A. RUBIKAS

KLAIDINGAI KELIAMAS KLAUSIMAS

     Neseniai teko skaityti šitokį teiginį: "Iš to, kad Kristus įsikūnijo į vyro prigimtį, galime, atrodo, pagrįstai daryti tik tą išvadą, kad vyro prigimtis yra tinkamesnė pasaulio atpirkimo bei išganymo misijai atlikti ir dėl to jis ją pasirinko. Ar ne ši bus ir pati svarbioji priežastis, kad ir savo įpėdiniais, savo darbo tęsėjais Kristus pasirinko vyrus ir iki šiol Bažnyčioje popiežius, vyskupai ir kunigai yra vyrai" (L.L., 1973 m. psl. 329).

     Toje pačioje vietoje toliau buvo rašoma: "Moteris per savo atstovę Mariją dalyvauja pilniau ir intymiau negu vyras, o moters įnašas į visos žmonijos atpirkimo ir išgelbėjimo paslaptį šia prasme yra didesnis negu vyro".

     Šitokie išvedžiojimai yra labai paplitę. Iš vienos pusės jie pabrėžia Marijos kaip moters didesnį įnašą į žmonijos gelbėjimo darbą. Iš kitos gi pusės jie vėl pažymi faktą, kad vyrai pirmauja bažnytiniame gyvenime ir bando tą reiškinį pagrįsti Kristaus vyriškumu.

     Kristaus vyriškumas yra nuo seno mėgstamas argumentas prieš moterų lygiateisiškumą bažnytiniame gyvenime. Juk jeigu pats Kristus buvo vyras, arba "įsikūnijo į vyro prigimtį", tai esą aišku, kad vieni vyrai ir turį lemti bažnytinį gyvenimą.

     Čia nekelsim klausimo, kodėl antrasis Švč. Trejybės asmuo gyveno mūsų tarpe kaip žmogus-vyras. Juk jeigu jis būtų gyvenęs kaip moteris, tai šiandien lygiai taip pat klaustume, kadėl jis nebuvo vyras.

     Mums rūpi kitas klausimas: kokias išvadas teologijoje galima daryti iš Kristaus vyriškumo, arba kiek Kristaus vyriškumas galioja prieš moteris Bažnyčioje?

     Visų pirma reikia pastebėti, kad argumentuoti Kristaus vyriškumu (išganymo uždavinį vykdant) reiškia išganymo darbą suseksualinti, sulytinti, tai yra, jį daryti priklausomą nuo tam tikros lyties, šiuo atveju nuo vyriškosios. O be to, čia duoti vyrui (ar vyriškumui) pirmenybę reiškia tuo pačiu moterį šiuo atžvilgiu pastumti į antrą vietą. Nors pačiai Marijai kaip moteriai čia priskiriamas gana didelis, net didesnis įnašas žmonijos gelbėjime, tai vis dėlto visos kitos moterys, Marijos seserys, bažnytiniame gyvenime nukeliamos keliom pakopom žemyn vien dėl to, kad Kristus buvo vyras. Taigi ir kyla klausimas, ar yra pagrindo čia vienai kuriai lyčiai duoti pirmenybę?

DIEVAŽMOGIS

     Bažnyčios mokslu, pasaulio Gelbėtojas, antrasis Švč. Trejybės asmuo, tapo žmogumi, kad pasaulį sutaikintų su Dievu arba jį atpirktų. Teologų aiškinimu, čia reikėjo jo dievystės, nes reikėjo susitaikinti su Dievu. Bet kartu čia reikėjo ir žmogystės, nes reikėjo sutaikinti žmones. Taigi būdamas Dievas ir kartu žmogus vienam asmeny, Kristus sujungė, suvienijo, sutaikino žmogų su Dievu, o tuo pačiu ir visus žmones, įsijungusius į jį, padarė Dievo įsūniais.

     Šitoks aiškinimas remiasi apaštalo Pauliaus žodžiais: "Atėjus laiko pilnatvei, Dievas siuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate įsūniai, Dievas siuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve'" (Gal. 4, 4-6). Šie Pauliaus žodžiai labai gražiai išreiškia visą Kristaus įvykdytą išganymo darbą. Dievo Sūnus gimsta iš moters, tai yra, tampa tikras žmogus. O tapęs žmogumi, jis žmogų padaro Dievo įsūniu, Dievo vaiku, kuris dabar į Dievą kreipiasi jau kaip į savo Tėvą.

