Trisdešimt trečią kartą švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės šventę, bet jau dešimtį kartų ši džiaugsminga sukaktis mums buvo aptemdyta karčios dabarties debesiu. Šiais metais mūsų džiaugsmas neturėtų sustoti tik prie 1918 metų vasario 16 dienos, bet, gimdamas iš praeities, pasiekti net 1251 metus, kada Mindaugo pastangomis buvo įneštas į Lietuvą Kristaus kryžius. Įneštas ir pirmą kartą viešai pagarbintas. Nuo tada pradėjo augti kryžiai visuose Lietuvos kampeliuose. Audros ir vėjai juos laužė, drąskė, bet juk ir Galilėjietis pasakė, kad priešų bus daug. Nežiūrint aršiausių priešų, Jis prižadėjo savo kryžiui pergalę. Jo žodis —tiesa. Ši tiesa pasitvirtino ir mūsų šalyje. Lietuva— kryžių žemė. Lietuvis su kryžiumi susigyveno, jį pamilo. Ir Kristus mylėjo kryžių, užtat jį nešė. Argi galėtų jo nenešti lietuvis? Kiekvienas kryžius yra sunkus. Bet kaipgi galėtų būti lengvas, kryžiaus kelias juk veda į kalną. Golgota yra kančios viršūnė, bet kryžiaus kelias čia nesibaigia, jis eina dar aukščiau. Tik nuo Golgotos jis jau nebesivadina skausmo, bet triumfe keliu, nes baigiasi Taboru.
Jeigu tėvynę mylėsim tik žodžiais, mūsų meilė nebus tikra. Jei mes jaučiamės tremtiniai, jei laukiame tos dienos, kada galėsim grįžti, turime tai dienai neatidėliodami ruoštis.
Ar manote, kad išmušus laisvės valandai kokia nors labdarybės įstaiga mus nemokamai parveš namo, taip kaip atvežė čia iš Vokietijos? Ar manote, kad mus, grįžusius be cento, džiaugsmingai sutiks miškuose sveikatą praradęs partizanas ir baudžiavos iškankintas kolchozininkas? Tikitės, kad jie išties mums pagalbos ranką? Ne! Jie lauks mūsų pagalbos. Tėvynės išdavikus dabar partizanai pagavę baudžia mirtimi. Ar ne panašios bausmės būtume verti ir mes, jei grįžtume į tėvynę tuščiomis rankomis, praleidę pramogoms visus uždirbtus dolerius, kai mūsų broliai likę Lietuvoj aukoja sveikatą ir gyvybę?
Taigi, tikrai turėtume susimąstyti. Pažįstu ne vieną dar nė dvidešimt metų nesulaukusį jaunuolį, turintį banke susitaupius virš tūkstančio dolerių. Bet pažįstu daug ir tokių, kurie vakaruškose ir smuklėse kas savaitė praleidžia paskutinį centą.
Bent mūsų jaunimo organizacijos turėtų steigti Lietuvos atstatymo fondus, pradėti organizuotai taupyti. Bet ir pavieniai asmenys tuo turėtų rimtai susirūpinti, jei nori turėti teisę sugrįžti į Lietuvą. Jai suvargusiai bus reikalinga pagalba, o ne nauja našta. Tik dabar dirbdami ir taupydami tėvynės atstatymui, mes pateisinsim savo išvykimą iš Lietuvos. Kitaip būtume išdavikai, bailiai apleidę pavojuje tėvynę.
Juozas Vaišnys, S. J.