Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1974m. 3 Kovas

1974 / KOVAS - MARCH / VOLUME XXV, NO. 3

ŽMOGAUS IR KRIKŠČIONIO DIDYBĖ

75

Alfonsas Grauslys

TEGUL VISI BUS VIENA!

77

Kun. Povilas Dilys

KAS PADEDA IR KAS KENKIA LIETUVYBEI IŠEIVIJOJE

79

Aušra Gylytė-Karkienė

JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (XIV)

86

Br. Krištanavičius, S.J.

JIS GRIŽO NAMO

91

Marija Teresė Rowan

LIETUVIŲ BENDRINĖS RAŠOMOSIOS KALBOS KŪRIMASIS

94

W. R. Schmalstieg

AUSTRALIJOS LIETUVIUKO DIENORAŠTIS

96

titas alga

MEILI ŽMONA

98

Med. dr. T. I. Rubin

FOTOGRAFIJOS PARODOS IR KONKURSO ĮVERTINIMAS

100

 A. G. Žąsinas

KALBA

103

 Juozas Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE

105

 Danutė Bindokienė

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

106

 Redakcija

FILMAI

107

 Juozas Prunskis

Šio numerio pirmame puslapyje esąs šv. Kazimiero paveikslas yra iš Vilniaus katedros.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Thompson, Connecticut 06277.

Šv. Kazimieras

Skaityti daugiau:

ŽMOGAUS IR KRIKŠČIONIO DIDYBĖ

ALFONSAS GRAUSLYS

Kur nėra Dievo, nėra nė žmogaus.

N. Berdyaev

Nepagarba Dievui labiausiai pažeidžia žmogaus vertybę.

G. Courtois

     Kun. Alfonsas Grauslys yra paruošęs spaudai knygą, vardu "Didžioje šviesoje''. Ji šiais metais bus išleista "Krikščionis gyvenime" knygų serijoje. "Laiškų Lietuviams" skaitytojus norime supažindinti su ta knyga, spausdindami pirmąjį jos skyrių "Žmogaus ir krikščionio didybė", susidedanti iš trijų dalių: 1. Suniekintas žmogus, 2. Žmogaus vertybė, 3. Krikščionio vertybė. Šiame numeryje bus tik pirmoji dalis.

Redakcija

1. SUNIEKINTAS ŽMOGUS

     Dievo sąmonei temstant sieloje, vis labiau temsta ir žmogaus vertybės supratimas. Nuvertinus Dievą, liko nuvertintas ir žmogus. Šio nuvertinimo vaisiai: milijonai beteisių vergų koncentracijos stovyklose už geležinės uždangos ir pasibaisėtinai didėja nusikaltimai prieš žmogaus gyvybę šiapus uždangos.

     Tą Dievo sąmonės temdinimą jau nuo vaikystės ten ugdo priešreliginė, o čia bereliginė viešoji mokykla, kuri vėliau ne viename Vakarų pasaulio universitete virsta priešreliginio nusiteikimo židiniu. Tad nenuostabu, kad ne taip jau maža jaunimo dalis ten, o ypač čia, neturėdama gilesnio išauklėjimo (nes be religijos, anot plačiai žinomo šveicarų pedagogo W. Foersterio, sėkmingo auklėjimo nėra), nejausdama atsakomybės, neieškodama aukštesnio gyvenimo įprasminimo, turimą savo laisvę paverčia kenksmingu savo aplinkai ir visuomenei sauvaliavimu. Toksai jaunimas, linkdamas į visokias tą visuomenę ardančias idėjas, ne kartą talkindamas pasaulio dalį pavergusiai diktatūrai bei terorui, vienintelio gyvenimo ''įprasminimo" teieško doroviniame palaidume.

Skaityti daugiau:

TEGUL VISI BUS VIENA!

KUN. POVILAS DILYS

(Pamokslas, pasakytas Tėvų Jėzuitų koplyčioje, Čikagoje, Krikščionių suartėjimo savaitės proga, 1974 m. sausio mėn. 20 d.)

     Mūsų Viešpats Jėzus Kristus meldžiasi: "Tegul visi bus viena! Kaip tu. Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs" (Jono 17, 21).

     Kiekvienais metais Krikščionių suartėjimo savaitė kreipiasi į mus, kurie visi esame pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu, peržiūrėti savo nusistatymą ekumenizmo atžvilgiu.

     Per paskutiniuosius metus neabejotinai girdėjome apie to sąjūdžio veikimą. Bandė-me jį šaltai įvertinti, o šiandien yra diena klausti save: "Ką mes padarėme lietuviško ekumenizmo bare? Ar ta kilni idėja randa pas mus pasekėjų, ar greičiau trūksta geros valios lietuvių krikščionių, trūksta susidomėjimo, trūksta jėgų tą darbą tęsti?

