KUN. POVILAS DILYS

(Pamokslas, pasakytas Tėvų Jėzuitų koplyčioje, Čikagoje, Krikščionių suartėjimo savaitės proga, 1974 m. sausio mėn. 20 d.)

     Mūsų Viešpats Jėzus Kristus meldžiasi: "Tegul visi bus viena! Kaip tu. Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs" (Jono 17, 21).

     Kiekvienais metais Krikščionių suartėjimo savaitė kreipiasi į mus, kurie visi esame pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu, peržiūrėti savo nusistatymą ekumenizmo atžvilgiu.

     Per paskutiniuosius metus neabejotinai girdėjome apie to sąjūdžio veikimą. Bandė-me jį šaltai įvertinti, o šiandien yra diena klausti save: "Ką mes padarėme lietuviško ekumenizmo bare? Ar ta kilni idėja randa pas mus pasekėjų, ar greičiau trūksta geros valios lietuvių krikščionių, trūksta susidomėjimo, trūksta jėgų tą darbą tęsti?

     O pasaulyje nemažai įvyko. Prieš porą metų paskelbtas bendras Reformacijos bažnyčių susitarimas Europoje stiprėja; kalbama apie susiliejimą. Bendros katalikų ir evangelikų teologinės komisijos veikia. Jos paskelbė istorinius pareiškimus Šventos Komunijos ir mišrių šeimų klausimu. Bendras katalikų ir evangelikų vadovas religijos mokytojams, apimantis apie 1000 puslapių, buvo išleistas. Katalikų ir anglikonų susitarimas kunigystės klausimu pasiektas. Ekumeninė spauda ruošia dirvą bendram visų krikščionių bažnyčių sinodui, kuris numatytas šio amžiaus pabaigoje.

     Suprantame, kad šitie reiškiniai nėra bažnyčių oficialūs pareiškimai, bet kelias tokiam žygiui yra jau atviras. Be to, Pasaulio Bažnyčių Taryba praeitais metais rugpiūčio mėn. atšventė savo dvidešimt penkerių metų sukaktį. Prisimenu, kaip tada, 1948 m., kuriant Pasaulio Bažnyčių Tarybą Amsterdame, mes buvome netikri, ar pasiseks tarp bažnyčių sukelti susidomėjimą, kad esame viena šeima, kad reikia užmiršti senus ginčus ir veikti vieningai.

     Šiandien, be abejo, galima tvirtinti, kad iki šiol, dvidešimtojo amžiaus Dievo Karalystės istorijoje du įvykiai buvo svarbiausi: Pasaulio Bažnyčių Tarybos suorganizavimas 1948 m. ir Romos Katalikų Bažnyčios ekumeniniai pareiškimai Antrojo Vatikano susirinkimo metu. Dabar jau aišku — visa krikščionija nori kartu išpažinti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. Mes, tos krikščionijos dalelė, šiandien šiuose Dievo namuose iškilmingai kartojame: "Jėzus Kristus yra mūsų visų Viešpats". Tikėjimo tiesa, kad faktinai egzistuoja tik viena apaštališka visuotinė Bažnyčia, ir kad Jėzus Kristus yra jos Viešpats, duoda mums viltį toliau bendromis jėgomis kovoti už teisingumą pasaulyje. Tad mūsų dvasinę vienybę Kristuje galime išreikšti apaštalo Povilo žodžiais: "Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose" (Efez. 4, 1-6).

     Per ekumeninį sąjūdį mes žinome, kad turime ne tik bendrą tautinį uždavinį, bet ir bendrą religinę atsakomybę. Pats Viešpats Jėzus Kristus to nori. Jis meldžiasi: "Tegul visi bus viena". Taigi, mūsų šiemetinis šūkis — "Jėzus Kristus yra Viešpats" — įpareigoja mus tapti ekumeninio sąjūdžio aktyvistais. Čia visiškai negalvojame skelbti iliuzijų arba nesveiko sinkretizmo. Suprantame, kad kaip katalikai, taip ir evangelikai turi daug svarbių dalykų savo bažnyčiose, per ištisus metus esame pripratę juos tvarkyti, mylime juos mūsų lokaline meile, remdamiesi istorija, psichologija ir tradicija. Ekumeninis sąjūdis nenori užmiršti skirtingos organizacinės struktūros tarp mūsų, skirtingo ritualo, ir kas dar svarbiausia — skirtingo bažnytinių dogmų aiškinimo. Bet jūs ir mes norime Kristaus.

     Broliai ir seserys Kristuje! Jame esame dvasiškai sujungti, ir jeigu esame geros valios žmonės, galime kartu vieningai liudyti. O kiek tų bendrų palaimintų liudijimų paskutiniame dešimtmetyje pergyveno krikščionija! Argi bendroji Romos vyskupo, popiežiaus Povilo VI-jo, ir Pasaulio Bažnyčios Tarybos prezidiumo malda Ženevoje nebuvo ne tik dvasinės vienybės liudijimas, bet ir paskatinimas mums visiems taip pat rodyti savo bendrą prisirišimą prie Kristaus? Jėzaus malda apie vienybę, apaštalo Povilo pareiškimai apie Kristų, kaip mūsų Viešpatį, buvo krikščionims jau seniai žinomi. Nežiūrint to, jų pakartojimas mūsų laikais pradėjo naują laikotarpį Kristaus Bažnyčioje. Santykiai tarp paskirų denominacijų jau kiti. Šiandien galima jau sudaryti naują bažnytinių darbų planą, mūsų religinis horizontas yra platesnis, o svarbiausias dalykas — prasidėjo laimingas mūsų širdžių pakeitimas. Mes pradėjome atidengti mūsų širdžių duris ir tiems mūsų tautų broliams ir seserims, kurie iki šiol religiškai buvo mums svetimi, nesuprantami ir net priešai. Mes per paskutiniuosius dešimt metų išmokome visiems laikams užmiršti daryti vieni kitiems priekaištus, ieškoti kitų klaidų, keliant tuo būdu neapykantą. Priešingai, mes norime šiandien vieni kitiems ištiesti rankas, jas su meile paspausti ir kartu tobulinti savo širdį.

     Liūdnų ir vis tragiškesnių iš okupuotos tėvynės žinių akivaizdoje argi nepribrendo laikas kartu apeliuoti į pasaulio sąžinę ir reikalauti religinių sąlygų Lietuvoje pakeitimo?

     Matome, kaip daug jau padaryta ekumeniniame fronte, o kiek daug uždavinių mūsų dar laukia. Dėkokime Viešpačiui už Jo stebuklingus darbus mūsų laikais, dėkokime už tarp mūsų augančią dvasinę vienybę Kristuje. Prašykime palaimos ateičiai.