     Šv. Raštas Kristų vadina Dievo ir žmonių tarpininku ir kartu pabrėžia, kad jo tarpininkystė remiasi jo žmogyste. Antrasis Švč. Trejybės asmuo yra dėl to tarpininkas, kad yra tapęs žmogumi. Tik dvi prigimtis, dieviškąją ir žmogiškąją, sujungęs vienam asmeny, jis galėjo pasaulį sutaikinti, sujungti su Dievu. Netapęs žmogumi, jis nebūtų galėjęs tarpininkauti. Tai patvirtina labai aiškiais žodžiais apaštalas Paulius: "Vienas Dievo ir žmonių tarpininkas — žmogus Kristus Jėzus" (1 Timot. 2, 5).

Alfonsas Dargis

     Vienas dalykas čia pat krinta į akis. Apaštalas, kalbėdamas apie Kristaus tarpininkystę, sako: "žmogus Kristus Jėzus". Bet jis nesako: "vyras Kristus Jėzus". Pagal apaštalo aiškinimą, Kristaus tarpininkystė (jo išganomasis veiksmas) glūdi ne jo vyriškume, o jo žmogiškume. Šv. Raštas niekad Kristaus neįvardija kaip vyro ir niekur nedaro užuominų į jo vyriškumą, o vien į jo žmogiškumą ir visur jį vadina žmogumi. Tą įvardijimą buvo pasirinkęs ir pats Išganytojas, prisistatydamas kaip žmogaus sūnus (žmogus).

     Kančios metu į Piloto lūpas, rodančio sukankintą Kristų minioms, Šv. Raštas nededa žodžių: "Štai vyras", o žodžius: "Štai žmogus!" (Jono, 19, 5). Laiške romėnams Paulius kalba apie "vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus" malonės dovaną (5, 15). O laiške korintiečiams jis rašo: "Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas" (1 Kor. 15, 21). Visur čia Šv. Raštas argumentuoja Kristaus žmogiškumu.

     Iš Senojo Testamento Pradžios knygos žinome, kad žmogus yra tiek vyras, tiek moteris. Šv. Rašto kalboje tai reiškia abudu. Tai patvirtina ir pats Išganytojas ginče su fariziejais: "Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių 'sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį' " (Mato, 19, 4).

     Iš to plaukia labai svarbi išvada, būtent, kad "žmogus Kristus Jėzus" (1 Timot. 2, 5) atstovauja lygiai abiems, tiek vyrui, tiek moteriai, nes tiek vienas, tiek kitas yra žmogus. Šiuo atžvilgiu lytiškumas nevaidina jokio vaidmens, tiek iš Gelbėtojo, tiek iš išgelbėtųjų pusės. Apaštalas Paulius, aiškindamas, kad Dievo Sūnaus įsikūnijimo dėka esame tapę Dievo įsūniais, taip pat turi galvoje ne vienus vyrus, o visus atpirktuosius, taigi ir moteris.

KAS ATPIRKO MOTERIS?

     Dabar grįžkim prie straipsnio pradžioje minėto teiginio, kad Kristus pasaulio atpirkimo bei išganymo misijai atlikti pasirinko vyro prigimtį. Bet šitaip iškėlus klausimą, reikėtų kartu sakyti, kad Kristus nėra prisiėmęs moters prigimties. O iš to jau plauktų nelauktos išvados. Juk ko Kristus nėra prisiėmęs, to jis nė negalėjo sutaikinti su Dievu, to jis negalėjo atpirkti. O jei Kristus nėra prisiėmęs moters prigimties, tai jis moterų nė nesutaikino su Dievu. Tada nėra atpirktos moterys, o su jomis nė Švč. Marija. Tada Kristus būtų tarpininkas vien vyrų, bet ne moterų.

     Prie tokių katastrofiškų išvadų mus vestų išganomojo darbo seksualinimas arba vyriškumo pabrėžimas pasaulį gelbstint. Mes neneigiam, kad Kristus buvo vyriškos lyties. Bet kartu pažymim, kad vyriškumas nevaidina jokio vaidmens žmonijos išganyme arba sutaikinime su Dievu, nes čia reikėjo ne tam tikro lytiškumo, o žmogiškumo.

VIENAS VISŲ TARPININKAS

     Taigi ir Kristus, kad ir vyras, atstovauja žmogiškajai prigimčiai abiejų, tiek vyro, tiek moters, nes juk ir moteris yra žmogus pilna to žodžio prasme. Bet jei taip, tai iš Kristaus vyriškumo negalima argumentuoti prieš moteris arba daryti kokių nors moteris nuvertinančių išvadų. Jos neturėtų pagrindo. Štai ir apaštalas Paulius gina abiejų lyčių lygybę Kristuje: "Nebėra nei vyro, nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje" (Gal. 3, 28).

     Tad kokį vaidmenį Dievo santyky su žmonėmis vaidina lytiškumas? Ar turim pagrindo lytinį principą nešti į tuos santykius?

     Visų pirma aišku, kad Dievas nėra žmogus, taigi jis nėra nei vyras, nei moteris. Tad kodėl jis turėtų teikti pirmenybę vienai kuriai lyčiai, vyrui arba moteriai? Juo labiau, kad Senojo Testamento Pradžios knyga, pasakojanti apie pasaulio sutvėrimą, pabrėžia abiejų, tiek vyro, tiek moters, tą patį žmogiškumą arba abiejų žmogiškąją lygybę. Tiesa, Šv. Raštas vadina Dievą Tėvu. Bet Tėvu Dievą vadina ne dėl to, kad Dievas būtų vyras, o dėl to, kad pabrėžtų Dievo autoritetiškumą.

     Prieš jį, Tėvą, abudu yra lygūs, tiek vyras, tiek moteris. Lygūs juodu yra ir prieš Dievo Sūnų — pasaulio Gelbėtoją. Štai šv. Paulius laiške korintiečiams sako: "Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti" (1 Kor. 15, 22). Bet Adomas yra abudu: vyras ir moteris (Adomas ir jo "šonkaulis"). Taip ir Kristus lygiai atgaivina abudu, vyrą ir moterį, ir nė vieną ne daugiau už kitą (nebent kas to atgaivinimo pats nenorėtų). Tad kodėl vyrai turi tokią persvarą bažnytiniame gyvenime?

MARIJOS GARBINIMAS

     Antrasis Vatikano susirinkimas kalba apie nepaprastą malonės dovaną, tekusią Mergelei Marijai, kuria ji toli pralenkia visus kūrinius tiek danguje, tiek žemėje (Bažnyčia, 53). "Tačiau", sako susirinkimo tėvai, "kaip Adomo palikuonė, ji yra drauge sujungta su visais išganytaisiais žmonėmis. Ji netgi yra tikra Kristaus narių motina, nes savo meile padėjo Bažnyčioje gimti tikintiesiems, kurie yra Kristaus, tos Bažnyčios galvos, nariai. Tad ji yra sveikinama kaip nepaprastai kilni ir iš visų išsiskirianti Bažnyčios narė, kaip jos tikėjimo ir meilės atvaizdas ir gražiausias pavyzdys" (ten pat). Taigi susirinkimo tėvai Mariją pristato kaip visos Bažnyčios, taigi ir vyrų, tikėjimo ir meilės atvaizdą ir gražiausią pavyzdį. Jie kalba apie Marijos, kaip Adomo palikuonės, susijungimą su visais žmonėmis. Tokiu būdu ir Marija atstovauja, kaip ir jos Sūnus, ne vienai kuriai lyčiai, ne vienoms moterims, o visai Bažnyčiai ir net žmonijai. Ji atstovauja tiek moterims, tiek vyrams dėl to, kad jos "tebūnie", tartas apreiškimo metu, yra kartu visos žmonijos atsiliepimas į Dievo planą gelbėti žmoniją. Taigi Marija yra tipas visos žmonijos, nusilenkiančios išganymą nešančio Dievo planams. Visa Bažnyčia ją garbina kaip savo pirmtakę.

     Ir štai, nežiūrint tokio didelio Marijos garbinimo, tokio nepaprasto jos iškėlimo, visos kitos moterys — Marijos seserys — Bažnyčioje, galima sakyti, yra beveik beteisės, palyginus jas su vyrais. Kodėl?

(b. d.)