     O pasaulyje nemažai įvyko. Prieš porą metų paskelbtas bendras Reformacijos bažnyčių susitarimas Europoje stiprėja; kalbama apie susiliejimą. Bendros katalikų ir evangelikų teologinės komisijos veikia. Jos paskelbė istorinius pareiškimus Šventos Komunijos ir mišrių šeimų klausimu. Bendras katalikų ir evangelikų vadovas religijos mokytojams, apimantis apie 1000 puslapių, buvo išleistas. Katalikų ir anglikonų susitarimas kunigystės klausimu pasiektas. Ekumeninė spauda ruošia dirvą bendram visų krikščionių bažnyčių sinodui, kuris numatytas šio amžiaus pabaigoje.

     Suprantame, kad šitie reiškiniai nėra bažnyčių oficialūs pareiškimai, bet kelias tokiam žygiui yra jau atviras. Be to, Pasaulio Bažnyčių Taryba praeitais metais rugpiūčio mėn. atšventė savo dvidešimt penkerių metų sukaktį. Prisimenu, kaip tada, 1948 m., kuriant Pasaulio Bažnyčių Tarybą Amsterdame, mes buvome netikri, ar pasiseks tarp bažnyčių sukelti susidomėjimą, kad esame viena šeima, kad reikia užmiršti senus ginčus ir veikti vieningai.

Skaityti daugiau:

KAS PADEDA IR KAS KENKIA LIETUVYBEI IŠEIVIJOJE

 ("Laiškų Lietuviams" konkurse I premiją laimėjęs rašinys)

AUŠRA GYLYTĖ-KARKIENĖ


     Tik išlipusi iš mašinos, girdžiu balsą:

     —    Ką tas ženkliukas reiškia? — Tai mano chemijos kurso draugas rodo pirštu į mano lietuvišką ženkliuką, įklijuotą mašinos lange.

     —    Tai čia toks mūsų lietuviškas ženkliukas, — atsakau. — Jei automobilis sugrius kur nors greitkely, tai kitas lietuvis, pastebėjęs tą ženkliuką, sustos ir tuojau ateis padėti.

     Tai atsakau jam, bet ir pati galvodama, argi iš tiesų kiekvienas lietuvis sustotų ir padėtų.

     —    Eik sau, — nusijuokia mano kolega.

     — Ar rimtai? Tas mažiukas vyras su kardu gali kitus tik atbaidyti...

     —    Visai ne, — atsakau rimtai. — Čia mūsų valstybės ženklas, taip kaip, pavyzdžiui, amerikiečių erelis.

     Tuo metu, kai universiteto kavinėje dairausi lietuvių stalo, kur draugai per pertraukas kalbasi, geria kavą, lošia kortomis arba skaito knygą, mano amerikietis kolega, pildamas šokančią kavą į popierinį puoduką, vėl klausia:

     —    Jūs, tur būt, labai "close community", kad pažįstamas ar nepažįstamas, o tik pamatęs tą ženkliuką, jau tuojau sustoja ir gelbsti.

     —    O taip, mes tikrai esame "close community", ir dėl to aš esu labai laiminga, — linksmai atsakau.

     Mudu abu einame prie stalo, kur Dalia, užsigulusi ant knygos, kala prancūzų kalbos uždavinius. Man irgi reiktų pasiskaityti savo užrašus, bet tasai draugas neatstoja nuo manęs su savo klausimais.

     —    Jei žmogus baltas, kaip ir tu, tai koks čia skirtumas: lietuvis ar nelietuvis?

     Prisipažinsiu, kad tokia tema diskutuoti man nėra lengva. Bet tai jau ne pirmas kartas, kai panašiais klausimais teko kalbėti su kitais studentais ar vyresniais nelietuviais.

     —    Žinoma, yra skirtumas. Tau, tur būt, irgi yra skirtumas Amerika ar kuris kitas kraštas. Už Ameriką, tur būt, eitum kariauti, o už kitą kraštą ar eitum? — Pasakiau tik dėl to, kad reikėjo ką nors pasakyti kuo skubiau, nes tuoj prasidės paskaitos.

     —    Ne, "tur būt, eičiau", bet jau kariavau už Ameriką. O už kokį gi kitą kraštą? Tegu jie sau mušasi.

Skaityti daugiau:

JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.

XIV. GERINANT DARBO GALIMYBES

     Kauno jėzuitų namai buvo naujos provincijos branduolys ir savotiška mokymo bei auklėjimo įstaiga, kurioje ilgainiui išsivystė jauki šeimyniška dvasia. Jei tėvams jėzuitams trūkdavo pinigų, mokinių tėvai, ypač jų motinos, organizuodavo Kauno gatvėse rinkliavas arba ruošdavo loterijas. Mokiniai ir mokytojai suartėdavo per gimnazijos pramogas, vaidinimus, minėjimus, akademijas, religines bei tautines šventes ir ypač per gegužines, kuriomis visi nuoširdžiai pasidžiaugdavo. Gegužinės būdavo ruošiamos netoli Kulautuvos kurorto, kur pro šalį tekėjo Nemunas, o ant jo krantų augo vešlūs pušynai. Tos gražios apylinkės žavėjo ypač vokiečius jėzuitus, kurie, užaugę pramonės krašte, ten pajusdavo lietuviškos gamtos grožį. Todėl 1931 m. rugpiūčio 12 dieną klierikas Leonas Dymekas pasiūlė T. Kipui įsigyti netoli Kulautuvos žemės sklypą, pastatyti vasarnamį ir duoti progos tėvams ir mokiniams praleisti vasaros atostogas. Nors jėzuitai turėjo gražų Bajėnų ūkį, bet jis buvo tolokai nuo Kauno, o susisiekimas su juo anais laikais buvo gana nepatogus. Pergalvojęs kl. Dymeko planą, rugsėjo 11 dieną T. Kipas pasiėmė su savim Gottlieb Senną, vieną tėvų komiteto atstovę bei Raudondvario apylinkės urėdą ir su jais apžiūrėjo tarp Jučionių ir Kulautuvos esančius žemės sklypus. Kadangi visi ta apylinke buvo sužavėti, T. Kipas pradėjo su valdžios atstovais derybas, norėdamas įsigyti 2 hektarų sklypą. Spalio mėnesio pradžioje Kauno gimnaziją aplankė T. Bley ir, išgirdęs tėvų nuomones apie tą pirkimo galimybę, pritarė jų planui. Spalio 9 dieną matininkas nustatė busimosios tėvų jėzuitų nuosavybės ribas ir pareiškė, kad, esant reikalui, bus galima įsigyti dar didesnį žemės plotą. Nežinia, nei kada pirkimo sutartis buvo pasirašyta, nei kada vasarnamio statyba pradėta. Bet 1932 m. rugpiūčio 24 dieną T. Kipas rašė savo dienoraštyje, kad Jučionyse pastatytą kuklų vasarnamį aplankė naujas popiežiaus atstovas bei Prancūzijos ir Vokietijos pasiuntiniai. Tą naują nuosavybę tėvai jėzuitai įsigijo kun. Glebausko palikimu.1

     1931 m. gruodžio 6 dieną į Kauną atvyko prel. Antaninos Arata, naujas nunciatūros reikalų vedėjas, ir pavadavo plaučių vėžiu sergantį prel. Aloyzą Faiduttį. Prel. Faidutti ilgai gydėsi Karaliaučiuje pilkųjų seselių ligoninėje, bet gruodžio 18 dieną užbaigė savo žemės kelionę. Jo kūnas buvo atvežtas į Kauną ir palaidotas katedros kriptoje.2 Kaip prel. Faidutti, taip ir prel. A. Arata tapo T. Kipo draugu ir su juo dažnai pasitardavo Bažnyčios ir vyriausybės santykių reikalais.

T. Jonas Bružikas Amerikoje

     Nuolatos augant mokinių skaičiui, esamos gimnazijos patalpos darėsi ankštokos, ir jau 1931 m. rudenį jėzuitams buvo aišku, kad reikės planuoti naują statybą. Pačios statybos problema nebuvo sunki, nes Daugirdo gatvėje buvo senas dviejų aukštų pastatas, kurio pirmame aukšte veikė pradžios mokykla, o antrame aukšte kelios gimnazijos klasės. Pastačius dar du aukštus, gimnazija turėtų tinkamas patalpas ir galėtų sutalpinti apie 500 moksleivių. Todėl įsigijęs Kulautuvos vasarnamiui sklypą, T. Kipas pradėjo rūpintis naująja gimnazijos statyba. Spalio mėnesio 12 dieną jis pažymėjo savo dienoraštyje, kad namų kasoje buvo tik 2.000 litų, o skolos 55.000 litų. Bet jį ramino faktas, kad T. Jonas Bružikas, neseniai nuvykęs į JAV, jam buvo atsiuntęs 8.500 litų. T. Kipas pasitikėjo T. Bružiko pagalba bei valdžios paskola ir neapsivylė.

Skaityti daugiau:

JIS GRĮŽO NAMO

Marija Teresė Rowan

     Sustojus nakčiai mažoje Albertos ligoninėje, viena seselė atėjo į mano kambarį pasikalbėti. Mūsų pokalbis nuėjo ta kryptimi, iš kurios buvo matyti, kad Dievas kartais panaudoja keistas ir net pažymėtinai svarbias priemones, atnešančias pasigėrėtinai gerus rezultatus.

     "Prieš keletą metų", pasakojo seselė, "šioje mūsų ligoninėje buvo toks atsitikimas. Vieną popietę buvo priimtas į ligoninę maždaug keturiasdešimt metų amžiaus žmogus, katalikas. Šis vargšas sutvėrimas buvo labai emociškai paveiktas, ir gydytojas darė viską, ką galėjo, kad jį grąžintų į normalų stovį, kiek galima daugiau jį apklausinėjant. Tai buvo visiškai normalios pastangos. Mus visus ypač stebino ir gąsdino to žmogaus protinis stovis. Jis gulėjo lovoje, o jo veidas buvo tartum kaukė. Atrodė, lyg visas jo kūnas būtų suardytas į dalis. Jis kalbėjo labai mažai. Atsakinėjo tik į klausimus ir tai labai trumpai. Niekad, atsakydamas į klausimą, jis nevartojo dviejų žodžių, jeigu buvo galima apsieiti su vienu. Nė vienas ligoninės pareigūnas negalėjo giliau įsiskverbti į to žmogaus vidų, kiekvienas matė jį tik iš paviršiaus. Slaugės darė jam tik tai, kas buvo būtinai reikalinga, o po to tuoj išeidavo iš kambario, nes naujojo paciento laikysena visų atžvilgiu buvo labai atšiauri.

     Vieną vakarą, apie pusę aštuntos, kai ponas Macleod (tokia jo pavardė) buvo su mumis apie savaitę laiko, aš privalėjau pas jį užeiti kažkokiu reikalu. Aš esu knygyno vedėja, ne slaugė, todėl nelankau pacientų reguliariai.

     —    Labas vakaras, pone Macleod, — pasveikinau jį, parodydama savo veide plačiausią, kokią tik galėjau, šypseną.

     —    Labas vakaras, — jis atsakė, bet jo balso tonas buvo pilkas ir su maža gyvybės ženklų.

     Kai jau norėjau išeiti, staiga užkliuvo mano koja už ligonio lovos. Aš apsisukau, ir mano akys susidūrė su ligonio. Įbedžiau aikis į tą pilką, tartum kaukę, veidą ir kurį laiką jį stebėjau. Tada aš ir vėl plačiai nusišypsojau tardama:

     —    Jeigu Jūs kada nors sutiksite žmogų, kuris neparodys Jums savojo šypsnio, tai nusišypsokite jam...

Skaityti daugiau:

Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis

W. R. Schmalstieg

     Pedagoginis Lituanistikos Institutas Čikagoje 1972 m. išleido prof. Petro Joniko paruoštą veikalą, vardu "Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje". Kai kurie nesuvalkiečiai vis rodo nepasitenkinimą, kad bendrine lietuvių kalba buvo parinkta suvalkiečių (vakarų aukštaičių) tarmė. Dėl ko tie suvalkiečiai buvo taip privilegijuoti? Kokios buvo to parinkimo priežastys? Kas šiais klausimais domisi, atsakymus galės rasti minėtoje prof. Petro Joniko knygoje, kurios recenziją čia dedame. Šią recenziją angliškai parašė prof. W. R. Schmalstieg. Į lietuvių kalbą ją išvertė Danutė Bindokienė.

Redakcija

     Kadangi knyga buvo teigiamai įvertinta tokių šios srities žinovų, kaip dr. Pranas Skardžius ir prof. Jonas Palionis, gal būt, man netiktų rašyti dar vieną recenziją. Tačiau keletas komentarų ir trumpas knygos aptarimas, šia tema besiinteresuojantiems, gal bus įdomu.

     Prof. Jonikas bendrine kalba vadina visai tautai skiriamos kultūrinės ir civilizacinės kalbos rūšį (psl. 2) ir ryžtasi apibūdinti tos bendrinės kalbos kūrimąsi nuo pirmųjų Fridricho Kuršaičio lietuvių kalbos tyrinėjimų iki "Aušros" išleidimo (laikraštis "Aušra" lietuvių tautinio atbudimo žadintojas, buvo leidžiamas tarp 1883-1886 m.).

     Knyga yra padalinta į tris pagrindinius skyrius: Įvadas (psl. 1-3), Tarmė (33-114) ir Rašyba (171-269), priedo — apibendrinamasis žvilgsnis (288-299). Šaltiniai ir išnašos yra 301-334 psl.

     Bendrinės kalbos kūrimasis Didžiojoje Lietuvoje (Rusijos valdomojoje) buvo atsilikęs nuo Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) dėl eilės priežasčių: pastarosios plotas ir kalbinis susiskaldymas buvo mažesnis kaip pirmosios; Mažojoje Lietuvoje gyvavo kalbos komisijos, buvo daugiau spausdinama lietuviškų knygų, taip pat egzistavo autoritetingos Danieliaus Kleino, Augusto Schleicherio ir Fridricho Kuršaičio gramatikos, be to, Mažojoje Lietuvoje reiškėsi didesnis kalbinio gyvenimo organizuotumas (psl. 21).

Skaityti daugiau:

Australijos lietuviuko dienoraštis

titas alga

     Prieš porą metų JAV LB Švietimo Tarybos skelbtas jaunimo skaitinių konkursas buvo itin sėkmingas: šalia premijuotojo (Danutės Brazytės-Bindokienės "Parkas anapus gatvės") veikalo, trys buvo vertinimo komisijos išskirti "iš daugelio kitų atsiųstų rankraščių" ir rekomenduoti išleisti. Pernykščių metų gale pasirodę Julijos Švabaitės-Gylienės "Gabriuko užrašai" kaip tik priklauso prie tų išskirtųjų.

