Mielasis Kazy,
 
     Jei ne Tavo prieš metus man atsiųstas laiškas, vargiai būčiau drįsęs užkabinti plunksna šeimos ir moterystės reikalus. Net ir pradėjęs rašyti, tikėjausi pakaks vieno kito laiškučio. O žiūrėk, kiek jau prirašyta, ir vis dar nematyti galo. Tu pradėjai, įsiterpė kiti ir, iki jiems atsakiau, teko Tave nustumti į šalį. Malonu buvo žinoti, kad Tu visus laiškus “ryte prarijai” ir dabar jautiesi pakankamai žinąs apie svarbiausius moterystės gyvenimo uždavinius. Tik jau Tu neįsivaizduok Saliamonu tapęs ir nemanyk, kad tai žinodamas būtinai sukursi laimingą šeimą. Yra žmonių, kurie viską žino, o vis tiek nėra laimės jų šeimose. Yra laimingiausių porų, nors niekada negirdėjo ir neskaitė apie tuos “svarbiuosius moterystės gyvenimo klausimus”. Ar Tau mano laiškai padės sukurti laimę, daug pareis nuo to, kaip sugebėsi valdyti tą paprastą, pilką, kasdieninį, įkyrų gyvenimą, kaip sugebėsi “sugyventi".
 
     Prisimenu vieną porą dar iš vaiko dienų. Vai, kad jie riedavosi tai riedavosi! Ne kartą jau su gaidžiais pradėdavo ir tik su lakštingalomis baigdavo. Jei juodu būtų buvę girtuokliai, padaužos, tinginiai — nebūtų mįslės. Bet, keisčiausia, abu buvo pamaldūs. Vyras jau nuo balso persilaužimo giedojo chore, ir labai retas buvo tas sekmadienis, kad jo sultingas bosas nebūtų aidėjęs didelėje mūro bažnyčioje. Žmona, nors ir ne choristė, bet jau šventos dienos be bažnyčios niekada nepraleis, nors čia smala lytų! Kelionėse, prie darbo abu mėgo rožančių. Net ir išpažinties ėjo keletą kartų per metus. Ir vistiek nesugyveno! Ar maža tokių porų pasaulyje?
 
     Kartais patys peštukai stebisi, kodėl jie nesugyvena. “Kunige”, — sako, — “atrodo, kad nieko mums netrūksta, visko turime, tarp mūsų nėra nė didelių nuomonių skirtumo, bet nė nepajuntame, kaip susi-pešame. Už niekniekius. Paskui net patiems gėda”.
 
     Šiandien paprastai visą kaltę už barnius suverčia ant “nervų”. “Ach, aš tokia nervinga, kiekvienas mažmožis mane be galo erzina, nė nepasijuntu...” —“Ir plieno nervai sudiltų tokiame įtempime! Aštuonias valandas prie pašėlusios mašinos, trenksme, žvangesyje, vis skubi ir skubi, tai namo parėjęs niekam nebesi tikęs...”
 
     Taip, Kazy, nervų silpnumas, nuovargis, persitempimas daug reiškia, bet ne viską. Du vyrai dirba toje pačioje dirbtuvėje tą patį darbą, o vieno nameliuose ramu, miela gyventi, kito — ir velniūkštis iš tolo lenkiasi. Kodėl taip yra? Kokios yra nesugyvenimo priežastys? Ar yra galima išvengti nesantaikos? Ar galima, metų metus barniuose gyvenus, grąžinti taiką?
 
     Šitais paprastučiais klausimėliais atveriu platų platų kasdienio gyvenimo santykių lauką. Todėl nesistebėk, kad visko nebus galima išdėstyti šiame laiške. Be to, brolyti, nepamiršk, šitie laiškai yra skirti Tau jau ir dabar, nors dar esi nevedęs. Pirmesniuosius skaitydamas, Tu dar galėjai sakyti: “Čia ne man, čia tik vedusiems”. Bet dabar kiekvienas laiškas bus Tau. Kas dar bus gera: Tau nereikės laukti vedybų iki galėsi mano laiškų mintis išbandyti savo gyvenime. Jau dabar kas dieną bus Tau tiek ir tiek progų gyventi taip, kaip svajoji gyventi moterystėje. Kas nemoka sugyventi su žmonėmis jaunatvėje, namie, dirbtuvėse, tas nesugyvens nė moterystėje. Kiekviena pastanga “būti sugyvenamu” dabar atsilieps labai teigiamai Tavo ateityje.
 
Pagrindinės klaidos
 
     Šeimos taika labai daug priklausys nuo vedusiųjų pagrindinio nusistatymo, ar jie eina moterystėn duoti ar imti. Ar jie yra nusistatę viską iš kitų iščiulpti ar viską iš savęs kitam duoti. Ar jie yra giliai įsitikinę, kad laimė savaime nenukris iš dangaus, kad ją reikės didelėmis pastangomis ir aukomis įsigyti, patiems su Dievo pagalba sukurti.
     Deja, per daug yra tokių, kurie visko tikisi iš kitų, o patys nieko nenori pridėti. Per daug tokių, kurie laukia “keptų karvelių į burną įskrendant” ir, kai jų nebesulaukia, nusimena, apsivilia, kenčia. Per daug yra dar ir tokių, kurie iš gyvenimo reikalauja neįmanomų dalykų, kaip maži vaikai, kai nori ranka mėnulį pasiekti. Per daug yra lokių, kurie tiek sutinka duoti, kiek patys tikisi gauti, kurie pasiryžę “akis už aki, dantis už dantį”. Ar Tu, Kazy, tikėsi ar netikėsi, bet, norint taikos ir laimės, reikia išmokti daugiau duoti, negu imti. “Tegu jau mano pereina”, — sakydavo vienas mano geras bičiulis. Reikia įsitikinti, kad taikos palaikymui šeimoje jokia auka, jokia kaina nėra per didelė. Kad tą kainą turi sumokėti TU, nelaukdamas iki kitas pridės savąją dalį. Juo vertingesnis ir pageidaujamesnis daiktas, juo brangiau kainuoja. Gyvenimo laimė, šeimos ramybė yra jos brangiausias turtas, todėl ji daugiausia ir kainuoja.
 
     Gal aš atrodysiu per žiaurus, per neteisingas, bet drįstu tvirtinti: kiekvienas, kurs skundžiasi neturįs laimės savo šeimoje, dar nėra įmokėjęs pilnos savo dalies tai laimei nupirkti. Sako: “Aš negaliu, neįstengia. Tai yra virš mano jėgų”. Ne visiškai tiesa. Tu vienas negali. Bet atsimink, Tu neturi būti vienas! Tu “viską gali Tame, kurs Tave stiprina”, kaip ir šv. Povilas. Tai ir yra didžioji klaida, kad žmonės nori sukurti taiką ir laimę savo šeimose vieni patys, be Dievo, be Jo sakramentų pagalbos. Dievas yra būtinai reikalingas ir tame kasdieniniame, pilkame, įkyriame gyvenime, o ne tik šventadienio nuotaikai sudaryti.
 
     Ar Tu jauti, kaip čia iškeliami dalykai durte duria į pačias Tavo širdies gelmes? Ar Tu matai, kad šitokio nusistatymo negalima tikėtis po vedybų, jei jo nebuvo iš pat kūdikystės dienų? Kadangi vaikai nesupranta pasiaukojimo vertės, tai jau tėvai privalo pamažu, bet tvirtai pratinti juos statyti savo ir kitų laimės rūmą, reikalauti iš jų pridėti ir savąją dalį prie sugyvenimo, santaikos ir jaukumo palaikymo šeimoje. Jau vaikai turi būti išmokomi suprasti esą atsakingi už savo namučių laimę! Ir jie turi duoti, ne tik imti, duoti ir tada, kai yra gana sunku. To reikalauja iš mūsų pilkoji kasdienybė, jei mes norime ją paversti šviesia, žibančia ir palaimą nešančia deive.
 
     Patyrinėk savąsias nuotaikas, Kazy. Koks Tu buvai iki šiol? Ar Tu daugiau davei ar reikalavai? Ar Tu laikei savo gyvenimo uždaviniu teikti laimę kitiems bet kokia kaina ar stengeisi iš kitų sau iščiulpti malonumo irgi bet kuria kaina? Pasidairyk savo nameliuose, mokykloje, prie darbo, ar nerastum progos pradėti jau dabar daugiau duoti, negu imti. Kiek Tave pažįstu, esi kilnios širdies vaikinas. Tu nori išvysti, sukurti geresnį pasaulį. Tad pradėk būti pats kitoks, išsiskirk iš minios, kuri reikalauja tik “duonos ir žaidimų”.
 
Tavo Kunigas Jonas