Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1974m. 11 Lapkritis


1974 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOL. XXV, NO. 11

PAMOKSLAS SAVO PATIES LAIDOTUVĖMS

327

 Kun. Pranas Geisčiūnas

SUNKESNIEJI KUNIGO ŠIOKIADIENIAI

328

 A. Saulaitis, S.J.

VLADIMIRAS SOLOVJOVAS

329

 J. Venckus, S.J.

JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (XXI)

333

 Br. Krištanavičius, S.J.

ALKA IR JOS ATEITIS

337

 Prel. Pr. M. Juras

EILĖRAŠTIS

338

 Zenta Tenisonaitė

KODĖL VAIKAS BLOGAI MOKOSI?

339

 Gyd. Elena Želvytė

ABORTŲ PROBLEMA KANADOJE

343

 J. Vaičeliūnas

KAI MUMS ŠEŠIASDEŠIMT...

345

 E. Jankuvienė

MOTINOS LAIŠKAS DUKRAI

346

 Mama

KANAPĖS IR VEIDMAINIŠKUMAS

349

 Viktoras Nakas

REFLEKSIJOS DĖL TRIJŲ SKIRTINGŲ KNYGŲ

351

 Alė Rūta

KALBA

354

 J. Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE

356

 D. Bindokienė

FILMAI

358

 J. Prunskis

ATSIŲSTA PAMINĖTI

360

 Redakcija

STATEMENT OF OWNERSHIP, MANAGEMENT AND CIRCULATION

“Laiškai Lietuviams” (Letters to Lithuanians) is published monthly except July and August, when by-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Peter Kleinotas, S.J. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th St., Chicago, Ill. 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 3,100 copies. 2,872 copies were distributed to paid individual subscribers by mail, free distribution—162 copies. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers. Total distribution-3034 copies, for office use and left-overs 66 copies. Actual number of copies of single issue nearest filing date: press run—3,100, mail subscription—2,938, free distribution—162, total distribution—3,034 and left-overs—66. Annual subscription—$5.00, single copy—50c.. Second class postage paid at Chicago, Ill. and additional mailing offices.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

KAI ATVIRU ŽVILGSNIU ŽMOGUS APSIDAIRO,

TUOJ LABAI AIŠKIAI PAMATO,

KAD DAUG KAM JIS TURI BŪTI DĖKINGAS.

PRIEŠ JO AKIS TIESIASI TIEK DAUG RANKŲ,

KURIOS VARGO, DIRBO IR PLUŠO,

KAD JIS GALĖTU GYVENTI IR BŪTI LAIMINGAS.

ŠTAI GALINGOJI DIEVO RANKA,

KURIOS VIENU TIK MOSTU JIS ŽMOGUMI TAPO.

ŠTAI ŠVELNIOS MOTINOS RANKOS,

KURIOS JI SUPO, MYLAVO, NEŠIOJO.

KIETA TĖVO RANKA PARUOŠĖ MAISTĄ IR BUTĄ.

IR DAR TIEK DAUG KITŲ RANKŲ:

SESERŲ, BROLIŲ, GIMINIŲ, KAIMYNŲ, DRAUGŲ,

O TAIP PAT IR NIEKAD GYVENIME NESUTIKTŲ.

TAI PRISIMINUS IR APIE TAI PAGALVOJUS,

PADĖKOS MALDAI JUNGIASI IR KYLA JO RANKOS

UŽ VISKĄ, KĄ JIS TURI IR KAS JIS YRA.

Algirdo Grigaičio nuotr.    Vėlinių tema

PAMOKSLAS SAVO PATIES LAIDOTUVĖMS

KUN. PRANAS GEISČIŪNAS

     Neseniai Putname mirė, ilgos ligos ir nepaprastų kančių išvargintas, parodęs tikrą Biblijos Jobo kantrybę, kun. Pranas Geisčiūnas, buvęs Balfo reikalų vedėjas. Dar mažai medicinos ištirta ir nepagydoma liga jį jau keletą metų kankino. Jis žinojo, kad netolima mirtis neišvengiama. Tai valandai jis buvo pasiruošęs. Net ir savo laidotuvėms pamokslą pats parašė, dar gyvas būdamas. Tas pamokslas buvo rastas po jo mirties. Taip pat jis paliko parašęs savo pageidavimą, kad jo laidotuvėse nebūtų jokio "atsisveikinimo", nes tai jam atrodė labai šabloniška. Jis tik pareiškė pageidavimą, kad visi už jį privačiai pasimelstų, bet nenorįs "jokių kalbų, panegyrikų ir panašių komedijų". Čia pateikiame tą jo parašytą ir po mirties surastą pamokslą.

Redakcija

Mielosios seselės, broliai kunigai ir visi mišių dalyviai,

     Esu dalyvavęs, kaip ir Jūs, daugelyje laidotuvių mišių, kurių centre vietoje Kristaus yra pastatomas numirėlis, o pamoksle kartais net Dievo vardas nepaminimas. Nenorėdamas, kad kas nors panašaus atsitiktų šiandien, sulipdžiau šias eilutes, kad mano mintys pasiektų Jus visus, nors ir ne iš mano lūpų.

     Šiandien man visai nesvarbu, kur ir kada gimiau. Dar nesvarbiau, kur aš mokiausi, kokius egzaminus išlaikiau ir kokių neišlaikiau. Argi man dabar svarbu, ką žmonės apie mane manė ar dabar mano ir kaip greitai jie visai mane pamirš? Tai visai nesvarbu! Viena tik svarbu: ką Dievas apie mane mano. Labai svarbu, ar aš tinkamai naudojau tas malones, kurias Jis man suteikė, ypač tą didžiausią dovaną — pašaukimą dalyvauti dieviškoje ir amžinoje Kristaus kunigystėje. To sakramento vertingumu ir grožiu aš stebėjausi ir žavėjausi visą gyvenimą. Kiekvieną savo kunigiškojo gyvenimo dieną aš dėkojau, stebėjausi, džiaugiausi ir vis labiau ir labiau buvau guodžiamas ta ypatinga privilegija — aukoti nekruvinąją auką kartu su Kristumi Jo amžinajam Tėvui.

     Bet, tiek metų dalyvavęs Kristaus kunigystėje ir aukojęs tūkstančius mišių, nusižeminęs prisipažįstu, kad pilnai nesupratau kunigystės ir nežinau, kaip deramai aukoti šv. mišias. Tiktai amžinybėje galėsime suprasti, kiek daug meilės, gerumo ir atlaidumo parodė Jėzus Kristus, mums leisdamas dalyvauti Jo kunigystėje.

Skaityti daugiau:

SUNKESNIEJI KUNIGO ŠIOKIADIENIAI

A. Saulaitis, S.J.

LIETUVIO MIRTIS

     Dusliai krinta Brazilijos raudoni grumtai ant pigaus karsto. Per visą kalną nešėme šį seną lietuvį ilgai ilsėtis. Dangus apsiniaukęs, lyg nežinąs, ar verkti. Ant kalnelio tyliai stovi lietuvių bažnyčia, žiūrėdama kiton pusėn. Kas bus. Viešpatie, kai visi vėl sugrįšime kasdienyben?

GĖLĖTOSE ALPINOS KAPINĖSE

     Jau iš tolo viešosios kapinės net jaukiai atrodo: kapai gėlėmis apdėti. "Ten mano brolis", sako lietuvė, "o ten, amžiną atilsį, mama". Kapinės, lyg savos, kai matai lietuviškus užrašus, išblaškytus tarp japonų, portugalų, italų ir kitas poilsio vietas. Kaip gera būtų. Viešpatie, čia likti tarp išsklaidytos tautos išsklaidytų kapų. Tik po mirties kunigams skirta atskira vieta, toli nuo savųjų.

SUGRĮŽK PAS MANE

     Žmonės tyliai kalbasi, lyg dėkodami Tau, Viešpatie, kad aštuoniolikmetė, visą gyvenimą lovoje paraližuota, atsiskyrė su šiuo pasauliu. Daugiau nebevargs nei ji, nei ją globojusieji artimieji. Tik motina nenustoja verkusi: "Sugrįžk, dukrele, sugrįžk pas mane".

LIETUS

     Nedidelis žmonių būrelis sustoja prie kapo. Lietus persunkia visus, lyg paskutinė malda, jungianti artimuosius tomis pačiomis mintimis. Nesvarbu, kad kojos šlapios, pečiai permirkę, veidą plauna šalti lašai. O kad nesvarbūs dalykai tikrai mums būtų nesvarbūs. Viešpatie, kol dar esame gyvi.

KUNIGO MALDAKNYGĖ

     Ačiū Tau, Viešpatie, už apeigyną, kurio žodžius akimis skaitau. Nenuklysta taip lengvai mintys ten, kur atsakymo beveik nėra, kur nebežinai, ką verkiantiems sakyti. Tik laikau knygelę, kaip Tavo rūbo kraštą.

Skaityti daugiau:

VLADIMIRAS SOLOVJOVAS

J.Venckus, S.J.

     Rusija turėjo gerų rašytojų — Dostojevskį, Tolstojų, Turgenevą, o taip pat ir puikių poetų — Puškiną, Lermontovą, bet ji negali per daug pasigirti filosofais. Gal pirmasis jų filosofas yra Vladimiras Solovjovas. Tačiau ir Solovjovą Vakarų pasaulis nelaiko tikru filosofu, nes jis nesukūrė jokios filosofinės sistemos. Solovjovą galima vadinti pranašu, apaštalu, išminčium, subtiliu krikščioniu. Rusų tautai yra būdingas bruožas mesianizmas ir misticimas. Jie turi kartais labai gerų minčių, bet vis yra linkę perdėti. Slavofilų sąjūdis yra geras, bet jis nepalieka vietos mažumoms. Vis prieina prie jų naikinimo ir persekiojimo. Rusijos pravoslavija gali didžiuotis puikiomis, meniškomis bažnyčiomis, puošniais vienuolynais, bet ji yra labai netolerantiška kitoms tikyboms, pvz. katalikybei. Pakelti vargstantį proletariatą, įvertinti dirbančią klasę yra puiki mintis, bet jeigu proletariato laimė išperkama kitų žmonių krauju, tai viskas pavirsta tik į kerštą, neapykantą, žudymus ir mirtį.

Vladimiras Solovjovas

     Solovjovas kartą yra pasakęs: "Mano uždavinys yra atnaujinti pasaulį". Jis buvo pradžioje slavofilas, bet vėliau tapo kataliku, nors ir nepriėmė lotyniškų apeigų. Jis pasiliko prie slaviškų apeigų, nes jam atrodė, kad tokiu būdu pasiliks ištikimesnis Rusijai. Jis buvo didelis Vakarų Europos gerbėjas, tik ją laikė labai sumaterialėjusia, todėl norėjo būti jos gelbėtoju. Jam atrodė, kad Vakarai žmogų padarė tik viena zoologijos rūšimi (pvz. darvinizmas), jį labai nužemino, bet vis dėlto jis pripažino, kad Vakarų žmonės yra racionalūs, sukuria geras filosofines sistemas, bet už jas nėra linkę nei kentėti, nei mirti. Už idėjas, net ir svetimas (pvz. marksizmą), tik rusas gali kentėti, būti ištremtas į Sibirą ar eiti į kartuves.

Skaityti daugiau:

JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.

XXI. “MISIJOS”

     Perėmę "Žvaigždę" iš Šv. Kazimiero Draugijos, tėvai jėzuitai nuo 1926 m. kovo mėnesio pradėjo dėti po vieną ar dvi žinutes iš misijų kraštų, o nuo lapkričio mėn. įvedė net atskirą skyrių — "Kaip išrodo katalikų misijos". Gruodžio mėnesį tas skyrius pavadintas "Marguoju katalikų misijų pasauliu", o 1927 m. sausio numeryje — "Apie katalikų misijas stabmeldžių tarpe". Neturėdamas arba aiškaus plano, arba medžiagos, vasario mėnesį T. Andruška tą skyrių išleido, o naujasis "Žvaigždės" redaktorius T. J. Bružikas jį vėl įvedė gegužės mėnesį. Tas skyrius, pavadintas "Apie katalikų misijas", lapkričio mėnesį buvo perkrikštytas senuoju vardu — "Margasis misijų pasaulis". Jis pasiliko iki 1930 m. gruodžio numerio. Tas skyrius apimdavo 2 ar 3 puslapius ir pateikdavo daug įdomių žinių. Skaitydami tas žinias, tikintieji mielai aukodavo misijų reikalams ir prisidėdavo prie misijų darbo. Labai norėdamas, bet negalėdamas išvažiuoti į Afrikos misijas, T. Bružikas rėmė misijų sąjūdį, kur tik galėjo.

     Besišnekučiuojant jėzuitų klierikams 1930 m. rudenį poilsio metu, nežinia kuriam iš jų kilo mintis steigti misijų laikraštį. Tas planas buvo nagrinėjamas kl. J. Belecko, kl. E. Petrelevičiaus ir kitų. Pasibaigus diskusijoms, vienas klierikas nuėjo pas T. Kipą pasiteirauti, kaip jis priims tą mintį. Jis sutiko ją su entuziazmu. Paskui buvo nutarta leisti propagandinį numerį ir pavadinti jį "Naujųjų Žygių" vardu. "Naujieji Žygiai" buvo išsiųsti visiems "Žvaigždės" skaitytojams. Sekantis planuojamo žurnalo numeris T. Bružiko noru buvo pavadintas "Misijomis". Ir šis "Žvaigždės" priedas buvo išsiųstas susipažinimui visiems "Žvaigždės" skaitytojams. Jo atsakinguoju redaktorium buvo paskirtas T. Bružikas, o faktinuoju — kl. Juozas Beleckas.

Juozas Beleckas, S.J., pirmasis “Misijų” redaktorius.

     Pirmasis "Misijų" numeris išėjo 1930 m. gruodžio mėnesį. Žurnalas buvo didelio formato, 24 gausiai iliustruotų puslapių su kalkiniais viršeliais.

     Ko siekė tėvai jėzuitai, išleisdami šį žurnalą, sako pats redaktorius pirmajame puslapyje. "Tėvai jėzuitai norėtų supažindinti visus Lietuvos katalikus su Bažnyčios reikalais misijų kraštuose. Daugiau. Jie norėtų mūsų katalikus įvesti į gyvą, veiklų darbą už Bažnyčios reikalus misijų kraštuose, jie norėtų šaukti lietuvius į vieną frontą, kad padėtume mūsų tikėjimo šviesos nešėjams tolimuose kraštuose. Kad tokios pagalbos reikia, kad lietuviai yra Bažnyčios pašaukti į tą darbą, kad lietuviai gali čia dirbti, pasistengs šis laikraštis Tamstoms parodyti. Kitos šalys tokių laikraščių turi po keletą, ir skaitytojų — dešimtis tūkstančių! Mūsų tėvynė, žinoma, dar pradeda tą darbą". Savo atsišaukimą į busimuosius "Misijų" skaitytojus klierikas J. Beleckas taip užbaigia: "Tikimės susilaukti iš Tamstų užsakymų ir paramos".

Skaityti daugiau:

ALKA IR JOS ATEITIS

PREL. PR. M. JURAS

     Čikagoje, Jaunimo Centro rūmuose, yra Pasaulio Lietuvių Archyvas, kur yra sukrauta daug įvairios archyvinės medžiagos, o rytuose, Putname, yra Alka (Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvas), kur prel. P. Juro pastangomis yra sutelkta taip pat labai daug panašios medžiagos. Šia medžiaga jau naudojasi publicistai, rašytojai, istorikai ir įvairių sričių studentai. Prel. P. Juras parašė apie Alką straipsnį, kuris jau buvo išspausdintas kai kuriuose laikraščiuose. Jį, šiek tiek sutrumpinę, spausdiname ir "Laiškuose Lietuviams", norėdami supažindinti skaitytojus su šia didelės vertės institucija.    Redakcija

IDĖJA IR PRADŽIA

     Gimiau ir augau lietuvių šeimoje, kur ne tik lietuviškos ir katalikiškos tradicijos, bet ir spausdintas lietuviškas žodis buvo labai branginamas. Mūsų šeimoje nebuvo išmetamas nė vienas laikraštis ar kalendorius, nė viena, nors ir menkiausia, knygelė.

     Atvykęs Amerikon, visa to pasigedau. Amerikos lietuviai gaudavo daug lietuviškų laikraščių ir knygų, bet, perskaitę ar tik peržvelgę, viską mesdavo į šiukšlių dėžes. Man buvo skaudu, kad taip naikinama medžiaga, kuri kada nors gali būt labai naudinga. 1922 m. tapęs kunigu, galėjau užsiprenumeruoti ar nusipirkti lietuviškų leidinių ir jau turėjau savo kambarėlį jiems saugoti. Vėliau pradėjau rinkti ir visokius skelbimus, fotografijas bei plakatus.

PATALPŲ KLAUSIMAS

     Klebonijos patalpos šiai archyvinei medžiagai tuoj pasidarė per ankštos. Tada aš jau buvau įsitraukęs į Bostone leidžiamo "Darbininko" reikalus bei rūpesčius. Ten buvo keletas tuščių kambarių, kuriuos ir užleido mano rinkiniams. Gavus šias patalpas, mano "rinkimo aistra" dar labiau prasiplėtė. Vokietijoje gyvenanti mano sesuo vienuolė man siųsdavo laisvalaikiu išaustas lietuviškas juostas, stulas ir kitokius rankdarbius. Mano parapietis Pranas Bruzgulis, turėdamas tikrą dievdirbio talentą, drožinėjo visokius įrankius, rakandus ir kitokius miniatiūrinius dalykėlius. Jis viską atiduodavo mano archyvui. įvairūs asmenys ir draugijos siūlė savo rankraščius ir jų turėtus archyvėlius. Visa tai stengiausi priimti ir priglausti Alkoje.

Skaityti daugiau:

Eilėraštis

Zenta Tenisonaitė

MEDITACIJOS

Kasdienės mūsų duonos duok mums...”

I

Dievas raiko duoną —
riekėmis — be saiko.
Balta ir juodą ruginę.
Ir supelėjusią bandelę
trupina tarp pirštų.
Kaip paukščiams...

Dievo stalas žalia žemė.
Dievo širdis žalia žemė.
O pasaulis šiandien alkanas.
Rytoj išbadėjęs...
Dievas dalina duoną dosniai —
visiems — ne kiekvienam...

II

“Ir atleisk mums mūsų kaltes..."

Valgome druską be duonos.
Be vandens.
Kas pagirdys trokštantį...
Vynuogynų nėra.
Dievo ašaros sūrios...
Kas palaidos mirusį
ir uždegs vaškinę žvakę...
Žemė kietas stiklas
ir ugniakalnių lava vis teka į jūrą.
Kas pagirdys trokštantį,
be vandens...
Dievo ašaros sūri druska...

Skaityti daugiau:

Kodėl vaikas blogai mokosi?

Gyd. Elena Želvytė

    Tėvus ir mokytojus dažnai neramina klausimas, kodėl vaikai blogai mokosi? Juk beveik kiekvienoje mokykloje ir kiekvienoje klasėje yra nepažangių mokinių.

    Vaikas gali blogai mokytis dėl įvairių priežasčių. Dažna blogo mokymosi priežastis yra nepakankama vaiko priežiūra ir jo paties nenoras mokytis. Tačiau net ir šiuo atveju reikia išsiaiškinti, kodėl vaikas nesimoko, kokia jo vidaus organų ir psichinė būsena.

    Viena iš būtinų prielaidų normaliai mokytis yra vaiko intelektas. Intelektu plačiąja šio žodžio prasme suprantama visa pažintinė žmogaus veikla, siauresne -— mąstymas. Yra keletas prielaidų, kurios būtinos normalaus intelekto formavimuisi — tai atmintis, dėmesys, psichinis darbingumas, žinių atsarga ir sugebėjimas jas pritaikyti.

    Be atminties negali būti intelekto. Ypač svarbu ne mechaninė atmintis, o vaiko sugebėjimas pasirinktinai įsiminti tai, kas svarbiausia, ir prisiminti tada, kada to reikia.

    DĖMESYS — bet kurios veiklos pagrindas. Jis būna pasyvus ir aktyvus. Intelekto formavimuisi svarbu aktyvus dėmesys — sugebėjimas tikslingai, valios pastangų dėka klausyti ir suprasti tai, kas būtina ir reikalinga. Tik palaipsniui formuojasi vaikų aktyvus dėmesys. Kuo mažesnis vaikas, tuo sunkiau sukoncentruoti jo dėmesį. Esant protiniam atsilikimui, aktyvus dėmesys formuojasi ypač lėtai, ir tokie vaikai negali susikaupti. Tai jiems trukdo įsisavinti naujas žinias. Todėl labai svarbu ugdyti vaiko dėmesį, priverčiant jį ilgesnį laiką užsiimti kad ir nelabai įdomiu darbu.

    Ne mažiau svarbus intelekto formavimuisi ir PSICHINIS DARBINGUMAS. Jei vaikas dažnai serga, yra nusilpęs, greit pavargsta nuo protinio įtempimo, tai, be abejo, trukdo naujų žinių įsisavinimui ir protiniam vystymuisi.

Skaityti daugiau:

Jonas Rimša - dailės darbai

Jonas Rimša Tahitiečių dirbtuvėje

 

Jonas Rimša Pajūryje

Skaityti daugiau:

ABORTŲ PROBLEMA KANADOJE

J. Vaičeliūnas

    Po antrojo pasaulinio karo žmonių moralė labai krito. Dalis ir tikinčiųjų mažai bekreipia dėmesį į Dievo duotus įsakymus, o daugiau vadovaujasi savo norais. Tiesa, jie nėra ateistai, dar atlieka religines pareigas, bet Dievo įsakymams jie nėra jautrūs.

    Sumenkėjo jaunimo auklėjimas šeimose, o viešose mokyklose auklėjimo visai nėra. Dalis jaunimo atsirado hipių eilėse, o kai kurie — jų įtakoje. Moralinis kritimas daug jaunų mergaičių pastato į labai nemalonią padėtį — jos tampa nėščios. Dažnai šiais atvejais jos griebiasi aborto.

    Kanadoje 1972 m. buvo padaryta apie 39.000 abortų, kurių 6000 legalių, padarytų Niujorke. Tenai negimusių kūdikių žudymą savo parašu patvirtino dabartinis JAV viceprezidentas, kai jis buvo tos valstybės gubernatorius.

    Nelegalius abortus daro nesąžiningi gydytojai ir įvairūs šundaktariai, tarp kurių yra daug moterų. Pagal Kanados įstatymus, abortą galima padaryti, norint išgelbėti motinos gyvybę. Tai sprendžia 3-jų gydytojų komisija.

    Už nelegalius abortus Kanadoje baudžiama, bet baudos mažos, nes, pvz. pagal Kvebeko provincijos įstatymus, už abortus nubaustieji po savaitės kitos išeidavo iš kalėjimo. Kanados abortų karalius arba šių laikų Erodas yra Dr. H. Morgentaler, padaręs per 6.000 abortų ir uždirbęs per milijoną dolerių. Į teisingumo rankas jis pateko už paskutinį abortą, padarytą vienai studentei. Jis buvo nubaustas 18 mėnesių kalėjimo, bet už 25.000 dolerių užstatą iš kalėjimo išleistas. Jis teismo sprendimu nepatenkintas ir kreipiasi į Kanados Vyriausiąjį teismą.

