1974 / SPALIS - OCTOBER / VOLUME XXV, NO.

VIENOS MOTERS ISTORIJA    291    A. Rubikas

DŪMUS APIE TEILHARDĄ BESKLAIDANT    296    A. Paškus

JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (XX)    304    Br. Krištanavičius, S.J.

ISTORIJOS LIUDIJIMAS DABARČIAI    310    Juozas Prunskis

DAR NEPAVĖLAVOTE    313    St. Neniškienė

KAS PADEDA IR KAS KENKIA IŠLIKTI LIET. IŠEIVIJAI    315    Algirdas Ratnikas

TĖVYNĖJE    317    Danutė Bindokienė

KALBA    319    Juozas Vaišnys, S.J.

FILMAI    322    Juozas Prunskis

Šis “Laiškų Lietuviams” numeris yra iliustruotas Algimanto Kezio, S. J., nuotraukomis, kurios bus fotografijos parodoje š.m. lapkričio 22 - gruodžio 1 d. Jaunimo Centre.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

YRA TIEK PUIKIAI ŽYDINČIU GĖLIŲ,

KURIOS MUS ŽAVI IR VILIOJA,

BET SLEPIA NUODUS SAVO ŽIEDUOSE.

ANT JŲ NENUTUPIA PLAŠTAKĖ,

IR BITĖ PRASKRENDA PRO JAS.

YRA TIEK PAPRASTŲ, KUKLIŲ GĖLIŲ,

KURIOS NĖ VIENO NEVILIOJA,

BET JŲ ŽIEDAI PILNI MEDAUS

IR BITĖS ČIULPIA IŠ VIDAUS

JŲ SALDŲJĮ NEKTARĄ.

ATSKIRTI NUODUS NUO MEDAUS

GALI KIEKVIENA BITĖ,

BET ŽMOGUI KARTAIS TAIP SUNKU

TĄ SKIRTUMĄ MATYTI. . .

Algimanto Kezio, S.J., nuotr.

A. RUBIKAS

BĖGIMAS PAS MAURUS

     Ši moteris yra gyvenusi laikais, labai panašiais į mūsuosius. Istorijon ji įėjo Teresės iš Avilos, arba Didžiosios, vardu. Būdama jauna, ji uoliai skaitė tada madingus riterių romanus. Pati griebėsi plunksnos jiems rašyti. Bet gražiausią ir įdomiausią romaną ji parašė savo gyvenimu.

     Ji gyveno 16-tam šimtmety. Tai buvo Liuterio reformacijos laikai. Būdama maža, Teresė girdi pamokslus, nukreiptus prieš eretikus. Juose daugiau kalbama apie amžinąjį pasmerkimą, negu dangaus laimę. Parėjusi iš bažnyčios, ji klausia, ką reiškia tas žodis "amžinybė", ir išsigąsta, sužinojusi jo prasmę.

     Ji skaito šventųjų gyvenimus. Tie ją taip sužavi, kad vieną dieną ji prisikalbina savo vyresnį, vienuolikmetį brolį Rodrigą palikti namus ir bėgti pas maurus, kad abu galėtų numirti už tikėjimą. Bet pakeliui juodu pagauna ne maurai, o dėdė, ir prievarta pargabena namo. Tačiau noras veikti lydi Teresę visą gyvenimą. O kelias į dangų nėra toks lengvas.

     Jauna Teresė buvo nepaprasto grožio, elegantiška moteris. Ji ilgas valandas praleidžia prieš veidrodį, bandydama visokias pudras bei kvepalus. Savo grožiu ji atkreipia visų dėmesį. Į visus ji veikia kaip magnetas į geležį. Visiems ji susukdavo galvą, rašo Fray Luis de Léon. Ji mielai lanko šokių vakarus. Turtingi jos pusbroliai vienas po kito ją įsimyli. Apie tai ji mėgdavo pasakoti vėliau, būdama jau pagarsėjusia vienuole. Taip pat su gailesčiu ji prisimindavo intymius santykius su viena giminaite, kuri ją išmokydavusi blogų dalykų. Ji labai bijodavusi, kad visa tai neišeitų viešumon, kad nesužinotų tėvas ir kiti.

     Gana nelauktai jos gyvenime ateina vienas posūkis. Ispanijos karalienė Izabelė rengia didelį balių, į kurį pakviečia ir Teresės tėvą su šeima. Tačiau pagal tuometinį paprotį Teresę — jauną merginą — turėtų lydėti vyresnio amžiaus moteris. Tokios tėvas kaip tik neranda. Tada jis dukterį nusiunčia keliom dienom į vienuolyną, kol pasibaigs iškilmės. Nežinia dėl ko, ji ten pasilieka pusantrų metų. Ir tenai ją pasiekia slaptai vieno ją iki ausų įsimylėjusio pusbrolio karšti meilės laiškai. Ji pati bodisi vienuoliniu gyvenimu.

A. PAŠKUS

TEILHARDAS — DVASIOS, O NE MEDŽIAGOS MISTIKAS

Sutrumpinimai:

II= “Draugas”, 1973, spalio 20 d.

III=“Draugas”, 1973, lapkričio 3 d.

PM=The Phenomenon of Man, Harper & Row, 1965.

Arabiškas skaičius prie romėniško žymens reiškia laikraščio puslapį.

     Teilhardas buvo mokslininkas, filosofas, teologas, mistikas ir poetas. Niekas neginčija jam mistiko vardo. Beje, nuomonės išsiskiria, kai bandoma T-do misticizmą tiksliau aprašyti. Maceina, pavyzdžiui, jį vadina medžiagos mistiku, nes medžiaga esanti jam Dievo vietininke (žiūr. 11,4). Kiti, kaip pvz. amerikietis teologas Klauder, T-dą laiko dvasios mistiku. Vadinas, vieniems T-das yra pseudomistikas, kitiems — autentiškas krikščionis mistikas. Norint šią dilemą išrišti, reikia pasižiūrėti, ar T-das turi psichologines mistiko žymes ir ar jo vizija derinasi su krikščioniškuoju mokslu. Todėl ir kalbėsime apie misticizmą aplamai, T-do vietą jame ir kai kuriuos teilhardiškos teorijos aspektus.

     1. Mistiko bruožai. Psichologiniu požvilgiu mistiko valia jungiasi su jausmais, aistringai trokšdama peržengti juslių pasaulį, kad susijungtų su amžinuoju ir galutiniu meilės objektu. Mistiko siela, arba kaip ją dabar vadina "kosminis" ar "transcendentinis" pojūtis, intuityviai pažįsta savąjį meilės objektą. Mistikas, sakytume, yra aistringai įsimylėjęs Absoliutą. Kaip menas, taip ir mistika negali būti be aistrų. Mistiko širdis trokšta mylėti. Jo protas alksta pažinti. Jo gyvenimo filosofija visuomet yra transcendentinė, tai yra peržengianti juslinio pasaulio ribas. Užtat teisingai sakoma, kad nėra giliai religingo žmogaus, kuris nebūtų paliestas misticizmo. Negali būti nei mistiko, kuris, bent psichologine prasme, nebūtų religingas.

     Mistikas sąmoningai siekia vienybės su gyvuoju absoliutu, ta dieviškąja Bedugne, dangiška Naktimi, ta nesukurta Šviesa, kurioje maudosi visa visata. Ten, toje ugningoje dalyje, kur dvasia susitinka su Absoliutu, ten randame kūrybingos vaizduotės ir mistinio gyvenimo šaltinį. Iš jo teka į žmogaus sąmonę nuostabi tiesos ir vienybės šviesa, užliejanti visus sukurtus daiktus. Mistiko vidiniame "aš" pabunda meilės, nuostabos, adoracijos jausmai. Lūžta, sakytume, jo psichinės struktūros sienos, kad jo "aš", bent trumpam laikui, galėtų išbėgti iš juslinio pasaulio į begalinius visatos horizontus. Juose jis mato tą didžiulę viziją, tą "slaptingąjį žmogaus gyvenimo planą". Jis nori tą savo "paslaptį" pasakyti, žodžiais išreikšti, pasauliui parodyti. Bet čia jis atsimuša beveik prieš nenugalimų sunkenybių sieną. Didžiulė spraga tarp jo neišsakomos patirties ir kalbos žodžių jai išreikšti, neužgrindžiama bedugnė tarp jo intuityvinio proto ir jo klausytojų riboto sąvokinio-juslinio pažinimo, tai ir yra tos dvi mistiko išraiškai nenugalimos sunkenybės. Jei jis būtų muzikas, jis savo "paslaptį" tiksliau perduotų garsais, negu žodžiais. Mat, iš visų menų muzika, kaip ir mistinė literatūra, turi tą nuostabią galią pažadinti mumyse atliepą visatos bangavimo ritmui. Ji atneša mums ir džiūgaujančias aistras, ir nepalyginamą ramybę. Bethoveno muzikos garsais, pavyzdžiui, perduota tikrovė priartėja prie mistine patirtimi prieitos realybės. Mistikas juk pažįsta būties Bedugnę be dialektikos pagalbos. Jis žino, kad jo valia ir meilė paliečia tai, ko sąvokinė mintis nepasiekia. Širdis, ne protas veda mistiką prie Absoliuto. Pastaruoju metu to nebeneigia net ir modernioji psichologija.

BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.

XX. “ŽVAIGŽDĖ” IR “ŽVAIGŽDUTĖ”

     Norėdami aprūpinti Lietuvą katalikiška spauda, keli Kauno vyskupijos kunigai 1905 m. įsteigė Šv. Kazimiero Draugiją ir pradėjo leisti knygas bei laikraščius. Tarp kitų laikraščių 1918 m. jie išleido "Ganytoją", skirtą kunigams, o 1919 m. "Žvaigždę". Jų nuomone, "žvaigždė" turėjo šviesti paprastai liaudžiai, kuri iki šiol apie religinį gyvenimą sėmė žinias iš katekizmo, maldaknygių, kantičkų, pamokslų ir pan. Nuo 1920 m. iki 1926 m. "Žvaigždę" redagavo kun. Mykolas Vaitkus, tuometinis Šv. Kazimiero Draugijos sekretorius.

     Apie laikraščio įsteigimą ir perleidimą tėvams jėzuitams kun. M. Vaitkus taip rašė: "Buvo tai 1919 metų galas. Pasaulis neseniai dar buvo išsivadavęs nuo siaubingo slogučio — didžiojo karo. Lietuva buvo ką tik išstūmusi lauk kruvinąsias bolševikų gaujas ir nusikračiusi bermontininkų antplūdžių. Artinosi audra nuo Lenkijos. Buvome pavargę ir nuskurdę. Visur griuvėsiai. Visko trūksta. Viską reikia sukurti tiesiog iš nieko. Nestigo tik užsidegimo ir ryžtingumo. Tad kūrės valstybė, augo mokyklos, kaip grybai, dygo laikraščiai bei žurnalai.

     Darbavaus tuomet Šv. Kazimiero Draugijoj. Sykį kviečia mane pas save draugijos pirmininkas prelatas Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) ir klausia, ar aš sutikčiau redaguoti tikybinio turinio mėnesinį populiarų laikraštį, nes reikalas didis, o nėra kas jį patenkina. Prašiau duoti pagalvoti. Mintis man patiko. Ėmiau galvoti apie planą. Begalvodamas dar labiau užsidegiau. Beregint planas buvo parengtas, ir aš pareiškiau prelatui sutinkąs. Pavaizdavau planą. Jis sutiko. Sutarėme dėl vardo: naujagimis buvo pakrikštytas

     “Žvaigždės" vardu. Paskelbėme laikraščiuose, kad laukiamas gimstant naujas laikraštis, — ir ėmė plaukti prenumerata, rankraščiai ir laiškai su pasidžiaugimais, paraginimais, nurodymais. Katalikų visuomenės susidomėjimas buvo, kaip aniems laikams, visiškai pakankamas: pirmaisiais savo gyvenimo metais "Žvaigždė" turėjo apie 100 ėmėjų.

     Pirmam numeriui svetimų rankraščių visai mažai teturėjau: teko visą beveik numerį vienam pačiam prirašyti; iš svetimų raštų įdėjau žinomojo pedagogo-rašytojo M. Grigonio "Jėzaus Širdies giesmę" ir tuokart tik pradedančios rašyti Lietuvaitės (slapyvardis) "Pavasario rytą" (eil.) ir dar G. Šingalio korespondenciją.

     Laikraštis atrodė labai kukliai: popierius gelsvas, prastas, "pokarinis", viršelis menkutis, plono, žalio popieriaus; laikraštis buvo be iliustracijų. Kai palyginu anuometinę "Žvaigždę" su dabartine, tai anoji yra tik pelenė — mergytė priešais kunigaikštytę.

JUOZAS PRUNSKIS

     Dabartiniame astronautų amžiuje, kada taip sėkmingai vyksta erdvių užkariavimas, mes prisimename vieną didžiausių erdvių raketų specialistą mokslininką Wernher von Braun, kuris drauge yra ir nuoširdžiai religingas žmogus. Jis taip sako:

     — Aš apgailestauju, kad pasitaiko manančių, jog mokslinis švietimas ir religinis tikėjimas yra nesuderinami. Man atrodo, kad didžiausia mūsų laikų tragedija yra kaip tik ši nuomonė.

     Dėl to ir tasai įžvalgus vyras generolas MacArthur, nugalėjęs Japoniją, pasirūpino, kad joje būtų paskleista 10 milijonų Šv. Rašto knygų, išverstų į japonų kalbą. Jam rūpėjo įnešti krikščionybę į tą kraštą, kad ji suteiktų daugiau taikumo japonų charakteriui. Pats būdamas religingas krikščionis, jis religijoje matė stiprią žmonijos jėgą. Religinių idėjų skleidėjas John Wesley ypač skatino skaitymu susipažinti su krikščionybe:

     —    Skaitantieji krikščionys yra augantieji. Kai tik krikščionys nustoja skaityti, nustoja ir augti.

     Skaitymas mus supažindina su dabarties krikščionybės principais ir su praeities laimėjimais. Sklaidant istorijos lapus, galima pasakyti, kad Vakarų Europa savo vidine esme yra Romos Bažnyčios kūrinys. Juk jau ir Bakonas skelbė, kad religija tai yra padažas, saugojąs mokslą nuo gedimo.

     Kartą į vieno Italijos vienuolyno duris pasibeldė suvargęs praeivis.

     —    Ko nori? — paklausė durininkas.

     —    Ramybės, — atsakė nelaimingas vyras. Tai buvo poezijos pasaulio garsenybė Torguato Tasso.

     Ir dabar reikėtų dažniau pasibelsti į tikėjimo vartus, nes pro juos eina kelias į ramybę, kurią neša gryna sąžinė, gyvenimo gairių turėjimas, paguodos gavimas dabarčiai ir vilties sustiprinimas amžinai ateičiai.

     Religijos nešėja Bažnyčia yra daugelyje sričių buvusi palaiminga žmonijai. Visų pirma ji iškėlė moters vertę, toli palikdama moters sampratą, buvusią žyduose, pagonyse, musulmonuose. Kitados Hesiodas išdrįso pasakyti, kad "moteris yra prakeiksmas, mirtingųjų rykštė", o Eschilas į moteris prabilo tokiais žodžiais: "Iš visų miesto ir namų nelaimių jūs esate blogiausios". Krikščionybė moterį paskelbė galinčia būti Dievo motina, turinčia tokią pat sielą kaip vyras.

St. Neniškienė

     Vaikai, kurie lanko vaikų darželį, išprūsta žymiai daugiau už vaikus, augančius šeimoje. Mokykloje tarp šių vaikų susidaro didelis skirtumas, apsunkinąs mokytojų darbą. Kad šio skirtumo nebūtų, vaiką, augantį šeimoje, reikia paruošti mokyklai.

     Nebūtina priešmokyklinio amžiaus vaikus mokyti skaityti, rašyti bei skaičiuoti. Tai mokytojų darbas. Tėvai turi skatinti vaikų smalsumą, stebėti ir vertinti juos supančią aplinką, ugdyti meilę mokyklai, knygai ir mokytojui.

     Šešerių metų vaikui papasakokite apie tai, kad jis greitai eis į mokyklą, kur ras būrį draugų, panašių į jį, kur linksmai žais, dainuos, skaitys knygutes su gražiais paveikslėliais.

     Vis dar pasitaiko tėvų, kurie neklusnų šešiametį gąsdina mokykla ir mokytojais. Nuolat primena, kad mokykloje "užlauš" tave ne taip, kaip mama ar tėtė. Tokios užuominos sukelia vaiko emocijas, nepalankias mokyklai. Šie vaikai, atėję į mokyklą, nepatikliai žvilgčioja į mokytojus ir nenoromis imasi darbo. Atsitinka, kad jau pirmomis mokslo metų dienomis pabėga iš pamokų. Iš to matyti, kad vaikas neparuoštas mokyklai.

     Sistemingai reikia su vaiku stebėti gamtą. Vaikui galima pavesti stebėti medelį, auginti ir saugoti gėlytę. Tai ne tik padės jam pamatyti augmenijos gyvenimo pasikeitimus, bet ir suprasti šių pasikeitimų priežastis. Mokėjimas stebėti ir saugoti gamtos grožį jam pravers mokykloje.

     Pasivaikščiojimų metu reikia kuo daugiau bendrauti su vaiku, atsakinėti į jo klausimus. Nuolat priminkite vaikui, kad, eidamas į mokyklą, taip pat turės saugoti medelius, gėles, nemindžioti vejų.

Algirdas Ratnikas

     Norint vienaip ar kitaip atsakyti į šį klausimą, reikia pirmiausia pažvelgti į mūsų išeivijos socialinę struktūrą. Turime daug organizacijų, kurios daugiausia yra ideologinės ar politinės. Bet šiuo metu svarbiausia — neleisti žūti mūsų kalbai ir kultūrai. Noriu pacituoti keletą sakinių iš Juozo Gailos kalbos, pasakytos baigiant antrąjį mokslo ir kūrybos simpoziumą:

     "Šiandieną mūsų išeivijos lietuviškasis gyvastingumas yra žymiai susilpnėjęs. Sunkiai sulipdomos organizacijų valdybos. Jų egzistencija dažnai remiasi tik vienu kitu parengimu metuose. Kultūrines šventes pakeitė banalūs banketai. Periodinės spaudos skaitytojų skaičius kasmet mąžta, išleidžiamųjų knygų tiražas nukritęs iki juokingumo ribos. Premijuojami kūriniai ne dėl jų literatūrinės vertės, bet dėl to, kad jie mažiau blogi už kitus. Pergyvename kultūrinį nuosmūkį".

     Mūsų kultūra negali gyventi tik savaitgaliais. Ji turi būti saugoma ir ugdoma, kaip mažas vaikas kasdieniniame gyvenime. Organizacijos turėtų remtis ne valdybomis, bet narių pastangomis. Lietuvių kėlimasis į miestų pakraščius ir išsisklaidymas labai kenkia lietuvybės išlaikymui. Organizuojame vasaros stovyklas ir įvairias šventes, bet daugiau pinigų ir energijos išeikvojama jų techniškam organizavimui, o ne programai. Mes daugiau laiko praleidžiame, klausdami save, kaip ten nuvažiuosime, negu ką nuvažiavę veiksime.

     Dar prieš dešimt metų atskiros studentų organizacijos pajėgė per bendrus suvažiavimus atskirai susirinkti, padiskutuoti mažesnėse grupelėse įvairius klausimus ir paskui visam suvažiavimui tų diskusijų išvadas pranešti. Dabar jau į tokius suvažiavimus tiek mažai susirenka, kad apie atskiras diskusijas nėra nė kalbos. Daugelis studentų jau nebepajėgia rašyti ir skaityti lietuviškai. Jau ir "Pasaulio Lietuvių Jaunimo" leidinyje kai kas spausdinama angliškai. Tokie faktai rodo, kad mūsų ateitis tokia, kaip senosios vyčių organizacijos. Mes netrukus tapsime tik gyvenamojo krašto piliečiais su viena kita lietuviška tradicija. Jeigu laiku nesusigriebsime ir nepertvarkysime savo veiklos metodų, tai jau tuoj galėsime pradėti skaičiuoti paskutines savo lietuviško gyvenimo dienas.

     Po karo ir po emigracijos į Šiaurės Ameriką bei kitus kraštus buvo manoma, kad Lietuva be emigrantų pagalbos sunkiai begalės išsilaikyti. Dabar matome, kad Lietuva, nors ir visaip spaudžiama, laikosi, o mums vis sunkiau ir sunkiau tik save išlaikyti lietuviais.

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

SKAUDŽIOS SUKAKTIES IŠKILMĖS

     Šios vasaros liepos mėn. sukako 30 m. nuo antrosios rusų okupacijos pradžios Lietuvoje. Kada lietuviai išeiviai visame pasaulyje gedulingai mini baisiojo birželio įvykius, ruošia demonstracijas Pavergtų tautų savaitės proga, lietuviai pavergtoje tėvynėje yra verčiami kuo iškilmingiau paminėti ir atšvęsti tuos pačius įvykius, tik pavadintus kitu vardu: "išlaisvinimo dienomis".

     1944-1974 m. — trisdešimtmečio sukaktis iškilmingai atšvęsta Vilniuje, bet panašios iškilmės vyko visoje Lietuvoje: kiekviename mieste, miestelyje, gyvenvietėje. Birželio pabaigos, liepos ir rugpiūčio mėn. Lietuvos spaudos puslapiai mirgėte mirga minėjimų aprašymais ir yra beveik ištisai paskirti įvykių prieš 30 metų aprašinėjimui.

     Trumpai pažvelgę į Vilniuje vykusių iškilmių pradžią, galime susidaryti gerą vaizdą, kaip šios rūšies minėjimai "sukirpti pagal standartinį kurpalį" vyko visoje Lietuvoje:

     "Šventiškai papuošti Vilniaus sporto rūmai. Pastato frontone transparantai su šūkiu: "Šlovė didvyriškajai tarybinei liaudžiai" lietuvių ir rusų kalbomis. Virš centrinio įėjimo — skaičiai: 1944-1974, abipus raudonos žvaigždės — Tarybinės Armijos išvaduotojos simbolis.

     Scenos gilumoje — V. Lenino skulptūra, TSRS ir sąjunginių respublikų vėliavos.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

NETAISYKLINGI POSAKIAI BEI ŽODŽIU DERINIAI

     PRINCIPE — iš principo. Pvz.: Principe (=IŠ principo) aš pritariu šiam sumanymui. PRIPILDYTI KĄ KUO — pripildyti ką ko. Su veiksmažodžiais pripildyti, prikrauti, prikimšti, prisotinti ir pan. vartojamas pilnio kilmininkas. Pvz.: Klėtis pripildyta grūdais (=grūdų). Maišas prikimštas šienu (=šieno).

     RASTI ATGARSĮ — paplisti, susilaukti pritarimo. Pvz.: Paskaitininko iškeltos mintys rado atgarsį ( = susilaukė pritarimo, paplito) lietuvių visuomenėje. Prezidento kalba nerado atgarsio ( = nesusilaukė pritarimo) tautoje.

     RASTI VIETOS — pasitaikyti. Pvz.: Mūsų visuomenėje dar vis randa vietos šios negerovės (= dar vis pasitaiko šių negerovių).

     REIKALAS TAME — reikalas tas. Pvz.: Reikalas tame ( = tas), kad tu visiškai nesidomi savo darbu.

     SĄRYŠYJE — ryšium. Pvz.: Sąryšyje (=Ryšium) su šiuo įvykiu jis visai prarado pusiausvyrą. Sąryšyje (= Ryšium) su naujos tvarkos įvedimu iškilo daugybė problemų.

     SEKRETORIUS PETRAITIENĖ — sekretorė Petraitienė. Lietuvių kalboje įprasta derinti giminę nurodantį daiktavardį su žmogaus pavarde ar vardu. Pvz.: direktorė Jonaitienė, daktarė Rimkienė, profesorė Petraitytė ir t.t. Tačiau galima sakyti: Panelei Gražinai yra suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

     SKIEPYTI PRIEŠ KĄ — skiepyti nuo ko. Pvz.: Mokykloje visi vaikai buvo skiepijami prieš raupus (= nuo raupų).

     SUMOJE. Žodžio suma vietininkas dažnai vartojamas netikusiai. Pvz.: Parašė čekį šimto dolerių sumoje. Mūsų sportininkai, bendroje sumoje surinkę 25 taškus iš 30 galimų, laimėjo pirmąją vietą. Šiuos sakinius taip būtų galima pataisyti: Parašė šimto dolerių čekį. Mūsų sportininkai, surinkę 25 taškus iš 30 galimų, laimėjo pirmąją vietą.