     Nors Julija Švabaitė yra skaitytojui geriau pažįstama kaip (K. Bradūno, H. Nagio, V. Mačernio kartos) poetė, tačiau ir prozos srityje "Gabriuko užrašai" nėra jos pirmasis bandymas. Ilgoka apybraiža jau prieš kelerius metus buvo spausdinta "Draugo" atkarpoje. Iš tikrųjų, galima sakyti, "Gabriuko užrašai" į aną gabalą yra netgi gerokai panašūs savo siužetu, vaizduojamąja aplinka, forma ir šviesiu požiūriu į gyvenimą. Ir čia, kaip ir ten, veiksmas vyksta Australijoje ankstyvaisiais naujųjų ateivių kūrimosi metais. Didžiausias skirtumas yra gal tas, kad "Gabriuko užrašuose" gyvenimą matome jauno berniuko (šio krašto terminą vartojant, "teenagerio") akimis.

     "Gabriuko užrašai" apima gana trumpą lietuviškos Gabrių šeimos gyvenimo laikotarpį, nuo jų apsipratimo Australijoje (savosios pastogės įsigijimo) iki gan greito pajudėjimo Amerikon antrajai naujakurystei. Šalia "keturių pėdų ir šešių colių" Juozuko Gabrio, jo pirmaskyrės sesutės Aldutės, tėčio, mamos ir (žinoma!) katytės Pūkutės, bent paviršutiniškai susipažįstame su eile draugų, šeimos svečių, kaimynų ir net svetimųjų. Kiek egzotiškame tenykštės aplinkos fone, kur-ne-kur nutaškytame kalijų žiedais, su retkarčiais šmėkštelėjančiais draugiškai jaukių opasumų, užsimiegojusių koalų ar nuodingųjų guanų šešėliais, įprastinį kasdieniškąjį repertuarą paįvairinančiais kukabūrų ar cikadų balsais, visi tie veikėjai mūsų akyse iškyla gan įdomūs ir verti susipažinti, nors apysakaitės fabula plaukia perdėm monotoniškai, niekur skaitytojo neužintriguodama, tvirčiau nepririšdama. Ypač kai ir patsai pasakotojas veik visur pasilieka daugiau stebėtojo, o ne emociškai ryškiau užsiangažavusio veikėjo vaidmenyje.

Skaityti daugiau:

Meili žmona

Med. dr. T. I. Rubin

     Meili žmona yra ta, kuri turi "moteriško patrauklumo" (sexappeal), ta žmona, kuri supranta vyrus. Ji skiria daug laiko ir pastangų pažinti savo vyro savybes. Sugebėjimas suprasti vyrus yra reikšmingesnis, kaip gabumai, išsilavinimas ar išorė — nustatant jos "M.R." — meilumo rodiklį.

     Leiskite man paminėti keletą dalykų, kuriuos žmona su aukštu M.R. žino visai savaime.

     1. Daugumas vyrų ieško "geros mamos", t.y., žmonos, kuri savo vyrą laiko svarbiausiu žmogumi savo gyvenime. Ji stato jį aukščiau už visus kitus žmones — įskaitant ir save pačią. Nors ji ir vertina daiktus, kuriais jis ją aprūpina (rūbus, automobilį, namus, pinigus) ir jais džiaugiasi, bet ji tų daiktų niekad nevertina daugiau, kaip savo vyro. Ji niekad jo nestato žemiau savo vaikų, savo motinos, ar bet kurio kito žmogaus. Jei jis pasijus bent truputį žemiau statomas, savo sąmonės gilumoje pajus savo žmoną nesant vertą jo visiškos meilės.

     Jis nori žinoti, kur ji yra ir, grįžęs namo, nori ją ten rasti. Jam tai yra ženklas, kad ji juo rūpinasi. Nors ir jis yra nuo žmonos priklausomas, lygiai kaip ir ji nuo jo, tai jam teikia dvasinės ramybės. Tačiau to jam niekad negalima priminti. Jis labai didžiuojasi esąs nepriklausomas, ir meili žmona tai žino. Ji parenka jam kaklaraiščius ir padeda suderinti rūbų spalvas, bet niekad neprimena, kad ji "jam tiek daug daro" ir kad jis "pats vienas nieko neįstengia pasidaryti".

     2.    Meili žmona neslepia, jei kas slegia jos širdį. Supykusi ji nesiima suktų manevrų, slapto sabotažo ar blogos nuotaikos. Ji nebumba, bet tiesiai pasako tai, ką turi pasakyti, dovanoja ir pamiršta. Ji nebaudžia seksualiniu atsisakymu, lygiai kaip kad niekad nenaudoja seksualinio atsidavimo atsidėkodama.

     3.    Kadangi ji turi teisę pasakyti "ne", meili žmona žino, jog ji turi duoti vyrui suprasti, kad jo vienoks ar kitoks klausimas susilauks teigiamo atsakymo. Toks ženklas turi būti iš jos, kartu išlaikant įspūdį, kad iniciatyva buvo iš vyro pusės.

     4.    Meili žmona žino, kad vyrai nusivylimus, jų tarpe ir seksualinėje srityje, pakelia labai sunkiai. Ji niekad nepažada daugiau, kaip galėtų įvykdyti.

     5.    Meili žmona žino, kad seksas jos vyro gyvenime turi esminės svarbos. Ji taip pat žino:

     a)    Kuriuos sugebėjimus jos vyras, kaip mylimasis išrutulios, priklauso didele dalimi nuo to, kiek ji jį supažindins su tuo, kas jai patinka ir kas ją patenkina. Tik taip jis gali įrodyti, kad jis yra geras mylimasis. Jis nepaprastai džiaugsis ir bus patenkintas dėl to džiaugsmo, kurį teikti jis dabar gali.

     b)    Seksualinis atstūmimas vyro būna suprantamas, kaip visiškas atstūmimas. Jei žmonos norai ir nuotaikos kai kada nesutampa su jos vyro norais ir nuotaikomis, jai tai nekliudo (gal kiek pasyviau, kaip paprastai) būti jam mylinčia partnere.

     c)    Žmonos nesirūpinimą savo moteriškumu vyras supranta kaip nesirūpinimą seksu, o tuo pačiu ir juo. Jis didžiuojasi žmonos patrauklumu ir vertina kiekvieną jos pastangą iškelti savo žavumą. Pavyzdžiui, jam patiks gundą naktiniai marškinukai, kai jam nereikės savo žmonos prašyti jais apsivilkti.

Daiva Grigaitytė (8 m. amžiaus)     Susimąsčius...

     d)    Nors ir kaip tolerantingu vyras dėtųsi, seksualinėje srityje jo reikalavimai žmonos atžvilgiu yra absoliutūs. Bet kuris flirtas jį labai užgauna. Meili žmona rūpinasi pritraukti tik jo dėmesį, o ne dalyvauti lyg kokiose populiarumo varžybose.

Skaityti daugiau:

Fotografijos parodos ir konkurso įvertinimas

A. G. Žąsinas

     Šį "Laiškų Lietuviams" numerį, o taip pat ir vasario mėn. numerį, iliustravome įvairių mūsų fotografų darbais, kurie buvo išstatyti fotografijos parodoje, buvusioje Jaunimo Centre praėjusį rudenį. Paskui paroda buvo perkelta ir į Niujorką. Čia spausdiname vieno mūsų fotografijos specialisto nuomonę apie šią parodą.

Redakcija

     Praėjusį rudenį Lietuvių foto archyvo suruošta fotografijos paroda — konkursas prašoka visas ankstyvesnes šios rūšies parodas. Jos stiprybė yra dalyvių gausumas (iš viso 61), fotografinių apipavidalinimo būdų įvairumas, darbų daugumas ir kokybės aukštumas.

     Šį kartą, šalia jau iš anksčiau mums pažįstamų fotografijos profesionalų ir pusiauprofesionalų, kurie paprastai dominuoja lietuvių fotografijos parodose, pasirodė eilė naujų fotografų su gana stipriais darbais. Tai asmenys, kurie prieš keletą metų dar nė negalvojo apie fotografavimą. Taip pat plečiasi ir fotografų amžiaus apimtis. Nors parodos atidarymo metu vyriausias amžiumi fotografas ir nebuvo paminėtas, bet A. Kezys, S.J., pristatė jauniausią fotografę D. Grigaitytę, aštuonerių metų amžiaus.

     Fotografinių metodų naudojimo platumas apima labai plačią skalę: nuo grynai "cheminės" fotografijos (M. Ivanauskas) bei fotograminio būdo, objektyvą pakeičiant adatos skylute popieriuje (V. Eivaite), iki K. Izokaičio reklaminės fotografijos išdaigų ir A. Urbos virtuoziškos išbaigimo technikos.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

NETIKSLIAI SUDARYTI PRIEŠDĖLINIAI VEIKSMAŽODŽIAI

     Kai kurie, perskaitę šiuos mūsų neteiktinus vartoti priešdėlinius veiksmažodžius, be abejo, nustebs: juk taip juos yra įpratę vartoti, kad, atrodo, be jų negalėtų apsieiti. Ir kuo tie žodžiai yra blogi? Juk lietuviškos yra jų veiksmažodinės lytys, lietuviški ir jų priešdėliai. Taip, jų veiksmažodinės lytys yra lietuviškos, lietuviški ir priešdėliai (išskiriant tik priešdėlį da-), bet mūsų kalboje ne kiekvieną priešdėlį galima prikergti prie kiekvieno veiksmažodžio. Kai kurie daugelio mūsų plačiai vartojami priešdėliniai veiksmažodžiai yra sudaryti, nusižiūrėjus į svetimas kalbas, ypač rusų. Per daugelį dešimtmečių, o gal ir keletą šimtmečių, jie taip mūsų kalboje įsipilietino, kad atrodo visiškai nieku dėti žodžiai, bet jų kilmė nelietuviška; mes turime jiems gerus atitikmenis savo kalboje.

     APJUNGTI ir APVIENYTI — jungti, vienyti, sujungti, suvienyti. Štai keli pavyzdžiai: Lietuvių Bendruomenė apjungia (=sujungia) visus lietuvius. Mindaugas apvienijo (=suvienijo, sujungė) visas lietuvių gentis.

     Priešdėlis ap- paprastai rodo, kad veiksmas atliekamas paviršium, paviršutiniškai, pvz.: apnešė, apdaužė, apdraskė.

     APMOKYTI. Šis veiksmažodis yra skirtinas nuo mokyti, išmokyti. Pvz.: Šalyje greitai bus Įgyvendintas visuotinis vidurinis apmokymas ( = mokymas). Apmokyti reiškia "paruošti tik paviršutiniškai", pvz. Kareivius tik trupučiuką apmokė ir pasiuntė į frontą.

     APSISTOTI — sustoti. Pvz.: Prie šito klausimo ir apsistosime ( = sustosime). Vykdami į Australiją, trumpai apsistojome ( = sustojome) Havajų salose.

     APSIVESTI — vesti (kalbant apie vyrą), ištekėti (kalbant apie merginą), susituokti (kalbant apie abudu).

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

NUODINGI ŽODŽIAI

     Tokia antrašte straipsnis ateistinėmis temomis buvo š.m. "Tiesos" 18 numeryje, tik, žinoma, jame "nuodingais žodžiais" vadinami ne tie, nukreiptieji prieš Dievą ir Šventąjį Raštą, bet visa, kas susiję su religija ir jos mokymu. Šių metų pradžioje Vilniaus ateizmo muziejus suruošė parodą, tema "Ko moko Biblija". Parodai panaudotos 1873 m. Varšuvoje išleisto Senojo Testamento iliustracijos ir kitos bažnyčių naudotos spalvotos vaizdinės priemonės įvairiomis kalbomis. Parodoje stengiamasi įrodyti Biblijos žemišką pobūdį, jos antihumaniškumą, tarybiniam žmogui svetimas moralės ir bendravimo normas.

     Net daugiau kaip po dvidešimt metų gyvai besireiškiąs tikėjimas Lietuvoje yra nuolatinė rakštis komunizmo akyje. Kiekvienų naujų metų pradžioje Lietuvos spaudoje pagausėja straipsnių ateizmo klausimais, pasiūlomis ir patarimais, kaip tą ateizmą išpopuliarinti, kaip sustiprinti ateistinį auklėjimą mokyklose, kad jis atsvertų tikinčiųjų žinias apie Dievą ir religiją, kurios įskiepijamos vaikystėje, kai nepatyręs ir nekritiškas protas priima bet kokias vyresniųjų pateiktas žinias kaip neabejotiną tiesą". Atakuojant religines tiesas, tikėjimą ir visas su juo surištas apraiškas, imtasi įrodinėti, kad "biblija tėra tokia pat žemiška, žmonių parašyta knyga, kaip ir visos kitos; nenuostabu, kad krikščionių dvasininkai, priimdami bibliją savo kuriamo tikėjimo pagrindu, nebuvo suinteresuoti, kad žmonės ją giliau pažintų... popiežiai ją draudė skaityti pasauliečiams". Taigi, naujosios ateizmo parodos rengėjai tikisi, kad "demaskuodami" Bibliją ir įtikindami žmones, kad tai ne Dievo įkvėptas Šventasis Raštas, o kažkokia suromantinta žydų tautos istorija.

NUOTRUPOS

*    Vilniuje Akademinio dramos teatro kolektyvas sausio mėn. pradžioje suvaidino Vienuolio "Paskenduolę" 500-jį kartą. Pirmą kartą ši A. Liobytės ir K. Kymantaitės režisuota drama buvo pastatyta 1955 m., o nuo to laiko ją matė visų Lietuvos rajonų gyventojai.

*    Filosofijos mokslų daktaro disertaciją apgynė Bronislavas Genzelis, o fizikos matematikos mokslų daktaru tapo Lietuvos Mokslų akademijos Fizikos matematikos instituto sektoriaus vadovas Eduardas Vilkas.

Skaityti daugiau:

“Laiškų Lietuviams” konkursas

     Skelbiame naują konkursą parašyti straipsniui kokia nors aktualia tema šeimos ar jaunimo klausimais. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki šių metų gruodžio mėn. 31 d.

     Už geriausius straipsnius bus skiriamos penkios premijos: I150 dol. (mecenatės Jolita ir Vida Kriaučeliūnaitės), II100 dol. (mecenatėBirutė Lieponytė), III — 75 dol. (mecenatas Vincas Kuliešius), IV50 dol. (mecenatėStefanija Rudokienė) V25 dol. (mecenatėOna Kuliešienė).

     Vertinimo komisija bus paskelbta vėliau.

Skaityti daugiau:

FILMAI


 

THE LAUGHING POLICEMAN

     Filmas susuktas pagal švedų rašytojo Wahloo Sjowall ir jo žmonos Maj romaną, kurį Amerikos filmo pastatymui perdirbo į scenarijų Thomas Rickman, į ekraną įvesdamas įvairias amerikietiškas San Francisco lengvų pramogų vietas. Filmas gana sumaniai surežisuotas Stuarto Rosenbergo. Veiksmas gyvas, vaizdai keičiasi greitai, žinoma, su amerikietiškais automobilių bėgimais ir vijimaisis. Filme yra ir nemaža Intriga. Pradžioje piktadarys šūviais iš automato išžudo visus autobuso keleivius. Ta žiauri scena ir kai kurie pramoginių vietų vaizdai filmą rezervuoja tik suaugusiems. Kai kurios brutalios scenos, kalbos nešvankumas ir miesto landynių rodymas prašoka leistinumo ribas. Tai yra kriminalinis, jokios meniškos vertės neturįs filmas.

THE STING

     Kai kurie filmų kritikai, pvz. D. Elliott (“Chicago Daily News”), šį filmą vadina vienu iš dešimties geriausių 1973 m. filmų. Taip pat ir “New York Times” filmų kritikas V. Canby šiltai apie jį atsiliepia, laikydamas jį muzikine komedija, iš kurios pašalintos dainos. Bet mums, lietuviams, filmas atrodo tik šiaip sau kriminalinis vyksmas ekrane iš azartinių lošėjų ir gengsterių gyvenimo. Tiesa jis gerai surežisuotas, talentingi yra aktoriai Paul Newman ir Robert Redford. Ir antriniai aktoriai yra geri jų talkininkai. Filme nėra kokių nors ryškiai nemoralių scenų, kas jau labai geras ženklas šiais laikais, bet vis dėlto jame yra ir žudymų, ir muštynių, ir apgaudinėjimų. Veikalas — iš kriminalinių padugnių gyvenimo. Jie turtingi, dolerius tūkstančiais išlošia ir pralošia, gražiai rėdosi, bet vis tiek tai yra tik nelegaliai pelno ieškančių ir tarp savęs besivaržančių kriminalistų gauja, kurią pagaliau policija sutvarko.

     Filme yra išradingumo. Verčiant lyg knygos lapus, atsiveria nauja scenų slinktis ekrane. Veiksmas koncentruojasi į podepresinį laikotarpį (1936 m.) Čikagoje. Pasitaiko ir humoristinių scenų, verčiančių publiką nusikvatoti. Dienraščio “Chicago Sun-Times” kritikas Roger Ebert šį filmą įvertina keturiomis žvaigždėmis ir užbaigia recenziją tokia mintimi: “Gera susilaukti kriminalinio filmo, kuriame daugiau rūpinamasi humoru ir charakteriais, negu žudymais ir krauju”. Jis filmą vadina “stillngiausiu šių metų pastatymu ekrane”. O mes vis dėlto juo taip nesižavėtume. Žinoma, jis neblogas, bet nieko ypatingo nėra, o vietomis net ir brutaliai žiaurokas.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

JAUNIMO SKAITINIŲ KONKURSAS

     JAV LB Švietimo taryba skelbia konkursą parašyti jaunimui tinkamą literatūrinį veikalą (romaną, apysaką, novelę). Veikalas turi būti skiriamas paaugliams ir ne trumpesnis kaip 150 mašinėle rašytų puslapių. Laimėtojui skiriama 1000 dol. premija. Rankraščius, pasirašytus slapyvardžiu ir, į atskirą vokelį įdėjus savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųsti iki 1974 m. gruodžio 31 d. Jaunimo skaitiniams ruošti komisijos pirmininkei šiuo adresu: Stasė Petersonienė, 2534 W. 40th St., Chicago, Ill. 60632.

     Konkurso vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Ji turės visiškai laisvas rankas: pavyzdžiui, reikalui esant, premijos visai neskirti arba ją skelti į dvi dalis. Premijuoto veikalo išspausdinimu pasirūpins Švietimo taryba, o dėl nepremijuotų, bet spausdintinų veikalų išleidimo bus tariamasi su jų autoriais.

JAV LB Švietimo taryba

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ

     Šių metų mūsų metinė šventė — koncertas buvo vasario 2 d. Konkurso premijų įteikimo proga prasmingas kalbas pasakė Generalinė Lietuvos konsule Juzė Daužvardienė, mecenatas dr. Leonas Kriaučeliūnas ir laureatas Vacys Kuprys. Programai vadovavo Marija Eivaitė. Koncertinę programą puikiai atliko Gina Čapkauskienė ir Nerija Linkevičiūtė, akompanuojant Alvydui Vasaičiui. Po programos buvo kavinėje vaišės. Už jų paruošimą esame dėkingi ypač šioms ponioms: D. Kurauskienei, K. Petreikienei, M. Jonikienei, S. Statkienei, A. Eivlenei, M. Stankūnienei, J. Gylienei, V. Švabienei.

Skaityti daugiau: