ALFONSAS NAKAS

     Tema begaliniai gili, plati ir... banali. Prirašytumei ištisus tomus, ir dugno vis tiek nepasiektum, horizontų neaprėptum. Nepasiektum, neaprėptum, o ir naujų Amerikų neatrastum. Šia tema sakomi pamokslai ir rašomi spaudos vedamieji. Lietuvybės gyvastingumo receptus išeivijoje dalina daktarai ir šundaktariai. Lietuviško patriotizmo mus kiekviename žingsnyje moko idealistai ir demagogai. Lietuvišką ateitį bando pranašauti visi ir visur: politikai, kultūrininkai, visuomenininkai salėse; jaunimo auklėtojai mokyklų klasėse ir stovyklose; gėrėjai baruose. Taip, lietuviškos išeivijos likimas diskutuojamas kiekviena proga.

     Taigi "Laiškų Lietuviams" duota tema yra rečitatyvinė. Visi, kas griebiamės plunksnos, pakartosime jau ne kartą skelbtas mintis, tezes, pranašystes. Nauja gal bus tik tiek, kad ne visiems rašantiesiems vienoda eile teigiamybės ir negiamybės rikiuosis.

     Lietuvybės likimas išeivijoje, mano nuomone, priklauso nuo keturių pagrindinių veiksnių. Jie yra: šeima, parapija, organizacijos, spauda. Visi keturi veiksniai yra dviašmeniai. Tai reiškia, kad kiekvienas jų lietuvybės išlikimui gali ir padėti, ir pakenkti. Bandysime pakalbėti apie kiekvieną veiksnį skyrium. Pabandysime pirštu bakstelti į kiekvieno šviesiąją ir tamsiąją pusę. Kadangi Jungtinėse Amerikos Valstybėse gyvena apie aštuonios dešimtys nuošimčių mūsų išeivijos, kadangi pirmiausia į šio krašto lietuvių veiklą krypsta vergaujančios Lietuvos brolių akys, rašydamas apie išeiviją, pirmoj vietoj turiu galvoje JAV lietuvius.

ŠEIMA

     Niekas, tur būt, nebandytų ginčytis, kad šeima yra pirmas, pats svarbiausias veiksnys, kuris lietuvybės mirtį paspartins ar atitolins. Kalbame, be abejo, apie lietuvišką, ne mišrią šeimą. Senoji išeivių karta, šio šimtmečio pradžioje Amerikon suvažiavusi, buvo perdėm lietuviška. Buvę žemdirbiai-bemoksliai, čia tapę kasyklų, skerdyklų ir vėliau automobilių pramonės darbininkais, į svetimtautes merginas neturėjo progų dairytis. Lietuvaites už žmonas iš tėvynės nesunku buvo parsikviesti nė caro laikais, nė nepriklausomos Lietuvos metais. Mišrios vedybos smarkiai palietė senųjų išeivių vaikus. Jų vaikaičių tik retas bežino savo lietuvišką kilmę, kartais net iš grynai lietuviškos šeimos kilęs. Užtat mūsų akys krypsta į naujuosius ateivius, po antrojo pasaulinio karo čia atsiradusius. Tuomet suvažiavo tūkstančiai jaunų lietuviškų porų arba kandidatų į poras. Pirmasis dešimtmetis buvo lietuviškų porų kūrimo metas. Pažvelkime į dvi tipiškas šeimas, kokių pilni visi Amerikos didmiesčiai.

     Pirmas atvejis. Jie vedė penkiasdešimtųjų pradžioje. Per aštuonerius metus jiems gimė keturi vaikai. Tėvas dirba fabrike. Motina visą laiką lieka šeimoje. Iki vaikų darželio pirmieji du vaikai kitos kalbos nepažino, tik lietuvių. Lietuvių kalbą jie laikė pačia tikrąja ir vienintele. Jeigu koks kaimynų Jimmy ar Jeffrey, ant triratuko atjojęs, jiems ką angliškai aiškino, tai jie, supratę ar ne, anam lietuviškai atsakė ir jokių tragedijų neįvyko. O motina lietuviškai poterių mokė, iš knygelių skaitė, daineles dainavo, lietuviškai mylavo ir barė. Vakarais, tėvui iš darbo grįžus, jie vien lietuvių kalbą girdėdavo. Televiziją motina retai prie vaikų atsukdavo. Didžiųjų švenčių metu vaikams buvo aiškinami lietuviški papročiai. Net Kalėdų senelis ar Velykų bobutė į juos tik lietuviškai šnekėdavo.

