Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1952M. 6 BIRŽELIO

T U R I N Y S
 
 
MOKSLO PAŽYMĖJIMŲ REIKALU
 
     Anksčiau kai kurie asmenys kreipėsi prašydami išduoti pamesto atestato duplikato nuorašą, patikrinti bylas, dėl ko pažymėjimas neišduotas ir panašiais reikalais. Tiems asmenims, kiek tada sąlygos leido, buvo pagelbėta.
Dabar archyvo medžiaga jau taip aptvarkyta, kad galima tuo reikalu kiekvienam padėti. Tad visi asmenys, kurie mokėsi Vokietijoje ir kuriuo nors būdu neteko išduoto pažymėjimo ar dėl emigracijos nesuspėjo atsiimti jam priklausomo dokumento, gali kreiptis j Pasaulio Lietuvių Archyvą, 2601 W. Marquette Rd., Chicago 29, I11., USA.
 
     Kad būtų galima greičiau ir lengviau padėti, kreipiantis reikia nurodyti mokyklos pavadinimą, savo vardą ir pavardę, gimimo datą ir vietą, kurios klasės pažymėjimu suinteresuotas ir kuriais metais tą klasę baigęs.
PLA Vadovybė
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents. Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111 Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
Vinjetės Vl. Vijeikio.    N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.
 

LIETUVOS KRYŽIAUS KELIAS

 
    Šiais metais jau vienuoliktą kartą prisimename tą baisųjį birželį, kai bolševikai pradėjo žudyti ir masėmis tremti mūsų brolius ir seses. Tai buvo lietuvių tautos kryžiaus kelio pradžia. Tuo skaudžiu keliu ji tebeina iki šiai dienai. Nekartą tenka išgirsti sakant, kad Dievas Lietuvą taip baudžia už jos nuodėmes. “Štai, kur jus nuvedė jūsų blogas, nekrikščioniškas gyvenimas Nepriklausomybės laikais”, pasako ne vienas pasityčiodamas.
 
    Jau tikrai būtų laikas susiprasti ir liautis įžeidinėti savo kenčiančius brolius tokiais neapgalvotais ir nekrikščioniškais išsireiškimais, kuriuos girdėdamas, noromis nenoromis prisimeni tą blogąjį latrą, kurs piktžodžiavo Kristui, mirštančiam ant kryžiaus. Kiekvienas krikščionis turėtų žinoti, kad ką Kristus labiau myli, tam sunkesnį kryžių uždeda, nes juo labiau pasitiki ir jį prie savęs veda trumpiausiu keliu; tuo pačiu keliu, kuriuo Jis pats prieš du tūkstančiu metų ėjo, nešdamas pasauliui tikrąją taiką ir išganymą.
 
    Nuodėmių ir visokių blogybių, be abejo, rasi kiekvienoj tautoj. Bet kažin ar daug rasi tokių šalių, kurios savo tikėjimu ir dora pralenktų arba bent pavytų mūsų mieląją kryžių ir Marijos žemę? Ar daug yra tokių tautų, kur taip vieningai, ne tik vyskupai ir kunigai, bet pats Valstybės Prezidentas, Vyriausybė ir Kariuomenė, viešai pasiaukotų Jėzaus Širdžiai, kaip padarė Lietuva 1934 m., liepos mėn. 1 dieną, pirmojo Tautinio Eucharistinio Kongreso metu?
 
    Tame gražiame pasiaukojimo akte skaitome ir šiuos žodžius: “Geriausioji Jėzaus Širdie, kuri verkei, žiūrėdama į savo išrinktosios tautos nelaimes, priimk ilgus ir sunkius mūsų tautos iškentėtus skausmus ir neleisk daugiau mūsų priešams viešpatauti brangioje mūsų Tėvynėje... padaryk, kad mūsų visų širdys užsidegtų neužgesinama Tavo meilės liepsna”. Bet mūsų poetas teisingai sako, kad “nėra didesnės meilės už skausmuose subrendusią”. Tad jeigu Kristus mums, Jam pasiaukojusiems, atsiuntė dar didesnių kančių ir skausmų, tai tik norėdamas dar labiau subrandinti mūsų meilę. Jis taip daro ne iš keršto, ne norėdamas nubausti, bet vien tik iš grynos meilės.
 
    Kryžius mums gėdos nedaro. Nors jis yra sunkus, nors po juo linksta pečiai, bet jį nešam aukštyn pakelta galva, tiesiai žiūrėdami į saulę, kuri mūsų spygliuotą kelią apšviečia, kuri mūsų Tėvynėje netrukus ir vėl patekės.
 
        “Gintarinė saulė auksu šviečia,
        Ir po debesėliais bus šviesu,
        Kai vėl grįšim iš visų pasviečių,
        Iš šios žemės kryžkelių visų.”
 
    Ne, mums kenčiantiems nėra ko nusiminti, Dievas mūsų neapleido. Tesusirūpina savo likimu tie, kurie gyvena prabangoj ir mirksta vyne. Kristus ir jų laukia, bet jie, apakinti žemiškų gėrybių, savo noru nuo Jo nusigręžė. Mes bent dalį savo išganingos kančios ir už juos paaukosim.
 
J. Vaišnys, S. J.

KELIAI Į DIEVĄ II

 (Dorybė)

 
      Vienas ar kitas gyvenimo būdas daro įtaką į galvojimą, jį sugestijonuoja. “Ar manote, kad mes mąstome tik protu? Ne. Mes mąstome visa širdim, visu gyvenimu” (Sertillanges). Valia vienaip ar kitaip gyventi, nekartą apsprendžia galvojimą ir todėl, anot šv. Tomo, valia yra aukštesnė už protą ir gali jį palenkti. “Mūsų galvojimas dažnai yra tik mūsų širdies istorija” (Fichte), “koks žmogus, toks jo dievas” (Goethe).
 
