Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1974m. 6 Birželis

1974 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXV, NO.6

KRISTUS IR MOTERIS    182    A. Rubikas

DIEVO ŽODIS IR SENASIS TESTAMENTAS (II)    185    Antanas L. Rubšys

JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (XVII)    188    Br. Krištanavičius, S.J.

EILĖRAŠTIS    193    Vladas Šlaitas

NIKALOJUS A. BERDYAEVAS    193    J. Venckus, S.J.

AMERIKOS LIETUVIŲ KATALIKŲ TARNYBA    195    Pranešimas

SEKSAS DABARTIES MITŲ PANTEONE (II)    196    A. Paškus

BERNIUKAS IR MERGAITĖ    200    Dr. N. Elijošaitienė

HERMANN HESSE IR JO “SIDDHARTHA”    203    Marija Eivaitė

MORTOS SĄMONĖ    206    Antanas Maceina

PUPUTIS ĮSIGIJO TIKRUS NAMUČIUS    207    Nijolė Jankutė

ATSIUSTA PAMINĖTI    208    Redakcija

KALBA    209    J. Vaišnys, S.J.

FILMAI    211    J. Prunskis

ATGARSIAI    213    V. Abromaitis

TĖVYNĖJE    215    Danutė Bindokienė

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

GEGUŽĖ IR BIRŽELIS ŽMONIJAI YRA TAPĘ

ŠEIMOS ĮPRASMINIMO MĖNESIAIS.

GEGUŽĖS MĖNESĮ ŠVENČIAME MOTINOS DIENĄ.

TEISINGAI KELIAME JOS KILNŲ HEROIŠKUMĄ,

AUGINANT IR AUKLĖJANT KŪDIKIUS,

AUKOJANT JIEMS DAUG NEMIGO NAKTŲ.

TAČIAU NEREIKIA UŽMIRŠTI IR TĖVO,

KASDIEN DIRBANČIO SUNKU DARBĄ,

KAD ŠEIMA BŪTŲ LAIMINGA IR SOTI.

DAŽNIAUSIAI JIS DIRBA TOLI NUO ŠEIMOS,

ATSKIRTAS NUO VAIKŲ ČIAUŠKĖJIMO,

KAD TIK JIE DŽIAUGTŲSI IR BŪTŲ LAIMINGI.

JIS PATS JAIS RETAI PASIDŽIAUGTI TEGALI.

ŽMONIJA TAI SUPRATO IR ĮVERTINO,

PASKIRDAMA VIENĄ BIRŽELIO MĖNESIO DIENĄ

PAGERBTI ŠIAM KUKLIAM DIDVYRIUI,

SAVO PASLĖPTU DARBU TEIKIANČIAM ŠEIMAI

PATOGŲ GYVENIMĄ, DŽIAUGSMĄ IR LAIMĘ.

KRISTUS IR MOTERIS

A. RUBIKAS

KLAIDINGAI KELIAMAS KLAUSIMAS

     Neseniai teko skaityti šitokį teiginį: "Iš to, kad Kristus įsikūnijo į vyro prigimtį, galime, atrodo, pagrįstai daryti tik tą išvadą, kad vyro prigimtis yra tinkamesnė pasaulio atpirkimo bei išganymo misijai atlikti ir dėl to jis ją pasirinko. Ar ne ši bus ir pati svarbioji priežastis, kad ir savo įpėdiniais, savo darbo tęsėjais Kristus pasirinko vyrus ir iki šiol Bažnyčioje popiežius, vyskupai ir kunigai yra vyrai" (L.L., 1973 m. psl. 329).

     Toje pačioje vietoje toliau buvo rašoma: "Moteris per savo atstovę Mariją dalyvauja pilniau ir intymiau negu vyras, o moters įnašas į visos žmonijos atpirkimo ir išgelbėjimo paslaptį šia prasme yra didesnis negu vyro".

     Šitokie išvedžiojimai yra labai paplitę. Iš vienos pusės jie pabrėžia Marijos kaip moters didesnį įnašą į žmonijos gelbėjimo darbą. Iš kitos gi pusės jie vėl pažymi faktą, kad vyrai pirmauja bažnytiniame gyvenime ir bando tą reiškinį pagrįsti Kristaus vyriškumu.

     Kristaus vyriškumas yra nuo seno mėgstamas argumentas prieš moterų lygiateisiškumą bažnytiniame gyvenime. Juk jeigu pats Kristus buvo vyras, arba "įsikūnijo į vyro prigimtį", tai esą aišku, kad vieni vyrai ir turį lemti bažnytinį gyvenimą.

     Čia nekelsim klausimo, kodėl antrasis Švč. Trejybės asmuo gyveno mūsų tarpe kaip žmogus-vyras. Juk jeigu jis būtų gyvenęs kaip moteris, tai šiandien lygiai taip pat klaustume, kadėl jis nebuvo vyras.

     Mums rūpi kitas klausimas: kokias išvadas teologijoje galima daryti iš Kristaus vyriškumo, arba kiek Kristaus vyriškumas galioja prieš moteris Bažnyčioje?

     Visų pirma reikia pastebėti, kad argumentuoti Kristaus vyriškumu (išganymo uždavinį vykdant) reiškia išganymo darbą suseksualinti, sulytinti, tai yra, jį daryti priklausomą nuo tam tikros lyties, šiuo atveju nuo vyriškosios. O be to, čia duoti vyrui (ar vyriškumui) pirmenybę reiškia tuo pačiu moterį šiuo atžvilgiu pastumti į antrą vietą. Nors pačiai Marijai kaip moteriai čia priskiriamas gana didelis, net didesnis įnašas žmonijos gelbėjime, tai vis dėlto visos kitos moterys, Marijos seserys, bažnytiniame gyvenime nukeliamos keliom pakopom žemyn vien dėl to, kad Kristus buvo vyras. Taigi ir kyla klausimas, ar yra pagrindo čia vienai kuriai lyčiai duoti pirmenybę?

Skaityti daugiau:

“DIEVO ŽODIS” IR SENASIS TESTAMENTAS

 (Tęsinys)

ANTANAS L. RUBŠYS

2. SENOJO TESTAMENTO KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI

     Nuostaba ir vargas įgalina žmogų klausti: "Kas tai? Kodėl? Kur esi?" (žr. Prad 2, 18-25; 3, 9). Nuostabą atspindi vaiko smalsumu degančios akutės, Archimedo "eureka" (suradau) ir Skylab astronautų Kohoutek kometos aprašymas. O vargas yra žmogaus odisėja per savo trapų ribotumą. Neišvengiamų ristynių su savimi, su kitais, su aplinkybėmis ir su gamta dėka, žmogus ieško įprasminti save per ryšius su žeme, su dangumi, su anapus, išgyvendamas skausmą, kaltę ir mirtį.

     Senasis Testamentas yra ne tik istoriškas dokumentas, bet ir literatūrinis kūrinys. Abiem atvejais jis atspindi žmogaus nuostabos ir vargo* klausimus: "Kas tai? Kodėl? Kur esi?" Žmogaus trapumo bei tragizmo supratimu, nuodėmės ir išganymo išgyvenimu20 Senasis Testamentas rikiuojasi su pasaulinės literatūros klasikais: Homeru, Dante, Shakespeare'u, Milašium... Klasiškoji Senojo Testamento apimtis — nuolat ir visur galiojąs nuostabos ir vargo supratimas — glūdi Dievo, ir ypač žmogaus, sampratose. Senojo Testamento klausimai ir yra: "Kas yra Dievas? Kas yra žmogus? Kas yra Dievas žmogui ir žmogus Dievui?"

     Senojo Testamento Dievo samprata.Dievas Senajame Testamente yra tas, kuris žmogų prašnekina neišvengiamu klausimu: "Kur tu esi?" (Prad 3, 9). Jis duoda Abraomui vilties surasti ir drąsos ieškoti Pažadėtosios žemės (Prad 12, 1-4). Jis išveda žydus iš Egipto, veda per dykumą ir įveda į Pažadėtąją žemę, Kanaaną.21 Taigi ne žydai surado Dievą, bet Dievas surado juos.22 Religijų istorija rodo, kad žmogaus širdis yra išradinga dievukų dirbtuvė. Bet Senasis Testamentas rodo vieną išimtį. Ne žydai susilipdė ir pasidarė sau dievuką, bet Dievas susirinko juos, susitverdamas iš jų sau tautą. Patys žydai stebėdamiesi klausė, kodėl Dievas juos myli (Pak 7, 8). Tas pats Dievas, kuris susirinko sau tautą, yra dangaus ir žemės Tvėrėjas (Prad 1, 1-2, 4a; Iz 40-55). Du dalykai itin ryškūs Senojo Testamento Dievo sampratoje: Dievas yra ir Istorijos Viešpats, ir Visatos Tvėrėjas. Jis yra tolimas ir skirtingas nuo žmogaus ir visatos savo dieviškumu (transcendencija). Artimas ir prieinamas žmogui savo gerumu istorijoje ir tvėrime (imanencija).23 Būtina pabrėžti, kad Senojo Testamento Dievas tapo artimu ir prieinamu savo gerumu žmogui ir rūpesčiu žmogumi. Jo vardas, asmeniškas ir apreikštas, yra Jahvė. Vertimuose Jahvė yra Viešpats(Iz 3, 13-14). Žydams vardai nebuvo vien tik garsassu prasme,bet pats daiktas ar asmuo. Jahvė reiškia Jis-Yra,24 Taigi Dievas Jahvė, Dievas Viešpats, Dievas "Jis-Yra" yra nuolat ateinąs Viešpats, žydų pažintas, patiriant Jo gerumą — išganymą istorijoje ir Jo valią — nuteisinimą istorijoje:

     Ši Dievo samprata yra unikumas religijų istorijoje. Ja didžiuojasi tik žydai, krikščionys ir musulmonai.

A. Dargis

     Žmogus Senajame Testamente.Dievo "Jis-Yra" (įvykiuose dėl mūsų) sampratos šviesoje Senojo Testamento žmogus suprato save. Ši žmogaus saviprata neturi sau lygios. Du dalykai jai itin būdingi, būtent: pati žmogaus saviprata ir žmogus istorijos tėkmėje bei raidoje.

Skaityti daugiau:

JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.

XVII. PROVINCIJOLO PAKEITIMAS

     Rašant apie provincijolo pakeitimą, bus naudinga priminti, kad Lietuvos Jėzuitų Provincija buvo atkurta 1930 m. kovo 19 dieną ir jos vadovybė buvo pavesta T. Kipui. Kadangi Lietuvos provincija dar priklausė nuo Vokiečių jėzuitų provincijos, tikrasis jos vyresnysis buvo T. Bley. Turint tai galvoje, bus pravartu pasižiūrėti į visuomenės atsiliepimus, pasirodžiusius žodžiu ar raštu apie tėvų jėzuitų nuveiktus darbus.

     Minėdami jėzuitų veiklą iki 1934 m., Lietuvos laikraščiai, apskritai, teigiamai atsiliepdavo apie jėzuitų darbus, nors kartais kritiškai žiūrėdavo į T. Kipo asmenį.1 1934 m. sausio mėnesį "Tėvų Žemėje" pasirodė labai nepalankus straipsnis apie Vokietiją ir T. Kipą. Straipsnio turinys buvo aptartas konfratrų, mokytojų bei tėvų komiteto posėdžiuose. Katalikų spaudoje T. Kipą gynė T. Venckus, sumaniai ir objektyviai atremdamas "Tėvų Žemės" priekaištus.2 T. Venckaus straipsnis buvo išverstas į vokiečių kalbą ir nusiųstas susipažint T. Bley. Kadangi "Tėvų Žemės" priekaištai buvo neteisingi, T. Kipas gavo daug gražių laiškų iš buvusių jėzuitų gimnazijos mokinių, Kauno miesto burmistro A. Merkio ir mokinių tėvų.

     1934 m. vasario 1 dieną aukštesniųjų mokyklų inspektorius Stasys Čiurlionis papasakojo T. Kipui, kaip biauriai (gemein) apie jėzuitų gimnaziją kalbėjęs švietimo ministerijoje inspektorius Melchijoras Račkauskas, kurį T. Kipas visuomet laikė veidmainiu.3 Vasario 6 dieną dar kartą posėdžiavo tėvų komitetas, ir posėdžio metu prof. Končius pakartojo "Tėvų Žemės" priekaištus. Bet kiti komiteto nariai jam nepritarė. Norėdamas sužinoti tiesą, vasario 8 dieną T. Kipą aplankė buvęs švietimo ministeris Leonas Bistras ir gavo reikalingų paaiškinimų. Į mėnesio pabaigą teisingumo ministerio žmona Žilinskienė pranešė T. Kipui, kad švietimo ministeris K. Šakenis  pakeitęs savo teigiamą nuomonę apie jėzuitų gimnaziją.

Skaityti daugiau:

Eilėraštis

Vladas Šlaitas

PO SAULĖS BALDAKIMU

Baisiai tolimas

yra vieno žmogaus gyvenimas.

Tavo griūvančio veido profilis yra įrodymas,

jog kadaise,

savo jaunystėj,

buvai gražuolė.

Ir praėjusio šimtmečio gatvės yra pasenusios,

kaip ir tavo gyvenimas.

Metai bėga,

ir laikas jas ardo,

bet jos nesijaudina,

lyg ne jas laiko smūgiai trupintu ir daužytu.

Pagarba visiems tiems, kurie sensta ir nesijaudina

po pasenusiu ir aptrupėjusiu saulės baldakimu.

NIKALOJUS A. BERDYAEVAS

]. VENCKUS, S.].

     Šiemet sueina 100 metų nuo N. A. Berdyaevo gimimo (1874-1948). Tai buvo tikrai didelis, žymus žmogus. Jis pats apie save taip sako: "Aš nesu niekas kitas, o tik tiesos ieškotojas ir tyrinėtojas kelio į Dievą. Esu sukilėlis, egzistencialistas filosofas, bet nenoriu būti joks mokytojas ar vadovas". O vis dėlto pasaulis jį laiko ir mokytoju, ir vadovu. Jis yra tautų ir pasaulėžiūrų, ateizmo ir krikščionybės, naujos antropologijos ir naujos kūrybos kryžkelėje. Palikęs marksizmą ir komunizmą, jis pasidarė didžiausias krikščionybės gynėjas. Jis buvo ir savo raštais tebėra didžiausias kovotojas prieš materializmą.

BERDYAEVO KILMĖ

     Berdyaevas gimė Kieve 1874 m. aukšto kariškio šeimoje. Jo šeima iš kartos į kartą yra davusi žymių generolų. Tėvas buvo liberališkų pažiūrų, kaip ir visi, kurie užimdavo aukštas vietas caro kariuomenėje. Motina buvo karališkos kilmės — princesė Kudaševa, pusiau prancūzė, susigiminiavusi su garsia prancūzų šeima Choiseul, davusia Prancūzijai daug kariškių ir diplomatų. Ji taip pat priklausė ir lenkų aristokratijai. Nors ji buvo krikštyta stačiatikių bažnyčioje, bet širdyje buvo labai palanki katalikybei. Buvo silpnos sveikatos, tad sūnus Nikalojus jaunystę praleido nelabai linksmai: be banketų, be šokių, be pasilinksminimų su aristokratiška jaunuomene. Tėvas ir sūnų norėjo ruošti kariškai karjerai, tad leido į kadetų mokyklą, kur berniukai, jau dėvėdami karišką uniformą ir laikydamiesi kariškos drausmės, buvo auklėjami karininkų luomui. Jis ten išbuvo šešerius metus, bet kariško luomo nepamilo. Baigęs tą mokyklą, įstojo į Kievo universitetą studijuoti teisę.

MARKSISTAS

     Berniukas, augdamas prie sergančios motinos, neturėjo linksmo gyvenimo, todėl pasidarė labai vienišas. Jis labai daug skai-

N. A. Berdyaev

Skaityti daugiau:

AMERIKOS LIETUVIŲ KATALIKŲ TARNYBA

     Amerikos lietuvių katalikų gyvenimui gyvinti ir stiprinti suorganizuotas branduolys, pavadintas Amerikos lietuvių katalikų tarnyba.

     Amerikos lietuvių katalikų federacija ir Amerikos lietuvių kunigų vienybė, jausdamos mūsų laiko dvasios neigiamą įtaką lietuvių religiniam gyvenimui ir lietuvių katalikų veiklos apsilpimą, jau prieš keletą metų pradėjo ieškoti būdų lietuvių katalikų gyvenimą atgaivinti ir sustiprinti. Po eilės pasitarimų, bendradarbiaujant su vysk. Vincentu Brizgiu, 1972 m. Lietuvių kunigų vienybės seime Marianapolyje buvo sudaryta komisija, kurion įėjo kun. Stasys Yla, kun. Gediminas Kijauskas, S.J., ir kun. Kazimieras Pugevičius. Tai komisijai buvo pavesta paruošti konkretų veiklos projektą. 1973 m. Lietuvių kunigų vienybės seime Niujorke komisija pateikė savo paruoštą planą. Seimas tą planą priėmė ir pavedė tai pačiai komisijai netrukus sušaukti platesnį pasitarimą šiuo reikalu besidominčių kunigų, vienuolių ir pasauliečių, norint išgirsti naujas nuomones ir naujus pasiūlymus. Toks pasitarimas buvo Dainavoje 1973 m. spalio 27-28 d. Pasitarimo dalyviai nebuvo oficialūs parapijų, vienuolijų ar organizacijų atstovai, bet jie visi buvo kurios nors parapijos, vienuolijos ar organizacijos nariai.

Skaityti daugiau:

Seksas dabarties mitų Panteone

 (Tęsinys)

A. Paškus

     Šiuo metu dažnai girdime linksniuojant, kad veiksmas esąs leistinas tol ir tada, kol ir kada juo niekas nėra nuskriaudžiamas. Taigi ir lytinis aktas yra leistinas tol, kol jis nieko nenuskriaudžia. Šitoks principas prileidžia, kad yra individualių žmogiškų veiksmų, neturinčių jokios įtakos kitiems. Tokiai veiksmų grupei priklausąs ir lytinis aktas. Mylimųjų glėby pasislėpusi lytinė meilė nedaranti niekam skriaudos. Bet iš tikrųjų kiekvienas žmogaus veiksmas (vidinis ar išorinis) tiesioginiu ar netiesioginiu būdu veikia kitus žmones. Negalima juk nei paties žmogaus, nei jo veiksmų suprasti be ryšio su kitais. Ar grupės narys yra sveikas ar ligonis, sukčius ar šventasis, normalus ar išprotėjęs, išvystęs savo talentus ar ne — visa tai veikia ir jo bendruomenę.

     Juk jo paliktą tuštumą turi kiti užpildyti. Jo padarytas klaidas privalo kiti atitaisyti. Tad ir lytinis aktas nėra neutralus. Jis taip pat partneriuose palieka teigiamas ar neigiamas pasekmes, fiziniais ar psichiniais pavidalais. Prileiskime, kad fizinių seksualinio akto pasekmių (ligų, nėštumo) galima išvengti, nors praktikoje ne visada taip būna. Apsiribokime vis dėlto tik psichologinėmis akto pasekmėmis. Žinoma, tos pasekmės kartais būna tokios subtilios, kad mūsų turimi grubūs psichologijos mokslų instrumentai dažnai jų nepajėgia išmatuoti. Užtat abu partneriai turėtų rūpestingai įsiskverbti į pačias pagrindines savo veiksmų priežastis. Jie turėtų save klausti, kokių motyvų vedini jie eina į lytinius santykius: meilės, malonumo, keršto, paguodos, vienatvės? Ar lytine meile nepažeidžiami partnerių įsitikinimai, pasaulėžiūra, tikėjimas? Neapsigaukime — psichologiškai yra pavojinga išplėšti individą iš jo vertybių ir jį suformavusios kultūros konteksto. Bet kaipgi yra su tais, kurie vienas kitą sutinka su abipuse pagarba ir meile? Psichologiškai į šį klausimą nėra lengva atsakyti. P. Bertocci savo puikioje knygoje "Sex, Love, and the Person" įžvalgiai šį klausimą nagrinėja. Meilė, jo nuomone, tegali arba augti, arba mirti. Kitos alternatyvos jai nėra. O meilė auga tik tada, kai dalinasi visomis mylimųjų vertybėmis ir visomis jų gyvenimo aplinkybėmis. Negali meilė tapti partnerius jungiančiąja jėga, negali ji skleistis, neįleidus šaknų į mylimųjų ir jų bendruomenės kasdieninį gyvenimą. O tokios sąlygos tegalimos tik monogaminėje moterystėje. Užtat, psichologiškai kalbant, visa priešvedybinio sekso blogybė yra ta, kad nesudaro meilės augimui būtinų sąlygų.

     Ypač brendimo amžiuje, kol emocinis augimas neina kartu su fiziniu, lytinių santykių žala asmenybei darosi labai reali. Gal ne be reikalo žymus amerikiečių psichiatras David Mace savo studijų išvadose taip sako: "Merginos ir vaikinai, kurie neturėjo santykių prieš vedybas, pasiekia geresnės darnos moterystėje ir turi mažiau galimybių skyryboms už tuos, kurie prieš vedybas santykiavo... Nekaltieji yra geresnė medžiaga vedyboms" (Medical Aspects of Human Sexuality, Nov. 1968, 21). Toliau toje pačioje studijoje pastebima, kad psichologiškai stiprios asmenybės nepasiduoda lytiniam palaidumui.

Skaityti daugiau:

Alfonso Dargio darbų paroda

Praėjusį rudeni Čiurlionio galerijoje, Čikagoje, buvo dail. Alfonso Dargio darbų paroda. Šį “Laišku Lietuviams” numeri iliustruojame jo kūriniu nuotraukomis. Visos nuotraukos, darytos Danutės Vakarės.

Skaityti daugiau:

Berniukas ir mergaitė

Dr. N. Elijošaitienė

     Neretai išsipildo abiejų tėvų svajonė: tėvo džiaugsmui gimsta sūnus, o motinos laimei — dukrelė. Kol vaikai maži, tėvai vien džiaugiasi. Tačiau, laikui bėgant, vaikams augant, beveik visada susiduriama su daugeliu problemų, kurių nėra šeimose, kur auga vien berniukai ar vien mergaitės.

     Rodos, abu vaikus vienodai prižiūrėjo, vienodai auklėjo, o rezultatai skirtingi. Mergaitė, mamos pasididžiavimui, mandagi, tvarkinga, visada švarutė, o sūnus kažkoks atžarus, susidraikęs, jo daiktai išmėtyti po visus kampus. Duktė mokosi penketais, o sūnus vos iš klasės į klasę ritasi. Žodžiu — netikęs vaikas. Tačiau tėvas, gindamas tą neklaužadą, kartu su sūnum pasišaipo iš mergaitės atsargumo, vadina ją baile, verksne, mamytės dukrele. Pasitaiko priešingai, kai motina žavisi sūnaus drąsa, ištvermingumu ir niekina dukters "ištižimą", o tėvas džiaugiasi mergaitės švelnumu ir jautrumu. Neretai tėvai teigiamose vaikų savybėse įžiūri savo bruožus, o neigiamos, esą, paveldėtos iš priešingos pusės.

     Kartais šeima suskyla net į du frontus, kur tėvai patyliukais, lyg du šachmatininkai, kaujasi kiekvienas savo figūra — mylimu vaiku. Tartum antrasis būtų ne jo vaikas. Prieinama net iki to, kad vieną vaiką auklėja tik tėvas, o kitą — tik motina, ir tuo pačiu nukenčia abu vaikai.

Alfonsas Dargis

     Apsirinka tėvai, manydami, kad vieno vaiko drąsa yra kažkoks nuopelnas, o kito bailumas — yda. Drąsumu dažniau pasižymi berniukai, tačiau atidžiau panagrinėjus, paaiškėja, kad tai tiesiog neatsargumas, neįvertinimas esamos padėties, o kartais net bereikalingas rizikavimas, norint pasirodyti prieš draugus ar tėvus, t.y. visai ne taip jau teigiamos būdo savybės. Na, o tai, ką tėvai laiko bailumu, gal tėra atsargumas ir įvertinimas galimų išdavų, o kartais net kuklumas, nenoras atkreipti kitų dėmesį.

Skaityti daugiau:

Hermann Hesse ir jo “Siddhartha’

Marija Eivaitė

     Hermann Hesse beveik mums visiems yra žinomas arba bent girdėtas, nes jo veikalai pasiekė aukščiausią populiarumo laipsnį paskutiniuoju laikotarpiu, kai "hippies" ir "flower children" visiems dainavo apie meilę, taiką ir sugrįžimą į gamtą. Jo veikalai plačiausiai skaitomi čia, Amerikoje, ypač jaunimo tarpe. Jo romanai susilaukė daug dėmesio. Jaunimas juos, tur būt, ypač mėgsta dėl to, kad jie tiksliausiai pataiko į dabartines jų problemas ir gyvenimo krizes. Jaunimas drauge su šių romanų vaizduojamais charakteriais ieško teisingo kelio ir gyvenimo prasmės technologiniame pasaulyje.

     Hermann Hesse gimė 1877 m. liepos 22 d. Vokietijoje. Kartu su savo penkiais broliais jis užaugo tokioje aplinkoje, kur vyravo ne viena, bet kelios kalbos ir religijos. Jo dėdė, buvęs ilgametis misijonierius Indijoje, dalinosi su Hermanu indiškais ir orientališkais įspūdžiais. Hermano dėdienė buvo prancūzė, mama — vokietė protestantė, o tėvas — estas katalikas. Kadangi jo tėvai taip pat užsiėmė misijonierišku apaštalavimu, tai jų namuose visados susiburdavo visokių žmonių iš visų pasaulio kampų.

     Mokslu H. Hesse nepasižymėjo. Nerasdamas jokio pasitenkinimo mokyklose ir seminarijoje, iš jų pabėgo. Tėvas nevertė jo grįžti atgal į mokyklą, bet leido tapti amatininku spaustuvėje.

     Jau artėjant pirmajam pasauliniam karui, Hesse pasižymėjo literatūriniuose baruose, laimėjo premijas, ir pirmieji jo darbai buvo su įdomumu apsčiai skaitomi. Tačiau karas jam sukėlė ir daug nepasitenkinimo. Priešindamasis karui, jo tikslams ir pasekmėms, jis persikėlė 1912 m. su žmona į Šveicariją. Ten jis gavo pilietybę ir pasiliko gyventi iki mirties. Šveicarijoje jis stebėjo vis augantį vokiečių tautinį šovinizmą ir humanitarinių bei intelektualinių vertybių niekinimą. Prieš antrąjį pasaulinį karą ir jo metu jis stipriai išsireikšdavo prieš vokiečių partinį režimą ir jo vadovus. Naciai į tai smarkiai reagavo ir visas jo knygas išėmė iš spaustuvių bei knygynų. Nežiūrint to, jam buvo suteikta, šalia visokių kitokių premijų, 1946 m. Nobelio premija, ypač už jo romaną "Glass Bead Game" (Das Glasperlenspiel). H. Hesse mirė 1962 m.

Skaityti daugiau:

Mortos sąmonė

Antanas Maceina

(Žodis, tartas LKM Akademijos Čikagos židinio posėdyje, įteikiant kun. dr. J. Prunskio fondo premiją už 1973 m. religinį veikalą)

Malonūs Akademijos nariai,

Mielosios viešnios ir svečiai!

     Negalėdamas dalyvauti šiose iškilmėse patsai, atskubu į jas savo žodžiu, kad pareikščiau juo savo padėką tėvelio G. Kijausko vadovaujamai komisijai ir savo pagarbą kun. dr. J. Prunskiui, kurių sprendimu bei įnašu buvo pagerbta manoji knyga "Krikščionis pasaulyje",sklaidanti pasauliškio vaidmenį išganymo istorijoje.

     Tai tema, iškilusi jau Evangelijoje Mortos bei Marijos santykiu su Kristumi, apsilankiusiu jųdviejų namuose. "Morta turėjo daug visokio darbo su patarnavimu" (Lk 10, 40), tuo tarpu Marija sėdėjo "prie Viešpaties kojų ir klausėsi Jo žodžių" (Lk 10, 39). O kai Morta paprašė Išganytoją, kad šis pasiųstų Mariją jai padėtų, ji išgirdo, esą ji yra "susirūpinusi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno", būtent, to, ką vykdo Marija, nes ji kaip tik "pasirinko geriausią dalią" (Lk 10, 42).

     Ir štai, šis "unum necessarium" Krikščionybės istorijoje turėjo nepaprastos reikšmės. Jis perskėlė Bažnyčios narių veiklą, perskeldamas ir juos pačius: vieni turėjo "visokio darbo", kiti tarėsi sėdį prie Viešpaties kojų ir klausą Jo žodžių. Pasauliškiai savaime atsidūrė šio "visokio darbo" pusėje, vadinasi, Mortos pašonėje, pasirinkdami, tiesa, reikalingą, tačiau vis dėlto ne pačią geriausią dalią. Geriausia tekusi dvasiškiam, o ypač vienuoliam.

     Manoji knyga kaip tik ir norėtų atitiesti aną pasauliškių menkavertybės jausmą, nes man atrodo, kad Išganytojo atsakymo Mortai mes nesame supratę. Man atrodo, kad minėtais žodžiais Kristus anaiptol nesustoto vienas priešais kitą "visokio darbo" ir Jo žodžių klausymo kaip objektyvių gyvenimo sričių. Tai, kas Išganytojui čia rūpi, yra subjektyvus santykis su Juo pačiu, būtent: ar žmogus priima Kristų Į savo namus kaip svečią ar kaip Mokytoją.Mortai Kristus buvo svečias, vadinasi, tai, kas užeina ir vėl išeina. Tiesa, svečią reikia gražiai priimti bei pavaišinti. Tačiau tuo viskas ir baigiasi: svečias nepasilieka.Tuo tarpu Marijai Kristus buvo Mokytojas, vadinasi, tai, kas ateina gilaus asmeninio žodžio pavidalu, uždega širdį ir joje gyvena kaip jos gyvybės šaltinis: mokytojas pasilieka.Užtat ir Mortos noras, kad Marija eitų jai padėti, buvo iš esmės ne kas kita, kaip noras, kad ir Marija pergyventų Išganytoją kaip svečią, vadinasi, kaip praeinantį kasdienos įvykį, o ne kaip pasiliekantį mūsų egzistencijos pradą.

Skaityti daugiau:

Puputis įsigijo tikrus namučius

Nijolė Jankutė

     Kas yra Puputis, nereikia aiškinti nei vaikams, nei tėvams, nei seneliams, kurie skaito "Eglutę". Kas bebūtų "Eglutėje" parašyta ir kas nupiešta, Pupučio nuotykiai yra pirmoji ir pagrindinė kiekvieno numerio atrakcija. Juk linksmas, išdykęs, meilutis, į visokius nuotykius ir bėdas įkliūvantis peliukas Puputis yra taip panašus į linksmą, išdykusį, į bėdas įkliūvantį vaikutį, kad kiekvienas mažas skaitytojas gali jame pamatyti save ir savo nuotykius. Čia — ir Pupučio pasisekimas.

     Ona Mikailaitė, Pupučio seselė, kaip ne vienas "Eglutės" skaitytojas ją vadina, yra iš tų simpatingųjų autorių, kurių sukurti veikėjai tobulai atliepia į mažojo skaitytojo širdukę.

     Puputis, segdamasis švarkelį, sumaišo sagas ir ąsas, "jos nesirikiuoja poromis". Argi ne taip susisega Jonukas, Aldutė, Tomukas? Puputis labai laukia Kalėdų, dovanų ir eina apžiūrėt Prakartėlės. Ar ne taip vaikučiai? O koks nuotykis skrist lėktuvu į Floridą! O kokia baimė sapnuoti raganą!

     Pupučio kasdienybė yra iš tikrųjų mažojo skaitytojo kasdienybė, aprašyta paprastučiais žodžiais ir perpinta nuotykiais, kokius labai lengvai kiekvienas vaikas žaisdamas išsigalvoja. Todėl sulaukt visų Pupučio nuotykių vienoje knygelėje — tikras malonumas jauniesiems ir jaunos širdies vyresniesiems "Eglutės" skaitytojams. Pagaliau Puputis įsigijo savo namus!

     "Pupučio pasauliukas" — miela knygutė: puputiška ir savo užvardinimu, ir nepretenzingais vaikiškais piešinėliais. Čia autorė surinko 13-ka šauniausių Pupučio pasakėlių, suskirstydama jas į keturias dalis pagal metų laikus. Puputis, kaip kiekvienas vaikas, džiaugiasi pavasariu ir savo gimtadieniu, vasarą atlieka dideles atostogų keliones, rudenį eina į mokyklą, o žiemą laukia Kalėdų ir kartais suserga slogomis.

Skaityti daugiau:

ATSIUSTA PAMINĖTI

Aloyzas Baronas. ŠILKO TINKLAI. Pasakojimai. Išleido “Ateitis” 1974 m. Aplankas Kazio Veselkos. Spausdino “Draugo” spaustuvė. 184 psl., kaina 4.50 dol.

Julija Švabaitė-Gylienė. SEPTYNI SAULĖS PATEKĖJIMAI. Eilėraščiai. Viršelis ir vinjetės Danguolės Stančiūtės. Išleido “Ateitis” 1974 m. 80 psl., kaina 3.50 dol. “Ateities leidinius galima užsisakyti šiuo adresu: M. Bajorūnienė, 17689 Goldwin Drive, Southfield, Mich. 48075.

Jose Eustasio Rivera. AMAZONĖS DŽIUNGLĖSE. Romanas. Išvertė P. Gaučys. Aplankas Ados Korsakaitės - Sutkuvienės. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas 1974 m. Spaudė “Draugo” spaustuvė. 356 psl., kaina 6 dol.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J./ Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS


AR VARTOTINAS ŽODIS “BAKENBARDAI”?

     Dabar labai paplitusi mada vyrams nešioti "bakenbardus", t.y. paausiuos paliktus neskustos barzdos ruoželius. "Bakenbardai" yra vokiečių kilmės žodis (Backe— žandas ir Bart— barzda), mus pasiekęs per lenkus. Liaudies šnekamojoje kalboje "bakenbardai" buvo perdirbti į "makabardus" (Viduklės ir Kražių apylinkėse) ar "pakumbardus" (apie Karklėnus). O kai kur (pvz. Vilkaviškio apskrityje) jie yra vadinami "bakais". Bet visi šie žodžiai yra nelietuviškos kilmės, todėl bendrinei kalbai neteiktini. Mes turime jau vis labiau ir labiau tiek šnekamojoje, tiek raštų kalboje beįsigalintį žodį "žandenos". Jį turėtume ir vartoti.

IŠ KUR TALLAT-KELPŠOS PAVARDĖ?

     Lietuvoje yra nemažai paplitusios mūsų kalbai neįprastos pavardės: Tallat-Kelpša, Tallat-Kelpšas, Tallet-Kelpša, Taliat-Kelpša. Pirmasis tos pavardės dėmuo greičiausiai kildintinas iš turkų kalbos (plg. turkų pavardes Talaat Paša, Talat), kurių atstovų totorių ir karaimų jau iš seno gyventa Lietuvoje. Matyt, susijungus (pvz. vedant ar ištekant) totorių ar karaimų giminei Tallat su lietuvių Kelpšųgimine, ir bus atsiradusi ši sudėtinė pavardė.

     Vis dėlto yra ir kitokių nuomonių. Pvz. A. Salys "Lietuvių enciklopedijos" XXIV tome, rašydamas apie žodį "prievardis", aiškina, kad minėtos pavardės pirmasis dėmuo Tallatgali būti lietuvių kilmės. Jo nuomone, tai galėjo išsivystyti iš žodžio Tolio-tas(trumpinė lytis iš kurio nors dvikamie-nio asmenvardžio, kaip Tolmantas, Tolvaišas, Tolvydas, Tolminas).

     Antrasis dėmuo (Kelpšair kiti variantai) yra, be abejo, lietuviškas asmenvardis, kuris yra plačiai paplitęs ir be dėmens Tallat. Vietovardžiai Kelpšaičiai, Kelpšiškės, Kelp-šiškis, Kelpšynas,be abejo, yra kilę iš šio asmenvardžio. Iš kurių bendrinių žodžių išriedėjo visi šie vardai, nelengva atsakyti. Gal būt, iš kelpšas— klaidus (Adutiškis) ar kelpštas— tam tikros mažos žuvelės vardas, kitur (Dusetos, Panemunėlis) dar vadinamos škelpštu(gružė, gružas, gružlys). Ši žuvelė kai kur dar yra vadinama kilbuku, bet šis žodis bendrinei kalbai neteiktinas. Tik šiuos du tos šaknies žodžius (kelpšasir kelpštas)pateikia "Lietuvių kalbos žody-nas"(V t.).

Skaityti daugiau:

FILMAI

CHARIOTS OF THE GODS

     Švarus, jauniems ir seniems matytinas filmas, pagamintas Sun International bendrovės. Čia perteikiama Erich von Daniken knygoje “Chariots of the Gods” pateikta medžiaga, kur daugelis nuostabių dalykų bandoma aiškinti iš kito pasaulio atvykusių būtybių veikimu. Pradedama nuo surastų senų braižinių, labai senų raštų, net ir Šventojo Rašto, ir bandoma aiškinti, kad Sodomos ir Gomoros sunaikinimas buvęs atominis, kad Elijo ratai danguje — tai tolimųjų erdvių keliautojai ir pan.

     Parodomos Egipto piramidės, paslaptingos Easter Island skulptūros ir daugybė kitų nuostabių dalykų iš įvairiausių pasaulio dalių, išryškinant pastatų, raižinių bei skulptūrų nepaprastumą ir įtaigojant, kad tai gal ne primityvių žmonių darbas, o atvykusiųjų iš kitų pasaulių. Aišku, kad tokia beletristika rimtas žmogus nepatikės, bet vis dėlto filmas yra įdomus geografiniu bei istoriniu atžvilgiu, nes parodo eilę įdomybių Afrikoje, Pietų Amerikoje ir kitose pasaulio šalyse. Tad filmas yra lyg kelionių aprašymas su įdomiais vaizdais. Tai ir yra jo stiprybė.

MAME

     Warner Brothers gamybos filmas, susuktas pagal muzikinį 1959 m. Broadway vaidinimą “Aunt Mame”, kurį sukūrė Jerome Lawrence, sekdamas Patrick Dennis romaną. Turinys nesudėtingas: turtinga, ekstravagantiška moteris paima globoti savo mirusio jaunesniojo brolio sūnelį, kurį pamėgsta, bet nemoka jo auklėti. Jį siunčia į ultramodernią mokyklą, kur nėra nei mokslo programos, nei tvarkos. Pati išmoko jį įvairių necenzūriškų žodžių. Paskui įvyksta nemalonus netikėtinumas, kai paaugęs berniukas susižieduoja su jai nepatinkančia mergaite. Jai pasiseka vestuves suardyti. Vėliau jis veda simpatingą tarnaitę.

     Filmų kritikai nelabai šį filmą vertina menišku atžvilgiu, bet jis gali būti neblogas išsiblaškymas. Yra nemaža humoro, neblogos muzikos ir dainų, gyva filmo slinktis, gausu įvairumų, net nedaug nė keiksmažodžių, kurių dabar labai gausu kituose filmuose.

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

KAS YRA NEMORALU?

     Skaitant “Laiškuose Lietuviams” filmų aprašymus, man kartais kyla klausimas, kas yra nemoralu. Pvz. vertinant filmą “The Sting” (nr. 3, psl. 10), buvo taip pasakyta: “Filme nėra kokių nors ryškiai nemoralių scenų. . . bet vis dėlto jame yra ir žudymų, ir muštynių, ir apgaudinėjimų”. Gal šis išsireiškimas daugelio skaitytojų bus priimtas be ypatingesnio dėmesio, nes žudymai ir apgaudinėjimai yra visuotinis žmonijos reiškinys visose civilizacijose. Mes taip su šiais veiksmais esame apsipratę, kad net jų nedrįstame vadinti nemoraliais. Žmogui pasirodyti nuogam viešoje vietoje ar filme yra nemoralu, tačiau žudyti nėra “ryškiai nemoralu”. Jeigu mažas berniukas įbėgs į svečių kambarį be kelnyčių, tai tuoj bus sugėdintas: “Fui, tu begėdi!” O jeigu paskui tas pats berniukas, apsirengęs kaubojaus drabužiais, bėgios po kambarį su žaisliniu šautuvu, šaukdamas “bang-bang”, tai jis bus visų palydimas su šypsena ir pagyrimu, kad tai “labai vikrus berniukas”. . ..

     Man atrodo, kad ne tik žmogaus, bet net ir gyvulio žudymas yra nemoralus veiksmas, jeigu tai daroma tik savo malonumui ar gobšumui patenkinti. Žinoma, yra atvejų, kai sunku išaiškinti, kur riba. Kai aš, paėmęs purkštuvą su nuodais, žudžiau prie namo pamato susitelkusias skruzdės, tai neturėjau jokių abejonių, jog darau tai, kas reikalinga. Bet kai mano mažamečiai vaikai krykštaudami kojomis trynė skruzdės kiemo viduryje, tai aš juos subariau, kad taip negalima daryti — Dievulis nubaus! Laimė, kad tie valkai dar buvo mažutėliai ir nesusiprato mane paklausti, kodėl aš galiu skruzdės žudyti, o jie — ne...

     Žudymo nemoralumą (taip pat ir karo atveju) jau nuo senų laikų pripažino paskiri individai, bet platesniu mastu šią idėją paskelbė mūsų dažnai pajuokiami “hipiai” savo šūkiu: “Make Love, not War!” Šitas šūkis gal išliks amžiams greta kitų garsių šūkių: “Atgal į gamtą!”, “Visų šalių proletarai, vienykitės!” ir kt., kurie pasuko žmonijos civilizaciją viena ar kita kryptimi. Jeigu tas šūkis kai kam ir atrodo vulgarus, bet reikia pripažinti, kad šių dienų žmonija jau yra gerokai prabudinta ir stengiasi atsiriboti nuo bet kokio kraujo praliejimo.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

LIETUVOS ŠOKĖJAI BULGARIJOJE

     Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos Valstybinio Akademinio operos ir baleto teatro šokėjai gastroliavo Bulgarijoje su koncertine programa. Tai buvo tik antras kartas, kai Lietuvos baletas buvo išvykęs į svetimą kraštą. Pirmą kartą 1969 m. buvo R. Vokietijoje. Programa buvo daugiau klasikinio pobūdžio, repertuaras baleto lankytojams pažįstamas, bet šokėjų trupė pasirodė labai vykusiai ir buvo bulgarų šiltai sutikta. Ypač publiką žavėjo mūsų šokėjai vyrai, "jauni, stiprūs, lakaus šuolio, gerai treniruoti". Gastrolės truko 10 dienų.

ESTRADINĖS MUZIKOS KONKURSAS — APŽVALGA

     Vadinamajame "Gintarinės triūbos" konkurse, kuriame varžosi estradiniai orkestrai, instrumentalistai-vokalistai ir estradiniai ansambliai, dalyvavo 13 kolektyvų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Lenkijos ir kt. Varžybos vyko tris dienas. Orkestrų grupėje pirmą vietą laimėjo kauniečiai — "Oktava". Konkurso rengėjai džiaugiasi, kad šį kartą repertuare vyravo kūriniai "apie dabarties problemas, džiaugsmus, rūpesčius", o buvo kur kas mažiau temų apie meilės svajones.

"Kultūros barai". Nr. 1 (1974)

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“Laiškų Lietuviams” konkursas

     Šių metų straipsnio konkurso tema yra laisva, tik rašinys turi tikti "Šeimos" ar "Jaunimo" skyriui. Tad reikia rašyti kokiu nors šeimos ar jaunimo klausimu. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki š.m. gruodžio 31 dienos.

     Už geriausius rašinius bus skiriamos penkios premijos: I — 150 dol. (mecenatės — Jolita ir Vida Kriaučeliūnaitės), II — 100 dol. (mecenatė — Birutė Lieponytė), III — 75 dol. (mecenatas — Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. (mecenatė — Stefanija Rudokienė), V — 25 dol. (mecenatė — Ona Kuliešienė).

     Laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams" 25 m. sukaktuvinio banketo metu 1975 m. vasario mėn. 23 d. Jaunimo Centre.

NUOŠIRDŽIAI DĖKOJAME “LAIŠKU LIETUVIAMS” RĖMĖJAMS:

100 dol. aukojo N.N. iš Čikagos.

50 dol. aukojo Jonas Kirvaitis.

25 dol. aukojo Vytautas Zubas.

Po 10 dol. aukojo: J. Butikas, P. Dirda, Z. Koronkevičius, J. Ardys, O. Vilėniškienė, V. Gečas, P. Tomaševičius, kun. V. Radvina.

8 dol. aukojo I. Deksnys.

Skaityti daugiau: