tokios maldos, kurios nesupranti, gali būti naudos. Juk turi bent norą melstis ir Dievui ką nors paaukoti, vieną kitą minutėlę Jam pašvęsti.
 
     Dar aiškesnė yra giedojimo nauda, nors žodžių ir nesuprastum. Žmonės dažnai žavisi operomis, dainuojamomis svetimomis, jiems nesuprantamomis kalbomis. Jei žodžių ir nesupranti, bet gali gėrėtis gražiomis melodijomis. Taigi, ir giedodami lotyniškas giesmes, mes garbiname Dievą ne tik žodžiais, kurių nesuprantame (juos Dievas supranta !), bet ir melodijomis, kuriomis kiekvienas gali gėrėtis.

Skaityti daugiau:

MERGYTĖ IR BLYNAI

      Čia aš pasakysiu, ką man motina mažam ir paaugusiam vis pasakodavo. Maža mergytė kartą nubėgo pas kaimynus. Šeimininkė kepė blynus. Ar Tamsta žinai, kas yra blynai? Pirmutinių šviežių bulvių... Įmušta vienas ar du kiaušiniai... Įmaišyti į pieną... Kepami ant sviesto.. Apskrebinti... Standūs... Geltoni... Gurgžda, kai kandi... Mes, lietuviai, prieš visą pasaulį galime didžiuotis savo blynais! Ana, Danijos sostinėje Kopenhagoje geriausiuose restoranuose gali gauti lietuviškų blynų, kaip jie daniškai sako “litauisk plisk”.
 
      Taigi, ta mergyčiukė mato, kaip jos draugės motina kepa blynus. Garuoja, čirškia, kvepia... Deda į balto porceliano lėkštę. Duoda savo dukrai. Ta smeigia šakute, prilaiko piršteliais. Kanda, valgo... “Mamyte, — ji sako, — “šiandien blynai gardžiausi ir tu man visų geriausia!”
 
      O mažučiukė viešnia žiūri, žiūri į kepančią blynus moterį, žiūri į valgančią draugę, žiūri į garuojančius blynus... Jei tu būtum matęs, jei tu būtum mačiusi jos akeles! Visa buvo vienos akelės. Kiek joje buvo gležnutės gyvybės, kiek traukiančios valelės, kiek nenumaldomo norelio, viskas spindėjo pro tas mėlynas akeles. Jai nepasiūlė... Bet ji išdidi, jai neapsakomai gėda. “O aš tų blynų nenoriu!” —ji prisivertė ir ištarė. Norėjo priminti save, priminti kaimynei vaišingumo pareigą. “Gerai, gerai, vaikeli: aš kepu tik saviems!” — moteriškė tyčia nudavė nesuprantanti kūdikio noro ir kūdikiško priekaišto.
 
      To jau mažytė nepakėlė: seilė varva, širdelė daužosi, nežinia, kas darosi... Bėgte išbėgo. Namie — tuoj į lovelę. Ir... ir į antrą dieną gulėjo gėlėse paskendusiame karstelyje.
 
      Ar tu tiki ta mažytės istorija? Aš taip, nes aš tikiu savo motina. Ir dabar man skamba ausyse paskutiniai pasakojimo žodžiai: “Mažytė širdelė plyšo! Didelis, dantis sukandęs, išlaiko. Išlaiko nesirūpinimą, atstūmimą. Mažas — ne. Taigi... plyšo širdelė !”
 
Kun. Jonas Matusas