      Objektyviai galvoti apie religiją nėra lengva. Juk religija liečia patį galvojantį, visą jo gyvenimą su visomis apraiškomis, jo amžiną likimą. Užtat galvojant apie religiją, nejučiomis subjektyvios nuotaikos pradeda tam galvojimui vadovauti. Štai kodėl, norint prie Dievo artėti, reikia vengti visa to, kas kliudo objektyviai galvoti, bet drauge siekti to, kas padeda objektyviai galvoti. Kitaip sakant, reikia kovoti su nuodėme, kuri, mus nugręždama nuo Dievo ir aptamsindama gyvenimą, kliudo Dievą pažinti. Drauge reikia praktikuoti dorybę, kuri, skaidrindama gyvenimą, apšviečia protą ir palengvina Dievo pažinimą.
 
Nuodėmė temdo Dievo pažinimą
 
      “Kas daro pikta, tas nekenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų peikiami” (šv. Jono Evangelija). Nuodėmė sukelia tikėjimui neapykantą ir gimdo tikėjimo priešus. Tikėjimas jų neramina, bet peikia ir smerkia, todėl jie stengiasi juo nusikratyti. Iš nuodėme užteršto gyvenimo šaltinio pradeda tekėti drumzlina netikėjimo srovė. Kas savo gyvenimu nusigręžia nuo Dievo, tas nuo Jo nusigręžia ir visu savo protu. Iš nuodėmingo gyvenimo kylą garai pradeda temdinti tiesos saulę. Gyvenimo faktai ir atsivertėlių pasisakymai šią tiesą patvirtina. Tik prisiminkime tą reiškinį, kad didžiosios pasaulėžiūros audros ir svyravimai sutampa su jaunystės amžiumi, kai dvasia ir kūnas pradeda išgyventi dar neįprastas drausminti aistrų audras. O kiek atsitikimų, kai žmogus pagarsėjęs netikėjimu, be ypatingų naujų tikėjimo pagrindimų senatvėje ramiai grįžta prie tikėjimo, nes aistros, tos didžiosios kliūtys ir nerimo šaltiniai, jau yra nurimę.
 
      Reikšmingas ir tas faktas, kad dalis netikėjimo šulų ir patys nedorai gyveno ir nedorumą skelbė kitiems. Nekartą jų laisvą mintį diktavo laisvas gyvenimas. Tačiau, taip sakydamas, jokiu būdu netvirtinu, kad visi netikintieji yra nedori. Jų tarpe yra nemaža kilnių ir dorų žmonių. Nedorumas nėra vienintelė netikėjimo priežastis. Ji gal nėra nė svarbiausioji priežastis.

Skaityti daugiau:

NAUJAGIMIS

“Ir pasigirdo žemėje drebąs balselis, 
kurio dar niekas nebuvo girdėjęs.
Jis sklido iš gerklės, 
kuri dar niekuomet nebuvo virpėjusi.” 
M. Montesori
 
Mieloji Danguole,
 
      Kai šiandieninio žmogaus dėmesys yra sutelktas ties painiais pasaulinės politikos klausimais, ties teigiamomis ir neigiamomis busimojo karo problemomis, ties moderniškiausių ginklų ir priešginklių gamyba, kurie turėsią sutriuškinti priešą ir užtikrinti pasauliui taiką, ties mokslo ir meno pažanga, besistengiančia išlaisvinti žmogaus dvasią iš materializmo varžtų, ties religinio bei moralinio pobūdžio pastangomis, bandančiomis išplėšti žmogų iš jo žemų aistrų bei kūniškų geidulių, norėčiau Tavo žvilgsnį nukreipti į visai, anų žmonių akimis žiūrint, nereikšmingą daiktelį, į nežymų sutvėrimėlį, palyginant su anomis didžiosiomis pasaulio problemomis — tai naujagimį kūdikį.
 
      Tema gana plati ir gili. Tačiau žmonijos istorijoj ji dar nėra susilaukusi išsamesnių studijų, pagrįstų moksliškais tyrinėjimais. Galingosios civilizacijos istorijos puslapiai, kurie turėtų būti pašvęsti naujagimiui, tebėra tušti. Naujagimis, kurs ateina į šį pasaulį, kaip pilnateisis jo paveldėtojas, kurs vėliau turės tęsti mūsų pradėtuosius darbus, juos gerindamas ir tobulindamas, neranda tarp mūsų nei jam paruoštos aplinkos, nei reikiamo jo supratimo, nei pagaliau paties noro jį suprasti.
 
      Prieš pradėsiant aiškinti, kaip turėtume elgtis su naujagimiu, manau, bus pravartu bent prabėgom pažvelgti, kaip žiūrėta į naujagimį ir kaip su juo elgtasi dar tik prieš kelias dešimtis metų. Bendrai, kūdikis buvo laikomas bejausmiu, tik vegetuojančiu daiktu, panašiu į augalą, kurio, kaip žmogaus, fizinis augimas ir jo kūno funkcijų vystymasis (regėjimo, kalbėjimo, vaikščiojimo) buvo priskiriama vien tik pasiaukojusios motinos rūpesčiui ir jos nenuilstamoms pastangoms. Ar tik ne iš tų laikų bus užsilikęs ir garsusis mūsų priežodis “lenk medelį, kol jaunas”, kurio prasmė atitinka anuometinę pažiūrą į vaiką ir todėl gal kiek pateisina tas, kaip matysime, beprasmiškas motinų pastangas. O dabar pažiūrėkime, kaip buvo lankstomas tas jaunasis medelis — vaikas.

Skaityti daugiau:

KODĖL AŠ VIENUOLIS?

Mielas Broniau!
 
      Į Tavo klausimą, kodėl tapau vienuoliu, norėčiau atsakyti kitu klausimu: kodėl Tu pamilai Nijolę? Juk buvo metas, kai buvai prisiekęs antifeministas. Manau, dar neužmiršai anų senų gerų laikų Tėvynėje, kai mus supo linksmas klasės ūžesys. Tas pats Bronius, šiandien mylintis vyras ir tėvas, anuomet atkakliai mums tvirtino, kad moterų giminė jam esanti visai neįdomi ir jis niekad nesivaikysiąs paskui sijoną. O tačiau atėjo valanda, kuomet tasai išdidus moterų priešas neišlaikė mėlynų akučių žvilgsnio ir kapituliavo be sąlygų. Ar atsimeni tą ramų ankstyvo pavasario vakarą bombų sugriautam Berlyne, kai man sakei be Nijolės negalįs gyventi? Ar atsimeni žydinčias alyvas mažam Pietų Vokietijos miestelyje, kur kiekviena žydinti kekė Tau priminė jos veidą? Ar atsimeni tris ilgus lagerio gyvenimo metus, kurie nebuvo judviem sunkūs, nes meilė skaidrino jums pilkos kasdienybės ūkanas, net ir iš jūsų skurdaus kampelio darydama kažką nepaprastai šilto ir nuostabaus?
 
      Jei dabar stabtelėtum savo kelyje ir pažvelgtum į prabėgusias dienas, tur būt. negalėtum pasakyti, kodėl visa tai atėjo į Tavo gyvenimą. Galėtum tik konstatuoti faktą, kad taip įvyko. Galėtum tik pastebėti, jog viskas prasidėjo nuo kažko neapčiuopiamo, nuo to paslaptingojo “faktoriaus X”, kurį mes vadiname meile ir kuris ateina nelauktas iš kažkur, įsėlina į širdį kaip vagis, pripildo ją ir uždega taip, kad paskui jau nebeužgesinsi, nors ir norėtum. Žinai tik, kad NEGALI KITAIP, ir viskas.
 
      Tą patį, Broniau, galiu pasakyti ir apie save. Rodos, nebuvau joks davatka, nesukdavau galvos religiniais klausimais, kai kada net ir sąmoningai Dievo vengdavau. Betgi man nesuprantamu būdu kiekvienas mano kelio posūkis vedė į Jį ir — panašiai, kaip ir Tau — kartą atėjo valanda, kurioje supratau, jog nebegaliu be Jo gyventi ir kad, išskyrus Jį, niekas pasaulyje nepadarys manęs laimingo.
 
      Vienas žmogus, kuriam tai papasakojau, pareiškė, jog viskas tik sentimentai, įsivaizdavimas, momento nuotaika, laikinis jaunuoliškas nusivylimas, kuris anksčiau ar vėliau praeis. Nežinau, ką būtų jisai pasakęs, jei būtų turėjęs progos pereiti tyliais mūsų kolegijos koridoriais ir atidžiau pasižiūrėti į jais vaikščiojančių veidus. Vietoje liūdesio ar melancholijos jis būtų ten radęs džiaugsmą, jaunystę ir pavasarį. O jeigu jis būtų po pietų užsukęs į mūsų parką, būtų išgirdęs tokį linksmą juoką, tokį ūžesį ir klegesį, kurio būtų galėjusi mums pavydėti ir garsioji Kauno Aušros berniukų gimnazija ... O jei tam geram žmogui būtų tekę asmeniškai susipažinti su vienu ar kitu iš tų “nelaimingų vienuolyno aukų”, jisai būtų ten radęs visą eilę tvirtų, subrendusių, užsigrūdinusių vyrų, jau nebe pirmos jaunystės amžiuje, kurie pasaulyje galėjo padaryti puikiausią karjerą, kaip pvz. geltonplaukis, mėlynakis medicinos daktaras iš Stutgart’o, didelės ir moderniškos klinikos šefas, arba aukštas, simpatiško veido šveicaras, garsiausios Europoje ledo rutulio komandos žaidėjas, apdovanotas aukščiausiais sporto medaliais, arba didelis, stambus karo laivo komendantas su riterio kryžiumi ant krūtinės, arba kad ir linksmas, judrus vokiečių kunigaikštis, palikęs didelius turtus ir jau žinomą politiko vardą. Ir visus šituos žmones jis būtų matęs toli gražu ne palūžusius po vienuoliško gyvenimo našta, bet spinduliuojančius gyvybe, energija ir besišypsančius taip pat linksmai, kaip ir jų jaunieji draugai.

Skaityti daugiau:

Mergaitės Laiškas Jaunimui

      Redakcijos pastaba. Spausdiname šį 17 metų mergaitės laišką, visai nekeisdami minčių, nes jos yra charakteringos daugeliui mūsų jaunuolių. Suaugę pamatys, ką mūsų jaunimas mano, kaip galvoja apie savo problemas. Jaunieji gal pasisakys, ar jie šioms mintims pritaria, ir gal ras tinkamus atsakymus, kurių laukia ne tik laiško autorė, bet ir redakcija.

 
Mielas Jaunuoli, Jaunuole,
 
     Skaitant “Laiškuose Lietuviams” anketą jaunimui (šių metų antrame numeryje), man kilo mintyje dar vienas klausimas, kuris ten, berods, yra nepaliestas. Todėl norėčiau klausti kitų patarimų ir nuomonių, ypač jaunuolių tarpe. Tiesa, nesu pratus rašyti, ir mintis “juodu ant balto paberti” yra gana sunku, nes jos lekia galvoj greičiau, negu kad galiu rašyti, bet bandysiu...
 
     Labai man patinka ta idėja, kad patys jaunuoliai ir jaunuolės rašytų ir atsakytų į klausimus. Juk visados yra įdomiau išgirsti mūsų amžiaus jaunuolių nuomones, negu suaugusių, kurie beveik visi kalba vienodai, t. y. perdaug rimtai. Jie pamiršta, kad ir jie buvo jauni, kad panašios mintys ir juos vargino. Dabar jie žiūri į visa tai iš kito taško ir kartais atsako ne visai į klausimą. Aišku, suaugusieji, ypač tėvai, nori mums tik gero gyvenimo, bet jie turi atsiminti, kad čia yra Amerika, o ne Lietuva, kad dabar yra 1952 metai, kad gyvename dideliame mieste, tarp svetimtaučių, kurie mūsų taip pat nesupranta. Bendrai, amerikiečių jaunimas daug skiriasi nuo lietuvių jaunimo, nors abiejose pusėse atrasi daug gero ir blogo.
 
     — Kas gi galėjo atsitikti, kad jaunuolis taip nukrypo nuo kelio? — gal paklaus ne vienas, bet negalės atsakyti nei jis, nei tas, kurs pametė tą kelią.
 
     Jau ir gyvenant Vokietijoj, jaunimas daug skyrėsi nuo Lietuvoj buvusio jaunimo. Bet kai atsidūrėm Amerikoj, atrodo, kad visai pasikeitė mūsų pažiūros (gal ir mano?). Pvz. kai prieš dvejus metus nuėjau į šokius, visų nuotaika buvo pakili, linksma, nors visi buvo ką tik atvažiavę, nemokėjo kalbos, neturėjo darbo arba tas darbas buvo labai sunkus. Bet kodėl dabar, nuėjus į šokius, randi “nepažįstamus”, dūmuose paskendusius ir nusivylusius jaunuolius? Pradėk su jais kalbėti, tuoj pamatysi skirtumą! Anksčiau jie mažai ko turėjo, bet viskuo buvo patenkinti, o dabar — juo daugiau amerikiečių “triksų” išmoksta, tuo sunkiau su jais susikalbėti. Jie, be abejo, to nenorėjo. Gal mielai jie grįžtų į tas stovyklas, kad galėtų vėl taip pagyventi — linksmai, nerūpestingai, bet dorai. Tiesa, ir čia jie gyvena linksmai ir nerūpestingai, bet visai kita to žodžio prasme. Ta dvasia jaunimas persiėmė nejučiomis, nenorint. Vos atvažiavus Amerikon, daug sutikau mergaičių, kurios sakėsi nesidažysiančios, bet dabar jos to ginasi. Taip, reikia prisitaikyti prie aplinkybių. Jeigu prieš keturiasdešimt metų dažydavosi tik gero vardo neturinčios mergaitės, tai dabar negalima nieko padaryti, nes visos dažosi.

Skaityti daugiau:

IEŠKOK UOLOS

Mielas Vincai,
 
      Nė viena biznio įstaiga neklestės be sąžiningo ir sumanaus reikalų vedėjo. Nė viena sporto komanda neprasimuš pirmon vieton, neturėdama gero trenerio. Kaip labai mes bebrangintume lygias visų žmonių teises, gyvenimas staugte staugia stiprių vadų, gerų galvų partijoms, pramonei, menui, mokslui, kariuomenei, valstybėms. Be geros galvos bet kuris žmonių sambūris pasilieka palaida bala. Ir šviesiausių galvų komisija ne ką tenuveiks, greit iširs, jei neatsiras jų tarpe viena, stipresnė, įstengianti apjungti kitas ir derinti jų veiklą.
 
      Argi to nebūtų supratęs Kristus, kai taip aišku yra net eiliniam žmogui?
 
      Kristus įkūrė vieną, regimą Bažnyčią, su dievišku autoritetu, gelbėti žmones, iki pasaulio pabaigos. Autoritetas - valdžia teko Jo parinktiems ir parengtiems apaštalams. Jų autoritetą Išganytojas sulygino su savuoju: “Kas jus priima, mane priima, ir kas mane priima, priima tą, kurs yra mane siuntęs” (Mt. 12. 40). Bet Kristus žinojo ir to dieviško autoriteto nepakaksiant užtikrinti Bažnyčios stiprumui, vienybei ir gerovei, jei jis bus suskaldytas ir išsklaidytas daugelyje asmenų. Todėl vienam mokinių Jis suteikė didesnę valdžią, aukštesnį autoritetą. Petrui teko vyriausia valdžia ir aukščiausias autoritetas. Šitas istorinis faktas yra taip aiškiai įrašytas Evangelijoje, kad geros valios žmogus negali jo nepastebėti.
 
      Kristaus stebuklai ir pamokymai jau buvo sukėlę visą žydų tautą. Jau buvo aišku, jog Jis yra ne eilinis žmogus. Bet kas Jis yra? Įvairiausios nuomonės lakstė iš lūpų į lūpas. Vienos laikė Jį Jonu Krikštytoju, kitos Eliju, trečios Jeremiju ar kuriuo kitu iš pranašų (Mt. 16, 14). Ir štai, netikėtai, Kristus klausia savo mokinių: “Jūs gi ką sakote mane esant?” Kitiems ar tai nedrįstant, ar tai nežinant ką atsakyti, Petras prabyla: “Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus” (Mt. 16, 16). Regimai nudžiugęs, Mokytojas taria: “Palaimintas esi, Jonos sūnau Simonai, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kurs yra danguje. Ir aš tau sakau: tu Uola (Petras), ir ant tos Uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus: ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje” (Mt. 16, 17-19).
 
      “Nė vienas notaras nebūtų galėjęs aiškiau įrašyti kurio nors žmogaus vardo dokumentuose, kaip Kristus čia pažymėjo Petrą” — pastebi vienas didžiųjų Bažnyčios mokslininkų, Belarminas. Jau pats kreipinys išskiria vieną žmogų, ką tik pasakiusįjį Mokytojui savo nuomonę. Tą žmogų Kristus pavadina jo paties vardu: “Simonai”. Prideda ir jo tėvo vardą: “Jonos sūnau”, ir tuojau pat priduria naująjį, savo duodamąjį reikšmingiausiąjį vardą: “Uola” (Petras). Taigi, iki šiol Simono vardu žinomasis vyras toliau bus “Uola - Petras”, ir tučtuojau paaiškina, kodėl tas naujas vardas duodamas: “Tu Uola, ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.” Uola tai nepajudinamos tvirtybės ženklas. New Yorkas todėl gali statyti aukštus dangoraižius, kad visas jo aprėptas pusiasalis yra viena gyva uola. Uola tai ne akmenų, ne sucementuotų plytų krūva! Kad ir šimtus didžiausių akmenų sukrautum šalia ir ant vienas kito, vistiek nepadarytum vienalytės uolos. Ant uolos statant, nereikia dėti gilių cementinių pamatų, nes uola yra tvirčiausias fundamentas. Tad Simonas padaromas Uola-Petru, nes ant jo, kaip ant to vienalyčio, neaižėjančio, neskylančio fundamento, Kristus statys savo Bažnyčią. Kaip fundamentas, Uola-Petras turės atlaikyti visą Jo Bažnyčios svorį. Kitų apaštalų Mokytojas nevadina Uola, nežada ant jų statyti savo Bažnyčios. Jie irgi reikalingi, irgi išrinkti, irgi gavo autoritetą “surišti” ir “išrišti”, bet jie yra tiktai granito kolonos, statomos ant Uolos-Petro. Be Petro jie neturi reikšmės. Visas jų stiprumas ir pastovumas laikosi Uola-Petru. O tos Uolos-Petro stiprumas ir pastovumas yra toks didelis, kad nė paties pragaro galybė jos neįveiks! (Mt. 16, 18).

Skaityti daugiau:

Kaip Tautos Išsilaiko?

       Praėjusį kartą kalbėjome, kaip tautos žūva, dabar pažvelgsime j tas priežastis, kurios padeda tautoms amžiais išsilaikyti.

 
      Kalbėdami apie išnykusias ir išsilaikiusias tautas, negalime tylomis praeiti pro kinų ir žydų tautas, kurios išsilaikė, nežiūrint labai blogų sąlygų, kuriose joms teko gyventi. Kalbėti apie kinus būtų perdaug platus klausimas, pažvelgsime tik į žydų tautą, kurią mes visi gerai pažįstame, nes Lietuvoje turėjome apie 150.000 žydų, o taip pat apie šią tautą daug žinome ir iš Šv. Rašto. Kad žydai, neturėdami net savos teritorijos, gyvendami išsisklaidę tarp kitų tautų ir taip ujami, persekiojami bei naikinami, pajėgė išsilaikyti iki mūsų laikų ir net sukurti savo valstybę, tai atrodo beveik stebuklas. Gal mums kyla klausimas, kokios jėgos šią tautą galėjo išsaugoti? Bent trumpai pažvelkime į jos istoriją.
 
Izraelis Asyrų nelaisvėje
 
      Kad geriau suprastume padėtį, prisiminkime keletą faktų iš bendros žydų istorijos. Salomonas valdė visas žydų gimines ir buvo sukūręs galingą karalystę su trimis milijonais gyventojų. Prie jo žydų tauta buvo labai galinga, tik nelaimė, kad buvo apkrauta dideliais mokesčiais, kas sukėlė neramumų ir nepasitenkinimo. Salomonui mirus, jo karalystė suskilo į dvi dalis, sudarančias dvi atskiras karalystes: Izraelio ir Judo. Izraelio karalystė buvo sudaryta iš dešimt žydų giminių 975 m. prieš Kristaus gimimą. Po šimto metų ji dar padidėjo ir pasiekė aukščiausio laipsnio. Kaip visados taip ir čia, kai tauta pasiekia aukštos politinės ir ekonominės galybės, ji išdyksta. Izraelis nusigręžė nuo tikrojo Dievo ir prisidirbo stabų, su kuriais reikia mažiau skaitytis, kaip su tikruoju Dievu. Prisidėjo dar ir kita yda, į kurią žmogus yra chroniškai palinkęs — seksualinis palaidumas.
 
      Prieš šias blogybes kovoti tuoj stojo pranašai, ypač Amos ir Osee. Štai, kokiais žodžiais šis antrasis apibūdina Izraelio karalystę: “Keiksmai, melas, žmogžudystės ir svetimoterystės užplūdo ir kraujas susiliejo su krauju (4, 2)... Ištvirkavimas, vynas ir girtuokliavimas atima nuo jų protą (2, 7)... Jie nebegyvens daugiau Viešpaties šalyje” (9, 3).
 
      Pranašo žodžiai, kad “jie daugiau nebegyvens Viešpaties šalyje”, tuoj pradėjo pildytis. Izraelio karalystė, pabūgusi galimo Asyrijos užpuolimo, padarė sutartį su Syrija. Asyrijos karalius Tiglath — Pileser (Šv. Rašte vadinamas Phul) stojo į karą prieš Syriją, o paskui ir prieš Izraelį. Po jo Asyrijos karalius buvo Salmanasar (727-722). Jis užpuolė Izraelį ir paėmė sostinę Samariją (4 Kar. 18, 9). Po Salmanasaro karaliavo Sargon II (722-705). Jis pats giriasi, kad iš Izraelio karalystės išvežęs 27.290 žmonių. Po Sargon Asyrijos karalium buvo Sennacherib’as (705-681), kurs kovojo prieš Judo karalystę, bet Jeruzalės neįstengė paimti. Grįždamas jis plėšė miestus ir deportavo žmones. Jis jų išvežęs apie 200.150. Šita deportacija į Asyriją, Tigro upės šalį, į šiaurinę Mesopotamiją (dabartinis Irakas) buvo žydams labai skaudi. Jie daugiau iš ten nebegrįžo į Palestiną. Sakoma, kad šitie žydai vėliau nusikėlė į Rusiją. Izraelio karalystė labai ištuštėjo. Tada Sargon II nusiuntė ten savo žmonių, kurie susimaišė su likusiais žydais ir davė pradžią samarijiečiams. Samarijiečiai priėmė Mozės knygas bei įstatymus, bet į Jeruzalės šventyklą jų žydai neįsileido.
 
