Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Viršelis, turinys, metrika

T U R I N Y S
 
 
Atsiųsta paminėti
 
     Stasys Yla. Žmonės ir Žvėrys Dievų Miške. Kaceto pergyvenimai. 1951 m. 555 pusl. Kaina 5 dol. Galima gauti leidykloj : Immaculata Press, R.F.D. 2, Putnam, Conn.
 
     Jonas Aistis. Sesuo Buitis. Poezija. 1951 m., 48 psl. Kaina 1 dol. Išleista prel. Pr. Juro lėšomis. Gaunama: J. Aistis, 48 Green St., Putnam, Conn.
 
     Pulgis Andriušis. Sudiev, Kvietkeli! Apysaka. 181 psl., 1951 m. Išleido “Australijos Lietuvis”. Kaina 1,50 dol. Knyga gaunama: Mr. V. Sulaitis, 4544 S. California Avė., Chicago, 111.

Skaityti daugiau:

MŪSŲ LINIJA

 
Gerbiamieji Skaitytojai,
 
      “Laiškai Lietuviams” žengia į trečiuosius metus pastorėję ir pasipuošę viršeliais. Skaitytojai jau seniai to pageidavo. Tiesa, buvo vienas kitas, kurs viršelių nenorėjo. Sako, kad “L. L.” turi būti tikri laiškai. Jei uždėsi viršelius, jie praras savo laiškų charakterį ir taps toks žurnalas, kaip ir daugelis kitų. Gal čia ir yra kiek tiesos, bet manome, kad svarbiau turinys, o ne išviršinė išvaizda. “L. L.” ir toliau stengsis būti tikri laiškai, rašomi kiekvienam lietuviui, atvirai ir nuoširdžiai, padedant išrišti religines, moralines ir kitas su jomis susijusias problemas. Žinome, kad skaitytojams patinka ne sausi, abstraktūs išvedžiojimai, bet gyvenimiškos, tiesiai į širdį einančios mintys. Šis kelias mūsų buvo pasirinktas pačioje pradžioje, ir stengsimės, kiek galėsime, nuo jo nenukrypti. Viršeliai, manome, nekenks. Jie bus lyg vokas, kuriame laiškas yra siunčiamas.
 
      “L. L.” yra skiriami visiems lietuviams, o ne kuriai atskirai klasei ar luomui, todėl ir juose gvildenami klausimai yra įvairūs. Savaime suprantama, kad ne kiekvienas straipsnis kiekvienam skaitytojui bus lygiai įdomus ir lygiai naudingas. Pav., vienuolė gal nedaug sau naudos atras skyriuje “Prie šeimos židinio” ; žilagalviui senukui gal nebus įdomios “Jaunimo paslaptys”; profesoriui kai kurie straipsniai atrodys perdaug paprasti, o nedaug mokslo teišėjusiam — kai kurie gal ir per aukšti. Todėl, kiek bus galima, stengsimės duoti įvairiausių straipsnių, kad kiekvienas galėtų pasirinkti, kas jam naudingiau ir įdomiau.
 
      Turinys galės įdomėti ir įvairėti tada, kai turėsime didesnį ir įvairesnį bendradarbių būrelį. Redakcijai dažnai rašo kunigai, daktarai, profesoriai, nesigailėdami pagyrimų ir padrąsinimų mūsų darbui. Už tai esame dėkingi, bet iš jų laukiame dar daugiau. Laukiame straipsnių. Jeigu ir toliau į “L. L.” terašys tik pora ar trejetas jėzuitų, jie greitai išsisems, naujumo ir įvairumo jų straipsniuose nebus. Todėl labai nuoširdžiai prašome mūsų rašytojus, poetus, visuomenininkus, auklėtojus bei teologus bendradarbiauti. Dėl temų netenka varžytis ir sukti galvos — kuo jos bus įvairesnės, tuo geriau. Mums yra reikalingi ne tik religiniai ir moraliniai straipsniai, bet būtų labai naudingi ir kitų sričių klausimai, turį šiokį ar tokį ryšį su religija ir morale. Pasigendame ir dailiosios literatūros, ypač religinių novelių. Taigi, dirva visiems talentams yra plati. Be abejo, kiekvienas pirmoj eilėj dirba iš idealizmo, norėdamas padėti savo broliams lietuviams, bet nebūsime Jūsų darbo išnaudotojai ir mokėsime bent kuklų honorarą. Už straipsnius — nuo vieno iki dviejų dolerių už spausdintą laikraščio puslapį, o už eilėraščius — nuo 10 iki 20 centų už eilutę.

Skaityti daugiau:

ATEINI VĖL TU

P. ORINTAITĖ
Ar tai pasaka padangių mėlio lakštuos?
Ar tai rožių kvapo virpesys saldus?
O mūs širdys kaip paukštelio sparnas plasta,
Kad eini ir ateini vėl Tu!
 
            Ilgai mes glūdėjom nuodėmėj Gomoros, 
            Mirkom kaip peniukšliai žemės purvuose, 
            Plėšėm lelijas nuo tavojo altoriaus —
            Ar nė lašo švento nėr jau mumyse?
 
Štai, nugirdom tavo kojų žingsnį,
Kurs ateina per siautimą jūrų, per marias,
Lyg žolelė pakelėj mūs sielos linksta,
Kol versmių šaltinį gaivumas atras...
 
            Tu pagirdysi mūs širdis Dievo vynais 
            Ir nuprausi veidą vėl rasa skaidria,
            Ir pasilgsim mes tos dangiškos tėvynės,
            Kur negęsta šviesuma nė vakare...
 
Tad ateik su mum pabūti žemėj,
Verkti kūdikiu ir juoktis jaunuoliu,
Ir pajusti buitį mūsų taip neramią,
Ir praeiti velnio gundymų keliu...
 
            O kai perėjęs tą sopulingą dalią,
            Išdaviko skundimu numirsi kančioje,
            Tu atjausi mūsų nuopuolius ir mūs negalią
            — Ak, palūžta čia kad ir balčiausia lelija!
 
O tos žemiškos tavų kančių kelionės 
Likę pėdsakai mum rožėmis gyvom žydės...
Tavo pėdsakais kentėdami čia eina žmonės
— Pagailėk ir Tu mūs kruvinos, silpnos širdies...
 

KAS VERČIA AMERIKONĖTI?

     Šitą straipsnį spausdiname ne tuštiems ginčams kelti, ne ką nors pasmerkti, o vien tik tiesai iškelti. “Laiškų Lietuviams” leidėjų vienintelis ir viską nusveriąs tikslas yra didesnė Dievo garbė bei sielų labas. Ta Dievo garbė ir sielų labas įpareigoja mus aiškiai pasisakyti.
 
Redakcija.
 
     Niekam ne paslaptis, jog lietuviškojoje Amerikos visuomenėje rungiasi dvi srovės. Viena veržiasi kuo greičiau “prisitaikyti vietos sąlygoms” arba “su-amerikonėti”. Kita, priešinga, spiriasi likti lietuviška. Dar yra gerokas nuošimtis nesusivokiančių, su kuria srove plaukti ir bijančių atvirai išeiti su bet katra. Ir viena ir antra srovė remiasi tam tikrais principais. Šio rašinio uždavinys yra “sine ira et studio” panagrinėti, kokie principai, kokie veiksniai galėtų versti mus, lietuvius, šitame krašte protingai ir nenusižengiant savo sąžinei “suamerikonėti”, ar pasilikti aiškiais lietuviais. Aišku, tas tiks ir kitų kraštų tai pačiai probemai spręsti.
 
Suamerikonėjimas
 
     Pirmiausia išsiaiškintinas pats žodis “suamerikonėti”. Pastebėta, jog jis ne visų vienaip yra vartojamas.
 
     Vieni supranta, jog “suamerikonėti” reiškia pripažinti J.A.V. konstituciją ir visus teisėtus jos įstatymus; išmokti valstybės kalbą ir ją vartoti viešajame valstybiniame ir visuomenės gyvenime; susipažinti su šio krašto istorija, kultūra, civilizacija, technika; jas pripažinti ir vertinti; nuoširdžiai darbuotis ir tuo prisidėti Amerikos kultūrai ir gerovei pakelti; vengti ir žodžių ir veiksmų, galinčių pakenkti Amerikos laisvei, gerovei ir garbei; reikalui ištikus, net ginklu rankoje ginti Amerikos laisvę.
 
     Taip “suamerikonėti” reikia, be abejo, kiekvienam sveikai protaujančiam ateiviui. Tai yra ne tik valstybinės pareigos, bet ir savigarbos reikalas. Tai viešai ir aiškiai pripažino šviesų jų lietuvių patrijotų raštas Clevelando angliška-jai visuomenei. Malonu pažymėti, jog iki šiol nė viena atsakinga Amerikos valdžios ar visuomenės įstaiga, nė vienas rimtas laikraštis, nei paskiri įtakingi asmenys nėra apkaltinę naujųjų lietuvių ateivių nusikaltimu šitaip suprastam “amerikonizmui”. Priešingai, įvairiomis progomis buvo pripažinta ir pasidžiaugta gražiu ir darniu mūsų tautiečių įsijungimu į šio krašto ekonominį ir visuomeninį bei valstybinį gyvenimą.
 
     Su nelietuvių kilmės amerikiečiais mūsų ateiviai daugiausiai susiduria darbovietėse, mokyklose ir valdžios įstaigose. Visur jų santykiai yra geri.
 
     Daugelis įmonių mieliau samdo lietuvius ateivius, negu senuosius, unijų raudonųjų vadukų komandiruojamus amerikiečius. Mat, darbdaviai netruko patėmyti didesnį ateivių darbštumą, sąžiningumą, tvarkingumą ir sumanumą. Jau pasirodo ir jų įnašas į ekonominį šio krašto gyvenimą. Per porą trejetą metų ima įsigyti savo namus, organizuoja biznius, statybos ir kitas bendroves. Ir tokių skaičius auga kas metai.
 
     Ateivių jaunimas, tiek viešose tiek nelietuvių parapijinėse mokyklose, yra mėgiamas ir gerbiamas ir neretai statomas pavyzdžiu amerikoniukams. Nepaisant pirmųjų metų sunkenybių su anglų kalba, daug jų atsidūrė pirmųjų mokinių tarpe. Ir suaugusieji ateiviai uoliai mokosi anglų kalbos. Jie supranta, jog būtų negarbinga ir nenaudinga nemokėti kalbos tos šalies, kur jiems teks, jei ne visada, tai gana ilgai gyventi. Jiems yra aišku, kad keleto kalbų mokėjimas yra didelis turtas.
 
     Domisi naujieji ateiviai ir Amerikos kultūriniu gyvenimu. Lanko muziejus, operas, teatrus, koncertus; kalbos pramokę, griebiasi literatūros, žurnalų ir laikraščių, kuo daugybė čia gimusių ir augusių negali pasigirti.
 
     Dar nebuvo pastebėta, kad nors vienas lietuvis vaikinas iš ateivių būtų atsisakęs eiti Amerikos kariuomenėn, nors įstatymai leidžia jam atsisakyti. Nemaža jų išėjo savanoriai.
 
     Visa tai yra aiškus ženklas, kad naujieji ateiviai yra gana “prisitaikę” naujosioms gyvenimo sąlygoms, yra gana “su-amerikonėję” ta prasme, kaip aukščiau tas žodis buvo aptartas.
 
Ir toks “suamerikonėjimas”
 
     Bet yra ir kitaip suprantančių “sua-merikonėjimą” bei pirmuoju nepatenkintų. Jiems atrodo, jog Amerikoje apsigyvenus, būtinai reikia tuojau pat užmiršti savo tėvų bei protėvių prakaitu ir krauju aplaistytą žemę; nebesirūpinti, nesijaudinti dėl tūkstančiais žudomų ir kalinamų brolių bei sesių ir nesistengti padėti jiems atgauti laisvę; kuo greičiausiai mesti savo gimtąją kalbą: namie ir lietuvių įkurtose bei išlaikomose bažnyčiose ir mokyklose bekalbėti tik angliškai; pakeisti ir savo pavardę, ar nors taip ją sutrumpinti, kad nebebūtų nė žymės, jog esi lietuviškos kilmės; nebesidomėti Lietuvos istorija, nei kultūra, nei jos ateitimi; nebetrokšti niekada jon grįžti, o savo kūną ir sielą parduoti čia už gardesnį kąsnį, geresnį drabužį, automobilį ir dolerį; išsižadėti lietuviškų dainų šeimose ir pobūviuose, giesmių — bažnyčiose ir mesti visus tiek tautinius, tiek religinius mūsų tautos papročius. Yra dar manančių, jog tikras “amerikonas” turi niekinti ir peikti savo “senąjį krajų” ir viskuo žavėtis Amerikoje, nors patys amerikiečiai kai ką čia ir peiktų. Į tuos visai nekreipiame dėmesio, o tik paminime dėl pilnumo. “Suamerikonėti” jiems reiškia “nulietuvėti”.

Skaityti daugiau:

MOTERYSTĖS ESMĖ IR TIKSLAS

     Praėjusiais metais “L, L.” skyriuje “Prie šeimos židinio” buvo daug rašyta apie įvairius moterystės klausimus, ypač apie vyro ir žmonos santykius. Nuo tų santykių supratimo ir tinkamo sutvarkymo gali priklausyti ne tik žemiška, bet ir amžina šeimos narių laimė. Šeima yra priemonė žmonijai augti ir tobulėti. Kalbant apie santykius šeimoje, reikia skirti dvi tų santykių rūšis: a) santykiai tarp vyro ir žmonos; b) santykiai tarp tėvų ir vaikų. Be abejo, dar nebuvo pilnai išnagrinėti santykiai tarp vyro ir žmonos, pasitaikius progai, apie tai dar rašysime, bet šįmet daugiau vietos šeimos skyriuje norėtume duoti tėvų santykiams su vaikais, atseit, rašyti apie vaikų auklėjimą. Laukiame tėvų pasisakymų šiuo klausimu ir auklėtojų pagalbos — straipsnių.
 
     Dviejų praėjusių metų straipsniuose jau buvo daugiau ar mažiau paliesta moterystės esmė ir jos tikslas. Vis dėlto iš skaitytojų laiškų matome, kad yra jiems dar daug neaiškumų. Taigi, čia norime trumpai suglausti tai, kas jau buvo įvairiuose straipsniuose rašyta apie moterystės esmę ir jos tikslą. Tai gerai suprantant, nebus tiek neaiškumų nei vyro santykiuose su žmona, nei tėvų su vaikais.
 
     Moterystė yra sutartis. Tai yra vyro ir mergaitės susitarimas ir pasižadėjimas sukurti šeimą. Visa tai, kas ir kaip susitariama, priklauso nuo to, kam susitariama, t. y. nuo tikslo. Jau sakėme, kad šeima yra priemonė žmonijai augti ir tobulėti, taigi, ir moterystės pagrindinis tikslas yra vaikų gimdymas bei auklėjimas. Todėl turi būti susitariama, kad sutartis šiam tikslui padėtų, bet ne kenktų. Iš čia išplaukia pagrindiniai tos sutarties reikalavimai, pagrindinės moterystės žymės. Kai šeimos sudarymo sutartis yra atliekama pagal šiuos reikalavimus, ji gauna ypatingą vertę ir kilnumą — tampa sakramentas. Taigi, moterystės sakramentą jaunavedžiams teikia ne kunigas, bet jie patys vienas kitam. Kunigas yra reikalingas tik kaip liudininkas, kaip Bažnyčios atstovas, kurs tą jaunavedžių sutartį ir juos pačius palaimina. Katalikų Bažnyčios yra išleistas pozityvus įstatymas, reikalaująs šį sakramentą priimti kunigo akivaizdoje. Tai yra sąlyga, be kurios sutartis negalioja ir todėl nėra nė sakramentas. Išimtis gali būti tik tuose kraštuose, kur nėra jokio kunigo. Ten užtenka paprastų liudininkų. Jei nebūtų nė liudininkų, pav., jei vyras ir mergaitė moterystės sutartį darytų kokioj nors negyvenamoj saloj, sutartis galiotų ir taptų sakramentu tik jųdviejų susitarimu, jei tik būtų susitarta pagal prigimties reikalavimus, be kurių pagrindinio moterystės tikslo nebūtų įmanoma pasiekti.

Skaityti daugiau:

MEILĖS SŪKURIUOSE

     Prisidengdama “Mamytės Aldutės” slapyvarde, “L. L.” redakcijai Jūs rašote, skųsdamasi savo nelaimėmis. Skaudžiausia jų, kad negalite pasilikti skaisti, draugaudama su savo sužieduotiniu, kas Jus, nuoširdžią katalikę, labai kankina; kad negalite tokiais intymiais klausimais su nieku išsikalbėti, nes neturite kunigo, kuriuo galėtumėt pasitikėti, o mamai bijot net užsiminti apie savo vargelius.
 
     Pabaigoje laiško pageidaujat sužinoti, kur gyvena kun. Vabalkšnis, kurio straipsnelį rūpimais klausimais — “Mamyte, pagalvok ir tu” — esat skaičiusi “L. L.” 1950 m. liepos mėn. numeryje. Jums atrodo, kad jis galėtų Jus suprasti. Gal būt...
 
     “L. L.” Redaktorius Jūsų laišką kun. Vabalkšniui atsiuntė, prašydamas viešai atsakyti. Prašymą mielai pildau, nes tai yra ne tik Jūsų pageidavimo patenkinimas, bet ir man pačiam proga plačiau išsitarti opiaisiais klausimais, kurie ne Jums vienai rūpi.
 
Apsigalvok, mergužėle!
 
     Gerbiamoji Aldute! Pradedant atsakymą, man peršasi daug minčių. Lyg norėtųsi pabarti, kad be priežasties nepasitikit kunigais, per kuriuos Dievas, be abejo, Jums suteiktų daug šviesos ir suraminimo; kad taip toli nuėjot, kad mamytės reikia baimintis; kad sužieduotinį vadinat savo gyvenimo tikslu, kas galima sakyti tik kalbant apie Dievą. Bet nenoriu Jūsų skaudinti. Ką gi darysi! Žmonių gyvenime jau taip atsitinka, kad širdis nugali proto logiką...
 
     Vis dėlto didelė nelaimė, jei širdis, neturinti proto, atsistoja vietoj proto ir tampa žmogaus vadovu. Štai dėl ko nematot, kad Jūsų sužieduotinis nėra jau toks vertas meilės. Iš vieno kito laiško sakinio atrodo, kad jis vargu ar tebesilaiko bent kokių moralės principų. O jei jam nieko nėra šventa, išskyrus save, tai nieko gero, išskyrus juodą vargelį, negalite tikėtis...
 
     Kad nereikėtų paskiau “šunelį apsikabinus” verkti, kol dar nevėlu, norėčiau, kad pasimokytumėt iš kitų. Tuo tikslu parenku pavyzdėlį ir jį beveik ištisai atpasakoju iš vienos priėmėjos — “senosios Elzės Burger”, kaip ji pati save vadina, dienoraščio. Savo profesijoj ji yra išdirbusi 40 metų ir padėjusi pasaulį išvysti net 2283 naujagimiams! “Teko pergyventi ir išmokti daug dalykų... Svarbiausius užrašau... manydama, kad jie bus naudingi ne tik jauniesiems, bet ir seniesiems...” (40 Jahre Storchentante”, Breslau, 1940 m.).
 
Kodėl aš likau netekėjus
 
     “Kodėl tu, Elzbieta, netekėjai?” — dažnai girdžiu klausiant, ypač kai mamos, pas kurias kartais reikia išbudėti kiauras naktis, pamato, kad su vyrais susitarti — švelniai ar energingai, pagal reikalą — aš puikiai moku.
 
     Jau daug laiko... beveik 20 metų, kai svajojau turėti savąjį židinį, savo vaikučius... kai tikėjau į laimę tarpusavėje šeimos meilėje, kai pilna pasitikėjimo susižiedavau su tuo, kuris paprašė mano rankos...
 
     Pasiūlymas buvo daug žadąs, nes jis buvo turtingas didelių fabrikų direktorius. Vestuvės turėjo būti keliamos pas tetą, kur su juo susipažinau ir kur paskiau ilgai darbavaus, ruošdama kraitį. Atrodė, viskas klojos kuo puikiausiai. Ir tetėnas, išsiklausinėjęs apie jį patį, patarė nepaleisti laimės. Mano širdelė liepsnojo... nesigėdžiu prisipažinti... Juk nustatyta Dievo planuose, kad žmonių širdys sutaptų... Manau, kad nei viena normali mergina negali likti indiferentiška prieš rimto džentelmeno meilės pareiškimus, jei jos širdis dar neužimta...
 
     Vis dėlto savyje aš jaučiau kažką, kas mūsų sieloms trukdė visai sutapti: neišdrįsau su juo dalintis visomis savo mintimis, nei išlieti jam visų savo jausmų. Kažkas žybčiojo sieloje įspėjančio. Skersai kelią lyg būtų buvę nuleistos užtvaros, kurios man kliudė žengti pirmyn; už vis labiau, kai Albertas nesivaržydavo peržengti siauras ir griežtas mūsų šeimos papročių ribas ar tai žodžiuose, ar tai meilikavimesi, ar tai pageidavimuos. Jis visuomet stengdavosi man įkalbėti, kad kuo dažniau likčiau viena su juo vienu; kad šen ar ten su juo susitikčiau; kad vakarais su juo vienu išeičiau.

Skaityti daugiau:

Ar Moterys Neapkenčia Vyrų?

     “Aiduose” (No. 4, balandžio m. 1951) buvo atspausdintas T. Venckaus, S. J. straipsnis “Psichoanalizė”, kuriame buvo išdėstyta Psichoanalizės istorija ir principai. Psichoanalizė turi labai svarbias ramifikacijas, į kurias autorius negalėjo dėl vietos stokos įsileisti. Psichoanalizė atrado svarbų pritaikymą vyro ir moters dvasios moksle. Ar tiesa, kad moterys neapkenčia vyrų? Psichoanalizė ryžtasi į šitą klausimą pagal savo principus duoti atsakymą. Pirmiausia, reikėtų manyti, kad atsakymas į šitą klausimą neturėtų būti sunkus. Paklausk moterų ir žinosi, nes reikėtų manyti, kad pačios moterys yra labiausiai autoritetingos į šitą klausimą duoti atsakymą ir kad jų atsakymas turėtų būti galutinis. Kas gi geriausiai gali žinoti, ar moterys vyrų neapkenčia, jei ne pačios moterys? Moterys paklaustos, paprastai atsako, kad jos tos neapykantos prieš vyrus neturi. Pagaliau ir nematyti, kokios naudos moterys turėtų, neapkęsdamos vyrus. Vis tiek jos turi su vyrais gyventi, ir atrodo, kad jos iš to sugyvenimo turi aiškiai matomos naudos. Pagaliau tai atrodytų ir prieš gamtos harmoniją, jos tikslingumą, įdėti į prigimtį lyčių antagonizmą, nes tos dvi lytys siekia vieningai vieno labai svarbaus tikslo — dauginti žmonijos giminę. O psichoanalizė tvirtina, kad moteryse yra nuo amžių įgyta, prigimta ir dar mūsų kultūros, civilizacijos ir auklėjimo padidinta neapykanta prieš vyrus. Psichoanalizė prileidžia, kad moterys, paklaustos, ar jos neapkenčia vyrų, tai paneigtų, nes jos biologiškai jaučiasi prie vyrų patrauktos, jos ilgai ir daug puošiasi, kad patiktų vyrams ir jaučiasi nebūsiančios laimingos be vyrų, nes negalėsiančios be jų įvykdyti savo moters pašaukimo. Ką tik moterys sakytų šitame klausime, kaip ir kituose panašiuose, Freud, Psichoanalizės steigėjas ir įkūrėjas, netikėtų joms, nes jis jas laikydavo neatviromis, nenuoširdžiomis ir nepatikimomis. Taigi, jeigu moterų tvirtinimų nepriimsi ir jom netikėsi, kas gi šitą klausimą gali išrišti?
 
Žiūrėkime, kaip Psichoanalizė šitą klausimą riša.
 
     1. Psichoanalizė sako, kad moterys neapykantos jausmą vyrams turi, bet jo paprastai stengiasi neparodyti, jos jį represijos būdu nustumia gilyn, į pasąmonę. Geras auklėjimas ir civilizacijos aplinkuma tuos jausmus moteryje padeda užspausti, užgniaužti, todėl moters “AŠ” to neapykantos jausmo neparodo ir nepraleidžia į paviršių. Mergaitė yra mokoma, kad, jeigu ji nori patikti, turi rodyti švelnų, šviesų ir malonų veidą. Ji turi mokėti “gražiai šypsotis”. Bet tai nereiškia, kad tas neapykantos jausmas yra išnykęs. Jis pasilieka glūdėti pasąmonėje, Freud sakytų, tame “Id” ar “Es”. Jeigu kas moka sekti žmogaus prigimtį, jis gali pastebėti reiškinius, kurie parodo tą neapykantos jausmą. Pav., vyras pasakoja savo svečiams prie vaišių stalo savo pergyvenimus, savo garbingai išlaikytus egzaminus, savo pasisekimus profesijoje, kaip viršininkai juo pasitiki, kaip draugai jį vertina, kokias kadaise dideles žuvis pagavęs, kiek svarų svėrusios, kokio ilgio buvusios, kiek elnių, briedžių, stirnų medžioklėje nušovęs... Bet žmona nebeleidžia toliau tęsti, pertraukdama: “Tu, brangusis, viską sumaišai ir nebeatsimeni. Žuvis, apie kurią kalbi, ne tiek svėrė, bet tiek, truputį mažiau, ne tiek kiškių nušovei, bet tiek ir tiek, arba tai įvyko ne tame ežere, bet kitame ir tt.” Arba žmona pyksta, kad vyras nenuvedė jos į gerą kiną, kad aname kine geresnė filmą, kad negerus svečius parvedė, kurie berūkydami pradeginę kilimą, viską pelenais apibarstė, nesimpatiški, kad neparnešė tinkamų pirkinių, kad vyras per mažai į ją tekreipiąs dėmesio, kad su ta ir ta moterimi buvęs perdaug malonus ir t.t. Visa tai yra aiškinama, kad moters pasąmonėje yra mažiausiai kažin koks nepalankumas vyrui, pagal priežodį: “Nepatinka Jurgis, nepatinka ir jo kepurė”, vadinas, jeigu Jurgis patiktų, patiktų ir jo kepurė.
 
     2.    Psichoanalizė atranda, kad moterų širdies gelmėje glūdi pyktis ir nepasitenkinimas, kodėl vyrai turi visur viešpatauti. Moterys nenori sutikti su posakiu, kad vyrai turį ypatingas dovanas, kurios daro juos daugiau tinkamus valdyti pasaulį. Ar tiesa, kad moterys dėl to neapkenčia vyrų, jog jie viešpatauja pasaulyje ir valdo moteris? Ar tikrai moterys vyrams pavydi tų privilegijų? Ir jeigu jos tikrai pavydi ir pyksta, ar tas dalykas tikrai ardo gerą lyčių sugyvenimą? Psichoanalizė mano, kad visa tai didina moteryje neapykantos jausmus, ypatingai netekėjusioje moteryje.

Skaityti daugiau:

IŠ KUR ŽMOGUS?

“Kaip galima įrodyti, kad žmogus nėra kilęs iš beždžionės?”
 
N. Z.
 
Gerbiamasis,
 
     Jeigu Tamsta klausi, kaip galima įrodyti, kad žmogus nėra kilęs iš beždžionės, labai norėčiau iš Tavęs išgirsti, kaip įrodyti, kad jis iš beždžionės? Kokius argumentus turi? Sakysi: “Evoliucijos teorija taip moko.”
 
     “Evoliucijos teorija,” — sakai. Sutinku. Tik, matai, vienas dalykas mokyti, o visai kitas — savo mokslą pagrįsti. Atsimink, kad patys evoliucionistai labai savo mokslu skiriasi ir
 
Evoliucionizmas evoliucionizmui nelygus.
 
     Būtinai reikia išskirti bent dvi jo rūšis. Pirmasis yra  a t e i s t i n i s   -   b e d i e v i š k a s   e v o l i u c i o n i z m a s  (kiti jį monistiniu vadina). Jis moko: medžiaga amžina ir nesutverta; iš jos spontaniškai (staiga ir atsitiktinai) atsiradusi primityviškiausia gyvybės forma-celė; iš jos žemieji organizmai bei žemesnieji gyviai, o iš jų aukštesnieji iki antropoidų (žmogbeždžionių); iš šių pagaliau — žmogus su kūnu ir su siela. Siela yra niekas kita, kaip aukščiausias medžiaginių kombinacijų pasireiškimas.
 
     Antrasis — t e i s t i n i s   e v o l i u c i o n i z m a s  (kai kas jį vadina dualistiniu). Šis nuo pirmojo esmingai skiriasi savo filosofiniais principais: pripažįsta, kad gyvybė ir žmogaus siela tiesioginiai Dievo sutverti.
 
     Sutverdamas gyvybę, sako, Dievas davęs galios jai vystytis. Taip ji ilgainiui laipsniškai išsivysčius per įvairias gyvulių klases iki antropoidų, o iš jų — žmogus. Šiam kūnui Dievas įkvėpęs racionalią sielą. Taip buvo sutvertas žmogus. (Plačiau apie evoliucionizmą pasiskaityk “L. L.” 1950 m. 10 ir 11 nr.).
 
Evoliucionizmo kritika
 
     V i s a i   n e i š l a i k o   k r i t i k o s   i r   y r a   p e r d ė m   k l a i d i n g a s   a t e i s t i n i s   e v o l i u c i o n i z m a s . Jis prieštarauja filosofijai ir gamtos mokslui.
 
     Filosofijai: tvirtindamas, kad medžiaga yra amžina, prieštarauja antrajam termodinamikos dėsniui: jei tai būtų tiesa, šiandien visatoje turėtų viešpatauti ramybė, nebūtų jokio judėjimo, nes jau būtų išsieikvojusi visa energija, kurios dėka visatoje yra judesiai ir simetrija. Taigi, medžiaga turi pradžią. O jei ji turi pradžią, tai ji sutverta (naujausi mokslo daviniai apie tai: “Enciclopedia Cat-tolica”, Vaticano, 1950 m.).
 
     Prieštarauja gamtos mokslui: tyrinę- -jimu daviniai priešingi šiam tvirtinimui. Žymieji gamtininkai, kaip Pasteur, Spalanzani, Redi ir daug kitų, po ilgų bandymų priėjo tų pačių išvadų: gyvis tik iš gyvio.
 
     Ir pats paprasčiausias gyvas organizmas esmingai skiriasi nuo negyvos medžiagos. Fizinės bei cheminės jėgos negalėjo sukurti gyvybės, nes įvykis būtų begaliniai didesnis už priežastį (patyrimas sako, kad įvykio priežastis, be jokių išimčių, yra visuomet didesnė už patį įvykį); negalėjo tai atsitikti laimingu sutapimu, atsitiktinai, nes tai prieštarautų probabiliškumo dėsniams.
 
     Jei jau mokslo pradžia (apie gyvybės atsiradimą) yra klaidinga, negali būti teisinga ir pabaiga (apie žmogaus atsiradimą). Dėl visa ko, galime dar pridėti. kad tvirtinimas, jog žmogaus siela išsivysčiusi iš gyvulio, todėl tik laipsniškai, o ne esminiai skiriasi, prieštarauja eksperimentalinei psichologijai.
 
     Dabar, tur būt, Tamstai bus aišku, kodėl Bažnyčia ekskomunikuoja šio mokslo puoselėtojus: jis yra melas. O nei vienas katalikas negali būti kataliku, negali priklausyti Kristaus Bažnyčiai, jei stovi ne tiesos, bet aiškaus melo pusėje.
 
     D a u g u m o j e   n e i š l a i k o   k r i t i k o s   i r   t e i s t i n i s   e v o l i u c i o n i z m a s. Nors jis — rimtas mokslas, duoda daug tikrų faktų, bet dar per daug jame sunkenybių ir neaiškumų, kad be rezervų galėtume stovėti jo pusėje.
 
     Teisybė, kad geologiniuose žemės sluogsniuose, kuo jie jaunesni, tuo juose užtinkame tobulesnių gyvūnijos formų. Bet iki šiol dar  n i e k a s   n e p a j ė g ė   i š a i š k i n t i ,   k o k i u   b ū d u   n a u j e s n i o s i o s   f o r m o s   priklauso nuo senesniųjų. Sakoma, kad tai genetinė (kilmės) giminystė. Bet tai tik hipotezė — tvirtinimas be įrodymų.

Skaityti daugiau:

Nesuprasti Atsakymai

     Dažnai skaitytojai parašo mums laiškų, kuriuose pasisako nesupratę kokio nors straipsnio ar atsakymo į klausimus. Kiti atsiunčia klausimų, į kuriuos jau pirmiau buvo atsakyta. Norime čia padėti vieniems ir kitiems.
 
Svetimų laiškų skaitymas
 
     Skaitytojas O. G. rašo, kad jam atrodąs nepilnas atsakymas, duotas praėjusių metų 9-tame numeryje apie svetimų laiškų skaitymą. Jis norėtų sužinoti, ar žmona gali skaityti vyrui adresuotus laiškus, o vyras — žmonos laiškus. Ar žmona gali rašyti be vyro kontrolės, o vyras be žmonos kontrolės.
 
     Šeimos gyvenimas nebus laimingas, jei nebus pasitikėjimo vienas kitu. Taigi, tikrai būtų pasitikėjimo stoka, jei vyras ir žmona kontroliuotų vienas kito laiškus. Žinoma, jei abudu taip laisvai susitaria, gali kontroliuoti. Tai gali būti kartais naudinga, ypač jeigu jis ar ji rašo kam nors abiejų arba visos šeimos vardu. Tame atsakyme buvo pasakyta, kad tėvai gali kontroliuoti savo nepilnamečių vaikų laiškus. Bet kai kurie tėvai taip gražiai yra išauklėję savo vaikus, kad jais gali visiškai pasitikėti, ir nėra jokio reikalo kontroliuoti jų laiškus, nors būtų ir nepilnamečiai. Na, bet vyras ir žmona paprastai yra pilnamečiai...
 
     Kai kurie vyrai sutinka, kad žmonos skaitytų jiems adresuotus laiškus, bet jei nesutiktų, negalima ant jų pykti ir jais nepasitikėti. Paslapčių, kurios visiškai nekenkia gražiam sugyvenimui, gali turėti kiekvienas. Būtų tikrai neleistina, kad žmona ar kas kitas skaitytų tokių asmenų laiškus, kurie gali turėti profesinių paslapčių, pav., medikai, advokatai, teisėjai. Visiems, manau, yra aišku, kad ne tik kunigai negali kitiems pasakoti apie savo penitentų nuodėmes, bet nei gydytojai be paciento leidimo negali kitiems pasakoti apie jo ligas.
 
Apie rožančiaus kalbėjimą
 
     Kitam skaitytojui yra nesuprantamas praėjusių metų 10-tame numeryje buvęs paaiškinimas apie rožančiaus kalbėjimą. Jis nustebo, kad ten buvo parašyta, jog kalbant rožančių galima galvoti apie viską, kas turi šiokį ar tokį religinį atspalvį, kad rožančių galima kalbėti įvairiausiose vietose: traukiny, autobuse, vaikščiojant sode.

Skaityti daugiau:

Staline, Apdovanok Juos!

     Žinau, Šviesiausioji Saule, kad tu nelieki skolingas geriausiems savo tarnams ! Geresniu maistu, patogesniais butais, įvairiausiomis privilegijomis ir medaliais apdovanoji geriausius savo korikus, kurie tau padeda naikinti pačioje partijoje bet kokią opoziciją ir tavo “išlaisvintų” tautų pasipriešinimą visiškam suvirškinimui!
 
     Tau be galo malonu žinoti, kad šimtai moterų negali susisiekti su vyrais ir tūkstančiai vyrų turi gyventi atskirti nuo žmonų, nuo šeimų.
 
     Juk pagal tavo valią tūkstančiai vaikučių yra atimti nuo tėvų ir, sudėti į valstybines prieglaudas, rusinami, bolševikinami. Taip tu sunaikini kitų tautų prieauglį. Ne vienu medaliu atžymėjai tuos savo tarnus, kurie masėmis žudė politinius kalinius, kurie vaikučių galvas triuškino į sienas, kurie prievartavimais į savižudybę varė moteris.
 
     Bet tu pamiršai, visiškai vieną klasę savo geriausių bendradarbių! Mes lietuviai turime vyrų, kurie suardo savo draugų ir pažįstamųjų šeimas: patys pasiima jų moteris, o moterys pasivilioja svetimus vyrus. Jie dirba tavo darbą. Jie griauja lietuviškos šeimos atsparumą. Apdovanok juos Lenino ordinais! Mes turime tėvų ir motinų, kurie mirštančiai tautai neduoda prieauglio! Tyčia neduoda, nes jiems taip patogiau. Ir tau, Staline, taip patogiau. Apdovanok ir juos, nes ir jie tavo bendradarbiai! Mes turime motinų kurios pačios žudo savo dar negimusius kūdikius! Apdovanok ir jas, Staline, jos yra tavo artimiausios bendradarbės — sutaupo kulkas ir darbo jėgą — mažiau bereiks užtrukti tavo budeliams mūsų tautai išžudyti !
 
     Gaila, aš negaliu patiekti tau vardinių sąrašų! Bet tu turi pagelbininkų visuose teismuose, ligoninėse, ir daugelis gydytojų mielai suteiks tau nusipelniusiųjų sąrašus. Jie bus ilgoki! Eis į tūkstančius. Bet koks padrąsinimas bus kitiems ir kitoms tau patarnauti! Nepraleisk progos, Šviesiausioji Saule, apdovanok mūsų šeimų ardytojus ir vaikų žudytojus savo garbingiausiais ordinais! Jie tavo naudingiausi bendradarbiai.
 
Tavo bausmės nusipelnęs
 
Nebendradarbis

PASKUTINIS LAPAS

     “Laiškų Lietuviams” Administracija nuoširdžiausiai dėkoja vajaus premijų fundatoriams:
 
     1.    Žinomam Čikagos gydytojui Dr. Zenonui Danilevičiui (Rezid. 3241 W. 66th PI.; ligonius priima: 10748 S. Michigan Avė., tel. Waterfall 8-3060), aukojusiam 200 dol.
 
     2.    Ponui B. Palutsis, 6914 S. Campbell Avė., aukojusiam 50 dol.
 
     3.    Aukojusiems po 25 dolerius:
 
     P. Aleksui Dargiui, 2425 W. Marquette Rd. (Vaistinė ir smulkių prekių krautuvė);
 
     P. Juozui Mozeriui, 3236 S. Halsted St. (Taupymo ir skolinimo bendrovė);
 
     Roosevelt Furniture Company, Inc., 2310 W. Roosevelt Rd. (Baldai, kilimai).
 
     Taip pat nuoširdžiai dėkojame ir kitiems asmenims, suaukojusiems dar 38 dolerius.
 
     Jeigu dar neskaitai, tai tuoj užsiprenumeruok T ė v ų   J ė z u i t ų  leidžiamą mėnesinį žurnalą
 
Ž V A I G Ž D Ę
 
     Nuo šių metų jos Redakcija ir Administracija yra perkelta į Čikagą. Redaguoja uolus “Laiškų Lietuviams” bendradarbis Tėvas Jonas Kidykas, S. J.
 
     “Žvaigždė” yra Maldos Apaštalavimo organas. Jos ypatingas tikslas paprastu ir visiems suprantamu būdu skleisti tarp lietuvių Jėzaus Širdies garbinimą.    Kaina metams tik du doleriai.
 
     Adresas: “Žvaigždė”, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.

Skaityti daugiau: