Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1952M. 7-8 LIEPOS-RUGP.

T U R I N Y S
 
 
Atsiųsta paminėti
 
     Jurgis Jankus. PAKLYDĘ PAUKŠČIAI. Romanas, II dalis, 225 psl., kaina $2.60. Dail. Pr. Lapė. Išleido Gabija 1952 m. Gaunama: Gabija, 335 Union Ave., Brooklyn 11, N. Y.
 
      Nenrikas Nagys. SAULĖS LAIKRODŽIAI. Poezija, 80 psl., kaina $1. Dail. T. Valius. Išleido Liet. Knygos Klubas, 2334 So. Oakley Ave., Chicago, 1952 m.
 
      KNYGŲ LENTYNA. VLIKo leidžiamas Lietuvių Bibliografijos Biuletenis, nr. 3-4. Redaguoja A. Ružancovas, Danville, I11.
 

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents. Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, Ill Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.   Vinjetės Vl. Vijeikio.
 

SENA IR NAUJA...

 
      Laisvoje Lietuvoje būdavo dažnai nusiskundžiama, kad mūsų žmonės vaikosi svetimybių, užmiršdami ar neįvertindami savojo lobyno turtų. Nusiskundimai būdavo girdimi visomis kryptimis. Būdavo sakoma, kad tiek rašytas žodis poezijoje ar prozoje, tiek vaizdinis ir garsinis menas, kaip teatras ir muzika, tiek architektūros stilius su visais šešėliais ir prašmatnumo smailumu sekė užsienį.
 
      Gyvendami civilizuotų tautų šeimoje mes galime sekti, skolintis, pamėgdžioti išorinio gyvenimo pasireiškimus. Išoriniai pasireiškimai, kaip taisyklė, ir lieka tokiais, jei jie nepaliečia žmogaus širdies. Bet jei paliečia ir patraukia, tai jie gimdo naujas apraiškas, dalimi ar visa apimtimi svetimas senajai žmogaus širdžiai ir galvosenai.
 
      Žmogus pasiduoda naujoms apraiškoms, kai jis nebesupranta ar nebeįvertina senųjų, kada jis mato naujose tai, ko senosioms trūksta. Bet pasitaiko, kad žmogus parduoda seną ir perka naują, neįspėdamas turėto ar turėsimo turto vertės.
 
      Aplinka, kurioje žmogus gimsta ir auga, turi lemiančios reikšmės ir įtakos visam žmogaus gyvenimui. Aplinka veikia visus žmones ir kuria savitą pasaulį., dažydama jį savomis spalvomis ir lydėdama jį savos muzikos garsais. Juk visi žmogaus pergyvenimai ir nutikimai vyksta vienos kurios aplinkos fone, ir ši aplinka, kaip saulė, meta šviesą ir šešėlius.
 
      Psichologai mums sako, kad pirmieji vaikystės metai yra jautriausi visiems aplinkos pasireiškimams. Jie nulemia ne tik vaiko ateities proto pajėgumą, bet suteikia išimtines lengvatas išmokti kalbą ir persiimti ypatingiausiais aplinkos bruožais ir charakteriu, žodžiu, visu tuo. kas vienos aplinkos asmenį griežtai skiria nuo kitos. Nenuostabu, kad vienos aplinkos narys, perkeltas į kitą aplinką, gali pasijusti, kaip nuskinta gėlė, kaip tropinis augalas šaltame šiaurės klimate

Skaityti daugiau:

Pranašai Karalių Dvaruose

      Kruvina ir negailestinga buvo dvikova tarp Jono Krikštytojo ir Erodo Čia ne vien grūmėsi du asmenys, bet susikirto dvi jėgos — fizinė ir moralinė — dvasia kovoje prieš medžiagą. Šis susidūrimas yra ryškus įsikūnijimas amžinosios kovos tarp gero ir pikto, tarp dangaus ir pragaro. Eilė didelių žmonijos rašytojų labai vykusiai vaizduoja nenumaldomą kovą tarp gerųjų ir piktųjų jėgų. Ir pasauliniai karai, kai kas tvirtina, yra šitos nesiliaujančios dvikovos liūdnos išdavos. Bet tarptautiniai susirėmimai ne taip aiškiai atskiria priešingus frontus, kaip dviejų asmenų dvikova: šventojo prieš žmogiškąjį velnią.
 
      Erodas, iš tikrųjų, buvo labiau panašus į velnią negu į žmogų. Visas piktąsias savybes jis bus paveldėjęs iš savo senelio, Erodo Didžiojo, kuris istorijoje pagarsėjo beprotišku žiaurumu, nužudydamas savo tėvą, žmonas, artimuosius gimines ir — tarp daugybės kitų — nekaltuosius Betliejaus kūdikius. Be žiaurumo mūsų Erodas kitus prašoko savo palaidu gyvenimu ir biauriu palinkimu šnipinėti. Viešpats jį buvo pavadinęs lape. Būdamas Galilėjos gubernatoriumi, jis dažnai lankydavosi Jeruzalėje, ypač švenčių progomis, sustodamas savo pusbrolio Pilypo rūmuose. Viena proga jis paviliojo pusbrolio žmoną Erodijadą, o savo žmoną, Arabijos karaliaus dukterį, išvijo iš namų.
 
      Nuodėmingas gyvenimas ilgainiui pradėjo gristi, ir Erodas buvo priverstas ieškoti naujų, dar nepatirtų smagumų. Jį pasiekė žinia, kad prie Jordano upės krantų, kurio geltoni vandenys per dykumas skuba į Mirusiąją Jūrą, gyvena keistas, bet labai iškalbus žmogus. Dėvįs jis kupranugario kailiu ir mintąs skėriais ir laukų medumi. Žmonės jį vadiną Jonu Krikštytoju. Erodas įsakė tarnams pakviesti šventąjį vyrą. Visas dvaras nekantriai laukė šventojo keistuolio ir geidė išgirsti jo iškalbingą žodį. Deja, Jono vizitas buvo trumpas, ir kalbėjo jis nedaug. Jis, kurį Viešpats pavadino didžiausiu vyru, gimusiu iš moteriškės, drąsiai žengė į akį veriančią priėmimų salę. Nieko nelaukdamas ištiesė sudžiūvusią ranką tiesiai į sėdintįjį soste ir sugriaudė tyruose užaugusio balsu: Tau nevalia turėti brolio žmonos! Nespėjo nuskambėti drąsūs žodžiai, kai retežiai surakino laisvas rankas, o geležinės grotos atskyrė pranašą nuo liaudies, muitininkų ir nuo saulėtų Jordano krantų.
 
      Ilgoje Bažnyčios istorijoje daug apdriskusių ir basom kojom pranašų žengė žvilgančiomis marmuro grindimis prie auksinių sostų ir tarė pasaulio galiūnams : nevalia! Mozė stojo Faraono akivaizdon: “Leisk mano tautai grįžti namo.” Pranašas Natanas į akis pasmerkė Dovydo darbus ir piemens lazda dūrė jam į krūtinę: “Tu esi tas vyras.” Kai Vyriausiasis Kunigas, apsuptas įtūžusio sinedrijono, kreipėsi į suimtą Petrą — “Ar ne drauste mes jums uždraudėme mokyti (Jėzaus) vardu?” — Petras tvirtai atsakė: “Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių.” O kur Ambroziejus ir Bonifacas? Kur Tomas More, kuris išdrįso sudrausti Henriką VlII-jį ir neteko galvos, kaip Jonas Krikštytojas.

Skaityti daugiau:

KUR TIESA?

 Mielas Vincai!

 
     Neišmintingas klausimas, bet vis tiek klausiu: ar Tu rastum protingą siuvėją, kurs tau tyčia siūtų tokias siauras kelnes, kad nė vargais negalais negalėtum jomis apsiauti?
 
     Klausiu todėl, kad atsiranda šiaip jau rimtų ir pamokytų vyrų, teigiančių, jog žmogaus protas negalįs pažinti tiesos, ar bent niekada nežinąs, ar ją pažinęs ar ne. Argi tokia filosofija nereiškia tai, kad pati Išmintis sutvėrė niekam netikusį daiktą? Davė žmogui neva tiesai pažinti skirtą protą, o tas pasirodo per siauras, per trumpas!
 
     Ta “pažangioji” filosofija persimetė ir į teologiją. Daktarų, profesorių ir net kunigų titulais pasipuošę mokytojai kakariekuoja nuo universitetų katedrų ir net iš bažnyčių sakyklų, jog visi tikėjimai esą geri, visi vedą į tą patį Dievą ; niekas nežinąs, kuri bažnyčia esanti Kristaus įkurtoji, arba, kad visos esančios Kristaus bažnyčios. Girdi, tikėk ką nori, priklausyk tai, kuri geriau atitinka tavo skonį ir temperamentą, ir palik laisvę kitiems pasirinkti kas jiems patinka — būk liberalas.
 
     O, ta Katalikų Bažnyčia ! Tikra begėdė! Tik įsivaizduok, ji drįsta savintis visą tiesą; ji drįsta girtis viena esanti tikroji Kristaus Bažnyčia ir pravardžiuoti eretikais, atskalūnais ir netikėliais kitaip manančius! Tai įžūlumas! Tai diktatūra! Tai sąžinių prievartavimas!
 
     Būtų nesąmonė tvirtinti, kad Dievas neįstengtų sutverti galintį tiesą pažinti protą. Jei Jis vis tiek davė jį žmogui per siaurą ir per buką, tai tik dėl to, kad Jam tiesa nerūpi, kad Jam vis tiek, ar tu galvosi vienaip ar kitaip. Tokiu atveju, aišku, nė vienas neturi teisės primesti kitam savo tiesos. Kas kam tiesa, man gali būti netiesa, ir priešingai.
 
     Jei šitaip nugalvotų Dievo nepripažįstą materijalistai, dar būtų galima suprasti ir pateisinti jų galvoseną. Bet kaip suprasti ir pateisinti tuos mūsų brolius, kurie sakosi tikį begalinės išminties Kūrėją, pripažįsta Kristų Dievo Sūnumi ir sykiu leidžia visiems tikėti, kas ką nori?! Tokios tolerancijos tikrai nerasi nė dulkelytės Evangelijoje! Kristus aiškiausiai įsakė apaštalams skelbti Jo apreikštą tiesą ir amžina bausme pagrasino atsisakantiems ją priimti. To Jis negalėtų daryti jokiu būdu, jei žmogaus protui neįmanoma pažinti tikrą tiesą, jei jam nesurandama, kurs yra tikrasis Kristaus mokslas ir kuri yra Jo įkurtoji Bažnyčia.

Skaityti daugiau:

KAIP NAUJAGIMIS TURĖTŲ BŪTI SUTINKAMAS

“Būkite rūpestingi su mažulėliais:
jie yra dideli, nes juose Dievas gyvena”.
 
Mieloji Danguole,
 
      Tavasis rūpestis ir pastangos, iki šiol buvusios nukreiptos į Tavo pačios fizinę bei psichinę laikyseną, dabar jau turi apimti platesnę sritį. Kūdikis, kuri Tu nešiojai po savo širdimi, Tau buvo lyg mįslė. Dabar Tu regi jį akis į akį. veidas į veidą. Tu lieti savo rankomis tą bejėgį, gležną ir ypatingo jautrumo kūnelį ir Tavo širdis džiaugiasi.
 
      Tačiau, mieloji, besidžiaugdama savo laime, neužmiršk tai, kad kūdikis nėra vien tik Tavo kūno vaisius ir visiška Tavo nuosavybė, su kuria gali elgtis, kaip nori. Tai nėra graži lėlytė, brangus žaisliukas, kur Tavo veiksmai bei elgesys neturėtų būti saistomas jokių aiškių principų, glaudžiai susijusių su giliu atsakomybės jausmu.
 
      Į naujagimį nuo pačios jo pasirodymo pradžios šiame pasaulyje reikia žiūrėti ne kaip į būsimą žmogų, bet kaip į esamą žmogų, kaip į pilnateisę socialine asmenybę, kuriai priklauso ne tik švelni meilė, bet ir gili pagarba, atsižvelgiant i tą didžiąją žmogaus dvasios įsikūnijimo paslaptį. Naujagimis nėra tik kūnas, atėjęs iš nieko, bet jis yra ir dvasia, kuri slypi tame bejėgyje kūnelyje ir kuri ilgainiui išmokys kūdikį naudotis savo kūno organais, veikiančiais pagal jo valią.
 
      Iki šiol dar niekas, tur būt, nėra tiksliau apibūdinęs naujagimio už garsiąją dvidešimtojo amžiaus pedagogę Dr. M. Montessori, mirusią šių metų gegužės mėn. 8 dieną. Štai kaip ji mums pristato naujagimį: “Man pasakojo apie žmogų, kuris gyveno tamsiausioje glūdumoje; jo akys niekuomet nebuvo mačiusios nė menkiausio šviesos spindulėlio, tartum jis būtų buvęs pačioje bedugnės gilumoje. Aš girdėjau kalbant apie žmogų, kurs gyveno tikrai pasinėręs vandenyje, ypatingo drungnumo vandenyje, ir kuris staiga pateko į šaltą kaip ledas oro srovę. Ir štai jis pirmą kartą panaudojo savo plaučius, kurie dar niekuomet nebuvo kvėpavę. Nuo pat pradžios jie buvo suglausti, ir štai dabar vienu akimirksniu oras juos išplėtė, ir žmogus pradėjo šaukti... Ir pasigirdo žemėje drebąs balselis, kurio dar niekas nebuvo girdėjęs. Jis sklido iš gerklės, kuri dar niekuomet nebuvo virpėjusi. Tai žmogus, kuris ilsėjosi...

Skaityti daugiau:

VAIKAS IR RELIGIJA

A. Ar vaikas turi religiją?
 
     Kad vaikas, dargi priešmokyklinio amžiaus vaikas, religiją turi, ją savotiškai, vaikiškai išgyvena, tai liudija kasdieninė patirtis tų, kurie su vaikais dirba. Apie vaiko religiją, jo religinį pasaulį kalba didieji pedagogai ir psichologai.. Dieviškasis Mokytojas dargi vaiko religiją stato suaugusiems pavyzdžiu: “Jei jūs ... nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę (Mat. 18, 3).
 
     Vis dėlto, nesusipratimams išvengti, reikia atsakyti į du klausimu: kas yra religija ir kas yra vaiko religija? Religija yra daugiareikšmis žodis. Yra natūralinė ir apreikštoji religija. Ši pastaroji yra “visuma išpažįstamų tiesų, įsakymų ir apeigų, skirtų žmogaus ryšiui su Dievybe” (J. Falcon). Pagal Tomą Akvinietį “religija yra moralinė dorybė, kuri mus lenkia, kad teiktume Dievui garbinimą ir šlovę, kaip visų dalykų aukščiausiajai Priežasčiai privalomą”.
 
     Vaiko religiją reikia suprasti Tomo Akviniečio aptarimo prasme. Ji yra pilnas tikėjimas ir pasitikėjimas maloningu
 
     Dangiškuoju Tėvu, nuoširdi meilė Išganytojui, Dievo Motinai Marijai, Angelui Sargui. Vaiko malda — meilingas kreipimasis į Dievą, džiaugsmingas Jo pagarbinimas, Jam padėkojimas, Jo atsiprašymas.
 
     Jei religiją imsime objektyvia prasme, ji yra viena ir ta pati kiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus. Kadangi religiją praktikuoja, religiją pasisavina vaikas ir suaugęs žmogus pagal savo psichinę struktūrą, tai šiuo subjektyviu atžvilgiu ir kalbama apie vaiko religiją ir religinį gyvenimą.
 
     Vaikas yra nuolatinė metamorfozė — nuolatinis kitimas, augimas, plėtojimasis. Net apie Dieviškąjį Vaiką, mūsų Išganytoją, šv. Raštas sako, kad Jis “augo išmintimi, metais ir malone pas Dievą ir pas žmones” (Luk. 2, 52). O apie Viešpaties pirmataką, šv. Joną Krikštytoją, tas pats evangelistas Lukas pastebi: “Vaikas augo ir stiprėjo dvasia” (Luk. 1, 80). Ir iš tikrųjų “vaikas auga, žydi, bręsta kūniškai, dvasiniai ir antgamtiniai” (M. Pfliegler). Yra ne tik fizinis ir dvasinis, bet ir religinis brendimas; ne tik vaiko kelias į pasaulį, bet ir vaiko kelias į religiją; ne tik psichinis, bet ir religinis pasaulis.
 
     Vaiko religinės raidos sekimas, jo religinio gyvenimo suvokimas yra vienas sunkiausių pedagoginės psichologijos uždavinių. Ankstyboji vaikystė yra vieniša ir nebyli. Ji dar vienišesnė ir neprieinamesnė negu gili senatvė. Senas žmogus vis dėlto lengviau gali savo pergyvenimus išreikšti negu mažas vaikas. Pastarasis nežino, kaip savo mintis ir jausmus žodžiais pavadinti.
 
     Antra: vaikas mokosi, pasisavina daug naujų minčių ir idėjų kiek šeimoje, tiek mokykloje, todėl sunku nuspręsti, kas jame iš jo paties prigimties išsiskleidžia kaip žiedas ir kas ateina iš pašalinės įtakos
 
     Trečia: tiriant vaiko religinį gyvenimą, negalima pasinaudoti dienoraščiais, nes vaikai jų nerašo arba labai retai terašo. Biografijų ir autobiografijų duomenys irgi nedidelės vertės, nes jas rašo jau suaugę žmonės. Suaugęs žmogus nebegali taip mąstyti ir jausti, kaip mąsto ir jaučia vaikas. Lieka stebėjimas, apklausinėjimas, anketos. Deja, pastarųjų dviejų metodų panaudojimas irgi yra gan ribotas (geriau tinka vyresnio amžiaus vaikams). Užtenka pasirinkti netinkamą metodą, stokoti tikro objektin-gumo, turėti klaidingą religijos supratimą arba neigiamą jos atžvilgiu nusistatymą, ir padarysi klaidingą išvadą —-vaikas tikra prasme religijos neturi, ji jam yra svetimas dalykas.

Skaityti daugiau:

ŠEIMŲ ORGANIZAVIMAS

Gerbiamasis Redaktoriau,
 
     Noriu į Jus kreiptis šeimų sąjūdžio ir jų organizavimo klausimu. Mat, dabar tenka daug kalbų girdėti apie įvairias mūsų šeimų negeroves. Laikraščiuose tenka skaityti mūsų veikėjų prakalbas, straipsnius, skatinančius išlaikyti sveiką lietuvišką šeimą. Mūsų pedagogai iškelia sunkius naujus auklėjimo uždavinius, statomus tremtinio šeimai.
 
     Tačiau aš netikiu, kad tie skundai ir dejavimai bent kiek pagerintų šeimų padėtį. Argi tai nušluostys motinų ašaras, nutildys tėvų keiksmus, kai vaikai eina blogais keliais? Argi tai apsaugos jaunas šeimas nuo tragedijų, ar užgydys kitų skaudžias žaizdas? Kiek ir Jūsų laikraščio straipsniai, nors jie taip nuoširdžiai ir moderniškoje dvasioje parašyti, gali pasiekti šeimas, padėti joms išsilaikyti tinkamoje aukštumoje, jei jau nuo pat pradžios šeima pastatyta ant silpnų pagrindų ir viešoji nuomonė priešingai nusiteikus .. .
 
     Todėl, mano nuomone, ir tarp mūsų jau pats laikas sukelti tikrą šeimų sąjūdį, kaip jau yra padariusios daugelis kultūringų tautų. Reikia sužadinti visoje mūsų visuomenėje gyvą atsakingumo sąmonę už šeimą; sukelti, sumobilizuoti visas gerąsias jėgas padėti šeimai atlikti moderniųjų laikų statomus uždavinius; sujungti visas mūsų tautiečių šeimas, kad bendromis jėgomis išsilaikytų deramoje aukštumoje. Tam sąjūdžiui, be abejo, reikia turėti savų laikraščių, draugijų, sąjungų.
 
Belgų ir prancūzų pavyzdys
 
     Prancūzai, kan. Viollet vadovaujami, jau 1903 m. įsteigė pirmąją šeimų draugiją. Po Didžiojo Karo buvo sušauktas Lille mieste didžiulis šeimų kongresas, kuriame dalyvavo iš visos Prancūzijos 1.200 atstovų. Šio kongreso reikšmė Prancūzijos gyvenime, anot Henry Bordeaux, buvo ne mažesnė kaip pačios revoliucijos. Vėliau buvo pasiekta tai, kad valdžia priėmė du įstatymu, viešai pripažįstančiu šeimų draugijas ir jų išsirinktą “Administracinę Tarybą”, kaip šeimų atstovę prie Vyriausybės. Tuo buvo pasiekta labai daug: šeimoms palankūs mokesčių įstatymai, šeimyninio atlyginimo įvedimas visose ūkio šakose, šeimos vertinimo pakilimas... Prancūzijos karstai jau nebeviršija lopšių. Didysis pavojus — tautos išmirimas jau pašalintas.
 
     Belgijoje “Skaitlingų šeimų unija” yra sujungusi 180.000 šeimų (apie pusantro milijono žmonių). Be to, yra pagalbinė šeimoms moterų organizacija su 350.000 narių. Nuo 1947 m. belgai turi ir šeimų ministerį.

Skaityti daugiau:

ANKETOS KLAUSIMAIS

     Iš atsiųstų atsakymų į antrame “L. L.” numeryje buvusią anketą maždaug galima susidaryti vaizdą, kokios problemos dabartinį mūsų jaunimą domina ir ką jis apie ten paliestus klausimus galvoja. Džiugu, kad beveik visi jaunuoliai puikiai supranta, jog tylėjimas kai kuriuose su brendimu surištuose klausimuose yra labai žalingas. Visi pageidauja, kad tėvai ir auklėtojai su vaikais apie kai kuriuos juos dominančius klausimus atvirai pasikalbėtų ir jiems, kas reikia, rimtai paaiškintų. Tėvams ir auklėtojams neatlikus savo pareigos, jaunuoliai semiasi žinių iš draugų ir iš kitų pavojingų šaltinių. Taip elgdamiesi, jie kartais taip toli nueina, kad rasti kelią atgal beveik neįmanoma. Ne vienas, atsakydamas į anketą, su ašaromis akyse skundėsi, kad jo dora prarasta, sveikata nepataisomai sugadinta, ir tik dėl to, kad niekas jo laiku neperspėjo, niekas nepaaiškino, niekas nedavė rimto, tinkamo atsakymo į kilusias problemas ir neaiškumus.
 
     Iš atsakymų taip pat matyti, kad jaunuolius labai domina draugavimo ir santykiavimo problemos. Apie draugavimą, apie įvairias jo rūšis, apie naudingas ir žalingas draugystes pakalbėsime kituose numeriuose; dabar norėčiau perrašyti keletą puslapių iš žinomo vokiečių pedagogo Hardy Schilgen, S. J. knygelės “Tu ir Ji”, kur jis rašo apie santykiavimą berniuko su mergaite. Lauksime taip pat jaunųjų mūsų skaitytojų pasisakymų, ar šios mintys jiems patinka, ar jie norėtų ir daugiau ką nors iš šios knygelės matyti “Laiškų Lietuviams” puslapiuose, o gal jie norėtų, kad šią knygelę ištisai perspausdintume, nes knygynuose jos dabar negalima gauti.
 
 Redakcija
 
 Santykiavimas
 
     Santykiavimu čia suprantu kiekvieną nepadorų susiėjimą, kuris įvyksta tarp dviejų nesusijungusių moterystės ryšiais žmonių. Nenoriu sakyti, kad santykiavimas yra visuomet draugavimosi tęsinys Dažnai pasitaiko tokių jaunuolių, kurie brendimo laikotarpy dar neturi jokių artimesnių santykių su kitos lyties asmenimis, bet kiek vėliau tiesiog pradeda nepadorų santykiavimą. Vieni paseka nepadoriais draugų pavyzdžiais ir duodasi nedorų kalbų, knygų ir kinų sugundomi. Kiti, kurie ar tai dėl šeimyninių aplinkybių, ar tai dėl kitų kurių nors priežasčių yra priversti būti ilgai nevedę, ieško neleistinu būdu patenkinti savo geidulius. Nenorėdami atsisakyti nuo lytinių smagumų, jie teisinasi, kad geidulių kova esanti nenugalima, kad susilaikymas kenkiąs sveikatai ir t.t. Bet sąžiningų gydytojų tvirtinimu tokie pasiteisinimai neturi jokio pagrindo.
 
     Visiškai sutinku, kad dėl daugelio šių dienų pavojų, dėl seksuališkai užnuodytos aplinkos ir dėl žmonių nervingumo, skaistybės užlaikymas tėra galimas, vartojant natūralias ir antgamtines priemones. Čia visai vietoj yra šis posakis: “Kur yra valia, ten yra ir kelias”. Juk ir pats prityrimas rodo, kad skaistybės užlaikymas visais atžvilgiais yra galimas. Tik reikia geros valios ir noro!
 
     Jaunystės meilės ir draugavimosi padariniai santykiavime pasireiškia aukščiausiam laipsny. Čia paminėsiu keletą baisių šios rūšies padarinių.
 
     Jaunuolis, kurs pradeda santykiavimą, nukreipia savo lytinius veiksmus į pragaištingą pusę, atitraukdamas juos nuo jų kilnių uždavinių. Taip elgdamasis, jis atiduoda visą valdžią geiduliams. Tada jame jau nebe siela viešpatauja, bet akli geiduliai. Nežiūrėdamas nei proto nei sąžinės balso, jis renkasi tai, ką geiduliai jam pasiūlo. Vadinas, jis tampa savo kūno vergu.
 
     Nietzsche kartą labai teisingai pasakė : “Tol nesi laisvas, kol tavyje šunes staugia”. Kūno geiduliai galima palyginti su neprotingais gyvuliais, kurie, nieko kito nežiūrėdami, pasitenkinimo tereikalauja ir tol šėlsta, kol jį randa. Nesiklausdami proto, jie eina pragaištingu keliu. Koks liūdnas vaizdas, kai jaunuolis, užuot šiuos staugiančius šunis malšinęs, užuot pasipriešinęs jų užgaidoms, padaro save jų vergu, suteršdamas tuo savo vidujinį “aš”, savo nemirtingą sielą.
 

Skaityti daugiau:

RAŠO JAUNIMAS

      Praeitame “Laiškų Lietuviams” numeryje buvome įdėję mergaitės laišką jaunimui. Čia spausdiname kitos mergaitės atsakymą į tą laišką.
 
Redakcija
 
Jaunoji Sesute,
 
      Nors jau keturiais pavasariais aš esu pralenkusi Tave, bet panašūs klausimai ir neaiškumai dar tebevargina, ypač. kai pažvelgiu į dabarties jaunimą. Tad pravartu bus mums pasidalinti bendrais rūpesčiais, gal sujungtom jėgom bent dalinai ką išsiaiškinsim.
 
      Mano nuomone, jeigu tiek daug dabarties jaunuolių yra nukrypusių į klaidingą kelią, tai gal dėl to, kad per maža dėmesio kreipia į kelių pasirinkimą. Nė vienas katalikas jaunuolis nenueitų per toli netiesos keliu, jeigu jis dažniau mąstytų kokiam didžiam tikslui jis yra pašauktas. Jeigu jis visad prieš akis turėtų Amžinąjį Švyturį, jo niekad laikinosios apgaulingos švieselės nenukreiptų svetimo uosto link. Nes, pasakyk, ar Tu turėdama aiškų tikslą ir žinodama teisingas priemones jam siekti, griebsiesi priešingybių? Ne. Tu eisi į jį arčiausiu keliu. Tad dabar ir priėjom didžiausią Tavo vienmečiams klaustuką: koks mano gyvenimo tikslas? Lengviau yra atsakyti jaunuoliams, kurie nuo pat mažens savo šeimoje kvėpavo religijos dvasia. Jų tėvelių tikrasis krikščioniškas gyvenimas buvo jiems gyvenimo pavyzdžiu; pratinimas prie skaitybos ir ypač gerų knygų parinkimas suformavo juose tikrąjį gyvenimo supratimą. Bet sunkiau tiems, kurie augo ne tokiose palankiose sąlygose. Neturėdami stipraus pagrindo, jaunuoliai, atėję į šiuos klaustukais gausius metus, lengviau pasiduoda ton pusėn, kurioje mažiau reikalaujama kovos su savimi, o be jos neįmanomas joks laimėjimas Todėl kovoti su savimi reikia būtinai išmokti, o čia mums reikalinga vyresniųjų pagalba. Bet ar dabar kartais tėvai ir auklėtojai ne per maža kreipia dėmesio į mūsų paruošimą gyvenimui? O iš antros pusės, ar mes visada surandame laiko jų pamokymams išklausyti? Turime prisipažinti, kad ne. Kad ir Tavo išsireiškimas “suaugusieji visuomet kalba perdaug rimtai” ne visai tikslus. Mums reikia tik džiaugtis, kad yra į mus kalban čiųjų, ir rimtai į širdį dėtis jų išmintingus žodžius, bet ne jiems vos prabilus, ruoštis žiovauti. Jaunuoliams visad reikia būti bitutėms, sugebančioms iš kiekvieno žiedelio iščiulpti medų, kad, reikalui esant, galėtų patys pasinaudoti ir su kitais pasidalinti.
 
      Kad ir tada, kai Tu pradėsi draugauti su berniukais, Tu žinosi kaip turi elgtis, jei būsi pasiruošusi. Tu ir čia pažinsi, kur tikrasis brangakmenis, ir kur tik žibąs stiklas. Tad visų pirma ruošk save; stenkis analizuoti savo veiksmus, apsvarstyk savo tariamus žodžius. Svarbiausia, neuždaryk savo ausų išmintingiems žodžiams, nukreiptiems į Tave ir ypač, jei yra galimybė, neapleisk Tau ruošiamų dvasinėms gėrybėms gausių puotų — uždarų rekolekcijų, o ten Tu pasisemsi stiprybės, jeigu tikrai norėsi. Ten Tau iškris daugybė klaustukų ir daugelis dalykų sužibės dar niekad nematytom šviesom.
 
Šešupė

PALIKIT MIRUSIUS...

Danutė Lipčiūtė
 
Sustokit jūs visi — šaukiu pamišus vartuos,
Nutilkit jūs linksmi ir jūs laimingieji raudokit...
Vilkitės calūnais jūs amžinųjų bėglių kartos.
Gyvenimo gija nutrūko, ir jūs visi sustokit.'
 
         Suklupkite visi ir atsigręžkit — sielvarte vaitoju.
         Jau žemėj kelio nėr. Nebėra jau minties.
         Pasibarstykit galvas pelenu pilkuoju,
         Ir sparno juodojo šešėlis pavėsį jums išties ...
 
Ir laukiu, ir bijau tylos, kuri ateis į žemę,
Ir tų minių bijau, ir tos duobės kartų kartoms ...
Ir jau girdžiu žodžius pavirstančius į varį
Ir aidinčius varpais — tirpstančias gijas vos gimusios dainos.
 
         Tik kai pakeliu galvą ir akis atmerkiu —
         Terandu mano sielvartą beklūpantį juodam šešėly...
         Minia gi šūkauja ir dainos šėlsta vartuos.
         Neatsigręžė nė vienas — nė vienas nesustojo ...
 

DVEJOPA PASEKMĖ

      Alfonsas, katalikas karo lakūnas, nutaria pakrauti lėktuvą keletu svarių bombų ir paleisti žemyn tiesiai į priešo laivą. “Žūsiu pats, bet užtai priešui padarysiu nepataisomos žalos!” — galvoja. Tomas, Alfonso draugas, rimtai įspėja: “Taip elgtis negalima — savižudybė. Tokiu būdu mirsi su sunkia nuodėme; pats gerai žinai, kas tokiu atveju po mirties laukia!” Ar pagrįstas Tomo perspėjimas?
 
      Onos darbo kambarys 40-me aukšte. Netikėtai kilus gaisrui, jau pervėlu išbėgti pro duris. Norėdama išvengti baisios mirties liepsnose, Ona pačiumpa revolverį ir paleidžia sau į galvą kulką. “Ar šiaip ar taip mirtis”, samprotauja. “Geriau pasirinkti staigią ir beskausmę!” Ar pateisintinas elgesys?
 
      Kiekvienam pasitaiko būti situacijose, kur iš savo veiksmo pramatome dvejopą pasekmę: vieną gerą, kitą blogą. Ir jos taip būtinai susijusios, kad viena negalima be kitos. Onos elgesio (paleisti sau į galvą kulką) gera pasekmė — išvengti skausmingos mirties ugnyje; bloga — nusižudymas. Jei neatims sau gyvybės, turės gyva sudegti, — geroji pasekmė negalima be blogosios.
 
      Kaip tokiu atveju elgtis? Kitais žodžiais : ar leistinas veiksmas, turįs dvi būtinas pasekmes: gerą ir blogą?
 
      Moralė į klausimą atsako teigiamai: galima, jei išpildomos keturios sąlygos:
 
      1.    Turime siekti gerosios pasekmės.
 
      2.    Pats veiksmas savyje turi būti geras arba bent indiferentus.
 
      3.    Geroji pasekmė neturi būti blogosios rezultatas.
 
      4.    Reikia turėti pakankamą priežastį.
 
      Jei bent vienos iš minėtų sąlygų trūksta — veiksmas yra neleistinas.
 
      Tos keturios sąlygos plaukia iš kiekvienam aiškaus dėsnio: “Gera darytina, bloga vengtina”. Geresniam supratimui pažvelkime į kiekvieną atskirai.
 
      1.    Turime siekti gerosios pasekmės. Kodėl? Jei siekiame blogosios, mūsų tikslas yra blogas, neleistinas. O blogas tikslas sugadina kiekvieną, kad ir geriausią savyje veiksmą. Pvz. duoti išmaldą vien tuo tikslu, kad elgeta už gautus pinigus pasigertų, yra bloga, nors išmalda savyje yra geras darbas. Pirmoji sąlyga kitais žodžiais sako: kad veiksmas būtų geras, reikia turėti gerą tikslą.
 
      2.    Pats veiksmas savyje turi būti geras arba bent indiferentus, t. y. nei blogas nei geras. Antrajai sąlygai aiškinimo nereikia: kiekvienam suprantama, kad blogas veiksmas niekada neleistinas.
 
      3.    Geroji pasekmė neturi būti blogosios rezultatas. Geras tikslas nepateisina blogų priemonių. Tačiau jei geroji pasekmė galima vien per blogąją, siekiu gero tikslo blogomis priemonėmis. Kad veiksmas būtų leistinas, abi pasekmės turi iš jo kilti betarpiškai, nepriklausomai viena nuo kitos.
 
      4.    Reikia turėti pakankamą priežastį. Kodėl? Todėl, kad Dievas draudžia daryti žalą sau pačiam arba artimui be deramos priežasties. Nepakankama priežastis būtų, pvz., jei blogoji pasekmė padarytų didelės žalos, o geroji atneštų vien menkos naudos, arba jei gerajai pasekmei pasiekti būtų kitas kelias atviras, išvengiant blogosios pasekmės.

Skaityti daugiau:

Meilė - Kelias į Dievą

Žmonių meilė
 
     Nemylėti nieko, nemylėti žmogaus, tai tas pat, ką mylėti tik save. O mylėti tik save tai reiškia atsiriboti nuo kitų, užsidaryti savyje. Bet užsidaryti savyje reiškia užsidaryti nuo kitų pažinimo. Štai kodėl meilė veda į pažinimą; ji yra atsidarymas kitam, taigi, atsidarymas ir didžiausiam kitam — Dievui.
 
     “Mylėkime vieni kitus... kiekvienas kurs myli... pažįsta Dievą” (1 Jon. 4). “Juo labiau bręsite meilėje, tuo labiau įsitikinsite Dievo buvimu” (Dostojevskis).
 
     Kodėl žmonių meilė yra kelias į Dievą? Todėl, kad žmogus, anot Apreiškimo, yra Dievo panašumas, Dievo kopija. Žiūrėdamas ir per meilę artėdamas į tą kopiją, negalėsi neprisiminti ir paties originalo. Štai kodėl, anot Graef’o, mūsų brolis yra mums “matomas Dievas”, nes ir Kristus nekartą tvirtina, kad geri darbai padaryti artimui yra tas pat, ką Jam pačiam padaryti. “Kai keliaujantis brolis pas jus ateina, reikia prieš jį iki žemės nusilenkti. Kai mes prieš brolius nusilenkiame, nusilenkiame ne žmonėms, bet Dievui. Kai tu matai savo brolį, tu matai savo Dievą” — taip sako rytiečių abatas Apollo.
 
     Meilingai prie žmogaus artėjant, ilgainiui pats Dievas apsireiškia. Kai jaunasis Vincentas a Paulo buvo tikėjimo abejonių kankinamas, jis ieškojo gilesnio įsitikinimo ne daugindamas skaitymo keliu protinius įrodinėjimus, bet veikliai pasireikšdamas artimo meilės darbuose. “Noriu mestis į meilės šviesą, kad išeičiau iš tikėjimo tamsybės” — šis šūkis buvo jo gyvenimo taisyklė. Taip elgdamasis jis neapsiriko: įsigijo šventųjų tikėjimą.
 
     Panašiai elgėsi ir šio šventojo vertas, jo meilės darbų įpėdinis Fridrichas Ozanamas. Jam kenčiantieji, pagalbos reikalingieji, atrodė Kristaus pažymėti. Jis jų kaktose matė erškėčių žymes ir todėl tarnavo jiems, mylėjo juos, nes juose mylėjo Dievą, kuris apčiuopiama meile tėra pasiekiamas tik artimo asmenyje. “Meilė turi uždegti tikėjimo šviesas: tik kas tikrai myli, gali tikėti” (Prohaszka).
 
     Žmonių meilė paruošia kelią prie Dievo ne tik tam, kuris tą meilę vykdo, bet ir tam, kurs tą meilę patiria. Jeigu yra netikinčiųjų, tai dažniausiai dėl to, kad tikintieji per maža juos myli. Jei nedaug kas atsiverčia, tai todėl, kad per silpnai mūsų meilė juos pasiekia. Jei norime pasaulį Dievui laimėti, turime žmones daugiau mylėti. Kitaip, mūsų tiesos žodis neįtikins. Tada bus galima mums pritaikinti V. Prosčiūnaitės žodžius:
 
          “Jūs turit žodį, ir nuo jo granitas skyla,
          Ir upės naują vagą išsiraus,
          Bet jis nėra skaidrus, kaip ašara, nei tyras,
          Nes jūs nemylite žmogaus.”
 
     Kiek daug žemėje bedievybės, kurią išprovokavo tikinčiųjų praktiškoji bedievybė, pasireiškianti širdies kietumu! “Kokia didelė turi būti mūsų meilė, kad ji galėtų įveikti neapykantą. Kiek daug turi būti mylinčių, kad šalia kiekvieno degančio neapykanta stovėtų vienas mylintis ir jį glostytų” (Franz Herwig, Šv. Sebastijonas). Kai šis šventasis išgirdo, kad tarp jo sekėjų yra veidmainių, netikinčių, tai jis tarė: “O! tad mūsų meilė turi būti dar karštesnė, mūsų asmenys dar labiau liepsnoją, mūsų pasielgimai dar kupinesni savęs išsižadėjimo, kad jie tikėtų į Dievą! Ne jie kalti, bet vien tiktai mes” (ten pat). Pagaliau, lyg apvainikuodamas savo mintis, jis nurodo, kaip galima ką nors įtikinti Dievo buvimu: “Jei kas jus klaustų, kur yra Dievas, tai sakykite: čia! ir padarykite bet kokį gerą darbą”.

Skaityti daugiau:

DORYBĖ IR ASMENYBĖ

      “Ak, kas dabar apie dorybes kalba, kas jomis interesuojasi”, — gal pasakys ne vienas, — “mums labiau rūpi praturtėti, nusipirkti namus, automobilį, ką nors naudinga išmokti”.
 
      Puiku! Tau rūpi ką nors naudinga išmokti. Bet įsigyti dorybių yra naudingiausias dalykas dvasiniame gyvenime. Dorybė yra geras įprotis. Tai nėra pats geras veiksmas, bet mūsų galių įpratinimas, paruošimas greit ir lengvai atlikti dvasiniai gerus veiksmus, pvz., protingai elgtis, teisingai kitus traktuoti, ištvermingai dirbti. Tos mūsų dorybės — įpročiai yra lyg garvežio lokomotyvas, kurs dreba jame sutelkta garo jėga. Užtenka tik mašinistui pasukti rankeną, ir jis jau velka visą vagonų virtinę. Arba kaip elektrinis motoriukas: užtenka tik paspausti mygtuką, ir jis jau ūžia, veikia. Turint kokį nors gerą įprotį, užtenka tik noru įjungti mūsų dvasios srovę, ir jau visos mūsų galios: nervai, vaizduotė, atmintis, jausmai, protas bei valia įsijungia greitam ir geram veiksmo atlikimui.
 
      Gerų įpročių reikiamumas yra žmogaus didybės žymė. Gyvuliui dorybių nereikia. Jis pačiais savo instinktais yra nukreipiamas į tą nedaugelį nesudėtingų veiksmų, kuriems jo galios yra pajėgios. Bet žmogaus veiksmai yra įvairūs, labai sudėtingi ir nepalenkti viena kryptimi. Todėl žmogui nepakanka įgimto polinkio į gėrį ar spontaniško, savaiminio apsisprendimo konkrečiam veiksmui. Be gerų įpročių žmogus nėra ryžtingai apsisprendęs ir priaugęs žmogaus uždaviniams.
 
      Žmogus savo aistromis ir palinkimais yra tartum pririštas prie tų aistrų objektų ir daiktų, pvz., vyras yra palinkęs į moterį. Gerais įpročiais žmogus pasirenka tuos dalykus, kuriuos jam protas ir tikėjimas diktuoja, ir padaro juos savais, žmogiškais, sukilnintais, pvz., kilnia vyro - moters meile. Norint turėti dideles aistras, kurios mus stebina tragiškuose žmonių įvykiuose ar kinų filmose, užtenka būti jausmingam. Būti dvasiniam, tikram žmogui reikia turėti tvirtų įpročių, didžių dorybių. Įsižiūrėkim į imponuojančias, kilnias ir šviesias asmenybes ir pamatysim, kad jie turi dorybių aukštame laipsnyje.
 
      Žmogui nepakanka tik susižavėti kuriuo nors kilniu dalyku ir jo norėti. Žmogus yra sudėtas iš kūno ir dvasios. Žemieji palinkimai, paveldėti ar mūsų pačių įsigyti blogi įpročiai mus traukia žemyn. Dažnai nepajėgiam noriai siekti to, kas mums atrodo aukšta, nepasinaudojam savo laisva valia ir neišlaikom deramos tvarkos savo pamėgimuose ir meilėje, jeigu mūsų galios nėra gerais įpročiais nukreiptos į tikruosius tikslus. Tik jie mus paskatina ir padeda mielai, lengvai ir tobulai atlikti reikiamus veiksmus.

Skaityti daugiau:

NEIŠEIK IŠ NAMŲ

D. Mickutė - Mitkienė
 
NEIŠEIK IŠ NAMŲ
 
Neišeik iš namų — senas diemedis tarė,
Ir baimingai suvirpo viršūnėlė pilka.
Gal norėjo paberti savo išmintį svarią 
Ir įspėt, kad kelionė bus sunki ir ilga.
 
         Neišeik iš namų — sulingavo žilvičiai —
         Čia kaimenę išginęs tu dūdelę sukai,
         Skynei verbai šakelių šilkavilnių avyčių ...
         Čia nuklydo vaikystė, kaip tie pienės pūkai.
 
Įsiklausęs toli ir šunelis sustaugė,
Iš rytų vis artėjo kanonada baisi.
Ir žmonių, ir vežimų nematytų tiek daugel —
Ir šunelio akyse toks baugus liūdesys.
 
         Neišeik iš namų — sugirgždėjo ir svirtis,
         Ir medinis Smūtkelis erškėčiuota galva .. .
         Ir taip troškau čia likti, ir gyventi, ir mirti,
         Taip brangi man ši žemė, ši maža Lietuva.
 
Susirūpinęs ir pasilenkęs į priekį,
Tartum pratarė Kristus savo žvilgsniu giliu:
Iš gimtųjų namų išeini tu, vis tiek jau —
Aš tave palydėsiu Kalvarijų keliu.
 
         Svetimieji dievai pakeliui žada daug ką,
         Bet lietuvio krūtinės jie pasotint negali.
         Mušant laisvės varpams, Kryžiaus Žygio sulaukus, 
         Kaip vidurdienis aiškus mūsų kelias: atgal!
 

PASKUTINIS LAPAS

 REDAKCIJOS PRANEŠIMAS
 
 Anoniminiai raštai ir laiškai
 
     Siunčiant Redakcijai straipsnius, reikia duoti ir pilną savo adresą. Anoniminių arba tik slapyvarde pasirašytų straipsnių paprastai nespausdiname. Žinoma, autorius gali visuomet pasirašyti slapyvarde arba ir visai nepasirašyti, bet Redakcija turi žinoti jo tikrąją pavardę ir adresą. Jei autorius nori, Redaktorius tik vienas žinos jo pavardę ir niekam paslapties neišduos.
 
     Kartais Redaktorius turi su autoriumi pasitarti dėl jo straipsnio, prašyti, kad ką nors pakeistų ar perdirbtų. Nežinant autoriaus adreso, visa tai neįmanoma padaryti, todėl kartais ir visai neblogi rašiniai yra metami į krepšį. Dėl šios priežasties iki šiol nespausdinome kažkokios Reginos straipsnio “Ką aš gavau jaunimo organizacijose”. Taigi, laukiame jos pavardės ir adreso.
 
     Siunčiant klausimus, jei yra nepatogu, pavardės galima ir nepasirašyti. Vis dėlto ir čia, duodant Redaktoriui savo pavardę ir adresą, nieko neprarasi, bet tik laimėsi. Jei nebus galima atsakymo duoti laikraštyje, klausėjui bus privačiu laišku atsakyta. Redaktorius klausėjo pavardę laikys kuo griežčiausioje paslaptyje, ypač jei dar laiške bus specialiai to paprašyta. Gavusi anoniminius laiškus, Redakcija kartais vis tiek kaip nors sužino, kas rašė. Šiuo atveju nėra griežtos pareigos laikyti paslaptį.
 
Kas Redakcijai ir kas Administracijai
 
     Administracijai reikia adresuoti laiškus “biznio” reikalais: atnaujinant prenumeratą, keičiant adresą, skundžiantis, kad negauni laikraščio ir kitais panašiais klausimais. Jei ant voko būna užrašyta tik“Laiškams Lietuviams”, tie laiškai paprastai pirmiausia eina į Administraciją ir tik paskui jie perduodami Redakcijai, jeigu jie yra jai skirti. Redakcijai reikia adresuoti visa tai, kas yra skiriama spaudai: straipsnius, klausimus, pageidavimus, liečiančius laikraščio turinį. O jei nori, kad Tavo laišką skaitytų ne bet kuris Redakcijos narys, bet tik vienas Redaktorius, adresuok jo pavarde. Taip elgiantis, ir jums bus patogiau ir mums palengvinsite darbą.
 
     Administracija prašo, kad skaitytoja, atsiuntusi š. m. liepos 4 d. iš Baltimorės $1, praneštų savo adresą. Taip pat dėkojame p. Baliui iš Čikagos už $3 auką.

Skaityti daugiau: