1962 LIEPA—RUGP. (JULY—AUG.) VOL. XII, NO. 7—8
T U R I N Y S
DIEVAS IR ŽMOGUS AUKOJE — B. Markaitis, S. J.......218
APIE INKVIZICIJĄ IR RAGANAS(II)— P. Rabikauskas, S. J. 222
CHEMIKAI IR RELIGIJA — Dr. J. Prunskis ..... 226
KUNIGAS KARO SŪKURY (III) — B. Krištanavičius, S. J...... 232
DU PASAULIAI — Motina ...... 241
MINTYS IR ŽMONĖS J. GLIAUDOS “IKARO SONATOJ” — Alė Rūta 243
TĖVYNĖS PAŠVAISTĖ — J. Vaišnys, S. J............... 245
IŠ FILMU PASAULIO — Alė Rūta 247
NAUJOS POEZIJOS BELAUKIANT — A. Kezys, S. J..... 248
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI ........ 251
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redakcija —Juozas Vaišnys, S. J.
Administracija — Petras Kleinotas, S. J.
Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas
Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.
Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiauma
RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS
ATOSTOGOS ARBA POILSIS NĖRA NIEKO NEVEIKIMAS,
BET VIENO UŽSIĖMIMO PAKEITIMAS KITU—MALONESNIU.
SPORTAS, ŽAIDIMAI, EKSKURSIJOS IR KITI MALONUMAI
ŽMOGUI YRA BŪTINAI REIKALINGI,
KAD JO KASDIENINIS UŽSIĖMIMAS BŪTŲ NAŠUS.
KRIKŠČIONIŠKOJI ASKETIKA MALONUMO NELAIKO BLOGU,
JEIGU JO SIEKIAMA TINKAMU BŪDU.
TINKAMĄ MALONUMŲ SIEKIMĄ IR PASILINKSMINIMUS
JI NET LAIKO GRAŽIA DORYBE.
NORS ŽMOGUI REIKIA KANČIOS IR ATGAILOS,
BET REIKIA IR DŽIAUGSMO BEI MALONUMO.
KANČIA IR ATGAILA YRA TIK PRIEMONĖS
PASIEKTI TIKRAM DŽIAUGSMUI IR AMŽINAI LAIMEI.
ŽMOGUS NE KANČIAI IR NE LIŪDESIUI SKIRTAS,
BET LAIMEI, LINKSMUMUI IR DŽIAUGSMUI.
BRUNO MARKAITIS, S. J.
ISAIS amžiais ir visuose pasaulio kraštuose, kur žmogus gyveno, randame tris dalykus: altorių, auką ir kunigą, bendruomenės vardu aukojantį dievybei auką už savo ir žmonių nuodėmes. Labai dažnai toje šventoje vietoje, kur stovi altorius, kur auka ir kunigas, randame ir žmones, kurie dalyvauja dievybę permaldaujančioje aukoje. Žinoma, altorius galėjo būti netašytų akmenų krūva. Auka galėjo būti medžioklėje užmuštas žvėris, o kunigas — giminės galva, arba burtininkas, arba vienas giminės vyresniųjų.
Kai žmogus buvo primityvus, jo religija buvo primityvi ir jo Dievo supratimas buvo primityvus. Todėl ir jo auka, jos paskirtis bei su ja surištos apeigos, buvo labai paprastos, dažnai atsiduodančios ne tik naivumu, bet ir prietarais. Kai kilo civilizacijos laipsnis, kai didėjo žmogaus protinis pajėgumas, vystėsi socialinė santvarka ir kultūrinės apraiškos, savaime aišku, ir religija, ir Dievo supratimas gilėjo, tobulėjo kartu su visapusiška žmogaus pažanga.
Įvairius religinio vystymosi periodus gana aiškiai matome ypač Senojo Testamento Žydų tautos istorijoje. Čia randame primityvias aukas, čia randame jų tobulėjimą, sekantį bendrą tautos pažangą.
Bet Žydų tautoje randame vieną nepaprastą dalyką, kurio, bent tokiu tikrumu, nerandame niekur kitur, bū-tent, Dievo apsireiškimą žmogui. Šis apsireiškimas pirmoje eilėje lietė Dievo ir žmogaus santykius, davė žmogui naują ir neklaidingą žinių šaltinį, kas Dievas yra ir ko jis iš žmogaus laukia. Ypač dieviškame apreiškime, kuris pasiekė Žydų tautą per Mozę, aukai skiriama ypatingas dėmesys ir jau aiškiai nurodoma, kokia ji turi būti, kas ją turi aukoti, kur, kokiu būdu ir kada. Oficialiai įsteigiamas kunigystės luomas. Padedami religiniai ir socialiniai pamatai ateities šventyklai ir aiškiai nusakoma aukos paskirtis, būtent, ji turi būti aukojama už tautos nuodėmes. Todėl Žydų tautoje altorius, auka ir kunigas, ypač po dieviškojo apreiškimo Mozei, yra ne atsitiktiniai dalykai, bet socialinio ir religinio gyvenimo centras. Kai Žydų tauta tapo Dievo išrinktąja tauta, jai teko ypatingas uždavinys išlaikyti ir perduoti ateities kartoms Išganytojo pažadą, duotą puolusiam žmogui. Tas prakeikimas, kurį žmogus užsitraukė ant savo asmens, ateities ir savo vaikų, bus vieną dieną sunaikintas, kai Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, žmogų išganys. Nuo to laiko, kai Žydų tauta tapo išrinktąja tauta, jos ateitis buvo labai tampriai surišta su Išganytojo atėjimu. Todėl nenuostabu, kad tiek herojiškieji tautos asmenys, tiek ypatingi įvykiai tampa ateisiančio Išganytojo ir Jo gyvenimo prototipai.
PAULIUS RABIKAUSKAS, S. J.
Gerbiamasis Skaitytojau,
Pereitą kartą atsakydamas į Jūsų klausimus, sąmoningai nutylėjau raganas. Nors ir jų bylos, bent iš dalies, buvo nagrinėjamos inkvizicijos teismuose, bet jų teisman traukimo aplinkybės buvo visai skirtingos: eretikus dažnai vietiniai žmonės užstodavo, ir jų reikėdavo ieškoti, o raganas surasdavo patys vietiniai gyventojai, kurie savo manija neretai paveikdavo ir teismo eigą bei sprendimą. Be to, didžiausioji raganų bylų dalis, ypač Vokietijoje ir kituose Šiaurės Eurovos kraštuose (jų tarpe ir Lietuvoje), ėjo ne per bažnytinius, bet per pasauliečių teismus, ir kaip tik juose pasitaikydavo šlykštybių bei žiaurumų, kuriuos kartais nekritiški arba blogos valios autoriai priskiria bažnytinei inkvizicijai ir pačiai katalikų Bažnyčiai.
Matau, kad visos tos sunkenybės Jums iškilo beskaitant "Lietuvių Enciklopedijos" straipsnelį "Ragana". Visi Jūsų surašytieji sakiniai iš ten pažodžiui paimti. Deja, negalima sakyti, kad to straipsnelio autorius būtų stengęsis lygiai objektyviai informuoti enciklopedijos skaitytojus apie raganas ir raganų teismus, kaip tai atliko straipsnelio "Inkvizicija" autorius. Jau pereitą kartą minėjau, kad tvirtinime: "Inkvizitoriai būdavo vienuoliai (domininkonai, jėzuitai)" jėzuitai įmaišyti be jokio istorinio pagrindo. Tiesiog biauriu šmeižtu reikia laikyti išsireiškimą, kad, ieškodami raganų ženklo, "inkvizitoriai (taigi, domininkonai, jėzuitai) raganas apieškodavo tokiu būdu, jog padorumas neleidžia aprašyti". Toliau kalbama apie moterų išprievartavimus, visokiausius kankinimus, didelius honorarus už kalinimą ir kankinimą ir pan., ir visa tai be jokio skirtumo priskiriama inkvizitoriams bei inkviziciniams teismams. Pasaulietinė valdžia, pagal autorių, tik atlikdavusi egzekuciją, o kartais ir tam atlikimui pasipriešindavusi, pvz. Venecijos senatas 1518 m. Savo straipsnelį autorius užbaigia: "Pagaliau raganų teismų protokolai aiškiai rodo, kad daugelis inkvizitorių buvo ne tik dideli tamsuoliai ar religiniai fanatikai, bet ir liguisti asmenys, seksualiniai sadistai, kuriems moterų kankinimas teikė didelį malonumą."
DR. JUOZAS PRUNSKIS
Chemija, davusi paskutiniaisiais laikais eilę naujų medžiagų, padarė pramonėje savotišką revoliuciją. Tai ypatingai didelis įnašas žmonijos gerovei.
Mums yra įdomūs tie pirmieji gilieji protai, tiesusieji kelius moderniajai chemijai. Tiesa, šioje srityje kai kas paveldėta iš senovės alchemikų, norėjusiu pigiu būdu pasigaminti aukso. Gal tik XVIII šimtmetyje atsirado stipresnių mokslinių pajėgų, įstačiusiųjų moderniąją chemiją į tinkamas vėžes. Vienas jų buvo A. L. Lavoisier (1743-1794). 1900 metais Paryžiuje buvo ypatinga šventė — mokslininko Lavoisier paminklo atidengimas. Paryžius tuo lyg norėjo parodyti savo atgailavimą, kad tas didysis chemijos kūrėjas buvo nužudytas Paryžiaus revoliucijos siautėjime. Po Lavoisier mirties garsusis matematikas Lagrange apie jį pasakė:
— Užteko trumpo momento nukirsti jo galvą, bet neužteks šimtmečio, kad atsirastų kita tokia galva.
Tai buvo gilus mokslininkas ir metodiškas darbininkas. Kasdien tris ryto ir tris vakaro valandas jis skirdavo eksperimentiniams mokslams, kitas dienos valandas pašvęsdamas Mokslo Akademijos administraciniam darbui bei įvairių komisijų pareigoms. Jis surado medžiagos pastovumo dėsnį, vienas pirmųjų pradėjo naudoti kiekybinį tyrimų būdą, taip pradėdamas naują erą chemijoje. Jis surado teisingą kryptį aiškinti deguonio reikalingumą gyvių kvėpavimui. Drauge su mokslininku Laplace nustatė vandens sudėtį, o taip pat ir daugelio kitų junginių sudėtį. Taip pat yra parašęs eilę veikalų iš chemijos srities.
Savo pasaulėžiūra jis buvo religingas. Iš jo šeimos buvo ir dvasiškių. Kartą, perskaitęs atsiųstą jam studiją, autoriui pareiškė:
— Kaip gražu, kad jūs ėmėtės ginti Apreiškimą ir Šv. Rašto tikrumą.
(Bėgimas su kliūtimis)
B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
Nežinau, kaip pavadinti pirmąsias dienas, praleistas Cesano stovykloje: ar bėgimu su kliūtimis, ar ugnies krikštu. Abu pavadinimai tinka. Pasirinksiu pirmąjį.
Sekmadienio rytą, kaip patarė Mariza, kreipiaus į italų policiją, prašydamas salės rakto. Palaukęs, kol vienas agentas apklausinėjo apie 10 savo kolegų, sužinojau, kad raktą turi ne policija, bet kažkoks darbininkas, gyvenąs už 3 kilometrų. Trys kilometrai nedidelis nuotolis. Tačiau, nežinant tiksliai, kur jis gyvena, beieškant rakto, galėjo ateiti ir mišparų laikas. O aš prižadėjau laikyti Mišias, ne mišparus.
Atsinešęs iš ligoninės stalą ir liturginių rūbų lagaminą, nutariau laikyti Mišias scenoje, sukaltoje prie salės.
Prieš porą mėnesių fašistai bandė čia guosti vaidinimais, o dabar, jiems kažkur dingus, scena buvo laisva. Beruošiant altorių, atbėgo keli vaikai. Jų niekur ir neikuomet Italijoje netrūko! Deja, nesimatė suaugusių. Kodėl? Labai paprastas dalykas: pabėgėliai neturėjo laikrodžių, o aš neturėjau varpo. Kaip jie sužinos, kad jau pamaldų laikas? Kai pasiunčiau vaikus pašaukti suaugusių, netrukus atėjo keli senyvi vyrai ir apie 20 moterų.
Mišias laikiau be uždegtų žvakių, nes vėjas jas užpūsdavo. Vėjas pradėjo kilnoti ir ostiją. Ją prispaudžiau Mišių taurės koja. Po pamaldų paprašiau tikinčiuosius, kad pakviestų kaimynus į antras Mišias. Atsisėdęs ant scenos laiptų, išklausiau keletą išpažinčių.
Į antras Mišias atėjo apie 150 žmonių. Didelė pažanga. Perskaitęs evangeliją, paskelbiau šiokiadienių tvarką: 8 val. Mišios salėje, o po pamaldų bus galima pasikalbėti rūpimais klausimais. Kalbėdamas paskutines maldas, pastebėjau, kad žmonės pradėjo skubiai skirstytis, nelaukdami palaiminimo. Palaiminau tik vieną moterį, norėjusią atlikti išpažintį.
Mišioms baigiantis, girdėjau lėktuvų dūzgimą, o dabar, klausydamas išpažinties, išgirdau ir kulkosvaidžių traksėjimą. Pastebėjau, kad ore vyko lėktuvų kova, vis artėjanti į stovyklos pusę. Supratau, kodėl pabėgėliai taip greit išsiskirstė. Bet man negrėsė joks pavojus. Tačiau kitą dieną už savo "drąsumą" susilaukiau daug komplimentų, nes aš, pabėgėlių nuomone, pabaigiau klausyti išpažintį, nepaisydamas kulkų. Bet aš niekur jų nemačiau. Jos, matyt, krito netoli ano namo, iš kur pabėgėliai mane stebėjo. Penitentės drąsumo negaliu pagirti, nes ji buvo kurčia. Tik spraginant kulkosvaidžiams, ji mane paklausė, ką sakiau. Nieko jai nebuvau anksčiau sakęs, o dabar, išgirdęs jos klausimą, vos galėjau susilaikyti nesijuokęs.
Iš Maironio eilėraščio
VAKARAS ANT KETURIŲ KANTONŲ EŽERO
Ežero skaisčios bangos liūliavo
Žaliu smaragdu;
Laiva be irklo varė, lingavo
Vėsos dvelkimu ...
•
Kiek atminimu, atsitikimu,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos ...
•
Ten tai prabėgo mano brangiausi
Jaunystės laikai,
Ir po tiek metu pats savęs klausi:
Tai vien tik sapnai? ...
A. Kezio, S. J. nuotr.
MOTINA
"Kai pats užsidirbsi pinigų, tai galėsi švaistytis kaip norėsi. Dabar gi nedrįsk laidyti lengva ranka uždirbtų tavo tėvų dolerių", — pasakė piktai mama, smarkiai trinktelėjusi durimis.
"Atsirado, mat, ponas! Jei nepatinka namų tvarka — pasiieškok, kur geriau", — šaltai ir kietai pridėjo sofos kampe sėdėjęs ir laikraštį skaitęs tėvas, lyg jis būtų kalbėjęs žvirbliui ar varnėnui.
"Kai pats užsidirbsi pinigų"... "Pasiieškok, kur geriau"... ėmė kartotis vis dažniau ir dažniau Jono ausyse. Iš karto tie žodžiai buvo lyg negyvi kamuoliai, beformiai ir be prasmės, vėliau jie ėmė ryškėti kažkokiomis nejaukiomis būtybėmis, kurios ėmė persekioti penkiolikmetį, ypač baigiantis dienai ir kai dienotvarkėje atsirasdavo laisvo laiko. O to laiko ėmė rastis vis daugiau ir daugiau. Ir keista rodėsi jaunuoliui — jis net nežinodavo, ką su juo daryti. Pamokos ėmė nusibosti. Tėvai jo laisvalaikiu nesirūpino. O juk sunku būti griežtu sargu sau pačiam. Dažnai tampi nuolaidus, per greit sukalbamas ir pritari viliojančioms išdaigoms. Su buvusiais klasės draugais maža kalbos beliko. Jie knygų pelės katalikiškose mokyklose. Tėvai leido jį į valstybinę, kad nereiktų mokslapinigių mokėti. Nauji draugai patrauklesni. Domisi sportu, žaidimais, nevengia mergaičių, mažiau yra varžomi religinių principų ir tradicijų. Vis labiau reikalinga turėti atliekamų. Bet ir čia yra išeičių — draugai paskolina. Vieni jų gauna gerų kišenpinigių, bet dauguma įvairiais būdais uždarbiauja. Ir vėl... "kai užsidirbsi pats"... Beformiai žodžiai ryškėja. Pasąmonėje iškyla vaizdai. Svajonės... Prieš Jono akis kelias lyg žalčio nublizginta kupra. Drėgnas vasaros rytas ir rasotos smilgos pakelėj. Jis švilpia automobiliu su draugais į žūklę. Savo automobiliu. Jo meškerė nauja ir su paskutiniais patobulinimais... Vėl... Jis iškylos didvyris. Naujas sportinis aprėdas, skrybėlė. Iškyloje pilna mergaičių, ir visi mato, gėrisi juo. Jam gi tik smagu, smagu... Arba... Namuose jis kruopščiai valo savo tik ką nusipirktą šautuvą ir planuoja fazanų medžioklę. Kur tau! Štai raguotas briedis guli prie jo kojų. Medžioklės bendrai ir draugai aplink sustoję negali juo atsistebėti. "Puikiai pataikei — puikus tavo šautuvas, kas tau jį paskolino?" — "Tai mano šautuvas, aš jį nusipirkau už savo pinigus", — atsako Jonas ir jam taip lengva, lengva...
“Aš nebegaliu skirti gyvenimo tik grožiui. Aš privalau liesti jo esmę” (61 p.)> sako šio romano autorius dailininko M. K. Čiurlionio lūpomis. Šis posakis tinka J. Gliaudai aplamai. Ypač nuo “Šikšnosparnių sosto” jo raštuose juntama daugiau mąstymo negu paprasto dailiosios prozos tekėjimo. Tai šiek tiek apsunkina stilių, bet knygą praturtina ir padaro vertą ne vieną kartą skaityti.
“Yra gi greta šio kitas pasaulis. Prasmė glūdi viena — artėti į tą pasaulį” (135 p.). Taip išsitaria “Ikaro Sonatoj” rėmų dirbtuvės savininkas, bevardis, bet pagrindinis romano veikėjas. Tai jo metafizinė mintis, esanti virš visų kitų tiesų. Tobulėjant artėti į kitą pasaulį yra gyvenimo tikslas, kurį pasiekti kliudo įvairios pagundos, ypač artėjimas į kūną per moterį ir per pinigą.
Apie moterį šiame romane yra ir tokių minčių, su kuriomis ne viena moteris nesutiks. “Tik atminti moterį visą amžių yra laimė, bet ji savyje yra tik akimirka. Bet dėl akimirkos verta gyventi”, sako vėl tas pats bevardis vyriausias romano veikėjas (101-102 p.). Tai, žinoma, turima minty meilė moteriai. Per visą romaną idomiai pravedama paralelė tarp dviejų rūšių moterų ir dvejopos meilės. Yra moteris, į kurią žvelgti yra laimė ir pasigėrėjimas, kurios neužmirštama visą amžių, kuri padeda kūrėjui kilti ir paprastam žmogui tobulėti. Yra gi moterų, kurios tik perkamos pinigais (“Pinigai yra narkotikas moteriai”, 102 p.). Jos gražios ir viliojančios, bet jos drumsčia mintis, jos kiekvieną žmogaus skrydį paverčia į artėjimą prie kūno ir į pražūtį. Autorius aiškiai antrosios rūšies moterį neigia, o pirmąją dievina. Bet štai ir toji keista į moteris aplamai pažiūra, ištarta romane vyriausio veikėjo lūpomis, kuriai, manau, ne viena moteris nepritartų: “moteris niekad nesupras to subtilumo, kurį išgyvena vyriškis meilėje, ar įkvėpime, ar polėky. Moteris visad liks žemėje. Aguna (kilnioji romano moteris) turi sparnus, bet ir ji vaikšto žemėje, Ir todėl ji paliko mane. Jai skristi reikėjo bendro, o skristi vieną ji negalėjo. Tai tik vyrui skirta, ta šventoji vienuma” (99 p.).
Skaityti daugiau: MINTYS IR ŽMONĖS J. GLIAUDOS “IKARO SONATOJ”
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Šiuo vardu yra išleistas 1961—1962 m. Čikagos Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos moksleivių metraštis, redaguotas Mykolo Drungos, Kristinos Grabauskaitės, Vytauto Nako, Mildos Pakalniškytės ir Birutės Šlajutės, globojant mokytojui Domui Veličkai. Tai tikrai graži 208 psl. knyga, prirašyta ir iliustruota pačių moksleivių. Žinoma, daugiausia darbo čia yra įdėjęs p. Velička, taisydamas rašinių kalbą, kuri yra pavyzdinga. Aišku, ieškant klaidų, galima jų rasti ir šiame leidinyje. Kur-ne-kur pasitaiko viena kita ne tik korektūros, bet ir gramatikos bei sintaksės klaida, pvz. net keliose vietose (79, 84, 100 p.) užtinkamas slaviškas vertinys neužilgo (=netrukus), kurį kalbininkai draudžia vartoti. Galima rasti ir daugiau nevartotinų ar klaidingai parašytų žodžių, pvz.: 80 p. — kokios tai (=kažkokios), 120 p. — sugrįšt (=sugrįžt), 129 p. — neišmušo (=neišmušė), 185 p. — septynių metu (=septynerių metų). Leidinyje vartojama jablonskinė rašyba. Aišku, taip ir turi būti, nes ji iki šiol tebėra mūsų oficialioji rašyba, tebevartojama ir Lietuvoje, tad vaikytis kokių nors privačių rašybų, kaip, deja, daro kai kurie mūsų periodiniai ir neperiodiniai leidiniai, yra nerimta. Tačiau vienoj kitoj vietoj čia nusikalstama jablonskinei rašybai: 79 p. — vistiek (=vis tiek), 104 p. — netik (=ne tik), 124 p. — dėlto (=dėl to). Visiškai ramia sąžine vartojamas išsireiškimas sekant5 kartą, sekantį šeštadienį (pvz. 99 p.). Nors šis išsireiškimas jau vis labiau įsigali mūsų raštuose, bet kalbininkai vis dėlto raukosi, į jį žiūrėdami, ir sako, kad reikia rašyti kitą kartą arba ateinantį kartą. Kai kur šlubuoja ir sintaksė, pvz. 83 p. neišskirta kableliais tur būt, bet pagal jablonskinę rašybą čia kablelių reikia. Sutraukti šalutiniai sakiniai, virtę dalyviais, kai kur kableliais skiriami (apsitvarkiusi, surinkusi), o kitur neskiriami (išsiverkusi, nubudusi). Šie nevienodumai pasitaiko net keliose vietose premijuotame straipsnyje, vardu “Pirštinaitės”. Tai yra, galima sakyti, tik smulkmenos, bet jeigu į jas būtų buvęs atkreiptas dėmesys, tai knygos kalba būtų dar tobulesnė.
Straipsniai įvairūs, įdomūs, daugiausia patriotiški. Visi jų autoriai užsipelno pagyrimą. Linkime, kad visuomet gyvenime šie ryžtingi jaunuoliai elgtųsi pagal jų pačių šiuose straipsniuose išreikštas mintis.
Norėtume šiek tiek stabtelti prie vieno straipsnio, ne kritikuodami jo jauną ir talentingą autorių, bet kai kuriuos mūsų visuomenės šulus, savo pasakytais ar parašytais žodžiais iškėlusius šį straipsnį į neužpelnytą aukštumą ir tuo būdu gal šešėlin pastačiusius kitus, daug vertingesnius, o taip pat vienam kitam sukėlusius klaidingų minčių lietuvybės išlaikymo atžvilgiu. Tas straipsnis — tai “Leave Your Tears in Moscow” knygos recenzija, parašyta abituriento Margio Matulionio. Kai kurių mokytojų ir metraščio redaktorių nuomone, būtų buvę geriau, jeigu šis rašinys nebūtų patekęs į metraštį. Su šia nuomone pilnai sutinkame, nes recenzijos mintys beveik Ištisai yra klaidingos ir klaidinančios.
ALĖ RŪTA
ADVISE AND CONSENT_
Tai tartum Baltųjų Rūmų gyvenimo kopija. Senato posėdžiai, reporteriai, kietos politinės diskusijos, probleminės intrigos, politinės asmenybės viešumoje ir užkulisiuose. Parodytas ir Amerikos prezidentas, jo galia ir negalios politinėse painiavose, jo mirtis ir naujos politinės bangos po jo mirties, viceprezidentui automatiškai įslenkant Į prezidento kėdę. Ryškiausiai filme parodyta vadinamų nusenusių Senato protų ir jaunų veržlių jėgų politinės grumtynės bei trintis tuose pačiuose Baltuosiuose Rūmuose, su visais užkulisiniais pagrindais, priežastimis ir nubangavimais. Tai daugiau “savos pirkios” dūmų parodymas, kartais su tragiškais užtroškimais.
Iš pradžių filmas atrodo nuobodokas, nes daugybė monologinių ir politinio ginčo kalbų. Vis tie patys vaizdai: stalas, posėdžių salė, koridoriai, laiptai. Bet netrukus filmo žiūrėtoją pagauna sumaniai užmegzta intriga: senio senatoriaus ir jauno senatoriaus, kylančios politinės figūros, tyli skirtingų pažiūrų kova. Vienas jų neigia kandidatą į valstybės sekretorius (prezidentas tą kandidatą remia, nors žino jo ne per balčiausią praeitį), kitas energingai remia. Senis senatorius išknisa to kandidato politines praeities dėmes, išknisa ir kandidato rėmėjo silpnybes bei nenormalumus, kurių iki šiol niekas nežinojo. Į filmą įvedama poros senatorių šeimų gyvenimas. Psichologinė, ne vien politinė atmosfera tirštėja, žiūrovas įtempiamas iki didžiausio susidomėjimo, kol filmas baigiamas netikėta, žmogiškai tragiška atomazga. Filmas įdomus tik suaugusiems, besidomintiems politika ar psichologija.
A. KEZYS, S. J.
Poetinė kūryba, neseniai susilaukusi stambios Dr. K. Almino paramos, gavo naują impulsą suklestėti. Reikia tikėtis, kad pučiant palankiems literatūrinių konkursų vėjams, mūsų poezija suoš naujomis kūrybinėmis bangomis lietuviškos eilėdaros jūroje.
Šia proga norisi iškelti vieną kitą mintį apie poezijos kūrybą. Tai ne brandžios kritikos žodis, o tik vieno skaitytojo pasisakymas literatūriniais klausimais. “Draugo” poezijos konkursas ir Maironio Metų paskelbimas atkreipė mūsų dėmesį į lietuvių poetą. Į poetą mes žiūrim šiandien su viltimi, kad jis atžymės šį Istorinį momentą nauja talentinga kūryba. Tad šios eilutės yra jam ir taikomos, kad jis žinotų bent vieno savo skaitytojo pageidavimus.
Kiek šiose eilutėse bus tiesos, galės pasakyti geriau nusimanantieji. Tačiau nebus daug suklysta, išreiškiant tam tikrą nusivylimą dabartine mūsų poezija. Beskaitant spaudoje pasirodančius eilėraščius, kartais gaunasi įspūdis, kad nemažas jų skaičius yra be gilios dvasios. Gal būt, rašoma daugiau iš reikalo, neturint aiškios išgyventos minties. Gal būt, tikima tik nusistovėjusiomis poezijos formomis, laikant jas vieninteliais geros poezijos apdarais. Dažnai nesusivokiama, kad kitų išvystytos formos originaliam poetui gali būti varžtai, užgniaužią dvasią, prigesiną išgyventą jausmą.
AR PATINKA NAUJI "LAIŠKAI LIETUVIAMS”?
* Noriu nuoširdžiai Jus pasveikinti ir pagirti “Laiškų Lietuviams” žymią pažangą. Ir išorėje, ir viduje yra kuo pasidžiaugti. Straipsniai labai vertingi. Įdedu 25 dol. čekį pagelbėti Jūsų darbams.
Prel. L. J. Mendelis
* Prašmatnesni viršeliai ir viduje brangesnio popieriaus du labai su nuotraukomis — dar nepagerėjimas, jei turinio kokybė negerėja. Kol lietuvybės ir tautinės kultūros klausimais neįtraukiama daugiau išmaningų rašytojų, tie 2000 dol. padidėjusių Jums išlaidų, man atrodo, be reikalo išmetami pinigai! Šalia naujų “realistinio” pobūdžio straipsnių tas paviršutinis blizgesys yra tik dar vienas ženklų, kad žurnaliukas suka prisitaikymo amerikonybei pusėn. Jei taip ir toliau bus, nebetiks nė dabartinis užrašas “Laiškai Lietuviams”. Naujajai pakraipai gal geriau derinsis ir naujas pavadinimas, pvz. “Dvasinė atrama nutaustantiems”. Nenumarinkit, bet plėskit filmų skyrių!
B. Medelis
* Tegul Dievo palaima ir šviesa šviečia “L. L.” Leidėjams ir Redaktoriui. Mes lietuvių kalba neturime kito tokio leidinio, kuris taip puikiai nagrinėtų mums taip reikalingas temas, kad šiame pilname svetimybių krašte galėtume išlikti žmonėmis. Juk šiandien jau daugelis pasiilgo žmogaus žemės rutulyje. Mano giliausia pagarba Jums ir linkėjimai, kad nepalūžtama energija skleistumėte tas mintis, kurios ugdytų Dievo sukurtąjį žmogų.
Jadv. Juras
* Džiaugiuosi naujais “Laiškais Lietuviams”. Šis žurnalas yra tikrai gražus ir patrauklus. Manau, kad kiekvienam lietuviui jis suteikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes nagrinėja visokiausius rūpimus klausimus mūsų išeivijoje. Aš jame randu daug gilių ir pamokančių patarimų. Skaitydama, jaučiu didelį poilsį ir nusiraminimą. Eug. Betkauskiene
“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti straipsniui apie kurią nors asmenybę ugdančią savybę. T. y. reikia rašyti apie kurią nors dorybę. Norėdami padėti konkurso dalyviams, paminėsime kai kurias dorybes: atvirumas, draugiškumas, nuoširdumas, ištikimybė, pasitikėjimas, gailestingumas, paprastumas, natūralumas, pasiaukojimas, kantrumas, pastovumas, ištvermė, drąsumas, kuklumas, mandagumas, taktiškumas, riteriškumas, vyriškumas, moteriškumas, pagarba (Dievui, tėvams, vyresnybei), ryžtingumas, taurumas, kilnumas, religingumas, meilė (Dievo, tėvynės, artimo), paklusnumas, susivaldymas, nuolankumas, nuosaikumas, protingumas, teisingumas, stiprumas, didžiadvasiškumas, dėkingumas, tiesumas (kalboje), demokratiškumas, žodžio laikymas, pažado tesėjimas, apdairumas, skaistumas, linksmumas ir t. t.
Konkurso dalyviai pasirenka rašyti apie vieną kurią nors čia paminėtą ar kurią kitą dorybę. Kadangi praeitis parodė, kad daugelis mėgsta rašyti beletristine forma, tai ir dabar šią formą leidžiame vartoti. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip trys tūkstančiai žodžių ir turi būti tinkamas spausdinti “Laiškuose Lietuviams”. Už geriausius rašinius bus duodamos premijos: I — 100 dol., II — 75 dol., III — 50 dol. ir IV — 25 dol. Konkursas baigiasi 1963 m. vasario mėn. 1 d. Premijos bus Įteiktos “L. L.” metinėje šventėje 1963 m. kovo mėn. 9 d. Jaunimo Centre. Šventės meninę programą atliks solistė Valentina Kojelienė.
Dėkojame “L. L.” rėmėjams, paaukojusiems Po 1 dol.: D. Orentaitė, R. Kriaučiūnas, J. Petraškevičius, M. Kapačinskas, A. Zigaitis, A. Stočkus, E. Jokubkienė, P. Ličkus, J. Janušonis, B. Valavičius, A. Jankauskaitė, S. Peterienė, E. Vilkas, J. Zygas, S. Daržinskas, S. Patlaba, P. Martinkus, O. Petraitis, S. Geštautas, E. Kantautas (visi Chicago); A. Šalkauskas, K. Baliūnas, P. Naudžiuvienė, A. Valiulienė, M. Tarvydas, P. Gulbinskas, V. Dalinda, V. Plioplys (visi Toronto); dr. V. Lelis, V. Sabalis (Rochester); D. Remys, B. Novickis, O. Braniškienė, S. Vintika, E. Gimžauskienė, T. Zailskienė, O. Simonaitis (visi Cicero); B. Juodėnas, V. Rociūnas, L. Neimanas, B. Bernotas (visi Cleveland); S. Bugnaitis, M. Židžiūnienė (Worcester); J. Domeika (Kanada), A. S. Jaugeliai (Montreal), O. Dovydaitis (Brooklyn), M. Jasaitis (Kanada), P. V. Kuzma (London), P. Bičkienė (Evanston), V. Stankus (Kanada), M. Kaskus (Montreal), A. Audronis (Los Angeles), T. Bogušas (Boston"), P. Pagojus (Detroit), S. Nasvytis (Euclid), J. Macenas (Forest Pk.), A. Stonienė (Richmond Hill), A. Banėnas (Phila.), B. Jasevičius (Detroit), F. Kuncaitienė (Omaha), M. Užgurienė (Springfield), P. Kalvaitis (Hamilton), kun. P. Jokūbaitis (EI Passo), K. Butkus (Brooklyn), P. Žolynas (Baltimore), E. Bielkevičienė (Brockton), V. Solomonas (Ozone Pk.), J. Laukaitienė (Hinsdale), S. Reliuga (Detroit), J. Janulaitis (Australija), K. Balčiūnas (Lemont), S. Rutkauskas (Lakewood), B. Butkys (Monterey Pk.), A. Varneckas Wolcott), O. Motiejūnas (Los Angeles), V. Kundrotienė (Detroit), A. Ragauskas (Elizabeth), E. Norkeliūnaitė (Waterbury), V. Gražulis (Detroit), O. Jakštienė (Grand Rapids), Z. Rajeckas (New London'), E. Vaitkūnas (Kanada), kun. J. Balevičius (Kintyre), J. Šimonis (St. Barbara), O. Valienė (Detroit), K. Prišmantas (Los Angeles), E. Petrauskas (London), V. Šateikis (St. Benedict), V. Petraitis (Australija), J. Racevičius (Detroit), J. Starinskas (Dorchester), kun, A. Gleveckas (Albany), A. Paliulis (Waterbury), E. Jurgaitis (Clarendon Hill), R. Gedgaudas (Lawrence), G. Mačys (London), T. J. Anderson (Kanada), S. Bakšys (Hamilton).
LAIŠKAI LIETUVIAMS
2345 West 56th Street Chicago 36, Illinois