Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1952M. 3 KOVO

T U R I N Y S
 
 
Atsiųsta paminėti
 
     Faustas Kirša. ŠVENTIEJI AKMENYS. Didaktiniai eilėraščiai. Išleido prel. Pr. M. Juras. Viršelis T. Valiaus. 112 psl. Spausdinta T.T. Pranciškonų spaustuvėje Brooklyne, 1951 m.
 
     Jonas Gailius. KARTUVĖS. Išleido “Rūta”, Rodney, Ont., Canada, 1951 m. Viršelis Živilės Duobaitės. 104 psl. Kaina 1 doleris.
 
     V. Gutauskas, S. J. KAS ŽIŪRI IR NEMATO? TT. Jėzuitų leidinys, Chicago, 1952 m. 92 psl., kaina 1 doleris.
 
     Lietuviškosios knygos mecenatas prel. P. M. Juras knygelės “Kas žiūri ir nemato” autoriui rašo: “Priimkite mano nuoširdžiausius sveikinimus ir linkėjimus daugiau parašyti panašių veikalų kaip “Kas žiūri ir nemato”. Taip nuosekliai ir įtikinančiai parašyta, kad negalima atsigėrėti. Giliausios mintys išreikštos paprasčiausia kalba. Tikiu, jog šis veikalas daugeliui atvers akis ir suartins su Dievu.”
 
     Šią knygelę galima gauti “Laiškų Lietuviams” administracijoje. Kaina 1 doleris. Užsakant iškart ne mažiau kaip 10 egzempliorių — 25% nuolaidos.
 

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents. Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesi. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
Vinjetės VI. Vijeikio. N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.
 

KRYŽIUS

 
    Kur jo neužtinkame? Ant bažnyčios bokšto ir kalno viršūnėje, ant altoriaus ir virš stacijų paveikslo, šalia kelio ir sukrypusios grytelės kerčioje, puošniuose turtuolio rūmuose ir prie pamaldžios moterėlės nuolat varstomo rožančiaus, karaliaus vainike ir ant vyskupo krūtinės... O kapinių ir negalime kitaip įsivaizduoti, jei ne grupę akmeninių ir medinių kryžių arba tiesiog kryžių mišką.
 
    Mūsų laikų žmogus taip priprato prie kryžiaus, kad dažnai jo nė nepastebi. Pasitaiko kartais, kad koks nepaprastas, gražus, meniškas kryžius ir atkreipia jo dėmesį; tada jis stabtelia valandėlei, pasižiūri, pasigėri ir eina sau toliau. Netrūksta kryžiaus ir tarp jo gyvenamojo kambario papuošalų, bet retai kas į jį tepažiūri. Nebent pirmą kartą atsilankęs svečias, apžvelgęs kambario sienas, pagalvoja: matyt, jis yra ištikimas katalikas.
 
    Ne taip buvo senovėje. Pagoniui kryžius buvo baisiausios bausmės įrankis. Vien tik išgirdęs minint kryžių, jis sudrebėdavo, o jei turėdavo eiti pro tą vietą, kur būdavo kryžiuojami nusikaltėliai, nedrįsdavo nė pažvelgti į tą pusę, kad tik nereikėtų matyti žiaurios kančios vaizdo. Krikščioniui kryžius nuo pat pirmųjų krikščionybės laikų buvo išganymo simbolis. Pradžioje jis dar nerodė kryžiaus viešumoje ir savųjų tarpe apvilkdavo jį kitais ženklais (inkaru, Kristaus monograma). Aplinka dar buvo per daug persisunkusi nukryžiavimo bausmės, taikomos didžiausiems piktadariams, vaizdais. Bet kai krikščionybė galėjo džiaugtis pilna laisve, visur pasirodo kryžius kaip viešas išganymo ir pergalės ženklas. Nuo tada jis pradėjo kilti į bokštų smailumas ir kalnų viršūnes, nuo tada kryžius pradėjo reikšti visa, kas šventa ir krikščioniška. Tai buvo daroma per visus laikus iki mūsų dienų. Tai tebedaroma ir šiandien. Kokia ilga, graži ir gili tradicija!...
 
    Gyvename didelių pavojų laikais. Tarp kitų pavojų, nemažas pavojus yra ir tai kilniai tradicijai, pavojus, kad žmonės gali pamiršti religinius dalykus, pavojus, kad jie, matydami kryžių, gali nebežinoti, ką jis reiškia. Jau dabar daugelis žmonių, paskendę kasdieniniuose užsiėmimuose, gyvenimo rūpesčiuose ir pasaulio triukšme, neberanda laiko savo sielos reikalams. Kaip dažnai reikia, kad pats gyvenimas žmogui uždėtų kryžių, kad liga, nepasisekimas, nelaimės, vargas ar pažeminimai pradėtų jį slėgti, nes tik tada jis, pasijutęs vienišas ir tapęs panašesnis į Nukryžiuotąjį, atveria savo akis ir pamato, ką žmogui reiškia tikėjimo jėga ir kokia yra Kristaus kryžiaus vertė. Tada jis supranta kryžiaus skelbiamą “Dievo didybę ir išmintį” (1 Kor. 1, 24). Tada jaučia, kaip iš kryžiaus plaukia jėga, duodanti galios visa pakelti. Tada žino, ko norėjo tie, kurie visur statė kryžius.

Skaityti daugiau:

Tik Viena Bažnyčia

Brangusis Vincai!
 
      Tikra tiesa. Tremtis ir emigracija paskandino Jus nekatalikų jūroje. Ir jų tarpe pastebite tikinčių, Dievą mylinčių žmonių. Ne vienas jų bando išgauti iš Jūsų vieną kitą dalykėlį apie katalikų tikėjimą. Nė kiek nesistebiu, kai Jums kartais tenka išgyventi nemalonų akimirksnį, kai, būdamas praktikuojantis katalikas, nežinote ką atsakyti į nekatalikų klausimus. Nebuvote tam parengtas. Virš 80% katalikiškoje Lietuvoje, nesant pavojaus tikintiesiems užsikrėsti nekatalikų pažiūromis, nebuvo didelio reikalo skirti daug dėmesio kitų tikėjimų ir mūsojo skirtumams. Dabar kas kita! Ne tik kitatikiai pareikalaus Jus įrodyti savo tikėjimo pagrindus, bet ir pačiam turės kilti minčių, ar mes esame teisūs, laikydami save einant tikruoju keliu, o didžiąją daugumą žmonių klystant.
 
      Kitas didelis pavojus yra šis: pamažėle mūsų jaunimas susipažins, susidraugaus, o kiti net susimylės su nekatalikais. Jie tikrai susidurs su nemažomis sunkenybėmis, kylančiomis kaip tik iš mūsų tikėjimo, ir ne vienam pradės galvelė suktis, ims galvoti: “visi tikėjimai geri, todėl nesvarbu kaip tikėsi, svarbu kaip gyvensi”.
 
      Dėl šitų įvairių priežasčių yra gyvas reikalas dabar, dar pačioje mūsų santykių su nekatalikais pradžioje, ramiu, šaltu, nei meilės, nei kitų aistrų dar neaptemdytu protu išsiaiškinti savo, Katalikų Bažnyčios ir nekatalikų pozicijas Viešpaties santvarkoje.
 
      Įvairiausių nekatalikų sektų sektelių yra šimtai. Nėra nei vietos, nei reikalo gilintis į kiekvieną jų skyrium. Kuo tik jos nuo viena kitos besiskirtų, nuo Katalikų Bažnyčios visos skiriasi bent šiais pagrindiniais bruožais:
 
      1. Katalikai pripažįsta, jog Kristus pasauliui išganyti yra įkūręs vienų vieną, savo Bažnyčią, ir kad šalia jos niekur kitur nėra išganymo. (Kaip tą “šalia jos” suprasti, paaiškinsiu kitame laiške). Nekatalikai arba nepripažįsta jokios bažnyčios, ar laiko visas vienodai geras.
 
      2. Katalikai tiki, jog Kristus paskyrė Petrą (ir jo įpėdinius) regima savo Bažnyčios galva. Nekatalikai tai neigia.
 
      3. Katalikams Petras ir jo Bažnyčia, tikėjimo ir dorovės dalykuose, yra neklaidingi. Nekatalikai ir tai neigia.
 
      4. Pagal katalikus, Kristaus Bažnyčios konstitucija yra nepakeičiama. Šiandien ji turi būt tokia pat, kokia buvo apaštalų laikais. Nekatalikai tvirtina, kad ji esanti pasikeitusi ir jie esą atstatę pirmykštę jos formą.
 
      5. Katalikai yra įsitikinę, jog tik Romos Bažnyčioje yra visos Kristaus savo Bažnyčiai suteiktosios ypatybės. Nekatalikai tai laiko didele puikybe.
 
      6. Nekatalikams vienintelis tikėjimo šaltinis yra Šv. Raštas. Katalikų Bažnyčia pripažįsta ir Šv. Raštą ir Padavimą.
 
      7. Nekatalikai leidžia sau aiškinti Šv. Raštą kaip kas išmano, nepripažįsta jokio autoriteto, galinčio nurodyti, kaip ta ar kita jo vieta privalo būti suprantama. Katalikų Bažnyčia laiko save aukščiausiuoju autoritetu ir savo žodį lemiančiu.
 
      Yra ir kitų skirtumų, bet šitie yra visų skirtumų skirtumėlių šaltinis. Juos supratus, kiti gan lengvai išsiryškina. Todėl ir bandysiu paaiškinti Jums tik šituos esminius skirtumus.
 
      Kristus įkūrė vieną Bažnyčią
 
      “Esu giliai tikintis. Nuolat skaitau Šv. Raštą ir tikiu, kas ten parašyta. Tačiau randu jame gilių priešingumų Romos Katalikų Bažnyčiai. Dėl vietos stokos pasitenkinsiu iškelti tik du: R. Katalikų Bažnyčia skelbia įvairius tarpininkus tarp Dievo ir žmogaus. Pirmiausiai toks tarpininkas yra pati Bažnyčia su kunigais ir visa jų hierarchija. Toliau šimtai šventųjų su Marija priešakyje, kuri, šiais metais paskelbus naująją dogmą, sugretinama su Kristumi. Gi Šv. Rašte visur kaip raudonu siūlu baltame audekle įausta, kad vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus yra tik Jėzus Krislus. “Per nieką kitą nėra išganymo, nes neduota žmonėms kito vardo po dangumi, per kurį mes turėtume būti išgelbėti (Apd. 4, 12). “Aš esu durys. Kas per mane įeina, bus išganytas” (Jo. 10, 9). “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Nė vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane” (Jo. 14, 16).
 
      Štai, Vincai, tikrai rimto ir tiesos ieškančio mūsų bičiulio Prano laiško ištraukėlė. (Antrą jo minimą priešingumą paliesiu kada nors vėliau).

Skaityti daugiau:

ERŠKĖČIAI

Aleksandras Šatas
 
Ar žinote, erškėčiai dygūs,
Į smilkinius įsmigę,
Išsunkdami po lašą kraują 
Iš gęstančios gyvybės;
 
        Ar jaučiate, kaip miršta žemė, 
        Kaip tyliai blėsta pulsas...
        Į kokią prarają aptemę 
        Ir jūs drauge nupulsit?...
 
Kas vasarai parodys kelią,
Kai kelrodį užpūsit;
Kur suks lizdus pilki ereliai,
Kada kalnai ims griūti?...
 
        Ar vis dar tyčiosis bepročiai, 
        Po kryžiumi sustoję,
        Kai pasileis nuo saulės žemė 
        Nežinomon kelionėn?...
 
Nežinote, erškėčiai dygūs, 
Į smilkinius įsmigę, 
Nežinote, kad gęsta pulsas 
Visos, visos gyvybės !...
 

Teisė, Teisingumas ir Meilė

Reikia aukštesnių ir kilnesnių dėsnių — socialinio teisingumo ir meilės!
 
PIJUS XI
 
     Daugelis žmonių mano, kad jeigu jie tik žiūri savo teisių, nepakliūva policijai į nagus, nėra patraukiami kitų į teismą, tai jau yra visiškai “košer” — nesusitepę, teisūs artimo atžvilgiu. Jiems atrodo, kad užtenka laikytis šio dėsnio: savo nepaleisk, kito nenorėk! Išmetę elgetai ar labdaros tikslams kokį skatiką, jie jaučiasi visai padorūs krikščionys, įvykdę artimo meilės įsakymą. Pagaliau nekartą dabar tenka išgirsti: “Man išmaldos nereikia, aš tik noriu, kad būtų gerbiamos mano teisės!”
 
     Visi šaukiasi teisingumo: darbininkai, reikalaudami teisingo užmokesčio, tarnautojai — teisingos algos; savo teisių reikalauja žmona ir vyras, vaikai ir tėvai, darbininkai ir darbdaviai, neturtingieji ir turtuoliai. Ir toms teisėms saugoti yra prileista daugybė įstatymų, jų vykdymui prirašyta instrukcijų, pastatyta policija, pristeigta teismų, tribunolų ir teisės fakultetų. O vis dėlto tiek daug žmonių jaučiasi nuskriausti, apgauti ir pažeisti net pagrindinėse savo teisėse! Kur čia yra netvarka? Kodėl šioje srityje žmonijos taip mažai pažengta pirmyn? Kas reikėtų daryti?
 
Teisė ir sielos kultūra
 
     Galima ieškoti priežasčių įstatymų netobulume, teismų nerangume ar policijos nebudrume. Tačiau, tur būt, kiekvienas sutiks, jog tikroji priežastis glūdi giliau. Neužtenka įstatymais nustatyti teises ir griežtai žiūrėti jų vykdymo. Net vokiečiai, visur garsūs savo administraciniais gabumais bei paklusnumu įstatymams, ir drastiškiausiomis priemonėmis nepajėgė užgniaužti juodosios rinkos, spekuliacijos tiek nacių, tiek pokariniais laikais. Teisių vykdymui reikia šio to daugiau, reikia teisingumo dvasios, kuri iš vidaus skatintų mielai išpildyti artimui teisės pareigas. Moderniajam žmogui reikia įsigyti teisingumo dorybę -— reikia pastovaus valios palinkimo teikti kitam tai, kas yra jo, kas jam priklauso.
 
     Negyva įstatymo raidė ar kokia išorinė jėga žmogaus pakankamai nepaskatins laikytis teisingumo. Gudrus žmogus visada ras kelių apeiti įstatymams, prisidarys skylių pro juos prasmukti, išras priemonių policijai apgauti. Teisingumą gali įgyvendinti tik teisingumo dorybė. Ji palenkia patį teisės vykdytoją, pačią žmogaus valią noriai atlikti kitam teisines pareigas. Toks žmogus supranta ar bent nujaučia, kad kitas turi teisę ne dėl to, kad jis ką nors valdo ar gali jėga išreikalauti, bet kad jis turi moralinę galią, ko nors kaip savo reikalauti, ką nors kaip savo valdyti, turėti. Šią tiesą modernusis teisės filosofas J. Ihering taip išreiškia: “Turėti teisę reiškia, kad kas nors yra kaip tik mums”. Tai yra mums ar kitiems pačios prigimties, paties Kūrėjo kas nors skirta, kaip priemonė žmogaus tikslui siekti. Laisvai tai pripažindamas, žmogus įsigyja nuopelną Dievo ir žmonių akyse. Teisingumo darybę praktikuojąs žmogus nuolatos nusilenkia Dievo ir proto nustatytai tvarkai, nugalėdamas savimylos ir polinkių atkalbinėjimus. Tokiu būdu žmogaus valia tampa stipresnė, o pats žmogus vis dvasingesnis, visuomeniškesnis, geresnis.
 
     Teisingai skaičiuoti gali skaičiavimo mašinos, gatvėse judėjimą gali tvarkyti automatai, savo teisių gali sugebėt reikalauti kiekvienas žmogus, bet teisingumą tvarkyti ir įgyvendinti gali tik dorybingi žmonės. Tam jau reikia dvasinės kultūros! Mums reikėtų prisisteigti bent pradinių dvasinės ir dorinės kultūros “mokyklų” ir be reikiamo jos lygio neprileisti žmonių jokioms pareigoms...

Skaityti daugiau:

LIUTERIS IR ATLAIDAI

       Praėjusį kartą kalbėjome, kodėl Liuteris atsiskyrė nuo Katalikų Bažnyčios. Nagrinėjome priežastis, kurios kilo daugiau iš jo vidujinės dvasinės būklės. Bet vidujinių priežasčių, tur būt, būtų neužtekę, jeigu nebūtų prisidėjusios labai palankios išorinės aplinkybės. Renesansas ir Humanizmas žymiai pakeitė Viduramžių žmonijos dvasią. Viduramžiais žmonės buvo labai religingi, turėjo daug laiko melstis, mąstyti apie Dievą. Krikščioniškoji filosofija ir teologija žydėte žydėjo. Buvo sukurta filosofinė ir teologinė sistema, pavadinta “Scholastika”. Dievo garbei buvo statomos gražiausios katedros.

 
      Naujųjų Amžių pradžioje atrandamas Naujasis Pasaulis, šiandien vadinamas Amerika, su neribotais žemės plotais ir turtais; išrandama spaustuvė, kurios pagalba galima plačiai paskleisti idėjas, tiek geras, tiek ir blogas. Vienuolynuose atranda Homerą, Virgilijų, Ovidijų ir kitus senosios Graikijos ir Romos kultūros raštus, kuriuos per tiek šimtmečių vienuoliai perrašinėjo ir kurie svaigino naujųjų laikų žmogaus galvą bei žavėjo širdį. Pradėjo kasinėti senuosius griuvėsius ir Atėnuose, ir Korinte, ir Romoje. Kokių gražių pastatų ir šventyklų ten būta, kokių žavingų statulų atrasta !
 
      Be abejo, visa tai nevertė žmogaus persisunkti pagonija ir atšalti nuo krikščionybės, bet daugelis šios pagundos neišvengė ir tapo liberalai, labiau pamilę fizinį kūno grožį, negu sielos kilnumą ir šventumą. Liuteris ir Melanchtonas buvo humanistai. Renesanso popiežiai, be abejo, nebuvo pavyzdingi krikščioniškosios askezės ir šventumo atstovai. Dvasiškąja ir vienuolynai buvo gerokai palinkę į pasaulio malonumus, nutolę nuo dvasinio gyvenimo.
 
      Protestantai, kurių vardas pirmą kartą buvo išgirstas Speyer’io susirinkime 1529 m., atrado gerą dirvą. Šiandien mums gal yra nuostabu, kaip Liuteris galėjo laisvai skelbti iš universiteto katedrų ir iš bažnyčių sakyklų eretiškas idėjas, niekinti popiežių, vyskupus, savo ordino viršininkus, ir niekas jam nepasipriešino, niekas neuždraudė. Gal mums nesuprantama, kaip jis galėjo iš moterų vienuolynų būriais išvežti vienuoles. Visi šie faktai mums aiškiai kalba, kaip tais laikais buvo žlugusi religinė rimtis ir pasiaukojimo dvasia.
 
      Liuteris, pametęs savo vienuolišką pašaukimą, nelaikydamas vienuoliškų regulų ir kunigystės uždėtų pareigų, atrado daug ir kitų, panašių į save. Dar prisidėjo labai stiprus vokiečių nacionalizmas, kuriems nepatiko, kad italai per daug kišasi į vokiečių reikalus, tai kelias pasidarė visai atviras steigti “Vokiškąją Bažnyčią”. Atlaidų klausimas tai buvo tik paskutiniai trimito garsai priruoštai kovai.
 
Atlaidų klausimas Liuterio laikais
 
      Atlaidai Bažnyčios istorijoje išsivystė palaipsniui. Katalikų Bažnyčios pradžia buvo krauju nuplauta. Pats krikščionybės įsteigėjas Kristus mirė ant kryžiaus, pirmieji Jo sekėjai buvo akmenimis mušami, kryžiuojami, piktų žvėrių dantimis arenose draskomi, smaloje virinami ir kitokiais būdais žudomi. Todėl pirmykštė Bažnyčia buvo labai atsargi, priimdama naujus narius, nes bijojo, kad neišlaikys, neištvers, atkris nuo tikėjimo. Jei kuris nors Bažnyčios narys nusikalsdavo, buvo smarkiai baudžiamas.
 
      Bažnyčia gerai supranta, kas yra mirtina nuodėmė, kuria prarandame Dievą, savo Kūrėją ir drauge užsipelnome amžiną bausmę pragare. Kaltė (culpa) ir amžinoji bausmė (poena aeterna) yra atleidžiamos tik Atgailos Sakramente —  I š p a ž i n t y j e . Taigi, kaltės ir amžinosios bausmės atleidimas nieko bendra neturi su atlaidais (indulgentiae). Taip pat su atlaidais nieko bendra neturi nei išpažintyje kunigo užduota atgaila, nei kasdieninių nuodėmių atleidimas nuodėmei priešingais dorybės veiksmais. Atlaidai nepanaikina nei sunkių nei lengvų nuodėmių, bet tik padeda atsilyginti už laikinąsias bausmes.

Skaityti daugiau:

AUKLĖJIMAS, KINTANT GYVENIMO SĄLYGOMS

      Viena pagrindinių auklėjimo sąlygų yra pastovumas. Vienas auklėtojas, pastoviai jauną žmogų auklėdamas, gali geriau jį paveikti, negu keli, kits kitą pakeisdami ir kiekvienas savaip jį auklėdami. Taip pat ir vieno auklėtojo reikalavimai auklėtiniui turi būti pastovūs. Nepastovus ir nuotaikomis besivadovaująs auklėtojas kartais gali auklėjamajam daugiau pakenkti, negu padėti.
 
      Auklėjimui yra žalingas ir gyvenamosios vietos nepastovumas. Pedagogams yra žinoma, kad vaikų auklėjimas nemažai nukenčia, jei šeima dėl kurių nors priežasčių turi dažnai keisti savo gyvenamąją vietą. Juk ir suaugęs žmogus, ilgiau kur begyvendamas, apsipranta su savo gyvenama vieta, tarsi su ja suauga: ji tampa jam artima, sava, miela. Dar labiau su savo gyvenama vieta suauga jaunas žmogus, augdamas ir bręsdamas. Jis išmoksta ją branginti, nesąmoningai pasisavindamas savo aplinkos papročius bei vertybes. Jis ima vertinti tai, kas jų apylinkėje labiausiai vertinama, gerbti tai, kas kitų gerbiama. Jis čia susipažįsta su vietos autoritetais, supranta jų reikšmę ir jais pradeda sekti. Taip vienoje apylinkėje begyvendamas, augdamas ir bręsdamas, vaikas, paauglys ir jaunuolis įauga į jos papročius, pasisavina bei susidaro sau vertybių sistemą ir moralinius dėsnius. Pastoviai vienoje vietoje gyvendamas, jis geriau supranta ir savo aplinkos neigiamumus ir, laikydamasis savo aplinkos nuotaikų, jų vengia.
 
      Iškeldamas pastovumo reikalą, čia noriu priminti, kokių nuostolių atnešė gyvenamosios vietos nepastovumas ir kokie pavojai gresia auklėjimui to lietuviško jaunimo, kuris auga, gyvendamas klajoklių gyvenimą, kuris praleido dešimtis mokytojų, turėjo išmokt praeiti pro visus svetimųjų tikrinimus ir kovoti už savo egzistenciją prieš visus pasikėsinimus bei skurdą. Tremtinių jaunimas jau nuo karo pradžios daug matė, daug patyrė, daug pergyveno. Pervažiavo daugybę vietų, gyveno įvairiausioje aplinkoje. Bet su jokia vietove pastoviau nesusigyveno, jokių vertybių ten nepasisavino.
 
      Keletą metų teko praleisti Vokietijoje ar kituose aplinkiniuose kraštuose. Taigi, teko gyventi labai aukštos kultūros kraštuose ir darbščių bei kruopščių žmonių tarpe. Bet labai maža kas tesidomėjo tos aukštosios kultūros reiškiniais, dar mažiau kas jais susižavėjo ir niekas nepasimokė gerųjų tų kraštų gyvenimo savybių : darbštumo, tvarkingumo, susiklausymo, sugebėjimo organizuotis. Niekuo nesidomėta, nesistengta tai pažinti ir pasisavinti, nes į viską buvo žiūrima, kaip į mums svetima, laikina, praeinama.
 
      Nepalankias auklėjimui sąlygas sudaro ir įvairių tautybių susimaišymas. Gyvendami tremtinių stovyklose patyrėme, kad įvairių tautybių ir įvairių papročių jaunimo mišrumas auklėjimui neišeina į gera. Vienos tautybės jaunimas maža ką gera iš kitos tautybės jaunimo tepasisavina, bet daug lengviau jis pasisavina tai, kas kituose yra neigiama. Kurios nors tautybės žmonių laisvesni papročiai tuoj pasisavinami, bet varžomasi kitus sekti tuose dalykuose, kurie morališkai yra vertingi.
 
      Dėl visa to, gyvenant tremtyje, pedagogiškai daug pralaimėta. Gyvenimo nepastovumas ir masinis susikimšimas bei susimaišymas nuvertino patį auklėjimą. Pasikeitė tėvų ir vaikų santykiai, sumažėjo šeimos ir mokyklos įtaka ir organizacijų vaidmuo, o labai padidėjo draugų arba tiesiog masės įtaka. Auklėtinis labiau atsipalaidavo nuo tiesioginių auklėtojų įtakos, ir jam pasidarė vis mažiau beįdomios auklėjamosios  v e r t y b ė s.  Mokslas, išsiauklėjimas, apsiskaitymas, tvirtas charakteris, religija, moralinė asmenybė — jam pasidarė nebeįdomūs dalykai, siekiami tik iš tradicijos ar prievartos ir tik tiek, kiek būtina — iki neryškaus vidutiniškumo. Taip per trumpą laiką nutolta nuo Lietuvoje buvusių auklėjimo tradicijų ir ten vyravusios pedagoginės dvasios. Pedagogišku požiūriu — tai didelis nuostolis.

Skaityti daugiau:

Tik Vieną Kartą Ją Sutikau...

Gerbiamoji Ponia!

 
      To vienintelio karto, kai Jūs buvote pas mane, nepažįstamą, pravažiuojantį kunigą užėjusi, nors jau daug laiko praėjo, dar neužmiršau. Mano pasąmonėj retkarčiais iškyla Tamstos susirūpinęs, truput liūdesiu nudažytas jaunas veidas, kuris tada taip puikiai derinos prie bendro rudens fono — prie pageltusių beržų, už lango bebarstančių savo lapelius.
 
      Iš Jūsų širdies plaukė tylus, bet gilus skundas, kuriame jungės tremties ir šeimos vargai. Tris valandas tada mudu dalijomės mintimis, kartais įeidami į tikras diskusijas. Jūs vis tvirtinot, kad besireiškiančiai Jumyse naujai gyvybei geriau neleisti išvysti pasaulio šviesos: bastymasis svetimuose kraštuose ir neaiški ateitis nežadanti nieko gero; kad žmogaus iš viso gimdyti neapsimoka, nes pasaulyje jis neapkenčiamas ir žudomas.
 
      Aš stengiausi atkreipti Jūsų dėmesį į tokių sprendimų neteisingumą: žmogus gimdomas ne žemės vargui, bet dangaus laimei. Tai yra didžiausia motinos garbė — jos dalyvavimas dieviškųjų Tvėrėjo planų vykdyme; kad būti motina — kilniausias tarnavimas Dievui; kad vaikučiai nušviečia moters pasaulį nauja šviesa ir širdį pripildo nauja meilės šilima; kad Dievas savo apvaizda neapleidžia tų, kurie rūpinasi vykdyti Jo valią; kad Jis dažnai atima palaimą iš tų, kurie pražudo Jo sutvertas, mylimas sielas.
 
      Kadangi antgamtiniai motyvai Jūsų neveikė — atrodė, kad jie visai Jums svetimi — apeliavau į Jūsų pačios interesus: aiškinau, kaip motinoms, prieštaraujančioms motiniškumui, keršija pati prigimtis. Jūs nenorėjot tikėti tada mano tvirtinimams, kad motinų, sunaikinusių savo meilės vaisių, sąžinė nerimsta visą gyvenimą; kad kartais ją užpuola didelis nusivylimas, apninka atšalimas tikėjime; kad dažniausiai dėl to ji atsitolina nuo Dievo. Jūs netikėjot. Jūs atsisveikinot tardama: “Matau, kad kunigai, lygiai kaip ir visi vyrai, moterų nesupranta...” Jūsų balsas skambėjo dar liūdniau, o veidas atrodė dar panašesnis į mirtin bežiangiantį rudenį.
 
      Prislėgta nuotaika išleidau Jus. Atrodė, lyg kapuosna Jūsų meilę lydėčiau. Gailiuosi, kad anuomet neturėjau šiame laiške patiekiamo realaus, ne išgalvoto, atsitikimo, kurį savo dienoraštyje pasakoja senoji Elzė Burger (apie ją plačiau pirmame “L. L.” numeryje, jaunimo skyriuje). Tikiuosi, kad jis būtų sulaikęs Jus nuo lemiančio žingsnio. Dieve duok, kad jis bent sukliudytų toliau eiti anuomet pradėtu keliu.
 
Priėjo liepto galą .. .
 
      Mūsų mažoji ligoninė, įsteigta prieš dešimtį metų, yra vedama vienuolių seselių. Neseniai ten paruošė atskirą dviejų kambarių lovą gimdyvėms. Gyvas reikalas prispyrė. Nors karo pramonė miestelin sutraukė daug darbininkų, nuo 1914 metų naujų butų nebuvo pastatyta. Namuose kimšte prikimšta žmonių — šeima gyvena viename kambaryje; kartais net su nuomininkais. Todėl namieje jau sunku rasti atskirą patalpą teikti gimdymo pagelbą. Bet mano profesijai tai nekenkia: ir į ligoninę visuomet esu šaukiama prie gimdymų.
 
      Vieną naktį buvau skubiai seserų iškviesta. Daktarą Wille dažnai išsiveža pas ligonis ūkininkai, ir jį retai tegalima rasti namieje. Dėl to vėl reikia grįžti į senus laikus, kai priėmėjos šaukdavosi visi ligoniai. Turėjau kadais ir aš prie šio senųjų ūkininkų papročio prisitaikyti. Jie gydytojo nesišaukdavo, ligi aš jų neįtikindavau, kad tai neišvengiama. Toks žmonių kreipimasis man prie širdies: pirmąją pagelbą suteikti visokiais atvejais esu išmokusi ilgoje savo praktikoje.
 
      Miestelio smuklės šeimininkė atvežta ligoninėn. Temperatūra aukšta; pusiau be sąmonės. Kliedi ir kraujuoja. “Tai moteriškos bėdos”, — sako vyresnioji. Darbuojamės tik su ja. Seserims regula draudžia asistuoti prie gimdymų. Deja, tokie “moteriški dalykai”, kaip šis, šiandien atsitinka dažnai. Bendra ligonės padėtis rodo sunkias komplikacijas. Tokios temperatūros nebūna be priežasties. Galvoju ir ieškau išeities.

Skaityti daugiau:

UŽ KOKIŲ VYRŲ MERGAITĖS NETURĖTŲ TEKĖTI?

Už gero vyro, kaip už mūro; 
už blogo, kaip už kelmo.
 
Lietuvių priežodis.
 
    Neseniai Amerikos naujokų komisijos nepriėmė į kariuomenę apie tris šimtus tūkstančių vyrų, nes po šioj šaly nustatyto “mental test” — protinio patikrinimo pamatė, kad tie vyrai yra protiniai nesubrendę, nenormalūs, todėl kariuomenei netinkami. Šia proga gali kilti klausimas, ar nevertėtų vartoti tokį “test”, tokį dvasinio sugebėjimo patikrinimą tiems, kurie ruošiasi į moterystę. Manytume, kad dar svarbiau parinkti gerus vyrus moterystei, negu kariuomenei. Kartą labai inteligentiška ir išmintinga ponia pasakė, kad vyrui yra lengviau suvaldyti kariuomenės pulką, negu tvarkyti savo šeimą. Kol dar mes jokių valdžios nustatytų formulių šiam patikrinimui neturime, gali pačios mergaitės stengtis ištirti vyrus, kurie prašo jų rankos. Čia paminėsime keletą rūšių tokių vyrų, kurie moterystei netinka.
 
    1. Netekėk už vyro, jau peršokusio trisdešimtuosius amžiaus metus. Patarlė sako: “Kas 30 metų dar nevedęs ir 40 metų neturtingas, tas ir mirs, neturėdamas nei žmonos nei pinigų”. Dėl ko jis taip ilgai laukė? Pagrindinis jo pasiteisinimas paprastai bus: “Neradau tinkamos mergaitės. Jos visos yra nerimtos, tuščios, pliuškės.” Kiekvienam suprantama, kad yra labai daug gerų mergaičių. Jeigu jis iki 30 metų nesugebėjo susirasti tinkamos, reiškia, kad jis pats netinka moterystei.
 
    2. Yra netinkamas moterystei toks vyras, kurs mano, kad jo profesija yra svarbiau, negu moterystė. Toks vyras yra visados užsiėmęs įvairiausiais reikalais, jis niekados neturi laiko. Jis neturi laiko nei draugauti su mergaitėmis. Be abejo, jis bus per daug užsiėmęs ir po vedybų, jis neturės laiko nei savo žmonai nei vaikams. Tokie vyrai gali būti labai geri profesionalai, bet nebus geri šeimos tėvai. Jų žmonos tampa arba šventosios kankinės arba neištikimos moterystėje. Juk visuomet pasitaiko tokių vyrų, kurie tokiai nuskriaustai, savo vyro apleistai moteriškei parodo daugiau atidos ir meilės, negu jos vyras. Toks vyras gal atrodys labai geras, gal jis gyvens tarp dangaus ir savo biznio, bet jo žmona gyvens tarp dangaus ir pragaro.
 
    3. Moterystei pavojingi yra vyrai, kurie perdaug dažnai kalba apie savo motiną. Aišku, kad kiekvienas gerai išauklėtas sūnus turi mylėti savo motiną. Bet yra tam tikra vyrų rūšis, kurie myli savo motinas kažkaip kitaip, negu kiti. Jiems motina yra viskas, kitos moterys visai nerūpi. Tokie vyrai, pagal psichoanalizę, turi “Edipus Complex”. Šis reiškinys dažniausiai pasitaiko tose šeimose, kuriose motina tapo labai anksti našlė, arba vyras yra girtuoklis, netikintis, priklausąs prie bedieviškų partijų. Tada motina stengiasi visokiais būdais atitraukti vaikus nuo blogos tėvo įtakos, ir ji vaikams tampa viskas. Taip pat jeigu vyras yra nesumanus, lepšis, jo pradeda nevertinti nei žmona nei vaikai. Motina visą savo meilę nukreipia į vaikus, o vaikai labai prisiriša prie motinos. Jeigu šeimoje nėra mergaičių, bet tik berniukai, tada jie taip prilimpa prie motinos, kad visiškai nesidomi kitomis moterimis. Ypatingai jei motinos yra labai inteligentiškos, gabios, sumanios, malonios išvaizdos, jos taip pavergia sūnus, kad jie sunkiai gali atrasti kitą moterį, kuri prilygtų jų motinai, kurią jie galėtų mylėti ir gerbti. Tokie vyrai neturi progos priprasti prie kitų mergaičių, jų jausmai nuskursta, tampa neromantiški, sausi ir kartais nesocialūs — nesijaučia laimingi draugijose, todėl jų vengia. Jie vengia mergaičių, neišmoksta šokti, nežino ką ir kaip su mergaitėmis kalbėti, kaip su jomis elgtis. Kai kurie mano, kad tai yra didelė dorybė.
 
    Jeigu tokie vyrai veda, šeima gali būti labai nelaiminga, ypač jeigu ves Hollywood tipo moterį. Tokios moterystės paprastai anksčiau ar vėliau sudūžta, prieinama prie skyrybų. Vyras renkasi kitą. O kadangi negali susijungti Katalikų Bažnyčioje, eina pas protestantus arba tuokiasi civiliniai. Kitiems dažnai būna nesuprantama, kaip toks rimtas vyras, iš geros katalikiškos šeimos, parapijos pažiba, kunigų pasididžiavimas, taip toli galėjo nueiti.

Skaityti daugiau:

LIETUVIAI IR GIRTAVIMAS

Gerbiamas Redaktoriau,
 
      “Laiškai Lietuviams” man yra didelis malonumas ir paguoda. Kiekvienas numeris įrodo, kad turime nepaprastai gerų dvasios vadų, kurie su didžiausiu rūpestingumu, nuoširdumu ir meile stengiasi mums padėti išspręsti visus sunkiuosius ir kebliuosius dvasinius klausimus mūsų erškėčiuotame tremties kelyje. Kadangi Jūs skatinate kreiptis į Redakciją su visokiais klausimais, tai ir aš drįstu į Jus kreiptis, prašydama paaiškinimo žemiau išdėstytu klausimu.
 
      Norėčiau žinoti, kaip Katalikų Bažnyčia žiūri į girtuokliavimą. Ar girtuokliavimas yra sunki nuodėmė? Ar girtuoklis — alkoholikas yra skaitomas sąmoningu žmogumi ar ne? Juk girtuoklis prageria ne tik savo pinigus, bet ir protą bei valią. Pasigėręs padaro visokių kvailybių ir didžiausių nusikaltimų. Girtuoklių vaikai dažniausiai būna nenormalūs, turintieji silpną valią, palinkimą gerti, paleistuvauti, vogti, meluoti. Nemaža pasitaiko ir silpnapročių, isterikų, epileptikų. Tad ar girtuoklis gali būti laikomas pilno proto, sąmoningu žmogumi?
 
      Manyčiau, kad su girtuokliu dar blogiau, negu su bepročiu. Beprotį galima uždaryti į bepročių namus, o girtuokliams specialių namų nėra. Kai jis yra negirtas, reikia su juo skaitytis, kaip su pilno proto žmogumi: šeima turi jo klausyti, juo tikėti, jo autoritetą gerbti. O už poros valandų štai tas pats žmogus jau yra bevalis, apsvaigęs, beprotis sutvėrimas, kurio negalima prilyginti net prie tvarkingo normalaus gyvulio.
 
      Kodėl taip mažai yra kovojama su šia blogybe? Kodėl taip retai tegali išgirsti kokį nors protesto žodį ar paaiškinimą šiuo reikalu?
 
      Atvykusi į Ameriką ir susipažinusi su turtingu žmonių gyvenimu, su gerais uždarbiais ir galimumais pasiekti gerbūvį stebėjausi, kodėl toks mažas lietuvių procentas, palyginant su kitų tautybių ateiviais, pasiekė aukštesnio mokslo ir geresnio gyvenimo. Prieš kokią keturiasdešimt metų atvykę į Ameriką neturtingi, bemoksliai Lietuvos žydai, žiūrėk, jau turi dideles dirbtuves, įmones, jų vaikai išėję aukštuosius mokslus: daktarai, advokatai, inžinieriai. O tuo pačiu metu atvykę lietuviai, jeigu jau turi vieną kitą namuką ir automobilį, tai labai gerai. Bet dažniausiai jie ir jų vaikai dar tebetūno fabrikuose, kaip paprasti darbininkai.
 
      Pagyvenus čia kiek ilgiau, pradeda ryškėti šio skirtumo priežastys. Dauguma lietuvių yra paskendę girtuoklystėje: ką uždirba, tą ir prageria. Geria ne tik vyrai, bet ir moterys. Pratina net ir mažus vaikus. Kartais 14-15 metų paaugliai jau pradeda lankytis smuklėse. Kitos tautos, ypatingai žydai, taip nepasiduoda girtuokliavimui. Kaip galima tai išaiškinti?
 
Jus gerbianti O. I.
 
Gerbiamoji Ponia,
 
      Jūsų laiške yra įdomių minčių, kurias būtų galima suvesti į du klausimu: 1. ar pasigerti yra nuodėmė, 2. dėl ko lietuviai taip girtuokliauja.
 
Ar pasigerti yra nuodėmė?
 
      Klausiate, kaip Bažnyčia žiūri į girtuokliavimą, ar jį laiko nuodėme. Be abejo. Pasigerti yra viena iš septynių didžiųjų nuodėmių. Moralistai sako, kad pasigėrimas tada yra sunki nuodėmė, kai pasigeri tiek, jog visiškai netenki proto. Kad tai turi būti sunki nuodėmė, gana lengva suprasti. Žmogus, laisvai atimdamas sau protą, labai pažemina savo žmogišką prigimtį, tampa panašiu į gyvulį. Taip pat išstato save pavojun visokiems blogiems darbams: žmogžudystėms, paleistuvystėms, biauriausiems keiksmams.
 
      Iki proto netekimo pasigėręs žmogus, be abejo, negali būti laikomas sąmoningu. Beprotis, nesąmoningas žmogus negali būti atsakingas už savo veiksmus, jis negali padaryti jokios nuodėmės. Žmogus nusideda tik tada, kai žino ir supranta, ką daro. Beprotis nežino, ką daro. Gal kai kam čia galėtų pirštis išvada, kad apsimoka pasigerti iki proto praradimo, nes tada esi tikras, kad nepadarysi jokios nuodėmės. Vis dėlto drauge kiekvienas supranta, kad tai negali būti tiesa. Negalimas dalykas, kad net ir blogiausi girtuoklio veiksmai, kaip pav. žmogžudystės, galėtų būti morališkai visai nekalti. Kur nors čia turi būti netvarka. Taip, netvarka yra tada, kai žmogus laisvai atima sau protą, kai pasigeria. Todėl jis yra daugiau ar mažiau atsakingas ir už savo būsimus veiksmus, nes juos galėjo pramatyti. Jis žinojo, kad pasigėręs galės visokių kvailybių ir visokių nemorališkų veiksmų pridaryti. Taigi, tokio žmogaus pagrindinė kaltė yra ne tada, kai jis tą blogą veiksmą atlieka, bet tada, kai laisvai šiam pavojui save išstato, t. y., kai pasigeria.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

SEKTINAS KLEBONO PAVYZDYS

      Šiais metais “Laiškams Lietuviams” padidėjus ir pagražinus išvaizdą, skaitytojai dar labiau jais džiaugiasi. Rašydami mums laiškus, nesigaili pagyrimų. Be abejo, gražiausiai ne tik žodžiu, bet ir darbu juos įvertino Didžiai Gerbiamas Kun. Dr. L. J. Mendelis, Baltimorės Šv. Alfonso parapijos Klebonas. Jis užsakė “Laiškus Lietuviams”, pats apmokėdamas prenumeratą, visiems savo parapijiečiams. Iš viso atsiuntė 461 adresą. Tiek yra šeimų jo parapijoje.

      Savo laiške rašė ir apie motyvus, kurie jį paskatino šiam darbui. Gerb. Klebono nuomone, “Laiškai Lietuviams” yra geriausias klebonų padėjėjas. Yra neįmanoma iš sakyklos mokyti parapijiečius visų dalykų, kuriuos jie būtinai turėtų žinoti. Sekmadieninių pamokslėlių, be abejo, nepakanka. Taip pat ne visi ir į bažnyčią ateina. Taigi, klebonui, norinčiam rūpintis visais savo parapijiečiais ir padėti jiems visuose reikaluose, geriausiai gali pagelbėti tinkama katalikiška spauda. Gerb. Klebonas mano, kad “Laiškai Lietuviams” yra geriausias šiam tikslui pritaikytas laikraštis.

     Jis užsakė “L. L.” visiems ir tremtiniams ir vietiniams. Sako, kad vietiniams gal kartais kalba nebus visai suprantama, bet juk jie turi pratintis. Jiems dabar kaip tik yra gera proga išmokti grynos lietuvių kalbos. Gerb. Klebonas mano, kad “L. L.” jo parapijiečiams bus ne mažiau naudingi už misijas. Todėl jis prižada ir Šv. Mišiose prašyti Dievą, kad Jis palaimintų šitą jo žygį ir kad “L. L.” atneštų visiems parapijiečiams pageidaujamų vaisių.

      “L. L.” Redakcija ir Administracija už tokį kilnų Gerb. Klebono darbą taip pat negali tinkamiau atsilyginti, kaip prašydama Visagalį Šv. Mišiose, kad Jis palaimintų Baltimorės parapiją ir jos kleboną.

Skaityti daugiau: