MOTINA

     "Kai pats užsidirbsi pinigų, tai galėsi švaistytis kaip norėsi. Dabar gi nedrįsk laidyti lengva ranka uždirbtų tavo tėvų dolerių", — pasakė piktai mama, smarkiai trinktelėjusi durimis.

     "Atsirado, mat, ponas! Jei nepatinka namų tvarka — pasiieškok, kur geriau", — šaltai ir kietai pridėjo sofos kampe sėdėjęs ir laikraštį skaitęs tėvas, lyg jis būtų kalbėjęs žvirbliui ar varnėnui.

     "Kai pats užsidirbsi pinigų"... "Pasiieškok, kur geriau"... ėmė kartotis vis dažniau ir dažniau Jono ausyse. Iš karto tie žodžiai buvo lyg negyvi kamuoliai, beformiai ir be prasmės, vėliau jie ėmė ryškėti kažkokiomis nejaukiomis būtybėmis, kurios ėmė persekioti penkiolikmetį, ypač baigiantis dienai ir kai dienotvarkėje atsirasdavo laisvo laiko. O to laiko ėmė rastis vis daugiau ir daugiau. Ir keista rodėsi jaunuoliui — jis net nežinodavo, ką su juo daryti. Pamokos ėmė nusibosti. Tėvai jo laisvalaikiu nesirūpino. O juk sunku būti griežtu sargu sau pačiam. Dažnai tampi nuolaidus, per greit sukalbamas ir pritari viliojančioms išdaigoms. Su buvusiais klasės draugais maža kalbos beliko. Jie knygų pelės katalikiškose mokyklose. Tėvai leido jį į valstybinę, kad nereiktų mokslapinigių mokėti. Nauji draugai patrauklesni. Domisi sportu, žaidimais, nevengia mergaičių, mažiau yra varžomi religinių principų ir tradicijų. Vis labiau reikalinga turėti atliekamų. Bet ir čia yra išeičių — draugai paskolina. Vieni jų gauna gerų kišenpinigių, bet dauguma įvairiais būdais uždarbiauja. Ir vėl... "kai užsidirbsi pats"... Beformiai žodžiai ryškėja. Pasąmonėje iškyla vaizdai. Svajonės... Prieš Jono akis kelias lyg žalčio nublizginta kupra. Drėgnas vasaros rytas ir rasotos smilgos pakelėj. Jis švilpia automobiliu su draugais į žūklę. Savo automobiliu. Jo meškerė nauja ir su paskutiniais patobulinimais... Vėl... Jis iškylos didvyris. Naujas sportinis aprėdas, skrybėlė. Iškyloje pilna mergaičių, ir visi mato, gėrisi juo. Jam gi tik smagu, smagu... Arba... Namuose jis kruopščiai valo savo tik ką nusipirktą šautuvą ir planuoja fazanų medžioklę. Kur tau! Štai raguotas briedis guli prie jo kojų. Medžioklės bendrai ir draugai aplink sustoję negali juo atsistebėti. "Puikiai pataikei — puikus tavo šautuvas, kas tau jį paskolino?" — "Tai mano šautuvas, aš jį nusipirkau už savo pinigus", — atsako Jonas ir jam taip lengva, lengva...

     Užsidirbti pinigų — dabar pasidaro jam būtina, kaip žuviai vanduo. Kaip tyčia pasitaiko ir vieta. Restorane. Anksčiau dirbęs ten pašalintas už kažkokį nesąžiningumą. Darbas ligi paryčių. Na ir kas? Truputį truks miego. Iš pradžios bus sunku. Apsipras. Tėvai neprieštarauja. Tegul bando.

     Tegul žino, kaip sunkiai išplėšiami pinigai. O kiek čia to mokslo?! Vis tiek traukosi vaikas vakarais. Nėra kas paima į nagus. Jonas padaugina metus ir vietą gauna.

     Ir štai svajonės virsta realybe. Jono saujoje šnabžda žali popierio lapeliai. Staiga atsiranda begalės reikalų ir norų, ir progų išleisti. Nėra klausimo, kad pinigais dalintųsi su tėvais. Argi jie nesakė: "Kai pats užsidirbsi, galėsi švaistytis, kaip norėsi!" Pinigėliai nespėja sušilti Jono piniginėje. Jie tirpte sutirpsta, kaip nelaiku iškritęs sniegas. Vaikas tačiau pasijunta kažkuo esąs. Jų šeimoje nedirbančių nebliko. Ir teisės auga, ir jis pats pašoka aukštyn lyg palaistyta gėlė. Jam nereikia nusilenkti, prašyti, jam beveik nebereikia tėvų. "Iš tikrųjų, kam reikalingi tėvai, jei turi pinigų?" — kalasi mintis Jono pasąmonėje. Juk mes nebeturim laiko vieni kitiems. Jokių bendrų reikalų. Tik darbas, kūno reikalai. Skubėjimas neatsigręžiant. Kartais susibaram dėl smulkmenų, tačiau niekad nėra laiko paliesti nei bręstančio žmogaus klausimų, nei jo interesų pakitusios skalės, pasijusti šeima.

     Ar aš nesu augalas, atsiradęs be tėvų valios ir noro ir pasiruošimo ir augąs lyg laukinė obelis retai belankomos upės pakrantėje.

     Jonas tolo. Jis ir pats nejuto, kaip plyšte plyšo nuo kamieno.

     Vieną dieną jis gatvėje netikėtai sutiko jaunystės draugą Saulių. Saulius buvo pora metų vyresnis. Jų tėvai buvo pažįstami dar iš seno. Jie buvo neseniai persikėlę iš simpatingo miestuko į šį didmiestį, nes sūnų reikėjo leisti į universitetą. Tėvai ieškojo geros mokyklos ir lietuviškos aplinkos.

     —    Užeik pas mus. Tėvai nesipriešins. Parėję jiems tuoj paskambinsim, — nuoširdžiai ir linksmai kalbėjo Saulius.

     —    Kam skambinti? Juk mano reikalas, kur aš einu. Seniai užmiršau apie visokias atskaitomybes tėvams.

     —    Žiūrėk, tu vis dar tebemėgsti juokauti. Sakai, staigmeną pasakysi parėjęs, kad vaikystės dienas atradai.

     —    Gal pasakysiu, gal ir ne... Mažai aš kalbuos. Mažai matomės. Dirbam visi. Ir aš. Tapau savarankiškas. Nemėgstu būti varžomas.

     —    Geri draugai nevaržo vieni kitų, jie tik pataria ir padeda.

     —    Taip, draugai, bet ne tėvai...

     Jonas nerviškai išsitraukia cigarečių ir užsirūko. Saulius sukluso. Jis pažiūrėjo į Joną tiriamai, lyg svetimas žmogus būtų staiga atsistojęs šalia jo. Pajuto, kad sutiktame vaikystės drauge yra kažkas, ko jis anksčiau nebuvo pastebėjęs. Sauliui tėvai buvo artimi ir brangūs. Jie buvo jo geriausi draugai, tad toks grubus buvusio draugo pasisakymas jį kiek priglušino. Abu paskendo savo mintyse. Neilgai. Jie priėjo Sauliaus butą.

     —    Štai, sušilk... Mamutė jau gavo darbą, todėl aš dabar virėja. Nesijuok... Juk ranka ranką mazgoja... Mes tokie. Viskuo dalinamės. Darbais, vargais, malonumais. Ir gera taip. Aš irgi uždarbiavau. Kelias valandas savaitėje. Savaitgalius praleisdavom visi kartu. Ir taupėm visi. Štai mūsų poilsio kampelis, išpuoštas mūsų visų santaupomis. Žinai, tėveliai vis mėgsta klasikus. Domisi ir moderniuoju menu. Nenori atsilikti nuo laiko srovės. Juk visur galima rasti gerų sėklų. Su tėte įsitaisėm meškeres. Ten buvo puikių ežerų. Mama čirškindavo, ką mes sugaudavom. Ir mano draugai būdavo tokie laimingi. Mūsų namelis buvo užmiestyje, prie upės šalia krūmokšniais apaugusio kranto. Ten su draugais stovyklaudavome. Matysi, Jonai, kai ateis šiltos dienos, dumsim visi kur nors kartu.

     Jonas nusikvatojo.

     —    Dumsim viršvalandžių kalti... Pasakas, kaip tavo, seniai sutraiškė mašinos.

     — Ne, Jonai, pasakas sutraiško pats žmogus, atsitverdamas savo širdį nuo to, kas visą gyvenimą turi išlikti gyva — pareigos ir dėkingumo, atsakomybės ir krikščioniškojo gyvenimo principų supratimo. Kai pagrindo po kojomis nebejunti — imi blaškytis, lyg suplėšytas parašiutas. Argi esi laimingas. Jonai? Argi nejauti, kad šalia tavęs nuolat stovi kažkas, kas kalba tiesiai į tavo širdį, kad tavo elgesys klaidingas? Pinigai lengvai įgyjami. Tai pigi vertybė. Yra kas tęsias amžius: gryna sąžinė ir pareigų geras atlikimas. Kas tu esi — mokinys, vaikas, žmogus. Štai tavo kelias. Už kiekvieną iškrypimą iš linijos reikės sunkiai apmokėti. Gal ne šiandien, bet ateis tiesos suvokimas ir juo vėliau, juo skaudžiau.

     —    Aš noriu būti laisvas!

     —    Tu nesi laisvas. Tu esi vergas pinigų uždirbimo aistros ir savo brangaus laiko gaišinimo įpročių. Laisvas tu būsi, kai tavo sąžinės neslėgs joks priekaištas, kai tavo amžiaus pareigos bus natūralus tavo garbės dalykas. Maištaujantis žmogus nėra laisvas. Jis yra amžinam įtampos stovyje. Taigi, pailsėk. Jonai...

     —    Tu tikras pamokslininkas. Brolau, nemanyk, kad įtikinsi ir pakeisi mane. Tik man įdomus tavo kalbėjimas. Lyg karšta košė... kvepia bundančia diena. Tu, nors ir vyresnis už mane, rodaisi lyg vaikas būtum...

     —    Jonai, išdėstyk man savo užmetimus, išsikalbėkim...

     —    Gal kitą kartą. Už penkiolikos minučių turiu pradėti darbą.

     —    Būtinai užeik rytoj. Jei tavęs nesulauksiu, pats ateisiu.

     Jonas nepasakė "ne". Jis buvo išsiilgęs šviežumos. Saulius į jį padvelkė šviežiu laukų oru. Ir tie nesimatymo metai jam rūpėjo pakedenti.

     —    Iki pasimatymo, — pasakė jis ir švilpaudamas išnėrė pro duris.