Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1952M. 11 LAPKRIČIO

T U R I N Y S
 
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI
 
     LIETUVIŲ DIENOS, lapkričio mėn., iliustruotas žurnalas. Prisiuntus savo adresą, vienas numeris siunčiamas susipažinimui nemokamai. Adresas: 9204 S. Broadway, Los Angeles 3, Calif.
 
     SKAUTŲ AIDAS, nr. 10. Redaguoja Stepas Kairys. Adresas: 102 Quebec Ave., Toronto, Ont., Canada.
 
     ATEITIS, nr. 8. Redaguoja Paulius Jurkus. Adresas: 680 Bushwick Ave, Brooklyn 21, N. Y.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį išskyrus liepos ir rugpiūčio — dvimėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, I11. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina 1 dol. Atskiras numeris 10 centų.
Vinjetės VI. Viįeikio   N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.
 

Krikščioniškoji Sąžinė

 
asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime
 
Šv. Tėvo Pijaus XII kalba, pasakyta viso pasaulio katalikams per radiją š. m. kovo 23 d. Iš autentiško itališko teksto išvertė vysk. V. Brizgys.
 
Tėvai turi auklėti vaikų sąžinę
 
      Šeima yra naujos gyvybės gimimo ir vystymosi lopšys, kuri, kad nežūtų, turi būti rūpinama ir auklėjama; ši teisė ir pagrindinė pareiga yra suteikta ir betarpiai Dievo uždėta tėvams. Natūralinėje tvarkoje auklėjimo turinys ir tikslas yra vaiko vystymasis, kad jis taptų pilnas žmogus; krikščioniškojo auklėjimo turinys ir tikslas yra formavimas naujos žmogiškos būtybės, atgimusios per krikštą, į tobulą krikščionį. Tokia pareiga, kuri visada buvo krikščioniškų šeimų tradicija ir garbė, yra iškilmingai užtikrinta Kanonų Teisės Kodekso 1113 kanone, kuris taip skamba: “Gimdytojus saisto didžiausia pareiga rūpintis pagal išgales vaikų taip religiniu ir doriniu, taip fiziniu ir civiliniu auklėjimu ir taip pat pasirūpinti jų laikinuoju gėriu”.
 
      Šios plačios temos svarbesnieji klausimai jau buvo išaiškinti įvairiomis progomis Mūsų Pirmatakų ir Mūsų pačių. Stengsimės čia nekartoti to, kas jau yra plačiai išaiškinta, o daugiau tik atkreipsime dėmesį į vieną elementą, kuris būdamas auklėjimo, ypatingai krikščioniško, pagrindu ir papuošalu, kai kuriems, pirmu pažvelgimu, atrodo auklėjimui tarsi svetimas. Norime kalbėti apie tai, kas žmoguje yra giliausio ir vidiniausio — apie jo sąžinę. Apie sąžinę kalbėti esame priversti faktų, kad kai kurios modernaus mintijimo srovės pradeda iškreipti jos prasmę ir kėsintis į jos vertę. Taigi, kalbėsime apie sąžinę kaip auklėjimo objektą.
 
      Prie sąžinės slenksčio turi sustoti ir tėvai
 
     Sąžinė yra žmogaus intymiausias ir slapčiausias branduolys. Ten žmogus užsidaro su savo dvasinėmis galiomis absoliučioje vienumoje: tiktai pats su savimi, o teisingiau, pats su Dievu, kurio balsas atsiliepia sąžinėje. Ten jis apsisprendžia geram ir blogam; ten jis pasirenka pergalės ar pralaimėjimo kelią. Kad žmogus ir norėtų, nepajėgtų niekad nuo jos pabėgti; su ja, aprobuojančia ir pasmerkiančia, praeis visas žmogaus gyvenimo kelias; su ja, teisingu ir nepaperkamu liudininku, jis stosis Dievo teisme. Taigi, sąžinė, pavaizduojant ją kiek senovišku tiek ir vertingu pavyzdžiu, yra šventykla, prie kurios slenksčio turi sustoti visi; jeigu kalbama apie vaiką — prie jo sąžinės slenksčio privalo sustoti ir tėvas ir motina. Ten įeina tik kunigas, kaip sielų ganytojas ir kaip Atgailos sakramento teikėjas; tačiau dėl to sąžinė nesiliauja buvusi neprieinama šventykla, kurios slaptumą išlaikyti nori pats Dievas švenčiausio sekreto antspaudu.
 
      Tad kokia gi prasme galima kalbėti apie sąžinės auklėjimą?
 
      Kristus yra pagrindinis krikščioniškos sąžinės formuotojas
 
     Reikia prisiminti kai kuriuos pagrindinius katalikų doktrinos dėsnius, kad gerai supratus, jog sąžinė gali ir turi būti auklėjama.
 
      Dieviškasis Išganytojas nežinančiam ir silpnam žmogui atnešė savo tiesą ir savo malonę: tiesą, kad parodytų kelią, kuris veda j jo tikslą; malonę, kad suteiktų jėgų, reikalingų tikslui pasiekti.

Skaityti daugiau:

Ar Protestantai Gali Būti Tikroji Bažnyčia?

Mielasis Vincai!
 
      Protestantizmas giriasi pravedęs Kristaus Bažnyčioje reikalingas reformas. Dalis jų “reformatais” ir vadinasi. Kažin ar yra kitas taip nevykusiai vartojamas žodis, kaip šitas. Argi būtų, pvz., reformacija namų, jei iš pat pamatų nugriautumei senuosius ir jų vieton pastatytumei visiškai naujus? Ką nors reformuojant, bent esminiai dalykai turi likti tie patys, o galima pakeisti tik nusidėvėjusias dalis, įvesti vieną kitą pagerinimą, nesunaikinantį reformuojamojo daikto tapatybės.
 
      Reformuodami Bažnyčią, protestantai kaip tik ir išmetė pačias svarbiausias, esmines, Išganytojo duotas formas, o jų vieton įvedė naujas, net priešingas. Tai kaip dar galima kalbėti apie reformą? Paskutiniame laiške matėme juos išsižadėjus dieviškojo autoriteto mokyti nepakeistą Evangelijos tiesą. Dabar pažiūrėkime, ką jie padarė su Kristaus duotąja galia valdyti ir šventinti tikinčiuosius.
 
      Kristaus įkurtosios Bažnyčios valdžia yra monarkinė. Apaštalų kolegijai ir jų įpėdiniams su Petru, visų vyriausiuoju, o ne visiems tikintiesiems jis suteikė galią leisti įstatymus, teisti ir bausti (Žiūrėk L. L. 1952). Tiek Evangelijos, tiek Apaštalų darbai, tiek pirmųjų šimtmečių Bažnyčios istorija pirmąją aukščiausią vietą skiria Petrui ir jo įpėdiniams. Aiškiai matyti, jog Petro pirmenybė nėra tik “garbės”, o tikros valdžios. Be Petro nėra Kristaus Bažnyčios. Kuri protestantizmo šaka turi šiandieną “vyriausią galvą”, Petro įpėdinį, galintį tarti lemiamą žodį tikėjimo ir dorovės klausimuose? Ne tik kad nė viena jų nė nebando tuo girtis, bet visos puola Katalikų Bažnyčią, kam ji pripažįsta tokią valdžią savo Popiežiui! Taigi, visai sąmoningai protestantai atmetė monarkinę bažnyčios konstituciją, tuo pasipriešindami paties dieviškojo Kūrėjo įstatymui ir nustodami būti Jo Bažnyčios nariai.
 
      Antra, ne vienam Petrui teko visa Bažnyčios valdžia. Kiti apaštalai buvo jo bendradarbiai ir, kiekvienas savo srityje, turėjo panašias galias. Nei patys apaštalai, nei jų įpėdiniai negavo savo valdžios iš tikinčiųjų, o iš paties Kristaus. Reikalui esant, jie susirinkę bendrai aptarė visos Bažnyčios reikalus, o tikintieji priėmė jų sprendimus. Šiandieną tik Romos Katalikų Bažnyčios vyskupai teturi tokią pat valdžią, kaip apaštalai, ir jų žodis, tiek vyskupijoje, tiek visuotiniame Bažnyčios suvažiavime saisto žmonių sąžines. Niekas negali pasilikti katalikas, kas tikėjimo ir dores dalykuose sąmoningai priešinasi savo vyskupui. Ir vėl, nė viena protestantizmo šaka neturėjo ir neturi šitokio autoriteto. Kai kurios jų, tiesa, turi vyskupus. Kartais jie suvažiuoja į sinodus, bet jų sprendimai nėra paskutinis tikėjimo žodis. Neretai suvažiavimuose su sprendžiamuoju balsu dalyvauja ir pasauliečiai. Šitoks tvarkymasis nėra Kristaus ir ne pirmųjų amžių Katalikų Bažnyčios. Demokratija Bažnyčioje yra protestantų įvesta naujovė, panaikinusi Išganytojo paliktą Bažnyčios santvarką.

Skaityti daugiau:

PROTESTANTŲ BALSAI

      “Katalikų Bažnyčia yra senoji motina, ir aš noriu tai labai pabrėžti! Vienas kitas ura-protestantas bando keistais ir suktais įrodinėjimais išvesti savo kilmę iš apaštalų, aplenkdamas Romos Bažnyčią. Tai yra vaizduotės svajonė.
 
      Daugiau kaip tūkstantį metų Roma išlaikė visą ir pilną gyvybės krikščioniškąją Evangeliją ir perdavė toliau, kai dar niekas nė nesapnavo apie protestantiškąjį atsiskyrimą. Pats protestantizmo sąjūdis buvo tik tiek galimas, kiek galima šakelei atsiskirti nuo medžio. Jis išaugo iš stiprios motinos bažnyčios gyvybės.
 
      Aš negalėčiau gerbti pats savęs, jei aš pamirščiau, kad aš, kaip protestantas, iš tos motinos bažnyčios esu gavęs pačią krikščionybę, visą šviesą, džiaugsmą ir laisvę Kristuje. Ji išlaikė man taip labai mylimą bibliją. Iš jos gavau savo tikėjimo ženklus — sakramentus. Ji išaugino šventuosius, padariusius šią žemę laimingesne ir šventesne. Būčiau apgailėtinis ir nedėkingas žmogus, jei nemylėčiau man visa tai ir dar daugiau suteikusios bažnyčios. Per penkioliką šimtmečių visi į vakarus nuo Rusijos gyvenusieji pamokslininkai, klebonai, giesmių rašytojai, bažnyčių statytojai, socialinių reformų vykdytojai, poetai, mistikai ir teologai buvo Romos katalikai. Visas mūsų, protestantų, turimas dvasinis lobis yra paveldėtas per Romos Katalikų Bažnyčią”.
 
      Šitaip kalbėjo kongregacijonalistų bažnyčios, Winnetka, I11., kunigas Edwin F. Snell, 1914 metais, geg. mėn. 24 dieną.
 
      “Grįždami 500 metų mūsų religinės istorijos keliu, mes rastumėm daug suraizgytų problemų, bet mes nerastumėm tos, mus dabar varginančios (susiskaldymo. J. K.). Tada nebuvo, nei episkopalų, nei metodistų, nei presbiteronų bažnyčių. Tada buvo vienų viena pasaulinė bažnyčia — katalikiškoji.

Skaityti daugiau:

JAUNUOLĖLIŲ DIENOS

A. Paauglių psichologija
 
      Trečiosios vaikystės metu (6-11 m.) vaikas ne tik religinėj raidoj, bet ir gyvenime padaro didelę pažangą. Pasikeičia ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Prasideda laimingiausios vaiko dienos. Geriausi vaikystės metai laikomi trečiosios vaikystės pabaigos amžius — 10 - 11-ji metai. Vaikišką savimi pasitenkinimą vaikas dažnai išreiškia šiais žodžiais: “Aš esu stiprus!” Tačiau šitos laimės dienos neilgai trunka. Jis jau stovi veidu į paauglystę. Paauglystė tarsi tiltas, kuris jungia vaikystę ir jaunuolystę. Ji vadinama prepubertetu, nes po jo ateina tikrasis brendimas - pubertetas. Paauglys nebe vaikas, nors dar ir ne jaunuolis. Jis jaunuolėlis. Jo dvasioj jau pastebimos pirmosios jaunuolių psichikos apraiškos.
 
      Paauglys smarkiai auga, ypač pailgėja jo galūnės. Jis tampa neproporcingas, negrakštus, ilgakojis ir ilgarankis. “E, kad tu ir nevykęs”, dažnai išgirsta iš tėvų ir artimųjų. Jam trūksta pirmiau buvusio paslaugumo ir sėkmės, nes dažniau esti susimąstęs, įsigilinęs į save, nematąs kas aplinkui jį dedasi, negirdįs kas jam sakoma. Jis ir taip nėra patenkintas savimi, o girdimi priekaištai veda į nusiminimą.
 
      Paauglio berniuko santykiai su tėvais blogėja. Jis veržiasi į savistovumą, o tėvai nenori paleisti iš savo globos. Jį labai erzina tėvų klausimai, kur jis buvęs, arba kur ruošiasi eiti. Jam ima rodytis, kad tėvai jį tyčia erzina, visai nepaiso jo teisių, yra tikri despotai. Jis vaizduojasi visai paliekąs namus, vargstąs, kenčiąs, tačiau visas kliūtis nugalįs ir grįžtąs laimėtoju. Jei berniukai lengva širdimi tolsta nuo namų, atsipalaiduoja nuo tėvų įtakos ir dėl to nejaučia sąžinės graužimo, tai su mergaitėm esti kiek kitaip: jos, būdamos labiau prisirišusios prie šeimos, pareigingesnės, mažiau egocentriškos, natūralų nutolimą nuo namų ir tėvų laiko nedoru elgesiu, nedėkingumu, nuodėme.
 
      Su paauglystės pradžia ima reikštis taip vadinamoji negatyvi fazė, pasipriešinimo amžius, kada iš pagrindų pasikeičia paauglio santykiai su tėvais, mokytojais, draugais. Jis lengviau pasiduoda blogai įtakai, sunkiau prieinamas gerai.

Skaityti daugiau:

STIKLINIS KALNAS

Mielas Jaunuoli,
 
      Praėjusį kartą kalbėjomės apie brangiausią Tavo turtą — skaistybę. Užsiminėme apie didelius jai gresiančius pavojus ir apie klastingus, iš visų pusių tykojančius priešus. Tuos pavojus Tu gerai pažįsti, nekartą ir priešo puolimus jutai, bet norėtum sužinoti, kaip tų pavojų išvengti, kaip atmušti klastingus puolimus.
 
      Skaistybė — tai status, stiklinis, smaila viršūne kalnas. Jei pačioje viršūnėje stovėsi, galėsi išsilaikyti. Bet paslink tiktai vieną žingsnį žemyn — ir nugarmėsi iki bedugnės! Tas kalnas toks lygus, slidus ... Už nieko nesusilaikysi, niekur nesusigriebsi, neteksi lygsvaros ir nuriedėsi. .. Kai atsipeikėjęs atmerksi akis, pasijusi begulįs ant purvinos žemės. Kūnas bus apdaužytas, visus sąnarius skaudės, o sąžinę tartum ne vienas, bet šimtai kirminų grauš. Pakelsi ašarotas akis į viršų, pamatysi dangaus mėlynėje baltai spindinčią kalno viršūnę... Dar tik prieš kelias sekundas ten buvai, bet dabar . . . Kaip ji toli!
 
      Ar iš nusiminimo save patį keiksi, ar užsikniaubęs verksi žavios kalno aukštumos, nieko o nieko Tau, vargšeli, nepadės, jei minutėlę atsisėdęs nepagalvosi, kad tik nuo vieno vienintelio žingsnio taip atsitiko, nuo mažo, nereikšmingo judesio . . . Nepagalvojai, manei, kad tai menkniekis. Tik iš lengvabūdiško įdomumo pažengei tą žingsnį, ir še tau! Koks mažas, atrodo toks nereikšmingas neatsargumas, o kokios pasekmės!
 
Principiis obsta!
 
      Skaistybės srity vidurinio kelio nėra: arba būsi skaistus, kaip angelas, arba skaistybę visiškai prarasi. Kartą pradėjęs, kartą nuo angeliškos skaistybės nukrypęs, jau nesusilaikysi, protas aptems, ir jausmai Tave nublokš, kur norės. Taigi, jei nori būti skaistus, yra tik vienas kelias, nurodytas jau romėnų poeto Ovidijaus: principiis obsta — pasipriešink pradžiai! Jeigu su pagundomis pradėsi žaisti, tikriausiai joms pasiduosi. Jeigu vieną kitą smulkmeną sau leisi, manydamas, kad tai nepavojinga ir nenuodėminga, jeigu prieisi prie tos ribos, už kurios jau prasideda nuodėmė, būk tikras, kad ten nesustosi, tą ribą peržengsi ir — skaistybė jau prarasta.
 
      Paprastai pagundos prasideda nuo minčių, todėl su jomis ir turi ypatingu būdu kovoti. Kai tik savyje pajusi kokią nepageidautiną, pavojingą mintį, žerk ją šalin, kaip kibirkštį nuo rūbų. Jei delsi, paskui bus per vėlu — pasijusi, kad jau liepsnoji. Stenkis išvengti ne tik to, kas aiškiai nuodėminga, bet ir to, kas pavojinga, kas gali į nuodėmę įvesti.

Skaityti daugiau:

DULKEI NUKRINTANT

Sonė Pipiraitė 
 
Iš žemės kilus, mažoji dulke,
Vėl žemėn gulki.
 
Gana tu šokai būry šokėjų,
Blaškoma vėjų.
 
Gana verkei tu žliugiam purvyne,
Kai tave mynė.
 
Gana tu saulės prisiilgėjai,
Tiesos gedėjai.
 
Iš žemės kilus, žemėta dulke,
Vėl žemėn gulki.
 
Baltam smiltyne, beržų pavėsy 
Tu pasilsėsi.
 
Bet tu, o dulkės šviesa gyvoji,
Tu nemarioji,
 
Pasilgus saulės, tu iš šešėlių 
Jau pasikėlei.
 
Palikus žemę, palikus pelkę,
Aukštyn pažvelki.
 
Palikus dulkę, palikus molį,
Sugrįžk namolei,
 
Kur Saulės skrynioj deimantu šviesi, 
Žvaigžde žėrėsi.
 

TVIRTUMAS IR KRIKŠČIONYBĖ

 B. Woehrmueller, O. S. B.

 
“Elkitės, kaip vyrai, ir būkite tvirti”
(Kor. 16, 13)
 
      Vyrą nuo moters net iš tolo lengva atskirti: vyras stipresnis, stambesnis ir aukštesnis ūgiu, atrodo, galingesnis visa savo prigimtimi.
 
      Šitas pranašus vyro tvirtumas, kurs jau iš pirmo pažvelgimo krinta į akį, nėra vien paviršutinis jo bruožas. Tai svarbiausias ir esmingiausias savumas, palyginus jį su moterimi.
 
      Jėga vyrui teikia savotiško, jam vienam tepriklausančio žavumo. Galingoje vyro figūroje, reiškiančioje karališkai kilnų žemės valdovą, yra kažkas jaudinančiai didingo; tai atvaizduoti dailininkai stengėsi visais amžiais. Mus žavi graikiškųjų skulptūrų, sukurtų pagal dievaičių ir herojų modelius, išraiškos kilnumas, taip pat — dvasingasis Michelangelo Mozės pavidalas, ar Duererio Apaštalai. Galima būtų pasakyti: grožis yra moters galybė, gi tvirtumas — vyro grožis.
 
      Kodėl dieviškasis rojaus Kūrėjas tvirtumą ir didingumą suteikė vyrui? Tikriausiai todėl, kad skyrė jį būti valdovu, savo namų ir visos žemės karaliumi. Norėdamas būti savo šeimos galva, pasistatyti ir saugoti savo namus, vyras turi būti tvirtas ir galingas. Savo jėga šiandien jis žavi savo širdies busimąją, rytoj — gal užkariaus tolimus kraštus. Jis turi būti stiprus, kaip savęs paties ir savųjų gynėjas, savo kaimenių ir turto saugotojas, savo tautos kovotojas ar nedraugiškųjų gamtos jėgų nugalėtojas.
 
      Be abejo, kūninė jėga ir tvirtumas šiandieniniam vyrui nebėra tiek reikalingi, kiek viduramžių riteriui, ar priešistorinių laikų puslaukiniam žmogui. Šiandieninis žmogus turi baisesnių ginklų už kardą ar kirvį. Maratono bėgiko raumenų jėgą pralenkė ūžiantieji motorai. Ir šių dienų herojai karus laimi ne tik kūno tvirtumu, kiek savo užgrūdinta ir tvirta dvasia.
 
      Gal daugeliui neatrodys savaime aišku, kad yra nevien kūno jėga, bet ir dvasios jėga. Ir lygiai, kaip esti fizinių silpnumų : širdies muskulų, ar nervų nusilpimų, taip pat būna ir dvasinių silpnumų, netgi apsčiai. Ištižimas, tingumas, neryžtingumas, nesusivaldymas, neištikimumas, bejausmiškumas, atbukimas — tai būdingiausi dvasinio silpnumo pavyzdžiai.

Skaityti daugiau:

EVOLIUCIJA IR BAŽNYČIA

Gerbiamas Redaktoriau,
 
      Dėl ko Bažnyčia taip kovojo prieš evoliucinę teoriją, nejaugi ji prieštarauja Šv. Raštui? Bet juk Šv. Rašte nėra pasakyta, kad žmogų Dievas atskirai ir specialiai sukūrė. Ten pasakyta, kad iš žemės padarė jo kūną ir įkvėpė sielą. Argi tą žemę, tą molį reikia būtinai suprasti kaip tikrą molį, kurs buvo panaudotas žmogaus “lipdymui”? Manau, kad čia turima galvoj medžiaga, plačia to žodžio prasme — materija. Vadinas, žmogus yra sukurtas iš medžiagos. Pagal evoliucijos teoriją, žinoma, iš gyvosios medžiagos, bet einant atgal dar toliau, ta gyvoji medžiaga išsivystė iš negyvosios. Taigi, galima visai teisingai sakyti, kad žmogus gavo pradžią iš negyvosios medžiagos — kad jis yra sutvertas iš molio. Iki visa tai įvyko, praėjo labai daug laiko — evoliucijonavosi. Juk ir Šv. Raštas sako, kad žmogus sutvertas šeštą, atseit, paskutinę “dieną”, tai reiškia, kad žmogus yra tobuliausias evoliucijos “gaminys”.
 
      Jei pažvelgsime į Šv. Rašto tvėrimo aprašymą, kurio tikrumu aš neabejoju, ten kaip tik pamatysime tą evoliucinę raidą. Taigi, evoliucijos mokslas nė kiek neprieštarauja Šv. Raštui, žmogaus nenuvertina ir jo dieviškumo nesunaikina. Šv. Raštas sako, kad Dievas jam įkvėpė dvasią. Ta dvasia tai yra žmogaus protas, kurs pasiekė savo tobulumą taip pat evoliucijos keliu. Kai žmogaus protas taip išsivystė, kad jis pradėjo skirti blogį nuo gėrio, stebėtis visata ir garbinti Tvėrėją, tada jis tapo panašus į savo Tvėrėją — Dievą.
 
      Be to, juk Dievas nėra daiktas, bet visa ko priežastis, todėl Jis nekuria daiktų, bet kuria daiktų priežastis. Mes matome ir iš Šv. Rašto, kaip palaipsniui Jis viską kūrė, kaip nuosekliai visa tai ėjo, tad kam dabar staiga pradėti šaukti: “Ne, ne, juk mes esame Dievo vaikai, mes negalime būti kilę iš žemesnio gyvio!” O vis tik mes esame kilę iš pat mažiausio gyvio sudėtinės dalies — atomo, ar gal dar mažesnio vieneto, kurį Dievas priežastingumo valia sutvėrė.
 
      Taigi, mes esame Dievo sutverti ir į Jį panašūs. Tik panašūs ne savo kūno forma ar veido struktūra, bet savo dvasia, savo protu, savo sugebėjimais, savo kūrybingumu.
 
Už atsakymą nuoširdžiai dėkingas
 
Mečys M.
 
Gerbiamasis,
 
      Tamstos laiške yra labai gražių minčių. Jūsų aiškinimas, kaip reikia suprasti Šv. Rašto žodžius apie žmogaus sutvėrimą, visiškai neprieštarauja Bažnyčios mokslui. Tik nenorėčiau sutikti su Jūsų teigimu, kad Bažnyčia kovoja prieš evoliucinę teoriją. Mat, yra visokių evoliucionizmo rūšių. Bažnyčia smerkia tik ateistinį evoliucionizmą, t. y. tokį, kurs visai nepripažįsta Dievo, bet sako, kad viskas savaime išsivystė, kad tarp žmogaus ir kitų žemesniųjų gyvių nėra jokio esminio skirtumo, kad žmogus yra tik labiau išsivysčiusi beždžionė. Be abejo, ir Jūs tokią teoriją smerkiate, nes pripažįstate net du ypatingus Dievo įsikišimus į tą evoliucinę visatos raidą. Pirmiausia — kai Dievas iš nieko sutvėrė tą atomą, ar ką nors kita, iš ko išsivystė visas matomasis pasaulis. Paskui — kai Dievas įkvėpė jau pakankamai išsivysčiusiam gyviui dvasinę sielą ir tokiu būdu tą gyvį esminiai pakeitė: iš neprotingo gyvulio (nesvarbu ar tai būtų buvus beždžionė, ar koks nors kitas už ją tobulesnis padaras) padarė protingą žmogų. Taigi, žmogus esminiai skiriasi nuo bet kokio gyvulio, nes gyvulys savo veikime vadovaujasi tik instinktu ir jausmais, o žmogus, turėdamas dvasinę sielą, vadovaujasi dviem pagrindinėm tos sielos galiom — protu ir valia.
 
      Taigi, Bažnyčia nesmerkia jokios evoliucinės teorijos, jeigu tik yra pripažįstamas Dievo veikimas šiais dviem atvejais: 1) pačioj pradžioj ką nors sukuriant iš nieko ir 2) sukuriant ir įkvepiant dvasinę sielą. Sukurti iš nieko nors ir mažiausią atomą, ypač su ta jam įdiegta galia išsivystyti į tokį stebuklingai gražų ir tobulą pasaulį, reikia ne mažesnės galios, negu pačiam iškart sukurti tą pasaulį. Tai galėjo padaryti tik begalinė Jėga ir begalinė Išmintis — Dievas. Tą patį reikia pasakyti ir apie sielos sutvėrimą ir įkvėpimą.

Skaityti daugiau:

SKURDO IR TURTO AKIVAIZDOJE

      Šią vasarą teko pabuvoti Prancūzijoje, toje laisvės, madų ir vyno šalyje. Bet ji yra garsi ir savo vis naujomis idėjomis, drąsiais bandymais, revoliucijomis. Todėl nenuostabu, kad ir Prancūzijos katalikų 39-toji socialinė savaitė (22-27 liepos) Dijone tviskėjo naujomis mintimis ir planais.
 
      Tos savaitės paskaitų, konferencijų, diskusijų, susirinkimų ir maldų pagrindinė mintis buvo: skurdas ir turtas arba kaip turėtų būti didinamos ir dalomos tautos ūkio įplaukos skurdo pašalinimui. Iš lentų sukaltame didžiuliame barake (nors prancūzai jį vadina “Palais Foire”) paskaitų klausydavosi, kartais net su ašaromis akyse, apie 1.400 žmonių: nuo darbininko iki fabrikanto, nuo eilinio žmogelio iki Sorbonos profesoriaus, nuo jauno žosisto iki Paryžiaus arkivyskupo Feltin.
 
Faktai kalba
 
      Sociališkai Prancūzija yra labai pažangi. Jos socialinė įstatymdavystė imponuojanti. Garsi ji savo lygybės, įvairių teisių išsikovojimo sąjūdžiais, gausiais streikais, stipriomis darbininkų unijomis, komunistinės ir socialinės minties grupėmis bei partijomis. Nacionalizuota anglių kasyklos, geležinkeliai, dalis auto fabrikų, elektros stotys. Visame krašte išplėsta elektrifikacija. Turtuolių klasės čia beveik nėra. Tačiau skurdas slegia plačius visuomenės sluogsnius. Nežiūrint visų tų įstatymų, naujų turto padalinimo bandymų, statistikos rodo, kad nuo 1938 iki 1951 metų darbininkijos dalis tautos ūkio įplaukose nepadidėjo. O tuo pačiu laiku pramonininkai, prekybininkai ir ūkininkai padidino savo įplaukas beveik 50%.
 
      Šeimyniniai atlyginimai, siekią net iki 50% darbininko algos, kiek pagerino darbininkų šeimų būklę ir prisidėjo prie Prancūzijos gimimų padidinimo. Tačiau jie tik žmoniškiau padalina algas tarp vedusiųjų ir nevedusiųjų darbininkų. Praktiškai šeimyninio atlyginimo kasos yra vien darbininkų lėšomis išlaikomos. Darbdaviai savo mokamą dalį išlygina produktų kainų pakėlimu.
 
      Socialinė apsauga pagerino vargstančiųjų sluogsnių padėtį nedarbo, ligos, senatvės atvejais. Bet jos vykdymas dėl atskaitymų iš algos ir aukštų netiesioginių mokesčių žymiai patuština darbininkų pinigines.
 
      Butų trūkumas labai slegia darbininkiją. Net iki trečdalio algos reikia išleisti buto nuomai. Ir dažnai jis ankštas, be elektros, be vandentiekio. Šioje srityje nėra socialinių įstatymų. Viską pinigas nulemia: kas gali daugiau už nuomą mokėti, kas turi atitinkamą sumą savus namus įsigyti, to ir socialinė padėtis geresnė. Bet darbininkams kaip tik trūksta pinigų ir nėra iš kur stambesnių santaupų susidaryti. Ūkininkai, kaimo gyventojai, net ūkius palikdami, bėga į miestus. Mat, žemės ūkyje uždarbiai maži, butai dar blogesni ir nėra civilizacijos teikiamų patogumų. Tuo tarpu miestuose dažnai yra bedarbių masės, plinta skurdas ir maisto produktų reikia importuotis iš užsienio.

Skaityti daugiau:

KODĖL KENTĖTI DĖL KITO KALTĖS?

Gerb. Tėve,

 
      Norėčiau paklausti, dėl ko pagal Bažnyčios mokslą vienas, visai nekaltas, turi kentėti dėl kito kaltės. Štai du jaunavedžiai. Susituokė ir iš pradžių labai mylėjosi. Bet vieną dieną žmona sutinka kitą ir po kiek laiko savo vyrui pasako: “Algi, aš su tavimi ilgiau gyventi negaliu. Tu žinai, jog aš buvau per daug tave įsimylėjusi, mūsų vestuvės buvo klaida, kurią dabar pats laikas atitaisyti”. Algis stengiasi žmoną perkalbėti, bet viskas veltui. Skyrybos. Ji pradeda naują “laimingą” gyvenimą su kitu, gražesniu, geriau mokančiu liežuvėlį pavartyti tipeliu. O Algis? Ir jis pradeda naują gyvenimą: geria, kortuoja, praleisdamas paskutinius pinigus, kad tik galėtų bent valandai užmiršti savo skausmą. Jis vienišas, visų apleistas, paniekintas. Atsiranda viena, kuri jį supranta. Ji galėtų jam padėti pakilti iš to purvo, jį tikrai mylėti ir parodyti, kad ne visos moterys tokios, kaip jo žmona. Bet jie negali mylėtis, negali sukurti šeimos, nes Bažnyčia griežtai draudžia. Nesuprantu, dėl ko Bažnyčia tai draudžia, dėl ko jis turi kentėti dėl savo žmonos kaltės.
 
Laukianti atsakymo Vijoleta

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

 “LIETUVIŲ ENCIKLOPEDIJOS” LEIDYKLOS PRANEŠIMAS
 
     Ištyręs leidimo galimybes ir sąlygas ir radęs visuotinį lietuvių susidomėjimą, ryžausi sukviesti Liet. Enciklopedijos kvalifikuotus darbuotojus, su kuriais išdiskutuota ir prieita galutinės išvados leisti bendrą pilną Enciklopediją, kurios būtų 20-24 tomai.
 
     Vidutiniškai per metus išeitų 3-4 tomai. Kiekvienas tomas turės 600-640 pusl. (buvusio Liet. Enciklopedijos formato), atspaustų gerame popieriuje, įrištų liuksusiniais viršeliais, su futliaru. Vienas tomas kaštuotų 7,50 dol.
 
     Prieš pradėdami Enciklopediją spausdinti, norime patirti, ar visame laisvajame pasaulyje atsiras reikalingas jos prenumeratorių minimumas. Todėl didesnėse lietuvių kolonijose yra Liet. Enciklopedijos generaliniai atstovai, kurie rinks Enciklopedijos prenumeratorius. Jokių pinigų iš anksto nebus imama: kiekvienas išėjęs iš spaudos tomas prenumeratoriams bus pasiunčiamas apdėtu mokesčiu. Todėl prenumeratorius čia niekuo nerizikuoja, nes jis mokės už tai, ką jis gaus. Enciklopedijos prenumeratorius pačioje pradžioje bus prašomas pasirašyti pasižadėjimą, kuriuo jis įsipareigoja išpirkti kiekvieną jam prisiųstą Enciklopedijos vieno komplekto tomą.
 
     Jei iki N. Metų paaiškės, kad reikalingasis prenumeratorių minimumas susidaro, tai apie kovą-balandį išeis pirmas tomas. Ir paskui eis reguliariai kas 3-4 mėnesiai.
 
     Liet. Enciklopedijos bus spausdinama tiktai tiek, kiek jos prenumeratoriai užsisakys iš anksto. Atsarginio kiekio Leidykla negalės išleisti, nes tam reikalingas didesnis kapitalas, kurio Leidykla neturi. Dėl to tie prenumeratoriai, kurie norėtų vėliau užsisakyti, jau negalės gauti pirmųjų tomų. Todėl Leidykla kviečia užsiprenumeruoti iš anksto — tuojau pat.
 
     Ryžomės dideliam darbui. Jei lietuviškoji visuomenė jį įvertins — tęsėsime.
 
     Enciklopediją galima užsisakyti per mūsų generalinius atstovus, esančius visose didesnėse lietuvių kolonijose arba tiesiog rašant į Administraciją, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y., USA.
 
JUOZAS KAPOČIUS,
“Lietuvių Enciklopedijos” leidėjas

Skaityti daugiau: