Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1952M. 10 SPALIŲ

T U R I N Y S
 
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI
 
     Balys Sruoga. GIESMĖ APIE GEDIMINĄ. Dail. V. Petravičiaus iliustracijos. Išleido “Terra”, 748 W. 33rd St., Chicago 16, I11. Tai yra iliustruota legenda apie Vilniaus miesto įkūrimą. Didelio formato. Kaina $2.
 
     Vytė Nemunėlis. LIETUVAI TĖVYNEI. Iliustravo Vl. Vijeikis. Išleido “Tėviškėlė”, 2313 W. 91st St., Chicago 20, I11. Leidinėlis skiriamas vaikams.
 
     M. Biržiška. LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS, I tomas. Išleido “Lietuvių Dienos”, 9204 S. Broadway, Los Angeles 3, Calif. Kieti viršeliai, 240 psl., kaina $3.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn. LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį išskyrus liepos mėn. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Adm. adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, UI. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina 1 dol. Atskiras numeris 10 centų.
Vinjetės dail. Vijeikio    N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.
 

VISUOTINOJI APVAIZDA

 
      Ne vienas mūsų yra linkęs manyti, jog vienintelė Apvaizdos paskirtis yra rūpintis, kad žmogui netruktų duonos, mėsos, drabužių ir pastogės. Kai kam atrodo, kad Apvaizda yra ne kas kita, kaip maisto ir rūbų begaliniai sandėliai. Dar kai kas mano, kad Apvaizda yra labai galinga, bet akla jėga, kuri ne visada pastebi, ko žmogui reikia ir kada. Tik retas, labai retas pagalvoja, kad Apvaizda yra nuolatinis Dievo rūpestis žmogumi, jo dabartimi ir ateitimi, nuolatinis interesas visu žmogumi, apimąs viso žmogaus gyvenimo tikslą.
 
      Apvaizdos veikimas ir rūpestis yra grynai teigiamos rūšies. Jai svarbu, kad žmogus augtų kūnu ir siela, kad žmogaus dvasios pasaulyje vyktų nuolat progresuojanti statyba, kad žmogaus sielos galios bręstų ir tobulėtų ir kad žmogus sparčiu ir nuolatiniu žingsniu artintųsi prie savo šventų idealų viršūnių.
 
      Deja, ne visi žmonės supranta tikrąjį Apvaizdos vaidmenį. Ne visi stengiasi pažinti savojo gyvenimo misiją. Daugelis graibosi tamsoje, nerasdami durų į ateities prasmingumą. Ne vienas  klaidžioja nevaisinguose dirvonuose, kurie augina usnis ir piktžoles. Visi šitie žmonės nėra nei parengti, nei pasirengę dvasios statybai. Juos pirmiausia reikia grąžinti į tiesos kelią, perauklėti tikrųjų vertybių mokykloje ir pagyvinti širdies pulsą giliu noru statyti savo ateitį ant vaisingų ir pastovių tiesos pamatų.
 
      O kaip tai padaryti? Ne kiekvienas, gyvendamas nuolatiniame triukšme ir klaidų pelkėse, užgirsta Apvaizdos švelnų balsą, pastebi dieviškos šviesos į žemę krentančią kibirkštį. Yra ne iš savo kaltės paklydusių, yra klaidoje užsispyrusių. Yra geros valios silpnuolių ir piktos valios milžinų. Ne kiekvienam užtenka švelnaus žodžio, ramaus perspėjimo. Dažnam reikia skaudaus pergyvenimo, kieto ir stipraus smūgio, kad jis sustotų ir susitelkęs rimtai pagalvotų, kur jo klaidos ir šunkeliai vingiuoja. Kartais Apvaizda griebiasi drastiškų priemonių, sudaužydama žemės buities namus, kad žmogus būtų išgelbėtas amžinybei. Ji sudegina žmogaus puikybės tiltus ir pasisekimo valtis paskandina. Ji visą žmogaus turtą vėjais paleidžia, kad žmogus ieškotų dvasios vertybių. Ji žmogaus sveikatą paguldo į ligos skausmingą patalą, kad mirtinai serganti siela pasveiktų. Dažnas mūsų, kurį ištiko Apvaizdos Ranka, ašarotomis akimis ir verkiančiu balsu klausia: Kodėl? Ir niekas jam atsakymo duoti negali. Bet, žiūrėk, praeina keletas metų, žmogus pradeda įžiūrėti įvykių prasmingumą amžinos ateities perspektyvoje ir su šventu akluoju pradeda melstis: “Viešpatie, Tu man atėmei akis, kad mano siela praregėtų.”

Skaityti daugiau:

Sveikata ir Krikščionybė

B. Woermueller
 
     Kažkur kažkas yra pasakęs, kad krikščionybė esanti silpnųjų ir sergančiųjų religija. Kad ji pati esanti savotiška liga. Kad žmogus, instinktyviai bijodamas ligos, su nepasitikėjimu žvelgia į krikščionybę ; kad visa, kas su ja turi ką nors bendrą, atrodo tartum pakvipę ligonio kambariu.
 
     Tiesa. Modernioji žmonija serga. Tik ne per krikščionybę ir ne dėl krikščionybės. Kai viduramžiais, masiškai naikindamas žmones, kildavo maras, ir niekas nežinodavo, nuo ko, būdavo manoma, kad šulinius kas nors užnuodijo. Dabar, kai liga yra mūsų pačių blogis, kaltė metama krikščionybei, būk tai ji sarginanti žmones. Tai krikščionybei, kuri visuomet buvo žmonijos gydomasis šaltinis, gyvybės ir sveikatos versmė.
 
     Krikščionybė pati stengiasi būti sveikatos religija, sveikiausia iš visų žmogiškųjų religijų ir filosofijų: “Ateikite pas mane visi, kurie kenčiate, aš jus pagy-dysiu” (Mato, 11, 28). Mirime ar laidojime, ligoje, kentėjime, kūniškoje ir dvasinėje mažakraujystėje krikščionybė nemato jokio idealo. Liga yra perėjimas iš gyvenimo į mirtį. Bet gyvenimas krikščioniui, tikinčiam į amžinybę, turi nepalyginamai aukštesnę vertę, negu mirtis; netikintieji šitaip gyvenimo vertinti nemoka.
 
     Krikščionis iš visos širdies džiaugiasi savo gyvenimu, kurs jam teikia brangią, niekuomet nebegrįšiančią progą apsispręsti ir veikti. Krikščionis džiaugiasi ir meldžiasi su ana šventąja žodžiais: “Mano Dieve, ačiū Tau, kad mane sutvėrei!” Su nemažesniu džiaugsmu jis dėkoja Dievui už jam teikiamą sveikatos dovaną, nes gyventi reiškia būti sveikam, o būti sveikam reiškia gyventi!
 
     Nors sirgimas ir nebūtų gyvybei pavojingas, nors jis ir nesutrumpintų gyvenimo, bet kiekvienu atveju gyvenimą susiaurintų, sumenkintų, nuskurdintų ir nususintų. Tuo būdu sirgimas atrodo visiškai beprasmis. Tikrumoje, žinoma, nevien sveikųjų gyvenimas turi prasmę, nevien sveikieji gali pasaulyje veikti ir ką nors nuveikti. Ir ligonis gali būti palaima savo aplinkai, dažnai gilesnė ir geresnė, negu sveikasis, jei tik jis tyliai meldžiasi už visus, savo kančias aukoja, jei jis nevien meilės gauti trokšta, bet ir pats jos turi ir duoda kitiems, jei nežiūrėdamas savo kančių, yra giedrioje nuotaikoje ir teikia aplinkai herojiško gyvenimo bei gyvenimo supratimo pavyzdį.
 
     Bet vis dėlto liga yra stabdis veiklumui, kuriam esame pašaukti, kuriam turime patraukimo ir esame pasiruošę. Mūsų vidinei pažangai, mūsų kilimui į aukštumas liga yra švininis svoris. “Kristaus Sekime” pasakyta: “Tik nedaugeliui per ligą pavyks tapti geresniais”. Aišku, ir ligonis per Dievo malonę gali pasiekti šventumo, arba atrasti kelią į prarastąjį tikėjimą. Bet ligonio sielai, yra labai sunku tikrai priartėti prie Dievo, Jo artumoje augti ir žydėti. Nuovargis, liūdnumas, beviltiškumas jo sielą, daro nevaisingą, trukdo jai tikėti, viltis ir mylėti, sunkina prieiti prie visų gerųjų dieviškųjų dalykų.

Skaityti daugiau:

Tikrasis Perlas

Mielasis Vincai,
 
      Daug sunkiau yra neprityrusiam žmogui atskirti tikrą perlą nuo netikrųjų, negu Kristaus įsteigtąją Bažnyčią nuo žmonių prasimanytųjų. Ir štai kodėl:
 
      Kristus yra tikras Dievas. Dėl to Jis negali nei pats klysti, nei kitų klaidinti. Nė kiek nesvyruodamas, Jis pasakė kursiąs savo Bažnyčią ir ta tversianti šimtmečių šimtmečius, iki pasaulio pabaigos. Iš tų dviejų tiesų neišvengiamai plaukia trečioji: šiandieną turi būti gyva pasaulyje Kristaus įkurtoji Bažnyčia.
 
      Prisiminkime dar viena. Kristus įpareigoja visus įsijungti į savo Bažnyčią, net grasindamas pasmerkti amžinai kančiai neklaužadas užsispyrėlius. Tad Jo Bažnyčia turi būti kiekvienam žmogui lengvai randama.
 
      Kristaus Bažnyčia pirmą kartą viešai pasirodė Sekminių rytą, Šventajai Dvasiai nužengus į apaštalus. Jos pradžia buvo tokia triukšminga, kad ją pastebėjo tūkstančiai Jeruzalės gyventojų ir jos svečių. Tą dieną, po pirmojo Petro pamokslo, priimta “apie tris tūkstančius sielų” (Apd. 2, 41). Tą dieną gimė viena, o ne šimtai “bažnyčių”. Jau vien dėl to daugybė krikščioniškųjų bendruomenių šiandieną besiginančių, kad jos esančios Kristaus bažnyčios, švelniai tariant, labai klysta. Nė viena jų neprasidėjo pirmųjų Sekminių rytą. Ką žinojo pasaulis apie visokių atspalvių metodistus, mormonus, išganymo armiją ir kitus, per 1700 metų? Ką žinojo pasaulis apie baptistus, kvakerius, universalistus prieš tūkstantis šešišimtuosius metus? Kur buvo episkopalai, kalvinai, unitarai, kon-gregacijonalistai prieš 15 šimtmetį? Kam buvo žinomi liuteronai, reformatai ir presbiteronai prieš tūkstantis penkišim-tuosius metus? Per pusantro tūkstančio metų pasauliui buvo žinoma tik viena paties Kristaus įkurtoji Bažnyčia, ir ta buvo Romos Katalikų Bažnyčia. Tiesa, visais laikais buvo ir grupelės atskilėlių. Kai kurios jų gyvavo net po keletą šimtų metų. Tačiau niekas nedrįso tada tvirtinti, kad Romos Bažnyčia nebūtų Kristaus įkurtoji. Nė viena tų atskilusių grupių nepasitraukė iš Romos Bažnyčios savo noru. Visos buvo atskirtos, išmestos arba ekskomunikuotos.
 
      Neretai įvairių sektų atstovai, pateisindami jų atsiradimą ir veikimą, sako Katalikų Bažnyčią šimtmečių eigoje išsigimus, iškreipus tikrąjį Kristaus mokslą, o jos vėl atstatę grynąją Evangeliją. Taip kalbėdami, jie nė nepastebi piauną šaką. ant kurios patys nori sėdėti. Juk taip jie paneigia Kristaus dievystę. Jie pamiršta, kad Kristus Dievas prižadėjo būti su savo Bažnyčia “per visas dienas, iki pasaulio pabaigai”, kad todėl jos “nė pragaro vartai nenugalės”. Pamiršta, kad Kristaus Bažnyčiai atsiųsta “tiesos Dvasia, kuri primins ir išmokys visko, ką Jis yra apreiškęs” (Jo. 14, 26). Jei tad Kristaus įkurtoji Bažnyčia išsigimė, jei iškrypo iš apreikštosios tiesos, tai pats Išganytojas suklydo arba Jis nesilaikė savo žodžio, apsaugoti ją nuo klaidų. Tuo atveju Jis būtų pasaulį prigavęs ir todėl negalėtų būti laikomas Dievu. Bet tada nei Katalikų Bažnyčia, nei nė viena kita Kristumi besiremianti bendruomenė neturėtų dieviško autoriteto ir mums būtų be vertės.

Skaityti daugiau:

RELIGINĖ VAIKO RAIDA

I. Pirmieji žingsneliai
 
      Vaikas vystosi fiziškai, dvasiškai, religiškai. Šis vystymasis eina kartu, jei tam yra sąlygos. Yra ne tik vaiko kelias į pasaulį, tai yra dvasinis vystymasis, bet ir vaiko kelias į religiją — religinę raidą. Sunku yra aiškiai nusakyti, kaip šita religinė raida vyksta, kaip kiekvienoje vystymosi fazėje religinis gyvenimas pasireiškia, tačiau šis tas pasakyti galima.
 
      Didelis gaisras prasideda nuo menkos kibirkštėlės, ilga kelionė nuo pirmųjų žingsnių. Taip yra ir su vaiko religine raida, religiniu gyvenimu. Juo vaikas mažesnis, juo religinis gyvenimas paprastesnis. Čia tinka lietuviškas priežodis — pagal Jurgį ir kepurė, pagal dvasinį ir fizinį subrendimą ir religija. Ir mažas vaikas linksta prie religijos, turi religinį polinkį, tačiau religinis gyvenimas dar nepasireiškia, nes tos sielos galios, per kurias reiškiasi religija, dar tebėra neišsivysčiusios. Kūdikio santykį su religija galima palyginti su tais Egipto kviečiais, kurie buvo rasti faraonų kape.
 
      Prieš daug daug metų, laidojant vieną faraoną, į kapą įdėjo ir saujelę kviečių. Kviečiai turėjo galią dygti ir augti, bet tam stigo reikalingų sąlygų: žemės, vandens, oro, šviesos. Kai kapas buvo atrastas ir kviečiai pateko į purią, drėgną žemę, po kiek laiko sudygo ir ėmė augti. Taip yra ir su vaiko religine raida. Religinis gyvenimas ima reikštis tada, kai tam atsiranda tinkamos sąlygos — religinė aplinka ir šioks toks dvasinis subrendimas.
 
      Kaip gimsta vaiko sieloje pirmas religinis aktas, pirmas ryškesnis pajutimas, kad Dievas yra, rodo žemiau duodamas pavyzdys. Kartą mažas vaikutis, kuris jau galėjo šiek tiek kalbėti ir vaikštinėti, išėjo su motina pasivaikščioti. Buvo pavasaris. Saulė švietė paukšteliai čiulbėjo, švelnus vėjelis pūtė. Jie atsisėdo pievoje pailsėti. Mažytėmis rankelėmis, pirmą kartą gyvenime, vaikutis skynė žiedus ir nešė motinai, o ši pynė vainiką. Įsižiūri vaikutis į pinamą vainiką, į margaspalves gėles ir sako: “Mamyte, o kas padarė gėlytes?” Motina ima vaiką ant rankų ir kalba: “Klausyk, aš tau viską pasakysiu. Visas gėlytes, aną ten auksinę saulę, paukštelius ir medžius, visa tai sutvėrė gerasis Dievas. Jis gyvena danguje, yra taip gražus ir geras, kad ir apsakyti negaliu. Jis tave myli daug labiau, negu aš galiu mylėti.” Tai sakydama motina spaudžia kūdikį prie savo širdies, lyg norėdama parodyti, kaip labai Dievas jį myli. Vaikas jaučia motinos meilę ir per jos meilę jis pajunta Dievo meilę. Vaiko sąmonėje pasirodo Dievo paveikslas. Dievas yra didis ir geras. Jis mane myli. Jis sutvėrė saulę, gėles, paukštelius. Šiuo ar panašiu būdu vaikas padaro pirmuosius žingsnelius į religiją, atsiranda sąmoningesnis ir aiškesnis santykis su Dievu.
 
      Pradžioje vaikas neturėjo jokio supratimo apie Dievą. Panašiai jis nesuprato kas yra durys, šaukštas, duona. Girdėdamas jų vardus ir vartodamas pačius daiktus, vaikas vis ryškiau pradeda atskirti kas yra pienas, šaukštas, duona. Panašiu keliu eina ir prie Dievo supratimo. Vaikas nuolatos girdi Dievo vardą tariant, girdi kalbas apie Dievą, mato meldžiantis motiną ir kitus artimuosius asmenis, stebi kaip jie atlieka kitas religines pareigas, ir kažkaip savaime pats įsitraukia į religinę sferą. Dievo sąvokai išryškėti daug padeda vaiko malda. Dar negalįs kalbėti, motinos padedamas, vaikas išmoksta “labas vakaras” ir “labas rytas” Dievuliui pasakyti. Jis kelia į viršų rankutes, o motina taria žodžius. Pradėjus kalbėti, vaikas kalba trumpas ryto ir vakaro maldeles. Jo sąmonėje vis labiau ryškėja mintis: yra kažkas, kas klauso vaiko žodžių, kam reikia melstis, dėkoti.
 
      Religines idėjas, tegu netobulas ir nepilnas, vaikas susidaro ir iš religinių paveikslų. Motinos pamokomas vaikas sužino, kad čia yra Vaikelis Jėzus, ten Jo Motina Marija, Angelas Sargas. Motina ne tik paaiškina, ką reiškia paveikslai, bet ir atsako į vaiko klausimus.
 
      Vaikas patiria iš savo tėvų meilės, globos, pagelbos. Gerumą ir meilę, gaunamą iš tėvų, jis perkelia į Dievą. Gerąsias tėvų ypatybes jis priskiria Dievui. Ir pats Dievas įgauna žmogiškąjį pavidalą. Dievo, kaip dvasios, vaikas negali suprasti. Vaiko Dievas dažniausiai turi kilnaus, galingo žmogaus išvaizdą.

Skaityti daugiau:

PROBLEMŲ PROBLEMA

Mielas Jaunuoli,
 
     Šių metų “Laiškų Lietuviams” antrame numeryje jaunimui skirtoje anketoje 5-tas ir 6-tas klausimas priminė gal svarbiausią Tavo amžiaus problemą — skaistybę. Neskaistybė yra jaunuolio priešas nr. 1, prieš kurį Tu turi rimtai ir narsiai kovoti, kartais diena iš dienos, be jokių paliaubų, be jokių taikos sutarčių...
 
     Bet kovoti verta, nebijant nė didžiausių aukų. Dideli dalykai be aukų nepasiekiami, o skaistybė yra tikrai didžiausias Tavo turtas ir brangiausias perlas. Užtat ir priešų tiek yra. Jie visi stengiasi tą perlą pagrobti, tą Tavo turtą išplėšti. Nėra reikalo apie tuos priešus daug kalbėti, Tau jie perdaug gerai žinomi. Yra žinomi, bet gal ne visai gerai pažįsmi, nes labai klastingi. Tu juos dažnai sutinki ten, kur visai nesitikėjai. Kartais nuo vieno priešo bėgi į saugesnę vietelę ir štai ten užtinki kitą, dar pavojingesnį!
 
     Taigi, visuomet turi budėti, visuomet turi būti pasiruošęs sutikti pavojus, bet neturi juose žūti. Kovok iki paskutiniųjų be jokių kompromisų. Toji kova Tau tikrai atneš pergalę. Pralaimėsi tik tada, jei su priešu pradėsi žaisti. Gal jis Tau iš pradžių maloniu draugu pasirodys, bet paskui skaudžiai apvils, sumins, paniekins, ir kai Tu nusiminęs verksi, jis demoniškai kvatos. Tad jokių nuolaidų, jokių beprasmiškų derybų, vienintelė išeitis — kova.
 
     Kad tų priešų yra daug ir kad jie yra klastingi, Tu gerai žinai. Kad prieš juos reikia kovoti, taip pat yra aišku. Bet, tur būt, norėtum žinoti, kaip kovoti, kokius kovos metodus vartoti, kad greičiau pergalę pasiektum. Apie tai vieną kitą žodelį tarti ir yra šio straipsnio tikslas. Bet pirma gal bus naudinga ir įdomu pažvelgti, ką patys jaunuoliai į tuos klausimus atsakė.
 
Iš jaunimo laiškų
 
     Tikrai džiugu, kad kai kurie jaunuoliai labai atvirai į tuos klausimus atsakė. Nekelsime čia viešumon kai kurių labai intymių ir grynai asmeniškų dalykų. Kiekvienas supras, kad yra tokių klausimų, apie kuriuos galima kalbėti tik “tarp keturių akių”. Tie klausimai tada atrodo tikrai kilnūs ir šventi. Bet išvilkti viešumon, jie subanalinami, apnuoginami, netenka to orumo ir šventumo, kurs iš tikrųjų juos gaubia. Taigi, čia pasitenkinsime tik bendresnio pobūdžio mintimis, kurios bus visiems naudingos.
 
     Įsitikinus, kad tuose laiškuose jaunuolių pasisakymai yra tikrai nuoširdūs ir atviri, reikia pripažinti, kad mūsų lietuviškasis jaunimas yra doresnis ir skaistesnis už daugelį svetimtaučių. Ypatingai šis teigimas tinka, kalbant apie mergaites, kurių lietuviškas, gal būt, dar jų mamyčių įdiegtas kuklumas apsaugoja jas nuo daugelio pavojų, į kuriuos daug dažniau įkrinta to paties amžiaus kitatautės mergaitės. Su berniukais yra kiek blogiau, bet vis dėlto ne taip jau tragiška.
 
     Gal kai kam atrodys keista ir nesuprantama, jei pasakysim, kad didžiausias pavojus mergaitės dorai gresia apie aštuntuosius - dešimtuosius ir apie aštuonioliktuosius - dvidešimtuosius amžiaus metus. Žinoma, išimčių yra visur ir visuomet, bet vis dėlto ir pačių mergaičių atsakymai į penktąjį anketos klausimą mūsų nuomonę patvirtina. Mažiau pavojų mergaitės skaistybei yra nuo dvyliktų - tryliktų iki šešioliktų - septynioliktų metų. Atrodo, nesunku suprasti, dėl ko taip yra. Juk geriausias mergaitės ginklas prieš skaistybės priešus ir tvirčiausias dorą apsaugojantis skydas yra jos kuklumas ir drovumas. Kukliausia ir nedrąsiausia mergaitė paprastai būna brendimo amžiuje, kai keičiasi ne tik jos kūnas, bet ir jos psichinis pasaulis.
 
     Mergaitė, būdama 8-10 metų, yra dar vaikas. Ji nepažįsta to švelnaus mergaitiško kuklumo, to jautraus drovumo, kurį pajus tik vėliau, brendimo pradžioje. Jai dar nedaro didelio skirtumo berniukai ir mergaitės. Nors, ji geriau jaučiasi tarp mergaičių, bet visai nesivaržydama, mielai žaidžia ir su berniukais.

Skaityti daugiau:

MERGAITĖS ELGESYS SU VYRAIS

      Ateina laiškų su prašymais, kad būtų ir “Laiškuose Lietuviams” kas nors rašoma apie mandagumo taisykles. Manome, kad toks pageidavimas yra visai teisingas, nes tikrai elgimosi taisyklės padeda išvengti daug klaidų, dėl kurių paskui reikia gailėtis. Taip pat žinant tas taisykles, ir santykiai su kitais bus švelnesni bei malonesni. Yra labai svarbu, ką žmonės apie mus mano ir kaip atsiliepia. Nuo to priklausys, ar būsime kviečiami į jų šventes, pokylius, parengimus, ar norės su mumis draugauti.
 
      Šiame straipsnelyje pakalbėsime, kaip jauna, pasiekusi maždaug šešioliką metų mergaitė turi elgtis su vyriškiais. Tokia mergaitė dažnai yra prancūziškai vadinama “debutante”, nes ji, kaip jauna artistė, pradeda žengti pirmus žingsnius pasaulio scenoje. Nuo šių žingsnių priklausys, kaip ji pasirodys, kaip ją publika įvertins. Nuo to gali priklausyti visa jos tolimesnė ateitis.
 
      Mandagumo formos nėra tik kieno nors išsigalvotos, arbitrariškos, bet priklauso nuo religinių ir moralinių žmonijos įsitikinimų. Yra dalykų, kurių sveikoji ir geresnioji žmonijos dalis netoleruoja. Kodėl? Gal dėl to, kad kai kurie dalykai neatitinka jos krikščioniškųjų pažiūrų, jos dorovės jausmo ar sveiko proto reikalavimų. Priminsime keletą taisyklių, kurias mergaitė turėtų žinoti.
 
      1.    Netinka, kad mergaitė eitų su vedusiu vyru pietauti į jo namus ar į restoraną, nežinant ar nedalyvaujant jo žmonai.
 
      2.    Jeigu sutikai vyriškį su jo žmona ir jis kviečia tave į savo namus arba į kokią ekskursiją, nepriimk to kvietimo. Tokie kvietimai turi eiti per jo žmoną.
 
      3.    Niekados nepriimk kvietimo, jei koks vyriškis tave kvies į savo draugo, gero pažįstamo namus. Pakvietimai turi ateiti tiesiog iš šeimininkų, o ne per trečią asmenį. Šeimininkai tau turi būti žinomi.
 
      4.    Pakviesta į svečius, niekados neimk stipresnių alkoholinių gėrimų, išskiriant gal vyną ir tai labai saikiame kiekyje. Žinoma, žmonės visados ragina ir jaunas mergaites gerti, bet mergaitė visados gudriai ir išmintingai daro, jei atsisako visiškai arba tik šiek tiek siurbtelia.
 
      5.    Jokiu būdu nepriimk vyriškio kvietimo ateiti į viešbutį, kur jis būtų apsistojęs. Eiti į viešbučius arba restoranus vienai su vyriškiu yra laikoma didele mergaitės klaida, kurios ji jokiu būdu neturėtų daryti. Išauklėtas vyriškis neturėtų mergaitės vienos kviesti į viešbutį.
 
      6.    Netinka, kad mergaitė pasiliktų viena su vyriškiu kambaryje. Jeigu įėjo vyriškis į kambarį ir atrado tave vieną, tai surask kokią priežastį išeiti ir paskui sugrįžk su drauge, ar su sesute, ar su mamyte, ar su kokiu nors kitu tau artimesniu asmeniu.

Skaityti daugiau:

Suradau, Ko Ieškojau

Mielas Drauge,
 
      Žinai, ir aš turiu atvirai prisipažinti, jog kasdieniniai vargai ir rūpesčiai mane taip pat spaudžia. Todėl Tave pilnai suprantu ir atjaučiu, kai rašai:
 
      “Kasdien dirbu, bėgu, varginuos, rūpinuos ir vėl dirbu... Tai nėra nepakeliama, bet viskas atrodo taip beprasmiška. Nejaugi tai tiktai už būvį, už duonos kąsnį? O kad būtų bent aukštesnis tikslas, dėl ko būtų verta pavargti. Man atrodo, tada dar ir daugiau galėčiau pakentėti”.
 
      Aš taip pat dažnai panašiai pagalvoju, bet gal tik truputį iš kitos pusės. Tu jautiesi kasdieniško beprasmiškumo varginamas. O aš pastebėjau norįs tapti laimingu, bet ilgą laiką niekas manęs negalėjo patenkinti, kol pagaliau... Bet geriau pradėsiu iš pradžios.
 
      Taigi, ieškodamas pasitenkinimo, nueidavau į kiną, į teatrą ir kitus pasilinksminimus. Ten laikas greitai prabėgdavo be rūpesčių. Bet kai aš iš ten išeidavau, sieloje būdavo tuščia. Norėdamas vis dėlto rasti daugiau malonumų, nusipirkau automobilį. Važinėjau visur, kur reikia ir kur nereikia. Iškart atrodė labai malonu, bet po poros savaičių nusibodo, tapo kasdieniška. Pasijutau vaikišku žaidimu norėjęs save patenkinti. Paskui man atėjo mintis: Amerikoje už pinigus viskas galima; gal už juos ir laimę nusipirksiu. Puoliau jų medžioti. Netrukus tapau šykštus, savanaudis, net gėda prisipažinti. O kaip džiaugiuosi dar laiku supratęs, kad už storesnę piniginę širdies laisvę praradau.
 
      Mečiau viską. Kurį laiką buvau visiškai gyvenimu nusivylęs. Nebesitikėjau laimės surasti. Ir taip mane tas nusiminimas prislėgė, jog nebežinau, prie ko jis būtų mane privedęs, jei ne tas išganingas atsitikimas praeito sekmadienio popietį. Sėdėjau savo kambaryje, nežinodamas ką bedaryti, kai staiga mano beklaidžiojančios akys stabtelėjo ties Naujojo Testamento knyga (žinai, tokią pačią, tur būt, ir Tu turi; Vokietijoj visiems jas dalino, kaip Amerikos vyskupų dovaną tremtiniams lietuviams). Taigi, iš nuobodumo atverčiau ją kažkur per vidurį ir ėmiau skaityti:
 
      “Nuo žydų gavau penkis kartus po keturias dešimtis kirčių be vieno; tris kartus buvau rykštėmis plaktas, kartą akmenimis muštas, tris kartus nukentėjau laivo sudužimą, naktį ir dieną buvau jūros gilumoje, dažnai kelionėse upių pavojuose, pavojuose nuo vientaučių, pavojuose nuo galvažudžių, pavojuose nuo pagonių, pavojuose miestuose, pavojuose tyruose, pavojuose jūroje, pavojuose tarp netikrų brolių; varge ir skurde, daugelyje budėjimų, alkyje ir troškime, daugelyje pasninkų, šaltyje ir nuogume; be to, kas kitaip atsitinka, kasdieninis veržimasis prie manęs, rūpestis visomis bažnyčiomis” (2 Kor. 11, 24-28).
 
      Skaitant mano nusistebėjimas augo su kiekviena eilute. Tokie iškentėjimai, taip dideli... Ir tai tik ant vieno žmogaus pečių. Nejučiomis palyginau juos su savo kasdieniniais vargais, kurie man dabar pasirodė tokie mažyčiai. Nenorom susigėdau...

Skaityti daugiau:

FAKTAI ir idėjos

Skyrių veda Br. Markaitis, S. J.
 
Protestantų Dorovės Principai ir Gimimų Kontrolė.
 
     Dokumentai, paimti iš Protestantų vyskupų ir pastorių bendrųjų susirinkimų, rodo jų dorovės principų raidų šitame šimtmetyje.
 
     1908 metais — Lambeth Konferencija Londone nutarė, kad “laisvas apsisprendimas pakenkti gimsiančiai gyvybei yra priešingas krikščioniškajai dorovei.”
 
     1914 metais — Lambeth Konferencija: Vyskupų komitetas išleido memorandumą, patvirtintą didelės dijocezinių vyskupų daugumos, kuriame kontraceptyvų vartojimas pasmerkiamas, kaip “pavojingas, demoralizuojantis ir nuodėmingas.” Vyskupai sutiko, kad. būna atvejų, kada norima apriboti vaikų skaičius, bet tokiais atvejais “vedusieji teapsisprendžia naudotis tais perijodais, kada naujos gyvybės užsimezgimas yra mažiau galimas. Šitokiais atvejais prisitaikoma prie žmogaus fizinės prigimties; ... ir tai reiškia susivaldymą, o ne silpnybę . .
 
     1920 metais — Lambeth Konferencija —- Vyskupai priėmė rezoliuciją Nr. 68: “Mes įspėjančiai pasisakome prieš nenatūralių priemonių vartojimą nėštumui išvengti dėl didelių fizinių, dorovinių ir religinių pavojų ir dėl blogo, grasančio žmonijai, plintant tokių priemonių vartojimui. Priešingi mokymui, kuris mokslo ir religijos vardu skatina vedusiuosius aklai pasiduoti lytinėm instinktui, mes griežtai laikomės to, kas visada buvo ir bus krikščioniškos moterystės pagrindas, būtent: 1. žmonijos palaikymas per naują gyvybę; 2. laisvas ir protingas vedusiųjų susivaldymas ir disciplina.”
 
     1930 metais — Lambeth Konferencija — Vyskupų balsavimas (193 prieš 67) priėmė: Vyskupai “pripažįsta Katalikų Bažnyčios įtakingą svorį, kad kontraceptyvų vartojimas visuose atvejuose krikščioniui neleistinas, bet negali priimti šitos tradicijos, kaip paskutinio žodžio... Mes turime sutikti, kad šita tradicija nėra paremta Naujuoju Testamentu... Jeigu dėl geros dorovinės priežasties lytinis susivaldymas nėra priimtinas, mes negalime pasmerkti kontraceptyvų vartojimo nėštumui išvengti, jeigu kontraceptyvai vartojami protingai ir sąžiningai.”

Skaityti daugiau:

NAKTIS SODE

A. P. B a g d o n a s
 
NAKTIS SODE
 
Niekaip negaliu pamiršti 
Šito vaizdo, šios nakties.
Sodas . . . Medžiuose tyla numiršta,
Danguje bejausmė pilnatis.
 
              Ilsisi nuvargę žmonės 
              Be sapnų šiltuos namuos.
              Tik žmogaus Sūnaus dejonės 
              Ir sielos tylios raudos 
              Nepaguos nė vienas tų,
              Kur jau ilsis be sapnų.
 
Ir malda ta begalinė,
Taip karšta ir taip gili,
Prakaitas krauju patvinęs 
Plauja veidą ir akis.
 
              O kad kas tiktai galėtų 
              Jį paguost tyliu žodžiu! . .
              Slenka valandos iš lėto,
              Dega sielvartas veide,
              Virpančiam raudos skausmu . . .
              Vienuma . . . Naktis žvaigždėta . . .
 

KOKIA NAUDA IŠ ŠKAPLIERIŲ?

      Daugelis mūsų žmonių, ypač inteligentų, jeigu ir nežiūri su panieka į kai kuriuos katalikiškus papročius bei paprastus pamaldumo reiškinius, vis dėlto mano, kad mūsų tikėjime yra daug dalykų, kurie tinka tik tamsiai liaudžiai, inteligentui tai vartoti ir praktikuoti būtų nerimta ir gal juokinga. Prie tokių paprastų pamaldumo reiškinių priklauso ir škaplieriai. Daugeliui yra visai nežinoma jų kilmė ir jų reikšmė, kitiems atrodo, kad tai yra nereikalingas ir nenaudingas vienos kitos pamaldžios moterėlės paprotys. Pažvelkime truputį į škaplierių istoriją bei jų reikšmę, ir gal ne vienas bent šiek tiek pakeis apie juos savo nuomonę.
 
      Kartą buvau pašauktas į Kauno miesto ligoninę prie acto esencija apsinuodijusios mergaitės. Jos gerklė buvo acto išdeginta, todėl visai negalėjo kalbėti. Nebuvo nei giminių ar pažįstamų, kurie būtų galėję pasakyti, kokio tikėjimo buvo ta mergaitė. Kas daryti? Kadangi Lietuva yra katalikiškas kraštas, buvo galima spėti, kad ta mergaitė greičiausiai bus katalikė, todėl, ilgai nedelsdamas, daviau išrišimą ir paskutinį patepimą. Po poros dienų, sutikęs mane pravoslavų šventikas pradėjo išmėtinėti, kad esu suteikęs sakramentus pravoslavei, jo parapijietei.
 
      Kitą kartą panašiam atsitikime kunigas atsisakė teikti negalinčiai kalbėti ligonei sakramentus, kol paaiškės, ar ji yra katalikė. Atrodė, kad gyvybei pavojaus dar nebuvo. Iki slaugės ištyrinėjo ir sužinojo, kad ji yra katalikė, ligonė mirė be sakramentų.
 
      Tokių nesusipratimų nebūtų, jei visi katalikai laikytųsi Bažnyčios patarimo nešioti škaplierius. Katalikai, atsitikus netikėtai mirčiai, taip dažnai nebūtų palikti be sakramentų ir, be to, nebūtų pavojaus atsakyti jiems katalikišką palaidojimą. Škaplieriai yra įrodymas, kad žmogus buvo ne tik katalikas, bet kad buvo ir praktikuojantis katalikas, nes atšalę nuo tikėjimo paprastai škaplierių nenešioja.
 
Škaplierių istorija
 
      Škaplierių atsiradimas yra susijęs su Karmelitų ordinu. Karmelitai savo pradžią išveda iš Elijo ir Eliziejaus laikų. Šiedu pranašai Karmelio kalne įsteigė eremitus. Tie eremitai kietu atgailos gyvenimu šimtmečiais gyvenę Rytuose. Kryžiaus karų metu buvo atrasti Rytuose tie šventi eremitai. Krikščionys kareiviai susižavėjo tų žmonių gyvenimu ir paprašė juos persikelti į Vakarus. Vakaruose tie vienuoliai paplito labai greitai, ypatingai Anglijoje. Popiežiai pritaikė jų regulą vakarų šalims. Jie buvo žmonėms žinomi kaip Marijos Karmelio kalno eremitai arba tiesiog karmelitai. Iš šito ordino yra kilusių daug žymių šventųjų: didžiausi Bažnyčios mistikai šv. Jonas nuo Kryžiaus ir šv. Teresė iš Avilos, gražiausias šių laikų Bažnyčios papuošalas šv. Teresė iš Lisieux ir kiti.

Skaityti daugiau:

T. BRUŽIKAS PRAŠO PAGALBOS

      Pietų Amerikoje yra daug lietuvių, atvykusių iš Lietuvos prieš 25 metus. Tiek materialinė, tiek religinė jų padėtis yra labai bloga. Dauguma gyvena neturtingai, todėl ir komunizmui plisti dirva čia labai palanki. Atvykę čia iš Jungtinių Amerikos Valstybių du lietuviai jėzuitai (T. J. Bružikas ir T. V. Mikalauskas) pradėjo sunkų, bet labai naudingą kultūrinį ir religinį darbą, kurio vaisiai jau ir dabar matyti.
 
      Jau yra nupirktas didelis žemės sklypas, kur norima pastatyti bažnyčią ir mokyklą. Iš neturtingų vietinių lietuvių surinkti šiam tikslui reikiamą pinigų sumą yra visiškai neįmanoma, todėl šie mūsų misijonieriai kreipiasi į viso pasaulio lietuvius, ypač į gyvenančius Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje, prašydami pagalbos tam taip reikalingam jų darbui.
 
      Aukas geriausia yra siųsti banko čekiais T. Bružiko adresu, bet galima jas įteikti ir Tėvams Jėzuitams Čikagoje (5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111.).
 
      T. Bružiko adresas: Caigua 3711, Montevideo, Uruguay, S. A.
 

      Dar kartą pranešame Gerb. Skaitytojams, kad ateinančiais metais “Laiškai Lietuviams” bus padidinti ir pagražinti, todėl ir jų prenumeratos kainą Amerikoje ir kituose kraštuose pakeliame iki dviejų dolerių. Taigi, atnaujinant prenumeratą kitiems metams, jau reikia siųsti ne vieną, o du doleriu.