     Pirmoji didžioji krizė vaikų gyvenime prasidėjo su vaikų darželio "mokslais". Dabar jie su siaubu turėjo pripažinti, kad "tikroji" kalba yra anglų kalba, nes ja šneka visi kiti vaikai ir mokytoja. Dabar jie pasijuto vieniši, bejėgiai, agresyvesniųjų net pajuokiami. Tėvai, ypač motina, turėjo labai pasistengti, kad šitoji "identiteto" krizė būtų kuo lengviau nugalėta. Užteko keleto savaičių, ir vaikų darželyje jie apsiprato, o iki pavasario nė jų anglų kalba nuo kitų "studentų" nebesiskyrė.

     Pradžios mokyklon eiti pradėję, vaikai susidūrė su "socialine nelygybe". Po penkių dienų mokymosi angliškai, jie šeštadienį turėdavo praleisti lietuviškoje mokykloje. Buvo pykčių, niurnėjimų, ašarų. Tėvai turėdavo panaudoti diplomatiją, kantrybę, o kartais ir rykštę. Vis dėlto, iki kraujo, iki kaulų įsigėrusi kūdikystės metuose, lietuvių kalba nebuvo sunki jiems nė šeštadieninėje. Kiek sunkiau buvo dviems mažiesiems, jau keleriais metais vėliau gimusiems. Vyresniųjų iš mokyklos atnešta anglų kalba ėmė per anksti į šeimą smelktis. Su jaunesniaisiais tėvams buvo ypač sunku, bet jie nenusileido.

     Vidurinę mokyklą įpusėjus, lituanistinės pamokos baigėsi. Dabar nemažą rolę ėmė vaidinti lietuviškos organizacijos ir vasaros stovyklos. Tiesa, vidurinėje mokykloje būdami, vaikai neretai pasišiaušdavo prieš lietuvybę ir prieš tėvus. Kartais atrodydavo, kad kai jau į aukštąsias mokyklas išklys, savo lietuviškai prigimčiai iš karto kryžių pastatys. Ir kaip tėvai turėjo nustebti, kad, vienas po kito, universitetan patekę, jie lietuvybei tiesiog atgimė. Jie ėmė didžiuotis savo kilme, dvikalbiškumu, įniko lietuvių kalbą švarinti ir gilinti. Dabar jau aišku, kad tie vaikai bus lietuviškos išeivijos gyvybės tęsėjais.

     Antras atvejis. Jie vedė tuo pačiu metu, kaip ir pirmoji pora. Tėvas savo — politinio pabėgėlio — misiją užmiršo pirma, negu tėvu tapo. Jis norėjo greitai pralobti. Žmoną vedė ne tam, kad lietuvišką šeimą kurtų, bet kad su ja daugiau pinigų uždirbtų. Porą metų abu ėjo į darbą kartu. Kai gimė pirmas vaikas, jau tėvas ėmė švebeldžiuoti angliškai. Motina dar bandė kūdikį lietuviškai poterių kalbinti, o tėvas jau viešai demonstravo anglų kalbos mokėjimą. Vaikui dar ant keturių ropinėjant, motina grįžo į fabriką, tik į skirtingą pamainą. Tai vienam, tai antram iš tėvų po darbo miegant, vaikas augo prie televizijos. Už trejeto metų gimė antras. Ir vėl po kelių mėnesių motina grįžo į darbą. Vaikų darželis šitiems vaikams nusivylimo neatnešė, nes anglų kalbos pagrindus jau jie turėjo iš TV ir tėvo žargono. Į lituanistinę mokyklą buvo per toli ir per brangu. Lietuviškai vaikus dar kurį laiką kalbino motina, bet ilgainiui ir ji rezignavo. Vaikams vidurinę mokyklą lankant, jau visa šeima namie kalbėjo angliškai. Lietuvių svečių namuose lankymosi atvejais vaikai visam vakarui gaudavo tėvo automobilį... Universiteto amžių pasiekę, jie jau nebežinojo, kas besą. Lietuvybei jie buvo mirtiniausiai mirę. Protarpiais jie su kartumu paklausia tėvą, kodėl jų nemokė lietuviškai, bet, gavę nei šiokį nei tokį atsakymą, nutyla.

     Ak, yra dar ir kitokių šeimų, kitokių epizodų, kitokių istorijų. Vieni bijo, kad lietuviškai vaikus mokydami, sugadins jų anglų kalbos tarimą, įtaisys akcentą. Kitos mamytės, gyvenimą leisdamos prie veidrodžių ir skaitydamos tik madų žurnalus, lietuvybės reikalą sprendžia labai "demokratiškai". "Nori, Audrute, šeštadieniais lietuviškai mokytis?" — paklausia. "O, ne, mamyte! Kas šeštadieniais mokytis nori? Crazy..." — atsako Audrutė. Ji lieka namie, žaidžia su angliškai kalbančiom draugėm, džiaugiasi televizija. Būtų dar tuzinas panašių epizodų. Bet užteks. Dvi pirmosios šeimos mano paimtos iš gyvenimo. Už vienos ir už kitos rikiuojasi didelė lietuviškų šeimų minia. Kuri iš šių tipiškų grupių yra gausesnė, palieku atsakyti skaitytojui.

PARAPIJA

     Didelį vaidmenį išeivijos gyvenime vaidina lietuviškos parapijos. Pirma kalbėkime apie tokią, kuri būtų beveik ideali. Žinoma, vargu ar tokią tikrame gyvenime berasime, bet įsivaizduokime, kad tokia kažkur dar egzistuoja.

     Taigi, yra tautinė, ne teritorinė parapija. Jos klebonas — čiagimis lietuvis, auklėtas mažaraščių, bet patriotų senųjų ateivių šeimoje. Klebono lietuvių kalba tarmiška, su angliškų žodžių priemaiša, bet jo pamokslai nesunkiai suprantami. Pagalbininkais pas jį dirba pora vikarų, naujųjų ateivių, seminarijas Vokietijoje arba Romoje baigusių. Parapijos patalpose priglausta lituanistinė mokykla. Organizacijų tarpe yra ne tik Šv. Rožančiaus ir tretininkų draugijos, bet ir visų pakopų ateitininkai. Dvejos mišios sekmadieniais laikomos lietuvių kalba ir tik vienerios angliškai. Bažnyčioje, šalia JAV žvaigždėtosios, šviečia ir Lietuvos trispalvė vėliava. Lietuviškų pamaldų metu visi tikintieji traukia Broniaus Budriūno komponuotas giesmes. Lietuvos valstybinių bei tautinių švenčių metu laikomos iškilmingos pamaldos, dalyvaujant lietuviškoms, ypač jaunimo, organizacijoms. Tokiomis progomis klebonas pasako karštai patriotinį pamokslą. Sekmadieninis parapijos lakraštėlis prirašomas gražia lietuvių kalba ir tik būtini paaiškinimai angliškai. Nors miestas didelis, nors parapija pačiame jo pakrašty, tautiečiai iš arti ir iš toli suvažiuoja čia į pamaldas, į iškilmes, į susirinkimus, posėdžius, pobūvius. Ši parapija į save traukia senus ir jaunus. Ši parapija — tikras lietuvybės židinys.

     Kitoje parapijoje klebonas irgi lietuviška pavarde. Ir jo tėvai buvo senieji ateiviai, gal Pennsylvanijos angliakasiai, gal Niujorko "kriaučiai", gal Čikagos skerdyklų darbininkai, tik jau lietuvybės atžvilgiu visai kitokio nusiteikimo, negu pirmojo klebono tėvai. Šios parapijos klebonas lietuviškai gal ir galėtų kiek švebeldžiuoti, bet užsikirtęs ir nebando. Jam parapiečiai nuodėmes sako lietuviškai, o jis angliškai išrišimą duoda. Angliški jo pamokslai pamaldų metu, nors pamaldos vadinamos lietuviškomis, nes maldininkai lietuviškai giedoti mėgina. Vikaro čia nėra ir nereikia, nes parapiečių skaičius mažas ir metai iš metų mažėja. Mokykla seniai nebeveikia, nors patalpos gausios ir neblogos. Nėra prie altoriaus lietuviškos vėliavos — šalia vietinės stovi tik bažnytinė. Dar vos, vos veikia pora bažnytinių draugijų, bet jos tik tiek bėra lietuviškos, kad pavadinimuose žodis "Lithuanian" tebeegzistuoja. Labai gerai, jeigu minint Vasario Šešioliktąją, klebonas dar kelis žodžius Lietuvos adresu išstena (angliškai, žinoma). Jokių kitų minėjimų, jokių jaunimo organizacijų, jokių lietuviškų uniformų ir vėliavų šios parapijos ribose nepamatysi. Maldininkų — parapiečių dauguma — tik senutėliai. Jei į bažnyčią pamaldų metu užklysta keletas jaunesnių žmonių, tai jie ne lietuviai, o apylinkėj gyvenantys svetimtaučiai. Lietuvių pinigais ir rankomis kurta parapija miršta savaitė po savaitės. Dalis jaunesnių parapiečių, anksčiau entuziastiškai bandžiusių čia pritapti, įsijungti, lietuvybę puoselėti, klebono grubiai atstumti, surado vietą kitoje parapijoje, kad ir už kelių dešimčių mylių. Kita dalis, ne tokie veržlūs, ypač vyresnio amžiaus naujieji ateiviai, čia užsiliko ir paskendo.

ORGANIZACIJOS

     Koks gausus mūsų išeivijos organizacijų skaičius, gali įsitikinti, bent savaitę abiejų dienraščių mirties skelbimus, nekrologus, užuojautas paskaitęs. Mirė kuris senosios kartos iškilesnis tautietis, tai žiūrėk, jo priklausyta vienam iš susivienijimų, kelioms bažnytinėms, tautinėms ar laisvamaniškoms draugijoms, pustuzinio Lietuvos miestų bei provincijų, visokių rožių, našlių ir dar kokiems klubams. Ne prasčiau, o gal net šauniau, atrodo ir naujojo ateivio biografija. Jo dar būta ir ramovėno arba šaulio ir visokių Lietuvoje veikusių, o čia atkurtų organizacijų, korporacijų, sambūrių bei partijų nario, na, ir dar turėta pareigos centriniuose veiksniuose. Net ir pati paprasčiausia, beraštė senosios kartos senelytė arba bemokslis naujasis ateivis-ūkininkaitis, tik eiliniu Lietuvos kariuomenėje atitarnavęs, čia vis buvo įveltas į kurią organizaciją, sambūrį, sąjungą. Toks palinkimas į organizacinę veiklą visų pirma kyla iš nepaprasto vienišumo. Prie vietinių gyventojų nepritapę, ar dvasininkų, ar veikėjų, ar spaudos paraginti, į lietuviškas organizacijas visi sau kelią susiranda. Dalyvauti arba, kaip giriantis sakoma, veikti pradėjus, tik retam vienos organizacijos beužtenka, nes, žiūrėk, ir kita turi gražius tikslus, gražius šūkius, kilniais idealais švytinčias veikimo gaires.

     Kad ir išeivijai senstant, kad ir šviežiu krauju iš Lietuvos nepasipildant, eilinių narių krizės tuo tarpu dar nėra. Optimizmą kelia paskutinių kelerių metų universitetinio jaunimo įsijungimas. Taigi, organizacijos, kurios turi iškilius vadovus, dar visiškai neblogai veikia. Deja, šiuo metu išgyvename vadovybės krizę. Didžiąsias, visų pripažintas asmenybes raunant mirčiai ir stabdant senatvei, nebėra kas jas pavaduoja. Iškilių į vadovybes tinkančių žmonių gal ir nestokotume, tik tie tinkamieji nesiveržia į priekį ir tiek. Kodėl gi nesiveržia? Priežasčių būtų visa eilė. Svarbiausia, manding, kodėl iškilieji lieka nuošaly, tai ir vidutiniokų, ir visiškų nemokšų, ignorantų nepaprastas aktyvumas. Tai ypač jaučiama kai kurių didesnių lietuviškų telkinių vietinių organizacijų vadovybėse. Visiems Į valdybas eiti atsisakinėjant, kvaili garbėtroškos kelia abi rankas ir iš karto būna paskelbti didvyriais, padėties be išeities gelbėtojais. Dažnai tokie "vadai" yra tikri lietuviški analfabetai. Jeigu jie dėl išskaičiavimo porą laikraščių ir prenumeruoja, tai jau paskaityti "neturi laiko". Ne lietuvybės ateitis jiems rūpi, o tik asmeniška garbė. Pažvelk į grupines nuotraukas, ir tokių "vadų" blizgančius veidus vis rasi pirmoje eilėje. Prieš minią atsistoję, fariziejiškai veidą susukę, jie dūsauja, jog esą taip perkrauti visuomeniniais darbais, kad nė savo šeimoms nebeturį laiko. Kantri ir tingi mūsų liaudis, valdybų rinkimuose nedalyvaujanti, nuo tribūnos dar jokio veikėjo nenušvilpė. Bet mūsų liaudies kerštas yra pats baisiausias ir pragaištingiausias: pabėgimas. Bėgdama nuo nemokšų, hipokritiškų vadovų, liaudis bėga pati nuo savęs ir nuo lietuvybės. O tie, kurie į vadovybes tiktų, stovi nuošaly, tyli ir kažko laukia. Laukia, tur būt, kad anie aktyvieji ignorantai susiprastų ir juos pakviestų. Deja.

     Kai vadų krizė žlugdo eilines organizacijas, tai centrinės organizacijos, arba veiksniai, tarpusavy kovoja dėl pirmavimo. Arčiau popiežių ir baltųjų rūmų visi veržiasi per vieni kitų galvas. Vieni pareiškimuose spaudoje, raštuose, prakalbose, kiti atrodo baisesni ir už mūsų tautos baisiausiąjį priešą. Ir čia liaudis tyliai stebi, stebi ir vėl keršija... pabėgimu.

SPAUDA

     Kalbėti apie spaudą plačiąja prasme šiame straipsnyje neužtektų vietos. Tad ribokimės tiktai periodika.

     Periodinė spauda, dar tebebūdama kūdikio vystykluose, lietuvių tautai suvaidino lemiamą vaidmenį. Turiu galvoje lietuvišką periodiką ano šimtmečio gale ir šio pirmose dviejose dekadose. Taip, spauda lietuvių tautą pažadino nepriklausomam gyvenimui. O juk lietuviai tuomet pusiau beraščiai tebebuvo. Modernų, civilizuotą žmogų spauda yra pavergusi. Be spaudos jis jau nebežinotų nė kaip gyventi. Spauda nebereikalinga tik numirusiam ir palaidotam.

     Kadangi lietuviškoji išeivija dar nei mirusi, nei palaidota, tai ji turi savąją, lietuvišką spaudą. Gausi ta mūsų spauda ir įvairi, kaip įvairi mūsų srovinė bei pasaulėžiūrinė diferenciacija. Nepaisant ideologinių skirtumų ir religinių įsitikinimų, mūsų išeiviškos spaudos pirmasis rūpestis yra Lietuvos išlaisvinimas. Vien jau dėl to spauda laikytina pačiu didžiausiu, pačiu reikalingiausiu išeivijos veiksniu. Randame savoje spaudoje ir nemaža lituanistikos, kuri mus auklėja, šviečia, kultūrina. Spaudos dėka sėkmingai praeina kongresai, konferencijos, suvažiavimai, dainų ir tautinių šokių šventės. Spaudos dėka auga kultūriniai ir politiniai fondai, įvyksta operų spektakliai, ruošiamos dailės parodos. Spaudoje aprašomos vedybos, sukaktys ir mirtys. Spaudoje atsispindi visas mūsų išeiviškas gyvenimas, nors kartais kiek papudruotas ir pafrizuotas. Ypač gyvenimo tėkmę gerai aprėpi, kai skaitai ne vieną, o keliolika išeivijos laikraščių bei žurnalų. Atimtų kas mums spaudą, tai greitai taptume lietuviškais lavonais. Tokių lietuviškų lavonų, kurie dėl savo ar redaktorių kaltės nuo lietuviškos spaudos atitolo, jau turime nemažą skaičių. Jie nieko nebežino, kokiais rūpesčiais lietuviškoji išeivija gyvena.

     Kad tokių lietuviškų lavonų, lietuviškų mirusių sielų skaičius kasmet gausėja, tai, kokia ironija, dalis atsakomybės krinta ant redaktorių, nes dalį silpnesnių nervų skaitytojų jie atbaido patys. Visi atsimename prieš keliolika metų dėl spaudos kultūrinio nuosmukio paskelbtą raštą. Jį pasirašė eilė įžymiausių kultūrininkų bei visuomenininkų. Maždaug tuo pačiu laiku, po kažkurio vitrioliško ekstremisto išsišokimo, prof. Viktoras Biržiška spaudos piktnaudotojus pavadino spaudos banditais. Sunku pasakyti, ar tie desperatiški protesto balsai daug padėjo. Gal nuosmukį kiek ir pristabdė, bet tik laikinai. Spaudos banditizmas šiuo metu klesti labiau, negu bet kada. Kur rasi demagogišką, šmeižiančio turinio rašinį, niekingo rašėjo pavardės veltui po juo ieškotum. Pasirašo niekas, pseudonimas. Labai dažnai jo vardą nuspėji, bet ir iššifruotas jis mušis į krūtinę arba taškysis pasiutimo putomis, grasins teismais, tvirtindamas, kad tai ne jo buvo darbas. Po keliais pseudonimais pasislėpę, ligoti seniai moko pasaulį visokių dorybių, moralės, religijos ir papročių, ir ko tik norite. Ant operacijų stalo jie guldo gyvus ir sveikus žmones, visiškai identifikuotus, net nufotografuotus, ir atšipusiais, surūdijusiais piūklais piaustydami, ieško neva pūliuojančio apendicito. Su redaktorių palaiminimu, žinoma, nes kaipgi spaudos banditas į spaudą pateks be redaktoriaus žinios! Yra liaudyje sadistiškai nusiteikusių, kuriems banditų išpuoliai maloniai padirgina nervus. Gal vienas kitas iš skaitančios liaudies ir patapšnoja redaktoriui per petį, gal ir kelis dolerius prie prenumeratos mokesčio prideda. Bet tegu redaktoriai nemano, kad spaudos banditizmą remia dauguma. Priešingai. Daugelis skaitytojų piktinasi ir kantriai laukia, kada šmeižtams ateis galas. Ne visų kantrybė vienoda. Kiti prenumeratos atsisako, kai ji užsibaigia, o dar kiti pareikalauja ją nutraukti, nė metų galo nesulaukę. Tragedija ne tokia didelė, kai laikraščio atsisakęs skaitytojas turi dar kelis kitus. Bet jeigu tai buvo vienintelis jo skaitomas lietuviškas laikraštis, tai dabar redaktorius atsakingas už naują lietuvišką lavoną.

     Spaudos banditizmas, dažnai protiškai liguistų asmenų slapyvardžiais prisidengusių siautėjimas, yra pati baisiausia mūsų išeiviškos spaudos liga.