     SUSIRINKTI POSĖDŽIUI — susirinkti į posėdi, posėdžio. Po slinkties veiksmažodžių (atvykti, atvažiuoti, susirinkti, susibėgti. ..) naudininkas paprastai nevartojamas. Tad reikėtų sakyti: ateiti pietų (ne pietums), išeiti posėdžio (arba į posėdį), išleisti atostogų (ne atostogoms).

LUCKY LUCIANO

     Šis filmas gali patraukti tuos, kurie mėgsta gangsterių gyvenimo intrigą ir istorinius momentus, nes čia duodama iškarpėlė iš antrojo pasaulinio karo, kai amerikiečiai buvo užėmę Italiją. Tačiau šalia gangsterių ir amerikiečiai čia vaizduojami daugiau iš neigiamos pusės. Gangsteriai — spekuliantai ir žudikai, o amerikiečiai — kyšininkai, nors daugelis ir geraširdžiai. Filmas sukurtas Avco Embassy bendrovės. Režisierius Francesco Rosi, kuris pats ir scenarijų paruošė drauge su L. Januzzi ir T. Guerra.

     Pagrindini charakterį — gangsterį Luciano, deportuotą iš JAV į Italiją, vaidina Gian Maria Volonte, atliekąs savo vaidmenį su įsijautimu ir savaip elegantiška rimtimi. Amerikos pulkininko vaidmeny — V. Gardenia, o Charles Siragusą, Illinois kriminalinės policijos pirmininką, vaidina pats Siragusa. Tad filmas su stipriu istoriniu pamušalu. Yra intriga, rūpestingas pastatymas, bet turinys gana tuščias ir dėl įvairių nukrypimų galėtų būti skiriamas tik suaugusiems.

     Amerikiečiai kritikai filmą ne per daug vertina, net apgailėdami, kad gabus aktorius Rod Steiger, Gene Giannini vaidmeny, čia beveik visai sumurkdomas, nors eiliniam žiūrom vui tai labai nekrinta į akį. Apskritai filmas kriminalinis, nėra ko jo aukštinti. Pastatytas itališkai, o paskiau pritaikytas amerikiečių publikai.

WEDDING IN BLOOD

     Romanų siužetuose ir laikraščių skandaluose gausiai besirodanti tema — meilės ir šeimos trikampiai — rado stiprų atgarsį šiame prancūzų-italų gamybos filme. Ekrane išryškinamos nelegalios meilės liepsnos ir jos pasekmes, kurios žiūrovą verčia giliai susimąstyti. Filmą susuko Paryžiaus Films la Boetie ir Romos

Ar nori 150 dolerių?

     Juos gali labai lengvai laimėti, dalyvaudamas “Laiškų Lietuviams” straipsnio konkurse. Šių metu konkurso tema yra laisva, tik rašinys turi tikti “Šeimos” ar “Jaunimo” skyriui. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžiu, pasirašytas slapyvardžiu ir, idėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki š.m. gruodžio 31 dienos.

     Už geriausius rašinius skiriamos penkios premijos: I — 150 dol. (mecenatės — Jolita ir Vida Kriaučeliūnaitės), II — 100 dol. (mecenatė — Birutė Lieponytė), m — 75 dol. (mecenatas — Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. (mecenatė — Stefanija Rudokienė), V — 25 dol. (mecenatė — Ona Kuliešienė). Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laišku Lietuviams” 25 metu sukakties minėjime 1975 m. vasario mėn. 23 d. Jaunimo Centre.

Fotografijos konkursas

     Lietuvių Foto Archyvas kviečia visus dalyvauti metinėje lietuviu fotografų parodoje -konkurse. Paroda bus Jaunimo Centre nuo lapkričio 22 iki gruodžio 1 dienos. Konkurse bus dvi nuotraukų grupės: juoda balta ir spalvota. Juoda balta nuotraukos turi būti paties fotografo darbas, o spalvotos gali būti laboratorijos pagamintos.

     Kiekvienas dalyvis gali pateikti ne daugiau kaip 10 nuotraukų, bet galima dalyvauti ir su mažiau darbų.

     Premijos bus skiriamos tik jaunesniesiems fotografams (iki 30 m. amžiaus). Tad siunčiant nuotraukas, reikia pažymėti dalyvio amžių.