Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Geresnių Laikų Viltis

Šalin nusiminę dūsavimai skaudūs!
Jie silpnina dvasią paikai.
Ar mums, kaip mergaitei raudoti nuraudus, 
Nors spaudžia nelaimės, vargai?
Ne taip mūsų bočiai didvyriai kariavo,
Kai, gindami brangiąją Lietuvą savo,
Jų ėjo į kovą pulkai.
 
Kam trokšti pradengti tą uždangą — girią, 
Kur slepia kelius ateities?
Juk Dievas teisingas ir valdo ir skiria 
Laikus iš aukštos paslapties!
Kas bijo šešėlio, — šešėlius temato,
Tas Dievo galybės tikrai nesuprato:
Naktis jam visur be vilties.
 
Kaip vyrai, be baimės mes stokim į kovą, 
Kaip milžinas amžių baisus,
O meilė tėvynės tebūnie vadovu 
Ir Dievas, kurs valdo visus!
Darbuosmės ir eisme, kur šaukia tėvynė! 
Mylėsme ir gerbsme, ką proseniai gynė! 
Tėvynė iš miego pabus.
 
MAIRONIS
 
 

VIENYBĖJE SU BAŽNYČIA

      Tėve, Jūsų straipsnis “Ar rašytis į parapijas”, kurs buvo išspausdintas praėjusiais metais “Laiškų Lietuviams” 11 nr., sukėlė mūsų tarpe daug ginčų. Vieni sakė, kad parapija ar bažnyčia nėra kokia policijos įstaiga, kad klebonai turėtų kontroliuoti savo parapijiečius. Kiti tvirtino, kad tikėjimas esąs kiekvieno sąžinės privatus dalykas, dėl to reikia kiekvienam žmogui palikti laisvę: kaip jis išmano, taip tegul savo sielą gano. Bet dauguma tą laišką pripažino teisingu ir Jums, Tėve, yra dėkingi už paaiškinimus. Tik dar prašytume daugiau argumentų, kurie mus labiau įtikintų, dėl ko turime ne palaidai, o organinizuotai priklausyti parapijoms ir per parapijas visai Kristaus Bažnyčiai.
 
Su tikra pagarba Jonas G.
 
      Mistinis Kristaus Kūnas
 
      Mielu noru duosiu keletą paaiškinimų, nes man šis klausimas labai patinka, ypač jis mano širdžiai pasidarė brangus, kai perskaičiau Šv. Tėvo Pijaus XII encikliką apie mistinį Kristaus kūną (De Corpore Christi Mystico), išleistą 1943 metais, birželio mėn. 29 dieną. Ta enciklika mane taip sužavėjo, kad ją jau keturis kartus perskaičiau ir iš lėto puslapis po puslapio pergalvojau. Tą encikliką drauge su kitais svarbiais paskutiniais popiežių raštais galima rasti J. E. vysk V. Brizgio paruoštame 1949 metų lietuviškame leidinyje “Popiežių Enciklikos”,
 
      Iš visų mokslo sričių žinome, kad žmogus nėra palaidas, be jokio ryšio su kitais žmonėmis kūrinys. Priešingai, jis yra visa savo prigimtimi socialus ir visuomeninis narys, t. y. įvairiais santykiais ir įvairiomis aplinkybėmis jungiamas su kitais žmonėmis. Juo labiau jis privalo priklausyti Bažnyčios kūnui ne palaidai, bet organizuotai. Tuoj pamatysime ir geriau suprasime, kas yra Kristaus įsteigtoji Bažnyčia.
 
      Daugelyje Šv. Rašto vietų, o ypač įvairiuose šv. Povilo laiškuose, randame pabrėžtą mintį, kad Kristaus Bažnyčia yra tobulai organizuota dieviškoji įstaiga. Savo organizuotumu ir susiklausymu ji tiesiog lyginama fiziniam, gyvam žmogaus kūnui. Žmogaus kūne visi sąnariai yra suskirstyti ir surišti tampriausiais ryšiais į tobulą taisyklingą sistemą — organizmą ir, galvai vadovaujant, atlieka labai svarbius ir komplikuotus uždavinius. Panašiai yra ir Bažnyčioje. Kristus yra to mistinio kūno galva, o mes jo sąnariai.
 
      Tautų apaštalas šv. Povilas, susižavėjęs ta mintimi, štai ką sako: “Mes esame daugelis, bet esame vienas kūnas Kristuje, esame vienas kito sąnariai” (Rom. 12,5). O Kristus, Bažnyčios įsteigėjas, dar aiškiau tą vienybę nušviečia pavyzdžiu: “Aš vynmedis, o jūs vynmedžio šakelės. Kas pasilieka manyje, o aš jame, tas neša daug vaisiaus” (Jon. 15,5). Iš šių žodžių aiškiai matome, kad mes su Kristumi Jo Bažnyčioje esame didžiausioje vienybėje. Mes esame ne palaidi, bet tampriausiais ryšiais surišti ir sujungti į vieną organizmą, taip kaip kūnas ar medis Taigi, jeigu tik atsitrauktume nuo Kristaus ir nesijungtume vieni su kitais, tuoj pasidarytume lyg nudžiūvusios šakelės, į kurias jau nebepereitų medžio sultys ir kurių likimas, Kristaus žodžiais tariant yra labai liūdnas. Jis sako: “Jei kas nepasiliktų manyje, bus laukan išmestas ir sudžius, kaip šakelė, kurią paims, įmes į ugnį, ir ji sudegs” (ten pat).
 
      “Taigi, jūs esate Kristaus kūnas ir sąnariai vienas prie kito”,-—aiškina šv. Povilas (1 Kor. 12,27). Jūs esate gyvojo Dievo bažnyčia, nes Jis sako: aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų, būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta” (2 Kor. 6, 16), sako šv. Povilas, kalbėdamas apie gilų tikinčiųjų susijungimą Kristuje į vieną nedalomą organizmą. Dėl to mylėdami vieni kitus, mes mylime patį Kristų ir ką gera ar bloga padarome artimui, padarome pačiam Kristui.
 
Vienybė ir tikslingumas
 
      Kaip mūsų kūnas yra tiksliai ir tvarkingai sujungtas iš įvairiausių sąnarių, įjungtų į bendrąjį visos kūno sistemos tikslą, vadovaujant galvai, o tie sąnariai vėl yra sudėti iš milijonų mažų narvelių taip, kad kiekvienas narvelis ar celė gali atskirai vystytis ir gyvuoti, bet būtinai turi būti subordinuoti viso kūno tikslui ir naudai, taip ir Bažnyčia, tasai mistinis Kristaus kūnas, yra sujungtas į vieną organizmą, susidedantį iš įvairių tautų, kalbų, luomų, pašaukimų, suskirstytų į parapijas, toliau į vyskupijas ir pagaliau į suvienytą milžinišką, visame pasaulyje išsiplatinusį mistinį Kristaus kūną, kurį valdo nematoma galva— pats Kristus, o matoma galva yra Jo vietininkas ir šv. Petro įpėdinis Romos Popiežius.

Skaityti daugiau:

BOBULĖS VARGAI

(Tremties vaizdelis)

 
     Viešpatie Dieve, tos dienos ilgesnės už amžinybę, — galvoja bobulė sukinėdamosi po kambarį. Jis skurdus. Vienas langas šiaurinėje namo pusėje, viduje dvi geležinės lovos, užtiestos kareiviškomis antklodėmis. Kampe žėruoja elektrinė plytelė, bet ant jos niekas neverda. Ant sienos kabo apdulkėjęs keptuvas ir ant stalelio stovi kelios amerikietiškos konservų dėžės su vandeniu. Tai visas kambario inventorius. Jame gyvena jos duktė ir išdykėliai Jonukas su Petriuku. Jų tėvelis bolševikų išvežtas į Sibirą.
 
     Skurdu ir liūdna senelei, Lietuvoje buvusiai turtingai ūkininkei, tvarkant tremties kampelį. Ji, nors jau treti metai svetur, rodos, nė vienai minutei neužmiršta nei savo tėviškės nei žento, rusų išvežto. Bet už vis labiau jos širdį kankina sūnus, Lietuvoje partizanu likęs. Su kuo ji tik pradeda kalbą, visuomet pasakoja, kaip jos senatvės paguoda, jauniausiasis sūnus Vytautas, su šautuvu ant pečių pro vartus juos išlydėjo, tardamas rimtu beveik grasinančiu balsu: “Dabar skubėkit į vakarus! Išmaudę bolševikus ugnyje, mes jūsų lauksim. Iki pasimatymo!” Kiek tai ašarų kaštuoja bobulei! Ji verkė išvažiuodama, ji negali susilaikyti neverkus, apie tai kitiems pasakodama ir net viena apie tai galvodama.
 
     Vakar bobulė ilgai negalėjo užmigti, nes šoniniame kambaryje, atskirtame tik plona, plyšiuota lentų sienele, gyvena girtuokliai “kazirninkai”, kurie dažniausiai tik paryčiu nurimsta. O pasakyk tu jiems ką nors, tai išjuoks, iškolios. Kas tik to seno žmogaus neniekina!... Todėl ir tyli bobulė: geriau jau kentėti, geriau visokį kartumėlį giliai širdin paskandinti. Juk ji bedugnė, kaip džiaugsmas, taip lygiai ir skausmas...
 
     Švintant, kai dar visi miegojo giliausiu miegu, bobulė jau buvo atsikėlus. Šiandien sekmadienis, ir ji norėjo prieiti išpažinties. “Šiandien bus daugiau žmonių, nes misijonierius atvažiavęs, reikia anksčiau nueiti” — galvojo ji.
 
     Bažnyčioj bobulė pasivilgo kaktą švęstu vandeniu ir atsiklaupusi persižegnoja. Bet melstis nesiseka: galvoje ūžia, širdyje darosi pikta. Ji beveik pradeda verkti: “Visi mus paliko — ir Dievas ir žmonės”... Bet tuoj susigriebia, kad blogai galvoja. Juk Dievas, kuris leidžia šviesti saulei ir lyti lietui ne tik geriems, bet ir blogiems, kurio Apvaizda lydi ir ropojančius vabalėlius, negali palikti savo žmogaus... Giliomis jos veido raukšlėmis nusirita stambios ašaros.
 
     Tikrai sugraudinta širdimi ji prieina prie klausyklos:
 
     —    Tegul bus pagarbintas...
 
     —    Per amžius...
 
     —    Dvasiškas tėveli, per šią savaitę sugriešijau: buvau pikta, nekantri... maldoje išsiblaškius... ant Dievo rūgojau...

Skaityti daugiau:

PAŠNEKESYS SU VEDUSIŲJŲ PORA

      Atsisėdome ant gražiam kampely stovinčio suolo botanikos sode. Jis sėdosi girdimai atsidusęs. Ji nustebusi žvilgtelėjo į jį.

 
      —    Ką reiškia tas tavo atsidusimas? Ar tau taip gerai ar taip blogai?
 
      —    Ak, — tarė jis,—aš tik džiaugiuosi, kad vėl čia esame, kaip tada gegužės mėnesį.
 
      —    Taigi, — tariau aš, — štai jau šešeri metai prabėgo nuo anos gražios pavasario dienos po jūsų sužieduotuvių. Tada mes čia linksmai kalbėjomės apie rimtus dalykus.
 
      Vadinas, Jūs tai dar atsimenate, — atsiliepė ji su tyliu priekaištu balse. —Aš dažnai galvojau, kad jau seniai mudu abu pamiršote. Vos kartą gavome mažytį laiškelį; mūsų laiškai dingdavo be atsakymo, lyg vandeny.
 
      Tai, ką ji pasakė, skambėjo kiek karčiai.
 