    Morgentaler norėjo išvykti į Amsterdame įvyksiantį humanistų kongresą. Ar tame kongrese dalyvaus visi tokie humanistai, kaip Morgentaler — nežinia. Kokius sprendimus gali padaryti humanistų kongresas, kai jo atstovų tarpe gali būti daug žmogžudžių. Teismas Morgentalerio į tą kongresą neišleido.

Skaityti daugiau:

Kai mums šešiasdešimt. . .

E. Jankuvienė

    Kai mums tiek metų, galvojame, kad savo dalį iš gyvenimo pasiėmėme, o dabar turime arba auginti anūkus, arba vaikščioti pas gydytojus ir skųstis jiems, kad ir čia skauda, ir ten gelia, ir miegas neateina. Mes gydomės, geriam vaistus, o susitikusios su vienmetėmis — tik skundžiamės. Ar ne?

    O namuose su vyrais kalbamės irgi apie ligas — savo ir jo. Kalbos vienodos, pilkos, ir gyvenimas, atrodo, be prošvaistės. Tokios nuotaikos apimtos, mes daug ko nepastebim.

    Užimta savimi, savo buvusiomis, esamomis ir būsimomis ligomis, aš su savo pažįstamomis apie kitus reikalus kalbėdavau prabėgom. Ir štai vieną dieną pas mane užėjo buvusi bendradarbė, kuri, kaip ir aš, — pensininkė. Tai, ką ji man papasakojo — staiga išgydė mane nuo ligų, mano veidai pradėjo degti, kraujas jaunatviškai cirkuliuoti iš susijaudinimo.

    Jos vyras dirba ir dažnai būna komandiruotėse, jis 62 metų, taigi, dvejais metais už ją vyresnis. Prieš metus jo stalčiuje ji atrado paslėptus laiškus — meilės laiškus, iš kurių sužinojo, kad jos varžovė gyvena viename iš miestų, kur jis dažniausiai vyksta. Sužinojo, kad toji yra žymiai jaunesnė už ją ir jos vyrą. Laiškai pasirašyti "Tavo". Jie buvo išimti iš vokų, matyt, daug, labai daug kartų skaityti. Įsikarščiavusi ji parodė tuos laiškus vyrui. Po 35 bendro gyvenimo metų jis pirmą kartą pavartojo jėgą, užlaužė rankas, norėjo tuos laiškus ištraukti. Ji rėkusi, kad nuneš į darbovietę, kad parodys vaikams. Laiškus jai pavyko išsaugoti, nors jie smarkiai nukentėjo. Jis įspėjo: jei ji ką nors pasakys darbovietėje (jis užima gan aukštą postą) arba praneš vaikams, kurie gyvena atskirai, jis paliks ją ir išeis pas aną moterį.

    Ir štai jau visus metus mano bendradarbė tylėjo, kentėjo, žinodama, kad jis važinėja ten, pas tą, kuri jį supranta ir užjaučia. Jis niekad negrįždavo iš komandiruotės šeštadieniais ir sekmadieniais. Šventėms irgi pasilikdavo tame mieste. O ji žinojo tik miesto pavadinimą ir tos mylimos ir mylinčios "vardą" — "Tavo". Nebegalėdama ištverti, atėjo pas mane. Ką aš galėjau jai patarti? Mes kartu paverkėme. Mintyse aš jai rėkte rėkiau, — išeik, išeik tu, išeik pirma, negyvenk amžinoje baimėje, nusižeminusi, nes ji kiekvieną kartą jam sugrįžus iškratydavo jo kišenes, apuostydavo, taip, apuostydavo švarką, marškinius, gal užuos kvepalų kvapą, gal pamatys plauką. Ji verkdama kartojo, — aš dar niekad jo taip nemylėjau, kaip dabar...

Skaityti daugiau:

Motinos laiškas dukrai

     Aš tave visko mokiau. Ne, ne tada, kai man sekėsi, man, tur būt, niekad ir nesisekė, bet tada, kai viena pasislėpusi raudojau.

     Tada tariau tau: būk nepriklausoma ir savarankiška. O tai reiškė — turėk profesiją, kilk karjeros laiptais, būk darbe gerbiama ir vertinama, — ir tu padėties viešpats. Tau nereikės laukti malonės iš vyro. Jis tavęs nežemins, nepaliks, jūs būsite lygiaverčiai partneriai. Negalima tapti lėle, žaisliuku vyro namuose. Žaisliukai greitai įkyri.

     Po to, ko aš mokiau tave po to? Neprisimeni? Man atrodo, visuomeniškumo. Pati, užsikasusi namuose ir valandai iš jų ištrūkusi, skubėjau tave mokyti: neužsidaryk tarp keturių sienų, neišpūsk savo šeimos rūpesčių, pasižiūrėk, kaip gyvena žmonės, kuo gyvena žmonės, — visos tavo problemos pasidarys mažutės ir juokingos. Išeik iš namų, — kiek daug žavesio visuomeninėje veikloje, žmonės, net patys seniausi, išeina ir visi būryje šoka, dainuoja, keliauja. Drauge džiaugiasi, drauge sprendžia savo buities problemas. Pakeliui, tur būt, dar miesčioniškumu baidžiau. Šaukiau, neapsiversk daiktais, nesusitverk daiktų kulto, tegul neužgožia daiktai žmonių, netapk jų vergė. Geriau duok akims ir ausims peno. Ieškok grožio ten, kur po spalvų, linijų, garsų šifrais jis tau kaip paslaptis guli.

     Po to, tur būt, mokiau gerumo. Kai buvau pati pikta, neteisinga, grubi ir storžievė, kai kentėjau, bet nepriverčiau savo kvailo, ambicingo "aš" palenkti už sprando ir priversti atsiprašyti, sakiau tau, — būk švelni, atlaidi. Dažniau šypsokis ir skleisk švelnumą. Žmonėms. Visiems, kurie greta tavęs. Mylėk visus.

Jonas Rimša Tahitietė

     Ir kaip atsitiko, kad paties svarbiausio tau nepasakiau?

     Į virtuvę tavęs nestūmiau, pati jos nekenčiau, galvojau, kad be jos išsiversim.

Skaityti daugiau:

Kanapės ir veidmainiškumas

Viktoras Nakas

     Ann Arbor mieste, kur aš studijuoju, neseniai buvo atgaivintas jau anksčiau veikęs, bet paskui laikinai panaikintas, liberaliausias marijuanos vartojimo įstatymas visoje Amerikoje. Dabar, jei Ann Arboro policija sugauna rūkantį kanapes, gali jam duoti tik 5 dolerių pabaudą. Tai, be abejo, yra viena iš priežasčių, dėl ko lietuvių visuomenė, ypač Detroite, bijo leisti savo vaikus į Ann Arbore esantį Michigano universitetą, kuris yra vienas iš penkių geriausių Amerikoje.

     Lietuviai yra taip nusistatę prieš marijuaną ir taip jos bijo, kad vieno žurnalisto pastaba apie marijuanos dūmus LSS suvažiavime, Detroite, praėjusiais metais sukrėtė visuomenę. Bet, statistikos duomenimis, daugumas gimnazijos moksleivių yra bandę rūkyti tą "žudančią žolę".

     Mane stebina ir piktina žmonių, ypač lietuvių, veidmainiškumas šiuo klausimu. Štai ponas Visuomenininkas stovi pusgirtis su stiklu "7 ir 7" rankoje ir duria pirštu į tuos pusnuogius, plaukais apžėlusius jaunuolius, rūkančius kanapes. Jis pamiršta, kad alkoholis jį žudo ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. O kaip su kunigu Sekmadieniu, kuris rūko du pakelius cigarečių per dieną, "kad nervai visai nesukristų", bet negali suprasti, kodėl jaunimas linksta prie kanapių? Tai kas, kad jis gaus vėžį už penkerių metų ir mirs už devynerių? Kiti tėvai net kište kiša alkoholį vaikams, kad tik jie nerūkytų tos prakeiktos žolės. Jeigu sunku tikėti, kad šis dvigubas standartas egzistuoja, pagalvokite, kaip tėvai jaučiasi, sužinoję, kad jų vaikas pasigėrė baliuje, ir kaip jie reaguoja, suradę marijuanos pakelį vaiko kišenėje! Bet juk net ir griežčiausiai prieš marijuaną nusistačiusių daktarų tyrinėjimai rodo, kad ši žolė, blogiausiu atveju, nėra pavojingesnė už alkoholį ar cigaretes. Daugelis daktarų teigia, kad marijuanos žala yra visai maža.

Jonas Rimša Natiurmortas

     Nebūtų taip blogai, jei marijuanos rūkymas būtų tik sociališkai atmetamas. Tačiau kraujas verda pagalvojus, kad jaunuolis gali iki 20 metų pūti kalėjime tik todėl, kad jis pasirinko skirtingą būdą pasiekti tam pačiam tikslui, kurį pasiekia jo tėvai su valdžios palaima, gerdami alkoholį. Tad lengviau atsidusau sužinojęs, kad Ann Arboras žengė pirmą žingsnį tam dvigubam standartui Amerikoje atitaisyti. Manau, kad tikrai ateis ta diena, kai marijuana bus legalizuota visoje Amerikoje.

Skaityti daugiau:

Refleksijos dėl trijų skirtingų knygų

Alė Rūta

    Birutės Pūkelevičiūtės "Naujųjų metų istorija", romanas.Rodos nieko ypatingo. Tokių meilės istorijų galima daug išgirsti. O puikiai parašyta! Visame romano plane, rodos, nėra jokio nereikalingo skyrelio, beveik nė nereikalingo sakinio. Skaitai, ir matai vaizdus, ir jauti žmones. Tikrus žmones. Vilė. Gal ji ir ne vien kaprizingos svajotojos charakteris; gal ji ryškus tokios moters tipas. Prisiminkim prancūzo Gustave Flaubert "Madame Bovary" Emą. Tokių Emu galėjo būti bet kur pasaulyje, bet kuriais laikais; jų yra ir dabar. Tipingi moters neištikimybės ir prabangos troškimo bruožai, randami visiškai nupuolusiose moteryse. Keli tipiški Emos brūkšniai ir brūkšneliai gali būti randami ir gerose moteryse, net šventuolėse.

    B. Pūkelevičiūtės Vilė galėjo išaugti iš Vilijampolės, iš mažo provincijos miestelio, iš Lietuvos senovinio kaimo, o gal ir iš Čikagoje gimusių. Jos koketiškumo (moteriškumo) bruožai ir drauge gilesnių svajonių, užlūžusių tam tikrose socialinėse aplinkybėse, padaro Vilę vispusiškai atskleistą ir beveik tragišką toje Naujųjų metų istorijoje.

    Viena kritikė lengva ranka brūkštelėjo: istorija ar istorijėlė? Iš dalies jos tiesa: trumpa, nesudėtinga istorijėlė. Bet, manau, daugumas skaitytojų mieliau priims gerai parašytą istorijėlę, negu netikusią didelę, sudėtingą istoriją.

    Ryškiausia — Vilė. O kuo dėta Stefanija? Charakteris su tvirtu, storu lietuvišku pamušalu! Tokia sučiauptom lūpom kaimietė, tokia išlaidas apgailestaujanti daktarienė, vyro dienų "piela"... Bet ištikima žmona, gera lituanistė ir patriotiškiausia lietuvė. Pilnakraujis žmogus — moteris. Jų vyrai — kiek pilkesni, bet užtat Naras — vėl sudėtingas ir labai simpatingas prastuolis, bet dvasios aristokratas.

    Ar geram literatūros veikalui būtina veikėjų būrys ir 200-300 knygos puslapių?

    Julijos Švabaitės-Gylienės poezija"Septyni saulės patekėjimai”.

    Vargšė esu moteris,
    vargšė esu motina,
    ir dar didesnė vargšė
    esu poetė.

(Iš eilėraščio "Pailsėk").

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

PRATURTINKIM SAVO KALBĄ

    Jau penkti metai šiame "Kalbos" skyriuje rašome apie mūsų gimtosios kalbos švarinimą nuo visokių į ją įsibrovusių nelietuviškos kilmės žodžių bei posakių. Daugeliui skaitytojų šis skyrius labai patinka — dažnai gauname nuoširdžių padėkos laiškų ir prašymų toliau jį tęsti. Jau keletą kartų jaunimas yra prašęs rašyti ne tik apie nevartotinus žodžius ar posakius, bet pateikti ir charakteringų lietuviškų posakių, kurie yra vartotini, gražūs, bet daugelio pamiršti ir kasdieninėje arba literatūrinėje kalboje labai retai tevartojami. Manome, kad šis jaunimo pageidavimas yra visiškai teisingas. Juk mūsų tarmėse yra tiek įvairiausių vaizdingų pasakymų, kuriuos vartodavo seneliai, bet dabar jau vis labiau ir labiau jie pamirštami. Tokiu būdu mūsų kalba vis prastėja ir menkėja, pamažu užkasdama tuos turtus, kuriais tikrai galime didžiuotis ir praturtinti savo stilių.

    Ypač įvairiose tarmėse apstu vaizdingų posakių, turinčių kokį nors ryšį su svarbiausiomis žmogaus kūno dalimis: galva, širdimi, rankomis, kojomis, akimis, ausimis. Šį kartą pateiksime kai kuriuos posakius, sudarytus su žodžiu ausys. Tie vaizdingi pasakymai dažniausiai pakeičia įvairius veiksmažodžius, bet kartais ir kitas kalbos dalis. Tiems pasakymams paaiškinti duosime įvairių pavyzdžių, nugirstų šnekamojoje žmonių kalboje. Žinoma, ne visi posakiai užtinkami visose tarmėse; vieni labiau paplitę vienoje tarmėje, kiti — kitoje.

    AUSIS APSKALDYTI — apmušti, apkulti: Aš jam ausis gerai apskaldysiu, tai kitą kartą nelįs, kur nereikia.

    AUSŲ DUOTI, GAUTI — mušti: Nelįsk, gausi ausų! Aš nuo jo gavau ausų. Reikėjo jam duoti ausų — juk tokį reikia pamokyti.

    AUSĮ RĖŽTI, ERZINTI — nemalonu būti, įkyrėti: Toks jo tarimas man ausį rėžia. Tokios kalbos tik ausį erzina.

    AUSĮ SUKTI — nusigręžti: Aš ausį suku — nenoriu jos bučiuoti.

    AUSIMI GAUDYTI — klausytis: Aš ėmiau kiekvieną jo žodį ausimi gaudyti.

    AUSIMI, NE PILVU KLAUSYTI — atidžiai klausyti: Klausyti reikia ne pilvu, bet ausimi.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

    ŠIS TAS APIE LIAUDIES BUITIES MUZIEJŲ

    Apie šią vasarą pradėjusį veikti Liaudies buities muziejų buvo jau minėta išeivijos spaudoje, tačiau "Laiškų Lietuviams" skaitytojams gal būtų įdomu plačiau su juo susipažinti.

     Pirmasis muziejus po atviru dangumi įkurtas Stockholme 1891 metais. Susidomėjimas juo buvo labai didelis, ir kitos Europos valstybės pradėjo panašius muziejus steigti. Tokį muziejų turi Latvija, Estija, Ukraina (turi net keturis) ir kt. kaimyninės valstybės.

     Lietuviškojo liaudies buities muziejaus idėja atsirado taip pat labai seniai — dvidešimtojo amžiaus pradžioje. 1905 metais Tilžėje buvo pastatytas pajūrio žvejų lietuviškas namelis, o apie 1912 metus Karaliaučiuje Tėviškės muziejuje buvo atkurta Klaipėdos krašto lietuvių sodyba. Žinoma, nepriklausomybės metais pasireiškusios įvairios muziejaus kūrimo perspektyvos šiuo metu lengvai "nurašomos", kaip neįvykdyti užsimojimai ("Kultūros Barai", Nr. S, 1974.).

     1965 metų pavasarį Lietuvos Ministrų Taryba priėmė potvarkį įkurti Liaudies buities muziejų (kitaip tariant, pagaliau buvo gautas leidimas tokį muziejų Lietuvoje įsteigti). Muziejui vieta parinkta centrinėje krašto dalyje, tarp Kauno ir Vilniaus, prie Kauno marių ir Pravienos upelio pakrančių. Vietovaizdyje daug spygliuočių ir mišrių miškų, gilių ravų, upelių vagų, kalvų ir senų medžių grupių.

     Muziejaus darbuotojų parengtoje programoje buvo numatyta "atspindėti įvairių laikotarpių bei rajonų socialinę gradaciją ir klasinius santykius". Kartu numatyta tirti ir "pažangiąsias lietuvių liaudies tradicijas, papročius, propaguoti liaudies kultūros pasiekimus, naudoti juos komunistinės visuomenės kūrimui". Žodžiu, net etnografinis muziejus turi tarnauti propagandai.

Skaityti daugiau:

FILMAI

PINK FLOYD

     Britų vadinamos “rock music” grupės koncertas filme. Ta grupė gausius savo instrumentus nusigabeno i Pompėją ir ten juos bekoncertuojančius tarp atkastų griuvėsių, besikeičiančių įvairių antikinių statulų fone nufilmavo. Tarpais fonas paįvairinamas besiveržiančio vulkano liepsnojančios, tekančios lavos vaizdais. Naudoja jie styginius, gitarų pavidalo, instrumentus, mušamuosius, klavišinius -— tai lyg vargonus, tai vėl lyg elektroninę muziką. Panaudojami ir šviesų efektai. Ta grupė yra sukūrusi vieną iš labiausiai perkamų plokštelių — albumų “The Dark Side of Moon” ir tos medžiagos panaudota filmui.

     Jie tą koncertinį filmą, pavadintą “Live in Pompeii”, buvo prieš porą metų paleidę Europoje. Dabartiniam filmui paimta apie valanda iš ano filmo, o pusvalandis pridėtas menkesnės medžiagos. Čia jie pakartotinai valgo, šnekasi, ginčijasi nuobodžiomis temomis, kaip pvz.: ar jie kada savo tarpe mušasi, ar jie laiko save turtingais, ar kas kitas galėtų taip pagriežti, turėdamas jų instrumentus. Yra kiek ir įdomesnių melodijų, bet daugumas neimponuojančios, vietomis puslaukiniškos, kad net čia “derinasi” panaudojimas šuns staugimo, lojimo, prie kurio gerklės jie tuo momentu laiko mikrofoną.

     Fotografas savo uždavinį atlikęs gan išradingai, bet kad, išskyrus keletą Įdomesnių vaizdų, nedaug kas ten jam yra filmuoti — tik tie muzikuoją aktoriai. Apskritai, filmas šiaip švarus, mėgstančiam tą “rock” muziką gal ir įdomus, bet kitiems — nuobodus, laukiniškas, neimponuojantis ir tik galima stebėtis, kodėl amerikiečiai filmų kritikai iš galimų keturių žvaigždučių jam skiria net tris.

PIPPI IN THE SOUTH SEAS

     Švarus filmas vaikams. Tai filmu paversta pasaka apie jūrų kapitoną, kurio laivą užpuola piratai ir jį patį išsigabena nelaisvėn. Tik vandeniu ir duona palaikydami jo gyvybę, piratai reikalauja, kad pasakytų, kur paslėpti turtai. Kapitonas delsia, tikėdamasis, kad jo maža, bet gudri duktė Pippi jį kaip nors išgelbės. Taip ir įvyksta. Ji su kitais vaikais pirma balionu, paskiau savo pasigamintu lėktuvu nuskrenda prie pilies, kur kalinamas tėvas. Pasislėpę į pilį gabenamų patrankų vamzdžiuose, vaikai patenka į pilį ir išgelbsti kalinamą tėvą.

Skaityti daugiau:

ATSIŲSTA PAMINĖTI

LIETUVIU KALBOS ŽODYNAS MOKYKLAI IR NAMAMS. Redagavo Antanas Klimas ir Stasys Barzdukas. Iliustravo Zita Sodeikienė. Išleido JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba 1974 m. Kieti viršeliai, 200 psl., kaina 6 dol. Čia yra sudėti patys reikalingiausi žodžiai su atitinkamomis iliustracijomis. Gale žodyno yra pridėta ir “nelizdinių” žodžių rodyklė.

Richard Scarry. MANO ŽODYNAS. Daugiau kaip 1400 pavadinimų. Spalvotos iliustracijos. Kieti viršeliai, didelis formatas, apie 100 psl., kaina 5 dol. Išleido JAV LB Švietimo Taryba. Šalia lietuviškųjų pavadinimų yra ir angliškieji. Šis žodynas yra skirtas vaikams, bet bus naudingas ir suaugusiems. Tokio puošnaus žodyno dar mes niekad neturėjome. Vaikai jį vartys ir išmoks daug naujų žodžių su malonumu.

Šiuos abudu Švietimo Tarybos išleistus žodynus galima gauti pas Antaną Kareivą, 7030

S. Rockwell St., Chicago, Ill. 60629, ir pas platintojus.

Juozas Kaributas. KELIONĖ APLINK PASAULI. Kelionių įspūdžiai. Viršelis — J. Leškienės. Išleista 1974 m. 424 psl., kaina 5 dol. Įdomiai aprašyti kelionių įspūdžiai, ypač egzotiškuose Azijos ir Afrikos kraštuose.

Marija Saulaitytė. ŠEŠTOJI DIENA. Poezija. Dedikuota Vilniui. Viršelis Alfredo Stanevičiaus. Išleista 1974 m. Spaudė Nida Londone. 78 psl., kaina 3 dol.

Tai ketvirtoji autorės (Vilniuje apsilankymo mintimis) poezijos knyga. Kitos: Kai mes nutylam, 1967 m.; Viena saulė danguje, 1971 m.; And You (anglų kalba), 1972 m.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“LAIŠKU LIETUVIAMS” KONKURSAS IR JUBILIEJINĖ ŠVENTĖ

     Jau nedaug laiko teliko iki konkurso pabaigos. Straipsnius reikia atsiųsti redakcijai iki š.m. gruodžio mėn. 31 dienos. Straipsnio tema yra laisva, tik reikia rašyti kokiu nors šeimos ar jaunimo klausimu. Priimtina ir beletristinė forma. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir atskirame vokelyje pažymėta tikrojo autoriaus pavardė, adresas bei telefonas.

     Už geriausius rašinius skiriamos penkios premijos: I — 150 dol. (mecenatės — Jolita ir Vida Kriaučeliūnaitės), II — 100 dol. (mecenatė — Birutė Lieponytė), III — 75 dol. (mecenatas — Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. (mecenatė — Stefanija Rudokienė), V — 25 dol. (mecenatė — Ona Kuliešienė). Tas pats asmuo gali laimėti ir kelias premijas. Vertinimo komisija bus sudaryta iš redakcijos narių, tik redaktorius komisijoje nedalyvaus.

     Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” 25 metų sukakties iškilmingame minėjime 1975 m. vasario mėn. 23 d., sekmadieni, 4 val. po pietų Jaunimo Centre. Bus banketas ir meninė programa, kurią atliks Nerija Linkevičiūtė ir Benediktas Prapuolenis, akompanuojant Manigirdui Motekaičiui.

DĖKOJAME “LAIŠKU LIETUVIAMS” RĖMĖJAMS:

10 dol. aukojo Br. Konauka.

Po 5 dol. aukojo: A. Stropienė, Z. Martinaitis, A. Pareigis, A. Grigaliūnas, M. Ambrozaitienė, B. Genys, J. Bičižnienė, B. Ginčiauskas. Po 3 dol. aukojo: S. Žilevičius, P. Martinkaitienė, H. Laucius.

Skaityti daugiau: