PRANYS ALŠĖNAS
Mišrios vedybos yra suprantamos kaip mišrainės tautybių ir tikybų atžvilgiais. Tautiniu atžvilgiu mišrios vedybos mums yra nuostolingos, nes tokiu būdu ir taip jau maža mūsų tauta nustoja vis daugiau ir daugiau žmonių. Tačiau šiame rašinyje norime labiau pažvelgti į religiniu atžvilgiu mišrias vedybas, pasinaudodami kun. H. V. Sattler mintimis. Autorius "Our Sunday Visitor" laikraštyje šitaip apie tai rašo: "Kiekvienas asmuo, nežiūrint, ar jis katalikas, ar protestantas, ar žydas, žino, kad Katalikų Bažnyčia yra priešinga mišrioms vedyboms tarp skirtingų tikėjimų žmonių. Deja, tik labai maža dalis tenujaučia ir supranta, kodėl taip yra. Nekatalikai ir kai kurie katalikai galvoja, kad Bažnyčia yra pavydi ir susirūpinusi, kad neprarastų savo tikybinės bendruomenės narių. Dar galima pridėti, kad Bažnyčia ne tik nenori prarasti savo narių, bet jų skaičių dar nori padidinti. Bažnyčia yra susirūpinusi išvengti tų spragų, pro kairias galėtų prasidėti tikinčiųjų nubyrėjimas, tačiau jos rūpestis nėra tik padidinti komunikantų skaičių ar surinkti sekmadieniais daugiau aukų. Bažnyčia žino, kad kiekvienas vyras, žmona ir vaikai turi būti paruošiami amžinam gyvenimui, todėl ir nori, kad jie šio tikslo siektų visi drauge".
Toliau autorius nurodo, kad turima labai daug ryškių faktų, jog ypatingai daug sielų prarandama katalikybei ir Dievui, kuriant mišrias šeimas. Studijos ir apskaičiavimai parodę, kad apytikriai 25% mišrių šeimų yra visiškai prarandami Dievui, o kiti 20% lanko bažnyčią tik retkarčiais. Apie 20% mišrių šeimų vaikų visiškai nekrikštijami, o apie 30—40% tokių šeimų vaikų visai negauna tikėjimo instrukcijų ir pamokų. Šioji statistika paimta ne vien iš katalikiškų sluoksnių. Metodistas dr. Leiffer pabrėžia, kad pats charakteringiausias mišrių šeimų įprotis yra indiferentizmas bažnyčiai. Tokiose šeimose dažniausiai apie bažnyčią ne tik nekalbama ir nediskutuojama, bet ir visai vaikams apie tai neužsimenama. Taip pat paskui, be abejo, elgiasi ir vaikai.
Autorius sako, kad daugelis, skaitydami šitokius išvedžiojimus, gal pagalvos: "Vis dėlto yra nemaža mišrių šeimų, kurios lanko bažnyčias, tiki Dievą ir pavyzdingai gyvena". Tačiau, jeigu ir būtų tokių pavyzdžių, norėtųsi paklausti, ar iš tikrųjų tokiose šeimose yra laimė ir meilė. Atsakymas nebūtų jau toks aiškus. Pvz. jei kas jus paklaustų, kaip jums patinka savas automobilis, jūs gal tik trukteltumėte pečiais ir pasakytumėte: "Jis važiuoja". Ar tai būtų tam automobiliui didelis pagyrimas? O jeigu kas paklaustų, kaip jums patinka jūsų darbas ar jūsų tarnyba, gal vėl pečiais trukteltumėte ir atsakytumėte: "Reikia gyventi, reikia ir dirbti..." Ar tai būtų parodytas entuziazmas jūsų užsiėmimui? Be abejo, kad ne. Tad panašiai yra ir kalbant apie mišrias vedybas. Jeigu kas pasako, kad jos laikosi, neišyra, tai čia dar yra menkas pagyrimas. Čia reikėtų klausti ne tai, ar tos vedybos dar tebesilaiko ir neišyra, bet — ar jos gali būti pilnai laimingos. Deja, reikia pripažinti, kad mišriose vedybose visokių nelaimingų atvejų ir nesantaikų pasitaiko daug daugiau negu kitose.
Šv. Rašto žodžiais tariant, vedybos turi atvaizduoti Kristaus vienybę su Jo įsteigta Bažnyčia. Bet ar gali būti tokia vienybė šeimoje, kuri nepripažįsta nei Kristaus, nei Bažnyčios? Nebus tikros vienybės tarp jaunavedžių, jei vienas jų nebus Mistinio Kristaus Kūno narys.