      —    Bet, — atsakiau, — jums abiems vis tiek gerai sekėsi.
 
      —    Taip, taip, — kalbėjo ji, — jūs tik tiems žmonėms tesate, kuriems jūsų reikia. Nieko sau nusistatymas.
 
      —    O iš kur Tamsta žinai, — tęsė jis žmonos puolimą, — iš kur žinai, kad mums jau taip gerai sekėsi. Jūs dvasiškiai visuomet manote, kad vedusiųjų gyvenimas — tai rojus žemėje.
 
      —    Ir todėl, — įsiterpė ji karštai, — visada manote padarę karžygišką auką, atsisakydami vesti.
 
      —    Na, kas čia per kalbos, — gyniausi, — ar per tuos šešerius metus, jums susituokus, taip malonu pasidarė kitus užpuldinėti? Mane tai verstų pamąstyti.
 
      — Taip, pamąstyti Jums davėme progos jau tada prieš mūsų sužieduotuves, — tarė jis kiek slegiančiai, — tada, gegužės mėnesį, šitame pačiame sode. Turiu būti atviras ir prisipažinti, kad tada mūsų gegužės džiaugsmus padarėte nelengvus. Ak, tie kunigai, galvojau sau, jie visa ima taip rimtai ir visur mato pavojus, komplikacijas.
 
      —    Na, tai aš, — galėjau čia pasitenkinęs pridėti, — neleidau judviem taip lengvabūdiškai įplaukti į vedybų uostą.

Skaityti daugiau:

ATSAKYKITE JŪS!

Mielieji šio skyriaus bičiuliai,
 
      Gavome labai skaudų laišką. Kadangi siuntėjo adresas neįskaitomas, o prašo atsakymo, tektų atsakyti šiuose puslapiuose, nes jo iškelta problema yra svarbi ne vienam ir ne vienai. Todėl spausdiname šį laišką ištisai be atsakymo. Ne dėl to neatsakome, kad nežinotume, ką atsakyti, bet norime išbandyti kitą kelią. Norime kviesti Jus būti šeimos gyvenimo painiavų sprendėjais. Tai darome keliais sumetimais. Viena, esame įsitikinę, kad žmonių gyvenimo prityrimas ir išmintis turi tokių sveikų patarimų, kurie kunigui nė į galvą neateina. Antra, skaitytojų sprendimai parodys, kiek mūsų visuomenė turi krikščioniškos nuovokos, kaip ji sugeba vadovautis Kristaus ir Bažnyčios dėsniais gyvenimo sunkenybėse. Trečia, žmonės įsigys daugiau pasitikėjimo “Laiškais Lietuviams”, kai matys, jog jie nepaniekina nė vienos sveikos minties, kad yra linkę visada išklausyti kitų pažiūrų, jas apsvarstyti, įvertinti; kur galima, pripažinti; kur reikia, nurodyti trūkumus. Taigi, perskaitę šį laišką, parašykite jo autoriui savo atsakymą ir atsiųskite Redakcijai. Labiausiai yra pageidaujami atsakymai iš vedusiųjų, gal panašias sunkenybes jau pergyvenusių, bet laukiame atsakymų ir iš kitų. Jūsų atsakymai bus išstudijuoti ir įpinti į paskutinį kunigo Jono žodį klausėjui. Geriau būtų po laišku pasirašyti, bet jeigu jau kuris nors labai nenorėtų, tai gali atsiųsti be parašo, tik būtų gera pažymėti, ar yra vyras ar moteris, vedęs ar nevedęs. O dabar skaitykite pono Chrizo laišką.
 
Kunige Jonai,
 
      Manau, kad šį mano laišką pavadinsite idijotiška išpažintimi. Aš taip rašau dėl to, kad neapkenčiu savęs ir savo gyvenimo. Jaučiu, kad kiekvieną valandą gali kas nors įvykti. O kas kaltas? Aš pats. Kalta mano meilė žmonai, kuri prie altoriaus ištarė amžinos priesaikos žodžius, niekeno neverčiama, savo laisvu noru. Ir štai aš pildau savo pažadus, nesigailėdamas nei sveikatos nei nieko kita, dirbu dienas ir naktis, kad suteikčiau žmonai pakenčiamą, gyvenimą.
 
      Bet štai, gimus pirmam kūdikiui, žmona pasidarė “praktiška moteris”. Ji pažabojo meilę. Pasakė: “Jeigu aš dar kartą pastosiu, nėščia nevaikščiosiu”. Tie žodžiai mane nupylė lyg karštu vandeniu. Sudiev svajonės apie amžiną meilę!... Pradėjau saugotis, nes man buvo jos gaila. Aš mylėjau aklai. Kaip dabar matau, čia ir buvo mano klaida. Pažabota meilė baisiai žiauriai veikė mane, net atstumiančiai. Ir aš pradėjau tos meilės vengti, nes ji mūsų neartino, o vis tolyn vienas nuo kito stūmė. Nuo to abu nukentėjome. Laikas bėgo, ir aš laukiau, kad ji susipras, kad vėl pajus man bent trupučiuką meilės. Bet, deja, vietoj to, ji pradėjo blaškytis, ieškoti pati nežinodama ko. Tas mane labai erzino, ir mūsų santykiai nė kiek nepagerėjo.

Skaityti daugiau:

IŠVYKSTANČIAM Į KARIUOMENĘ

      Rašai, brangusis Aloyzai, kad po kelių savaičių išvažiuoji. Pats nesupranti, kaip tai galėjo įvykti: pirmiau buvai manęs pats pasisiūlyti savanoriu, o dabar, kai esi pašauktas, liūdna, baimė ima, einant į kariuomenę. Sakai, kad ypatingai trys dalykai Tau kelia nerimo. Pirmiausiai — esi labai abejingas ir neturi entuziazmo, kad eini ne į Lietuvos, bet į svetimos valstybės kariuomenę. Paskui Tave baugina kariškas gyvenimas ir galimas karas. Ne dėl to, kad bijotum kovos, kad bijotum būti sužeistas arba mirti, bet bijai pats tapti žmogžudžiu. Rašai, kad esi tokios jautrios prigimties, jog, atrodo, negalėtum net “viš-čiukiui sprando nusukti”, o kovojant gal teks daug žmonių nušauti. Trečia sunkenybė, tur būt, yra visų didžiausia, nes anas dvi paminėjai keliais sakiniais, o šitai paskyrei net du puslapiu. Tau liūdna, sunku, nežinai, kaip galėsi pernešti, turėdamas palikti savo mylimą Danguolę. Prieš penkis mėnesius su ja susidraugavai, ir tapote lyg viena siela. Neįsivaizduoji, kaip gali būti linksmas, kaip galėsi turėti energijos ir jėgų nugalėti visus kariško gyvenimo sunkumus, jos nematydamas.
 
      Užjaučiu Tave. Norėčiau sakyti “nenusimink!”, bet žinau, kad šis žodis Tavęs nenuramins. Tu nori konkretesnių patarimų. Pasistengsiu drauge su Tavim šiek tiek paprotauti ir paieškoti būdų išrišti toms sunkenybėms.
 
      Manau, atleisi, jei pavartosiu šiek tiek vulgarišką patarlę, kuri sako, kad žmogui viskas yra galima, tik kelnių per galvą nusiauti negalima. Prisimink šią patarlę, kai būsi perdaug nusiminęs, kai sunkenybės Tau atrodys nenugalimos ir našta nepakeliama. Gal ši patarlė Tau bent mažą šypseną veide iššauks, o tai jau būtų didelis dalykas. Taip, žmogui viskas yra galima, jis gali daug daugiau pernešti, negu pats mano. Turėsi ne vieną progą šia tiesa įsitikinti.
 
      Na, o dabar einame prie atskirų sunkenybių. Taip, eini ne į Lietuvos kariuomenę, eini į svetimą, bet, aišku, ne į priešo. Tu gerai žinai, kad dabar yra mobilizuojami vyrai ir ginkluojama kariuomenė kovai prieš komunizmą. Tai pačiai kovai, kurią jau kelinti metai veda Lietuvos miškuose mūsų partizanai. Taigi, Tu ir Tavo broliai partizanai būsite kartu ir ginklo draugai. Kovosite toje pačioje kariuomenėje, nes eisite prieš tą patį priešą.
 
      Ir į antrą sunkenybę atsakysiu labai trumpai. Matai, kas kita nusukti sprandą niekuo Tau nenusikaltusiam viščiukui, kas kita ginti save, savo brolius, savo artimuosius ir savo Tėvynę nuo užpuoliko ir žmogžudžio.

Skaityti daugiau:

KAIP ELGTIS, LYTINIUS NENORMALUMUS PASTEBĖJUS?

      Kartais vienas kitas klausia Redakcijos patarimo apie įvairius lytinius nenormalumus. Nors tų nenormalumų, ypač pokariniu metu, pasitaiko vis daugiau ir daugiau, bet vis dėlto tai yra išimtys, todėl vengiame viešai kalbėti apie konkrečius negalavimus. Čia nurodysime tik bendrai, kaip tokiuose atsitikimuose elgtis.
 
      Tie nenormalumai gali būti prigimti ir įsigyti. Ir vieni ir kiti gali būti daugiau organinio arba daugiau dvasinio, moralinio pobūdžio. Žmogus, jaučiąs vienokį ar kitokį nenormalumą, paprastai labai sunkiai tai išgyvena ir kankinasi. Tos kančios atsiliepia ir į kūno bei sielos sveikatą. Labai dažnai dalykai taip būna susipynę, kad žmogui, ypač jaunam, yra sunku susiorientuoti.
 
      Bet nereikia pasiduoti beviltiškumui ir nusiminimui, pagyti ir susitvarkyti visuomet yra vilties. Reikia panaudoti natūralias ir antgamtines priemones. Reikia pasitikėti Dievu ir tais žmonėmis, kurie čia gali padėti. Pirmiausia tai yra tėvas arba motina. Reikia į juos kreiptis, neatidėliojant ir nedelsiant, nes juo toliau, juo gali būti blogiau. Jei yra nepatogu kreiptis į tėvus, reikia kreiptis į kunigą arba gydytoją, žiūrint kokio pobūdžio yra tie nenormalumai : dvasiniai ar organiniai. Bet kartais gali būti reikalinga pagalba tiek vieno, tiek antro. Gydytoją, žinoma, reikia pasirinkti dorą, turintį krikščionišką sąžinę. Į kunigą galima kreiptis privačiai, asmeniškai su juo pasikalbant, arba per išpažintį. Nesvarbu, kaip baisiai tau tas nenormalumas atrodytų, niekad nereik turėti gėdos ir baimės. Žinok, kad gydytojai ir kunigai panašių atsitikimų ir dar daug sunkesnių yra jau daug kartų matę. Jie tuo visiškai nesistebės ir duos tikrai naudingų patarimų.
 
Kun. K. Mažutis

AR GYVULIAI TURI PROTĄ?

Gerbiamas Kunige,
 
     Kartą mano pažįstamas tautietis aiškino pokalbio metu, kad ir gyvuliai turi protą. Jie ne viską atlieka tik instinkto vedami. Stebėdami kokį nors gyvulį, pamatome, kad jis kartais pakyla, eina vienur, kitur, pradeda žaisti su gėlių lapais ar kitokiais daiktais. O tas šunų prisirišimas prie savo šeimininko! Taigi, atrodo, kad ir gyvuliai galvoja. O jeigu taip, tai nėra esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio.
 
Už atsakymą dėkinga
 
Birutė
 
Brangioji,
 
     Palietei tikrai įdomų klausimą, į kurį plačiau atsakysime, pasinaudodami T. V. Gutausko, S. J. knygele “Kas žiūri ir nemato”, kurią “Laiškai Lietuviams” mano neužilgo išleisti ir paskleisti lietuviškoje visuomenėje. Tas Tamstos minimas gyvulių elgesys yra ne proto, bet tik jausmų ir instinkto dalykas. Žaisti su gėlių lapais arba prisirišti prie šeimininko, kurs šunelio nemuša, bet jam dažnai kaulą numeta, proto nereika, užtenka tik jausmų.
 
     Čia mes paminėsime keletą labai įdomių faktų iš gyvulių gyvenimo, kur kiekvienas galės pastebėti labai didelę išmintį. Paskui vis dėlto pamatysim, kad tie taip išmintingi gyvulių veiksmai nėra jų pačių proto padaras. Jie veika tik verčiami kažkokios kito proto įdiegtos jėgos.
 
 Nuostabi išmintis
 
     Tik įsižiūrėkim, pavyzdžiui, kaip voras daro savo tinklą. Regzdamas voratinklį, jis naudojasi dviejų rūšių siūlais. Viena rūšis — tvirti ir tąsūs. Juos voras vartoja tinklo griaučiams — metmenims. Antroji rūšis — limpą ir labai plonučiai. Jie yra vartojami griaučių išrezgimui — ataudams. Limpantieji yra reikalingi grobiui pinkles statyti, o tąsieji voratinklio standumui.
 
     Audžiant voratinklį, kyla visa eilė sunkenybių, kurias jis savo instinkto pagalba lengvai nugali. Kad vėliau būtų galima surasti kai kurias svarbias išvadas, reikia plačiau pakalbėti apie voratinklio audimą.
 
     Kur nors tarp rąstų ar šakų pirmiausia voras pritvirtina penkiakampę figūrą. Tame penkiakampy nuo vienos šoninės iki kitos jis nutiesia daug linijų, kurios visos kryžiuojasi pačiame centre. Taip penkiakampis tampa sudarytas iš daugelio nelygių trikampių, kurių visos viršūnės yra centre. Dabar, eidamas pagal penkiakampio kraštines, sujungia siūlu trikampių šonines linijas. Tokiu būdu penkiakampyje atsiranda taisyklingas daugiašonis, panašus į ratą, kurio stipinai arba spinduliai sudaro taisyklingų trikampių šoninę. Bet voras nepasitenkina tik vienoj vietoj sujungęs penkiakampio spindulius. Eidamas vis aplink skersai rato stipinus, juos jungia vienas su kitu iki pat centro. Sujungimai yra vienas nuo kito visai arti, kad būtų didesnis voratinklio standumas ir proporcingumas. Kiti dar juos vadina tiltais, nes voras jais, vienoj ir kitoj pusėj kojomis pasiremdamas, eina aplinkui, panašiai, kaip jungdamas spindulius ir rezga tarpus limpančiu siūlu. Taip voratinklio metmens atausti ataudais.

Skaityti daugiau:

AGNUS D EI

 

D. MICKUTĖ — MITKIENĖ
 
Ateikite visi, kurie nusikamavę,
Visi, kuriems našta jau per sunki!
Aš atėjau surast tyruose avį 
Ir atgaivint ją mano meilės palankėj...
 
                  Aš atėjau — ir manęs niekas nesutiko, 
                  Nebuvo namo, kurs atvertų man duris,
                  O užu tai, mano širdis — namai jums liko — 
                  Ateikit mano vargingiausiųjų būrys!
 
O Viešpatie, Tu į kiekvieną žvelgi kaltą —
Lyg Petrą, Tavęs išsigynusį trisyk,
Lyg Dizmą, Tavo dešinėj prikaltą —
O Viešpatie, ir mūs Tu išklausyk!
 
                  Gal būt, ne vieno mūsų nuodėmės taip klaikios, 
                  Kad jų mes net nedrįstame ištart,
                  Tačiau atleisk ir duok mums laisvės taiką...
                  O Agnus Dei, mes šaukiam šimtąkart!
 

N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.