Judo karalystės žlugimas
 
      Asyrams nuteriojus Izraelio karalystę, Judo karalystė su sostine Jeruzale dar laikėsi apie 100 metų. Nabuchodonosoras, Chaldėjos karalius ir Babilonijos imperijos steigėjas, nugalėjo egiptiečius (Jer. 46, 2-12), užėmė Feniciją ir Palestiną su Jeruzale. Tarp jo belaisvių buvo ir tie žinomi keturi jaunikaičiai (Dan. 1, 1-6). Nabuchodonosoras nugalėjo 597 m. paskutinį Salomono dinastijos karalių Joakimą. Karalium buvo pastatytas Babilonui klusnus Sedecijas. Žydai stengėsi numesti babiloniečių uždėtą jungą. Bet priešas vėl pradėjo karą prieš Judėją, apgulė Jeruzalę. Žydai nepaprastai gerai gynėsi ir išlaikė miestą visus metus, bet pagaliau priešas įsiveržė, ir žydai turėjo pasiduoti. Tai įvyko 586 m. prieš Kristaus gimimą. Judo karalystės žlugimas yra aprašytas ketvirtoje Karalių knygoje. Sedecijaus vaikai buvo nužudyti tėvui matant, o jam pačiam buvo išluptos akys. Tikrai baisus karališkos šeimos likimas.

Skaityti daugiau:

Ką Aš Mačiau Baltimorėje

     Porą savaičių teko buvoti Baltimorėje ir iš arti stebėti Šv. Alfonso lietuvių parapijos gyvenimą. Pamačiau tokių dalykų, kuriais tikrai reikia pasidžiaugti.
 
     Kai stotyje pakalbini taksio vairuotoją ir paprašai nuvežti į miesto centrą, pažvelgęs į kunigiškai apsirengusį asmenį, jis paklausia:
 
     —    Ar į tą didelę bažnyčią?
 
     —    Taip, į tą didelę bažnyčią.
 
     Ir tuoj tave nuveža prie Šv. Alfonso didingos gotiško stiliaus bažnyčios, kuri yra lyg Baltimorės miesto širdis ir jos pamaldumo centras. Nuo ryto iki vakaro gal nė vienos minutės jos tuščios nematysi, visuomet įėjęs rasi būrelį besimeldžiančių žmonių. O pirmadieniais ir antradieniais, kai čia yra atliekama dvylika Švenč. P. Marijos Stebuklingojo Medalikėlio novenų, suplaukia tūkstančiai žmonių. Nuo pat ryto iki vakaro keli kunigai klauso išpažinčių. Čia drauge, vienas prie kito suklupę meldžiasi ne tik įvairių tautų, bet ir įvairių rasių žmonės.
 
BALTIMORĖS LIETUVIŲ PARAPIJOS VAIKUČIŲ PIRMOJI KOMUNIJA. VIDURY SĖDI PREL. L. J. MENDELIS
 
     — Didelis čia daiktas, kad tiek svetimtaučių suplaukia. Kad susirinktų tiek lietuvių, tai būtų kas kita! — gal pasakys ne vienas.

Skaityti daugiau:

GUNDYMŲ KALNAS

      Kaip ir kiekvieną sekmadienį, klebonas kalbėjo savo parapijiečiams, tačiau jam atrodė, kad šiandien yra kitaip: jis negalėjo baigti, jis tiesiog nenorėjo su jais išsiskirti.
 
      — Gal būt, — galvojo jis, — gal būt, tai yra paskutinis kartas. — Ir tuojau jis sau sakė: — Juk šitaip man atrodo kiekvieną pamokslą, bet Viešpats yra malonus man, aš vėlei pamatau juos ir galiu tarti jiems suraminimą.
 
      Ir todėl jis nuolatos kalbėjo žodžius, kurie gaivina ir rimdo, jis pats stebėjosi, kaip šitose baisumo dienose jis sugebėjo rasti tokių tvirtų ir džiugių pasakymų. Ir tuojau jis sakė sau:
 
      — Argi tai aš kalbu? Tai Dievo angelas stovi už manęs, kaip jis yra priskirtas čia ir iškeltas ant šitos sakyklos viršūnės. Tiktai, kai jis yra prie mano šono, nepučia gąsdinančiai trimito, kuris sušauks iš viso pasaulio kraštų gyvus ir mirusius, ne — jis yra ramus, kaip sėjėjas, ir iš savo sėtuvės beria žodžius, atgaivinimo ir atgimimo sėklas, būtinas gyvenimui. Tai jis, o man atrodė, kad tai mano varginga burna taria juos. Tai jis.
 
      Ir kad klebonas taip galvojo, kad galėjo atiduoti šitą atsakomybės galią pačiam dangui — jis kalbėjo savo žmonėms karštai ir mylėdamas kiekvieną. Jis juos regėjo visus priešais save ir pažino veidus, raukšlėtus, kurie seno drauge su juo, ir galėjo vardais išskirti jaunuolius, nes buvo juos krikštijęs ir matęs jų augimą. Tačiau jį taip begaliniai ėmė baimė už tas vietas, kurios po sakykla ir visuose bažnyčios šonuose buvo tuščios. Tuščios, ir ne dėl to, kad jie likosi namie šitą šventą dieną saugoti turtų, ar susigundė dideliu uždarbiu — jis matė, kaip kas kartas plėtėsi tos tuščios vietos, ir tie, kurių nebuvo po jo akimis, per anksti, ne savo laiku, gulė į kapus, buvo išvežami, arba uždaryti į kalėjimus, arba slapstėsi, ir tiktai po lietumi ar žvaigždėmis galėjo pasimelsti, tiktai miško pamokslų klausėsi.
 
      — Taip, taip, šventą dieną ir paprastą nyko jie, — galvojo klebonas, — vieną kartą jūsų beliks tiek mažai, kad aš visus apkabinsiu vienu glėbiu.
 
      Bet tą pačią minutę jis kalbėjo jiems, kurie čia klausėsi, atgręžę galvas aukštyn, tarytum į juos, ištiktus kaitros, krito palaiminanti rasa. Jis kalbėjo apie begalinį pasitikėjimo reikalą, apie tai, kad niekas neprivalo pamesti vilties dangaus pagalba. Tą viltį reikėjo saugoti savyje taip pat atsargiai, kaip savo nemirtingą sielą, kalbėjo klebonas ir staiga jį pervėrė mintis:
 
      —    Ką aš jiems pasakoju? Argi tai yra tiesa? Ar danguje yra kas nors, kad kaip vandens lašelį, pagal pasakojimą apie vargšą, kaip vandens lašą nuo piršto galo, numestų malonės į mūsų pavargusią žemę? Mano Dieve, — išsigando jis, — atitolink nuo manęs tas nedoras mintis Kaip aš išdrįsau!
 
      Ir jis kalbėjo tiems, kuriuos mylėjo, kad jie neturi niekuomet nusiminti, nes tiktai velnias pažįsta liūdnumą, kuris nėra nuraminamas.
 
      —    Jūs esate tvirti, — kalbėjo jis. — Ir jaunuolis silpnas sąnariais, ir senelis, kuris vos bepaneša savo kūną. Jūs visi parodėte, kad kiekvienas esate uola, galinti išlaikyti Bažnyčią, kaip Viešpats yra taręs savo apaštalui.

Skaityti daugiau:

PASIKALBĖJIMAS SU... LAGAMINAIS

      Mūsų kolegijos sandėlyje prikrauta daug įvairių lagaminų: įvairaus dydžio, įvairių spalvų — žalių, melsvų, rudų, didelių ir visai mažyčių. Vieni padaryti iš odos, kiti mediniai, apkaustytais kampais. Mėgstu kartais ten nueiti ir stebėti, kokie jie įdomūs. Kartą man ten nuėjus ir atsisėdus ant didžiausio lagamino, jis užvedė su manim šneką:
 
      —    Tai ką svajoji? — paklausė.
 
      —    Svajoju: įdomūs jūs.
 
      —    Žinai, kai aš galvoju apie jus, žmones, taip pat įdomu. Ar nemanai, kad tarp jūsų ir mūsų yra daug panašumo?
 
      —    Hm.
 
      —    Štai pažvelk į mus šiame kambary: negyvi, nejudą. Bet tegu tik ateina atostogos — pamatysi! Kaip tada sujudame pilni gyvybės! Ar ne panašiai su jūsų tikėjimo tiesomis? Kai žiūriu, daugelis jas tartum sukrovę į apdulkėjusią palėpę. Tokios niekam nereikalingos atrodo, kad kartais net man, visko mačiusiam ir ne taip jau sujaudinamam, graudu pasidaro... Bet tegu tik spustelia nelaimė ar mirtis tepasibeldžia į duris, kaip jos atgyja! Tiesa, ne pas visus tuo pačiu metu. Visiškai kaip ir su mumis: vienų savininkai gana anksti prieš atostogas sugrąžina mus į gyvenimą, o kitų tai laukia iki paskutinės minutės. O paskui, kad skuba, kad krauna! Net baisu kartais pasidaro. Brrr!...
 
      —    Teisingai kalbi, — atsakiau.
 
      —    O štai kitas dalykas. Va, šitie mažyčiai kartais atgyja net ne atostogų metu, bet dažniausiai tik dienai, kitai, kai šeimininkas, kokiu reikalu trumpam laikui išvažiuodamas, pasiima su savim. Bet mums seniams tai jau maža vilties prieš atostogas... Ką aš čia norėjau pasakyti? Aha, tos religinės tiesos: viena kita mažiukė, mažiau svarbi, užeina į žmonių namus; bet tos svarbiausios, pagrindinės, kurios, atrodo, turėtų jūsų gyvenimą gerte pergerti — panašiai kaip lietus mano šeimininką kartais permerkia— tos vargšės tai jau retai kada pakviečiamos apsilankyti... Žmonės taip ir bijo viešumoje su jomis rodytis. Privačiai, kai niekas nemato, dar kai kurie su jomis ir susitinka...

Skaityti daugiau:

VAIKAI IR “COMICS”

Brangioji Zose,
 
      Sakyki, kaip galėčiau sulaikyti savo vaikučius nuo “Comics” skaitymo. Aš ir draudžiu ir baudžiu, bet nieko nelaimiu, nes tada jie pasislėpę arba kai manęs nėra su pamėgimu juos skaito. Dažnai po tų skaitymų vaikus kankina baisūs sapnai ir nemigas.    
 
Tavo A l d o n a
 
Mieloji Aldona,
 
      Dėkoju, kad taip atvirai j mane kreipiesi šiuo savo šeimos rūpesčiu. “Comicbook” problema buvo ta pati ir mūsų namuose. Tik aš suspėjau sučiupti anksčiau, negu pripratimas tapo liga.
 
      Draudimu ir baudimu daug nepasieksi. Gal net pakenksi, nes prisidėsi prie dar vienos savo vaikų ydos — skaityti slaptai. Juk ne druska ir ne nuolatiniu įkalbinėjimu, kad cukrus nesaldus, atpratinsi vaiką nuo jo. Jis ragaus, jam bus saldu, ir dar prisidės kita mintis: mama meluoja. Cukrų gali pakeisti tik medus. Taip pat ir su knygomis. Skundiesi “Co-mics’ais” dėl vaikų nemigo. O, jeigu tai būtų vien nemigas, tai dar nebūtų taip bloga.
 
      Pirmiausia, matyti blogi vaizdai pasilieka gyvi vaikų pasąmonėj. Kai kurie jų pažeidžia vaikų moralę ir įdiegia klaidingą gyvenimo filosofiją: melą, užsispyrimą, nepaklusnumą, apsimetimą nupiešia kaip asmens tvirtumą, drąsumą ir kaip “gerą” priemonę išsisukti iš blogybių. Dažnai, gal nesąmoningai, vaikai pradeda ieškoti panašių nuotykių į matytuosius arba panašiuose atsitikimuose pakartoja matytas reakcijas. Žinau, tu sakysi, kad tokių blogų savo vaikams neduodi. Ach, taip, aš tuo tikiu, nors tu pati sakei, kad jie skaito slapta, o kokius, ar žinai?
 
      Vis tiek, kad ir geriausi “Comics” nei literatūrinės nei mažiausios visuomeninės naudos vaikams neduoda. Todėl čia ir turi įvykti cukraus į medų pakeitimas. Duok tai, kas juos domintų ir būtų tiek pat naudinga. Nesiūlau, bet primenu, kad mano Aušrelė gauna “Eglutę’. Ne tik gauna, bet ir pati jai siunčia savo straipsnelius. Stebiuosi, kiek susijaudinimo išduoda jos išraudę veideliai, kai ji sprendžia uždavinius ir spėlioja mįsles. Kurių neįveikia, klausia manęs, o kai grįžta iš darbo tėvelis, vėl prasideda džiaugsmingi “atvertųjų paslapčių” aiškinimai. Tikrai, kaip kalėdinė eglutė jungia šeimą vaikų džiaugsmu, taip šioji “Eglutė” tą džiaugsmą palaiko per visus metus.

Skaityti daugiau:

Atsiųsta paminėti

     LIETUVIŲ ARCHYVAS. Bolševizmo metai. Iš Studijų Biuro 1942 m. leidinio naujai paruošė Dr. J. Prunskis. Išspausdinta Tėvų Pranciškonų spaustuvėje, Brooklyn, N. Y., 1952 m., 436 psl., kaina 3 dol.

 
     TOLIMIEJI KVADRATAI. Šią kiekvienam lietuviui įdomią knygą parašė Juozas Grišmanauskas, vienas tų trijų iš Lietuvos pabėgusių žvejų. Išleido Juozas Kapočius Brooklyne, 1952 m. Viršelis dail. V. K. Jonyno. 192 psl., kaina 2 dol.
 
     JAUNUOLIŲ MALDOS. Paruošė kun. P. K. Kirvelaitis, išleido E. Vilu-tis, East Chicago, Ind. 160 psl., mažo, patogaus formato. Spausdinta “Draugo” spaustuvėje.
 
     MEDINIS ARKLYS. Parašė Eric Williams, išvertė Br. Aušrotas, išleido “Karys”, viršelį piešė dail. P. Osmolskis. 190 psl., kaina 2 dol.
 
     AUKSO KIRVIS. Rinktinės mūsų žmonių pasakos. Parengė Juozas Švaistas, spausdinta “Draugo” spaustuvėje, viršelis ir iliustracijos dail. V. Ignatavičiaus. 224 psl., kaina 2.50 dol.
 
     Jurgis Jankus. PAKLYDĘ PAUKŠČIAI, I dalis, 172 psl., kaina 2.20 dol., virš. dail. Pr. Lapės. Tai vienas gražiausių J. Jankaus romanų su stipria intryga ir lengvai plaukiančio pasakojimo stiliumi.
 
     Stepas Zobarskas. DOLERIS IŠ PITSBURGO. Virš. ir iliustracijos dail. P. Osmolskio ir Vl. Vijeikio, 57 psl., kaina 80 centų. Žymiojo jaunimo rašytojo dvi puikios psichologinės ir auklėjančios apysakos.
 
     Vysk. Motiejus Valančius. VAIKŲ KNYGELĖ. Virš. dail. V. K. Jonyno, 160 psl., kaina 1.80 dol. Knygelė skiriama visiems: ir jauniems ir suaugusiems. Jaunieji ras gražiausių pasakojimų ir pedagoginių pamokymų, o suaugusieji galės pasimokyti gražiausio mūsų gimtosios kalbos stiliaus.
 
     Šias tris paskutines knygeles išleido “Gabija” 1952 mr
 
     KNYGŲ LENTYKLA. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto leidžiamas Lietuvių Bibliografijos Biuletenis, nr. 1-2. Redaguoja A. Ružancovas, Danville, 111.
 
     TĖVYNĖS SARGAS. Kultūros, Visuomenės, Politikos ir Socialinių Mokslų žurnalas, 1952 m. 2 nr. Redaguoja kolektyvas. Adm. adresas: 4241 S. Maplewood Avė., Chicago 32, 111.
 
     SKAUTŲ AIDAS, 5 nr., redaguoja St. Kairys, administr. adresas: J. Pažėra, Box 1003, Station C., Toronto, Ont., Canada.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” PLATINIMO VAJUS

      Liepos mėn. 15 dieną vajus jau baigiasi. Platintojų pirmosios vietos nedaug iki šiol nuo praėjusio mėnesio yra pasikeitę. Prel. Mendelio ir kun. Dėdino gal jau niekas nepavys. Dar neaiški yra trečioji vieta, kuriai kandidatai yra: kun. Steponaitis, kun. Sabaliauskas ir V. Aušrotas.
 
      Pirmosios trys premijos yra: 1) $150, 2) $100, 3) $50. Kitos keturios premijos po $25 teks burtų keliu kitiems platintojams, išplatinusiems bent penkis eg zempliorius.
 
Administracija dar kartą dėkoja premijų fundatoriams:
 
1.    Dr. Zenonui Danilevičiui, 10748 S. Michigan Ave., aukojusiam $200;
2.    P. B. Palutsis, 6914 S. Campbell Ave., aukojusiam $50;
3.    Aukojusiems po $25:
P. A. Dargiui, 2425 W. Marquette Rd. (Vaistinė ir sm. prekių krautuvė);
P. J. Mozeriui, 3236 S. Halsted St. (Taupymo ir skolinimo bendrovė); Roosevelt Furniture Company, 2310 W. Roosevelt Rd. (Baldai, kilimai).
 
 Administracijos pranešimas
 
      Kai kurie Skaitytojai dar neatsilygino už laikraštį ir nepratęsė prenumeratos šiems metams. Malonėkite nedelsdami tai padaryti, kad nereikėtų siuntinėti asmeniškų paraginimų arba sulaikyti laikraščio siuntinėjimo.
 
      “L. L.” skaitytojai Anglijoje prenumeratos mokestį — 7 šil. siunčia:
 
      Rev. Just. Steponaitis, St. Patrick’s, Widnes, Lancs, England. Australijoje — 9 šil.: Rev. St. Gaidelis, S. J., 264 Miller St., N. Sydney, NSW. Australia.
 

      1943 m. Lietuva iškilmingai pasiaukojo Švenč. Jėzaus Širdžiai. Kiekvienas lietuvis turėtų skaityti Jėzaus Širdies laikraštį “Žvaigždę”. Jos kaina metams tik du doleriai. Adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111.