SAUSIS / JANUARY / XIII / NO. I
T U R I N Y S
KATALIKAS MOKSLININKAS LAIDOTUVĖSE — B. Markaitis, S. J. 2
“NĖRA MAN GERA BE TAVĘS” — A. Grauslys ................... 5
ŽEMĖ (eil.) — J. Aug. - Vaičiūnienė 10
KANKYNĖ AR PAGUODA? — J. Vaišnys, S. J................. 11
LAIKO VEIDAS — A. Tamošaitis, S. J. 14
PASAKOS IR VAIKO VAIZDUOTĖ — D. Petrutytė ................... 22
KADA VAIKĄ MOKYTI LIETUVIŠKAI? — U. Jauniškienė .......... 25
JAUNIMO ORGANIZACIJŲ VAIDMUO — O. Algminienė ......... 27
MEILĖS UGNIS — A. Grauslys ---- 30
ŽMOGAUS IŠSIVYSTYMO PSICHOLOGIJA — Alė Rūta ............ 31
IŠ FILMU PASAULIO — Alė Rūta ir J. Vaišnys, S. J................. 33
SKAITYTOJU LAIŠKAI .......... 35
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redakcija — Juozas Vaišnys, S. J.
Administracija — Petras Kleinotas, S. J.
Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas
Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.
Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
“Laiškų Lietuviams” iliustracijas naudoti ir straipsnius persispausdinti draudžiama.
RELIGINĖS IR TAUTINES KULTŪROS ŽURNALAS
ŽMOGAUS GYVENIMAS PANAŠUS Į GĖLĘ.
KURI IŠSPROGSTA PUMPURU,
IŠSISKLEIDŽIA ŽIEDU,
PRAŽYDI IR NUVYSTA.
ŽMOGAUS GYVENIMAS PANAŠUS Į UPĘ,
KURI PRASIDEDA ŠALTINIU,
TEKA PER LAUKUS IR SLĖNIUS,
SKVERBIASI PRO UOLAS IR MIŠKUS,
KOL SUSIJUNGIA SU OKEANU.
ŽMOGAUS GYVENIMAS PANAŠUS Į LAIVĄ,
KURS, IŠPLAUKĘS Į JŪRĄ,
MĖTOMAS BANGŲ,
BLAŠKOMAS VĖJO IR AUDRŲ,
NURIMSTA TIK TADA,
KAI PASIEKIA ŽADĖTOSIOS ŽEMĖS UOSTĄ.
BRUNO MARKAITIS, S. J.
ATALIKAS mokslininkas šios dienos pasaulyje, stebėdamas tiesą, gėrį ir grožį, jaučiasi laidotuvių procesijoje. Laidojamas vienintelis žmonijos sūnus: krikščioniškosios Vakarų kultūros palikimas. Šį palikimą laidoja, iš vienos pusės, komunizmas, iš kitos — laicizmas arba sekuliarizmas.
Komunizmas žmogiškąsias vertybes apvertė aukštyn kojom. Vergiją vadina laisve, o melą tiesa. Prievartą vadina laisvu apsisprendimu, o proletariato diktatūrą — demokratija. Medžiagą ir materializmą pastatęs ne tik pagrindu, bet ir aukščiausia vertybe, jis atmeta transcendentinį žmogaus dvasios imlumą ir apriboja žmogaus patirtį bei polėkius tik šiuo pasauliu. Komunizmo rankose, ateistinėje prievartos atmosferoje krikščioniškoji Vakarų kultūra ir jos palikimas tapo lavonu.
Jeigu žmogus pats ko nors pasiekia savo pastangomis, tai tas pasiektas dalykas jam yra daug malonesnis už dovanai gauta. Dievas tai žinojo, todėl žmogui davė laisvą valia, kad jis pats savo pastangomis užsipelnytų amžiną laimę.
Dievas, žinoma, galėjo duoti žmogui stipresnę valią, galėjo duoti tokią prigimti, kurioje būtu daugiau harmonijos. Tačiau Jis norėjo, kad žmogaus gyvenimas būtu kova, nes tik kovojant galima parodyti savo ištikimybę ir norą laimėti. Žmogaus prigimtis turi būti kovos laukas. Nors priešai būtų ir labai aršūs, bet žmogaus valia yra pakankamai stipri, kad su Dievo pagalba galėtu juos nugalėti.
Laicizmas arba sekuliarizmas, atmesdamas antgamtinį elementą tiek pasaulyje, tiek žmoguje, taip atskiedė tiesą bei jos apraiškas gėryje ir grožyje, kad ji šiandien nei vynas, nei vanduo. Tebesijausdamas krikščioniškosios Vakarų kultūros tolimu palikuoniu, sekuliarizmas atmeta tai, kas tą kultūrą sukūrė: gyvą ir visuotinį tikėjimą Naujojo Testamento Dievu ir kasdieninį rėmimąsi iš to tikėjimo išplaukiančiais principais ir vertybėmis. Todėl jis dar prisilaiko tam tikrų formų, bet autentiškas krikščionybės turinys jam yra ir svetimas, ir nepriimtinas. Jis kalba apie religiją, neminėdamas Dievo. Jis kalba apie principą, nepripažindamas pastovumo. Jis kalba apie laisvę, dorovę, demokratiją, tiesą, humaniškumą ir religiją, bet nebetiki tai, kas joms duoda prasmingą turinį. Mat, jis atmeta pastovias vertybes ir absoliutines sąvokas.
Nenuostabu, kad šiandien jau ne vieno universiteto profesorius, supažindindamas studentus su kokiu nors mokslo objektu, pateikia įvairių nuomonių. Jis pradeda klasikine senove, nepraleisdamas net Šv. Tomo Akviniečio, ir baigia Marksu, palikdamas klausytojui laisvę pasirinkti tai, kas jam priimtiniausia, nes, girdi, tai yra nuomonės reikalas. Lygiai nenuostabu, kad šiandien Aukščiausiasis Jungtinių Amerikos Valstybių Teismas jau nebesugeba apibrėžti, kas yra dora, o kas nepadoru.
ALFONSAS GRAUSLYS
VENTOJI Kotryna Genu-jietė klausia: "Ar nori, kad aš tau trumpai pasakyčiau, kas yra Dievas? Neranda jokios ramybės tas, kurs nuo Jo atsiskyrė!" O Fenelonas sako: "Siela, nutolusi nuo Dievo, yra tartum išnarintas ir skaudamas sąnarys". Šie du posakiai jau aiškiai nurodo straipsnio turinį: netikinčio žmogaus nelaimę ir kančią.
Pirmiausia reikėtų pabrėžti, jog čia turima galvoje toks netikintis, kurs sąmoningai netiki, todėl nesiekia įsitikinimo. Jo valioje yra tam tikro piktumo, nes jis bijo įsitikinti, kad paskui nereikėtų keisti jam įprasto patogaus gyvenimo būdo. Tačiau čia prisimename ir tą, kurs yra geros valios ir norėtų įtikėti, nes be tikėjimo jam negera, bet jis nežino, kuriais keliais prie to įsitikinimo prieiti. Tarp šių dviejų kraštutinių dvasios padėčių yra visokių tarpinių netikėjimo laipsnių ir atspalvių, panašiai kaip yra įvairių tokį netikėjimą lydinčių kančių ir nerimavimų, kuriuos vieni sąmoningai, kiti nesąmoningai išgyvena. Tad atsimenant tokių stovių psichologinį sudėtingumą bei painumą ir negalint šio trumpo straipsnio rėmuose tų stovių atskirai peržvelgti, pasitenkinsim tik tokias kančias pavaizduoti, kurias vidutinio jautrumo normalus žmogus galėtų ir turėtų sąmoningai išgyventi, jei tik turėtų noro ir galimybės savo padėtį pilniau pažinti ir pajusti.
Kadangi bedievybė žmogaus gyvenime reiškiasi dvejopu būdu, būtent. pirmiausia nudievinta vidaus pasaulėžiūra ar bent tokiu stoviu, kur Dievui nėra vietos žmogaus minčių pasaulyje, o po to nesiskaitymu su dieviškais nuostatais, t. y. praktiška bedievybė, todėl šiame straipsnyje ir žvelgsime į tas kančias, kurios kyla iš bedieviškos nuotaikos ir iš nuolatinio nuodėmės stovio, tą nuotaiką dažniausiai lydinčio.
Ateisto nuotaikos ir kančia
Danų atsivertėlis rašytojas J. Joergensen vienoje savo novelėje vaizduoja augalų maištą, kurie nusigręžė nuo saulės, prieš ją protestuodami, ir... nuvyto. Taip pat jis vaizduoja ir vorą, kuris nesuprato kažkur aukštyn kylančio voratinklio siūlo prasmės, jį nutraukė ir... su visu voratinkliu krito ant žemės. Tais vaizdais rašytojas norėjo parodyti netikinčiojo ir nuo Dievo nusigręžusio žmogaus tragediją, kurs tuo nusigręžimu pakirto savo buvimo ir savo gyvenimo pagrindus. Šitokio nusigręžimo pragaištingumą nusakydami, vokiečiai įspūdingai pastebi: "Abfall ist Zerfall" (atkritimas yra sudužimas). F. Nietzsche vienai poniai, klausiančiai, ar ji turinti atsisakyti tikėjimo Dievu, rašė: "Nedarykite to, aš tai padariau ir todėl irstu".
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Nors apie išpažintį šiame žurnale jau buvo keletą kartų rašyta, bet vis dėlto dar kai kurie skaitytojai iškelia kartais šiuo klausimu įvairių neaiškumų. Tas jų dažniau kartojamas problemas sugrupuosime į šešis klausimus.
1. Man neaišku, dėl ko turiu eiti pas kunigą išpažintiesir prašyti jo atleidimo, jeigu aš įžeidžiau ne kunigą, o Dievą. Ar ne geriau būtų prašyti patį Dievą, kad atleistų?
2. Kunigai ragina dažnai eiti išpažinties, bet man atrodo, kad būtų daug naudingiau, jei eitum rečiau. Juk dažnai kartojamas veiksmas labai nusidėvi ir nedaro įspūdžio. Jeigu eini išpažinties rečiau, pvz., kartą į metus, tai jauti didesnį dvasinį pakilimą. Šis veiksmas tada jau nėra kasdienybė, bet kažkoks nepaprastas įvykis. Tada širdyje pajunti kažkokią šventadienišką nuotaiką.
3. Stengiuosi dažnai eiti išpažinties, bet kartais pagalvoju, ar verta. Juk vis tiek netampu geresnis, nuolat vis kartojasi tie patys nusikaltimai.
4. Kartą kunigui pasakiau savo nusikaltimus iš gimimų kontrolės srities, tai jis man patarė daugiau neiti išpažinties, nes nesą jokios prasmės. Jau kelinti metai neinu, bet vis galvoju, ar aš gerai darau, ar tas kunigo patarimas buvo protingas.
5. Jau nuo savo jaunystės neinu išpažinties. Kartais ateina mintis, kad gal reikėtų ryžtis ir vėl pradėti, bet prigimtis kažkaip vis neleidžia ir prieštarauja. Mat, kartą, dar jaunystėje, buvau kunigo smarkiai išbartas ir pavarytas nuo klausyklos be išrišimo. Vis negaliu suprasti, kaip jis mane galėjo taip įžeisti ir paniekinti. Juk aš tada dar buvau nedidelis vyras ir nedaug apie savo nusikaltimus supratau.
6. Iš visų katalikų tikėjimo praktikų išpažintis man yra pati sunkiausia našta. Tai yra tikra kankynė. Kai einu išpažinties, drebu. Juk yra tikrai nemalonu ir baisu apnuoginti savo vidų, savo sąžinę prieš kitą žmogų, nors ir kunigą.
Tai yra ne tik vieno kito, bet daugelio žmonių dažnai keliami klausimai, į kuriuos čia paeiliui trumpai mėginsime atsakyti.
A. TAMOŠAITIS, S. J.
Homines historiarum ignari semper sunt pueri— žmonės, nepažįstą istorijos, visada pasilieka vaikai. Šitais žodžiais Dr. Basanavičius pradėjo I-jį "Aušros" numerį. Tokiu būdu ta gyvenimo patirties diktuojama taisyklė yra tarsi įrašyta į mūsų tautos atgimimo pamatus. Tad ypač lietuviui yra prasminga geriau pažinti istorijos arba laiko veidą. Kas to nedaro, to darbai ir planai didele dalimi pasilieka vaikiški, nesubrendę. Krikščionybės šviesoje apie istoriją, trumpai suglaudus, galioja šeši dėsniai.
1. Istorija kinta
Tą faktą yra pastebėję jau senovės romėnai. Žinomas jų priežodis: Tempora mutantur et nos mutamur in illis — laikai kinta, o su jais kintame ir mes. Ir kinta ne bet kaip, o būdingais laikotarpiais. Metų bėgyje gamta pereina įvairius tarpsnius, kurių kiekvienas turi vis kitokį charakterį: pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Panašiai žmonija istorijos bėgyje pereina įvairius laikotarpius, kurių kiekvienas turi sau būdingą charakterį. Tokio istorinio periodo idėjos pergeria ir orientuoja žmonių galvoseną, uždega fantaziją, atsispindi mene, literatūroje ir kiekvienoje kitoje gyvenimo srityje, sudaro tarsi tam metui būdingą klimatą, atmosferą.
Pavyzdžiai. Mindaugo šimtmetyje Europos dvasią nešė ir kėlė krikščioniškos imperijos idealas: pastatyti didingas katedras. Kryžiaus karais atvaduoti Šventąją Žemę ir apkrikštyti stabmeldžius, apjungti visą Europą vieno, popiežiaus vainikuojamo, imperatoriaus valdžia. Renesanso laikotarpiui yra būdingas grįžimas į senovę: uoliai imituojamas Graikijos ir Romos klasikinis menas, entuziastingai studijuojama senovės literatūra, lotyninamos pavardės, rašoma klasiškai, kalbama ciceroniškai. Praėjusio šimtmečio pabaigai ir dabartinio pradžiai šviečia laisvės ir nepriklausomybės idealas: "Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto, pavasaris eina Karpatų kalnais..." Dabartinis kolonializmo griuvimas tebėra to siekio tęsinys už Europos ribų.
KAIP nukritęs medžio lapas
Nupučiamas vėjo,
Taip senieji mūsų metai.
Tiek patyrę ir tiek matę.
Dingo be žinios.
O prašvitęs naujas rytas
Vėl pradėjo laimę vytis.
Iš senųjų pasimokęs.
Gal dalelę josios kokią
Ir pagaus...
D. PETRUTYTĖ
Kartą Montessori yra pasakiusi, kad iki šiol parašytos knygos apie vaiko psichologiją prasideda nuo dešimtojo tomo. Pirmųjų devynių tomų dar niekas neparašė ir kažin ar kada nors parašys. Jų uždavinys būtų išryškinti atbundančio vaiko intelekto paslaptingą veikimą, dar prieš pradedant jam kalbėti, o taip pat išaiškinti tą nuostabią vidinę kūrybą, kurios dėka vaiko protas nuo nieko pereina į ką nors. Mes visiškai nežinome, kas dedasi vaiko sąmonėje. Tik nedrąsiai galime spėlioti, stebėdami vaiko veiksmus ir išraišką. Tada, kai vaikas pradeda kalbėti, jis jau viską yra užmiršęs. Pasilieka tik nuostabi vidinė konstrukcija arba pamatas, ant kurio vėliau bus statomas asmenybės rūmas. Taigi, nors būtų labai įdomūs tie pirmieji devyni tomai, bet jie pasilieka vaiko paslaptis.
Pasvarstykime bent kai kurias problemas, kurias mažasis vaikas, mekeno nepadedamas, turi pats išspręsti. Neseniai gimęs kūdikis nieko nežino, nieko neatsimena, nieko nesupranta. Iš šito naujo ir nepažįstamo pasaulio, į kurį jis atėjo, per visas jo jusles pradeda plaukti šimtai keisčiausių įspūdžių. Žinomas psichologas W. James taip yra pasakęs: "Vaiko pasaulis yra tik didžiulis dundesių ir ūžesių sąmyšis". Vaikas neturi nė menkiausio supratimo apie laiką, vietą, formą, spalvą bei priežastį. Jis neturi jokio supratimo apie savąją būtį, ne tik kaip apie asmenybę, bet ir kaip fizinę būtybę. Ar mes kada nors esame pagalvoję, kaip ir kada vaikas aiškiai supranta skirtumą tarp patirties ir vien tik gyvo tos patirties prisiminimo, kaip jis atskiria tikruosius patyrimus nuo įsivaizduotų?
Maži vaikai dažnai sumaišo tikrovę su netikrove, o suaugusieji lyg tyčia dar labiau apsunkina vaiko protą, sekdami jam pasakas apie nebūtus dalykus ir taip pasakodami, lyg tai būtų realybė. O kiek kartų tie patys suaugusieji baudžia vaikučius, jeigu jie meluoja! Nekartą vaiko melo priežastis yra ne kas kita, kaip labai gyvo sapno prisiminimas, kurio jis dar nepajėgia atskirti nuo tikrojo gyvenimo. Juk net ir suaugusieji kartais pasisako nežiną, ar jie tik sapnavę, ar tikrai kas nors yra įvykę.
Štai dėl ko Montessori tvirtina, kad yra labai neišmintinga besivystantį priešmokyklinio amžiaus vaiko protą apsunkinti pasakiškomis būtybėmis: raganomis, laumėmis, nykštukais, slibinais ir kitais vaizduotės padarais, kuriuos vaikas priima už realybę.
U. JAUNIŠKIENĖ
ABAR, kai gyvename svetimuose kraštuose, yra labai svarbu, kad vaikai nemaišytų dviejų kalbų, bet pirma išmoktų kalbėti ir skaityti lietuviškai. 3 - 5 m. amžiaus vaikas yra labai imlus kalbai. Jis kalba labai domisi, greitai pasisavina jos žodžius ir labai lengvai gali atmintinai išmokti tai, ką jis nuolat girdi. Todėl su juo reikia drauge būti, kalbėtis, atsakyti į klausimus, sudaryti tinkamas sąlygas mokytis ir stebėti gyvenimo reiškinius.
Šio amžiaus vaiką išmokyti skaityti yra labai lengva. Išmokęs sava kalba skaityti, vaikas išgyvena pirmąjį didelį džiaugsmą — jis gali pats skaityti! Yra be galo svarbu, kad vaikas, kol dar laisvas nuo svetimųjų įtakų, galėtų susigyventi su sava knyga ir laikraštėliu. Tik pirmiausia vaiko skaitytos knygelės, nagrinėti ir išgyventi pasakojimai gali turėti didelę tautinę auklėjamąją reikšmę, likti visuomet gaivu, įdomu ir naudinga. Visa tai ilgai jo atmintyje laikysis ir bus jo tolimesnio skaitymo kriterijus.
Jei vaikas pradeda drauge mokytis skaityti savąja ir svetimąja kalba, yra žalinga jo išsilavinimui ir kalbos išmokimui. Tokiu būdu kalbos išmokimas labai apsunkinamas. Jeigu vaikas pirma svetimąja kalba išmoks skaityti, tai svetimoji auklėjimo įtaka ir svetima kalba įgytas išsilavinimas jojo sąmonėje užims pirmąją vietą ir bus jam artimesni už tai, ką vėliau duos savoji knyga ir savas auklėjimas. Prisiskaitęs svetimo charakterio knygelių, svetimos buities pasakojimų, savąją knygelę dar sunkokai tepaskaitydamas, vaikas nebepasidžiaugs: lietuviška knygelė jam bus sunki skaityti nemiela ir jau kitų aptemdyta. Ji atrodys jam blanki ir nereikalinga, jo brangaus laiko gaišintojo ir temdytojo.
ONA ALGMINIENĖ
Mes atsiradome išeivijoje, vengdami tapti grobuoniškos politikos auka. Kadangi tos politikos nepasotinami užsimojimai siekia apžioti visą pasaulį, tad atėjo laikas veikti platesniu mastu. Pirmiausia turime pasitikrinti, ar esame patys gėrį atstovaują žmonės, turintieji stiprios dvasios privalumų, kad būtume pajėgūs atremti blogio kėslus.
Piktoji jėga, siekianti dabar įsigalėti pasaulyje, yra pamynusi po kojų natūralias žmogaus teises į gyvenimą, yra paneigusi patį žmogiškumo principą, griebdamasi žemiausių metodų žmogaus nudvasinimui. Iki šiol bandyti kovos metodai, atrodo, nėra sėkmingi. Nei diplomatija, nei politika, nei karo strategija, tur būt, negalės turėti lemiamos įtakos suplėšyti tam raudonajam tinklui, vis stipriau ir plačiau rezgiamam paglemžti įvairias tautas. Šių laikų modernizmo sukarikatūrintoje civilizacijoje, stingant aukštesnės dvasinės kultūros, žmonių moralė vis labiau krinta, o tuo pačiu žmoniškumo priešai susilaukia vis daugiau pasekėjų. Tad ir kova su dabartine pasaulio blogybe turi būti pirmoje eilėje dvasinė. Nuo šios blogybės nugalėjimo priklausys ir mūsų tautinė laisvė. Į šią kovą ypač turėtų stoti mūsų jaunimo organizacijos.
Didžiausia bėda, kad daugelis nusisuka nuo akis badančios tikrovės ir skuba pasinerti arba senų idealų svajonėse, arba tūno medžiaginio gerbūvio kiaute, ramindamiesi šūkiu — apsieis ir be manęs! Bet tikrai neapsieis. Kovoje už žmoniškumą turi dalyvauti kiekvienas kilnios dvasios žmogus. Tad pirmutinis mūsų tikslas — tobulėti arba, anot Vydūno, šviesėti, žmogėti. Tik patys turėdami dvasinės šviesos, galėsime ją skleisti kitiems.
Kaip tik šiam tikslui, t. y. dvasinei tobulybei siekti, lietuviai įkūrė ateitininkų organizaciją su šūkiu: "Viską atnaujinti Kristuje!" Per pusšimtį metų ateitininkų veikla ne tik neišblėso, bet sušvito dar ryškesnėmis spalvomis. Vis dėlto atrodo, kad dabar jiems geriau tiktų šūkis: "Atsinaujinti Kristuje!" Atrodo, kad tik savęs atsinaujinimo dabar siekiama jų susirinkimuose, stovyklose ir bendrų pamaldų bei arbatėlių metu, pasidalinant mintimis, praeities prisiminimais ir kartojant šūkį: "Į kalnus, į viršūnes!" Žinoma, savęs atsinaujinimas yra būtinai reikalingas ir girtinas, bet negalima čia sustoti — reikia stengtis naujinti ir kitus, visą aplinką. Savęs ir kitų atnaujinimas turi eiti drauge: stengiantis atnaujinti bei tobulinti kitus, lengviau ir save tobulinti.
A. GRAUSLYS
MEILĖS UGNIS
Tokiu vardu yra pavadinta neseniai pasirodžiusi kun. dr. K. A. Matulaičio, M.I.C. knyga. Šiuo nemažu kūriniu autorius praturtino mūsų labai negausią religinę literatūrą. Jei apskritai bet kurios lietuviškos knygos pasirodymas yra svarbus įvykis, tai religinės knygos pasirodymas yra sensacija. “Meilės ugnies” pasirodymas yra mums nepaprastas įvykis ir dėl to, kad tai ar tik nebus pirmoji lietuvių kalba knyga, kurioje rašoma apie aukštesnę dvasinio gyvenimo sritį — religinę mistiką. Tad šios knygos turinys daugeliui skaitytojų bus neįprastas ir gal tik pirmą kartą užtinkamas.
Knygoje aprašomas sielos stovis, kuri jau išėjusi iš apsivalymo kelio, t. y. nusikračiusi sunkiomis ir sąmoningai prileistomis lengvomis nuodėmėmis, perėjusi apšvietimo kelią (sutvirtėjusi dorybėse ir apdovanota aukštesnėmis Dievo malonėmis), jau yra vienybės su Dievu kelyje, kurį charakterizuoja ypatingai aukštas Dievo meilės laipsnis. Gal dėl to ir šis mistinės teologijos traktatas pavadintas “Meilės ugnimi”.
Knygos autorius yra vienas tų neskaitlingų dvasiškių, kurie yra susirūpinę šios rūšies literatūra. Tai yra tikri dvasinio gyvenimo mokytojai. Įvade pasisakoma, kad knyga skiriama aukštesnės tobulybės siekiančioms, bet per mažai šiais klausimais nusimanančioms sieloms. Iš įvado aiškėja, kad autorius, rašydamas šią knygą, naudojosi didžiaisiais dvasinio gyvenimo klasikų ir didžiausių katalikybės mistikų raštais (šv. Tomo Akviniečio, šv. Jono nuo kryžiaus ir šv. Teresės). Knyga visur remiama šv. Rašto ir minėtų mistikų ištraukomis, o be to, kaip ir dera Dievo tarno arkiv. J. Matulevičiaus beatifikacijos bylos skatintojui, ji autoriaus išmarginta ir šio Dievo tarno raštų ištraukomis.
ALĖ RŪTA
Tai lyg ir vadovėlinio tipo knyga, dabar plačiai naudojama kolegijų ir universitetų visur Amerikoje, bet išplėsta ir pagilinta taip, kad pagrįstai pretenduoja į rimtą mokslinį veikalą, kuriame jau atsispindi autoriaus pažiūros į žmogų ir jo mokslinių tyrimų metodai.
Į žmogų autorius žiūri kaip į transcendentinę būtybę. Jam svarbu ne vien šaltai moksliškai žmogaus psichines galias ir jų vystymosi etapus panagrinėti, bet ir užsiminti, kaip ir kam jos kreiptinos, kad Dievo įkvėptas žemės tvarinys pasiektų savo tikslą. Todėl jaučiami moralinis ir religinis momentai.
Psichologinis žmogaus vystymasis analizuojamas atskirais tarpsniais, bet sintetiniu būdu. Tai pabrėžia veikalo pradžioje ir pats autorius. Jis tvirtina, kad negalima žmogaus stebėti atskirų aspektų šviesoje. Žmogaus individualybė yra integralinė. Pavyzdžiui, jeigu ją imsime stebėti socialiniu aspektu, vis tiek įsijungia drauge intelektualinės, kūrybinės, emocinės ir kitos galios. Galima konstatuoti atskirus psichologinių pasireiškimų faktus, bet jų priežastimi bus visas žmogus. Ir jei psichologinėse studijose ignoruotume nors vieną aspektą, ignoruotume visą žmogų.
Pažinti žmogų, sako autorius, dar nereiškia jį auklėti. Taip pat, kad ir pilnas pažinimas, negarantuoja sėkmingo ir laimingo gyvenimo. Bet pažinimas padeda auklėti ir auklėtis. “Pažink pats save!” — buvo vienas svarbiausių graikų filosofo Sokrato posakių. Pirma žmogų pažink, tada auklėk, — sako ir modernieji pedagogai.
Prof. dr. J. Pikūno “Psychology of human development” yra auksinis raktelis patekti į žmogaus vidinių galių labirintus. Žmogus čia pradedamas nagrinėti dar prieš gimimo tarpsnį. Jau vaisius motinos įsčiuje yra veikiamas įvairių aplinkos įtakų bei tėvų nusiteikimų, jau ten formuojamas žmogus. Tai svarbu žinoti laukiančioms motinoms.
ALĖ RŪTA
FLOWER DRUM SONG
Tur būt, dar nė viena rasė ar tauta taip spalvingai nepasirodė Hollywoode, kaip šiame filme kiniečiai. Universal-International studija su gabiais filmų direktoriais Ross Hunter ir Henry Koster, atrodo, norėjo parodyti ir parodė įdomius kiniečių charakterio bruožus, jų savotiškus papročius, senųjų tradicijų ir moder-nėjančių Kinijos vaikų konfliktus, jų poetiškas dainas, gražius apdarus, o taip pat jų praktišką būdą, diplomatiją, bizniškus sugebėjimus. Kadangi kiniečiai parodomi ne jų žemėje, o Amerikoje (San Francisco Chinatown), tai įpinama nemažai amerikietiško patriotizmo ir pačių paskutinių modernizmo apraiškų jaunų žmonių pomėgiui: “bytnikų” susirinkimų, seksualių šokių, populiaraus sporto, naktinių klubų su gražuolėmis, meilės dainų.
Šiam gerai pastatytam muzikiniam filmui (ankstesniam Broadway vaidinimui) paimta ne labai gudri ar įdomi istorija iš to paties vardo C. Y. Lee romano. Kinietė mergaitė, lydima tėvo, atvažiuoja iš savo krašto ištekėti. Kukli, nusižeminusi, gražiai dainuojanti, sveika jaunuolė patinka senosioms kiniečių tradicijoms ištikimiems tėvams, kurie ją perša savo sūnums, jau moderniems amerikiečiams, ieškantiems meilės nuotykių ir sužadėtinių. Pabaiga banaliai laiminga, vainikuota dvejomis vedybomis. Gilesnių minčių nėra. Tos mergaitės (Miyoshi Umeki) tyrumas ir nuoširdumas vyresniųjų gali būti priimtas kaip geras pavyzdys mergaitėms, bet daugumas jaunimo ją gal palaikys pajuokos objektu: tokia atsilikusi, neišmananti apie meilę ir negudri... Ją nustelbia naktinių klubų šokėja (Nancy Kwan), grakšti ir koketiška, kurios filosofija ir gyvenimo tikslas — “būti moterim”: žavėti, patraukti, vilioti ir pagaliau turtingai ištekėti.
Jaučiamas filmo sudurstymas iš įvairiausių vaizdų ir minčių, kad tik būtų galima patraukti didesnį žiūrovų skaičių. Čia yra ir kuklumo, ir nusižeminimo, ir paklusnumo; yra maištavimo prieš tėvus ir senus papročius. Yra nuotykių su policija, nelegalaus įvažiavimo į Ameriką; yra geraširdiškumo, naivumo, romantizmo; keliuose posakiuose net žybtelia kinietiška išmintis. Yra kraštutiniškai modernių šokių, bet duodama ir pusiau klasikinio baleto su svajonėse regimais fantastiniais, romantiniais vaizdais. Čia parodomas savotiškas klajoklis dr. Li (Kam Tong) su gražiai dainuojančia dukra, lyg ir laisva menininke, atvykęs i Ameriką ieškoti nuotykių. Parodomi ir stambūs biznieriai San Francisco mieste, moką panaudoti kapitalo ugdymui savo krašto valgius, drabužius ir gražias rytietiškas tradicijas. Visko čia rasi. Bet šie įvairumai sulipdyti gana vykusiai, sukant apie pagrindinės intrigos ašį, jungiami gerai atliktų dainų. Solo dainuoja James Shigeta, Nancy Kwan, Miyoshi Umeki, Juanita Hall, Reiko Sato; taip pat dainuoja jų duetai ir choras.
REDAKCIJOS ŽODIS
Įvedame šį naują skyrių, norėdami duoti vietos skaitytojams pasisakyti įvairiais klausimais, turinčiais kokį nors ryšį su “Laiškais Lietuviams”. Kartais, panašiai kaip ir šiame numeryje, spausdinsime ir ilgesnius laiškus, jeigu manysime, kad jie bus naudingi ir vertingi daugumui skaitytojų, bet paprastai čia bus dedami trumpi skaitytojų pasisakymai.
Rašančiųjų pavardės bus po jų laiškais dedamos, jeigu nebus paminėta, kad jie to nepageidauja ir nori pasirašyti tik slapyvardžiu arba inicialais. Į anoniminius laiškus redakcija paprastai nekreipia dėmesio.
Tad laukiame skaitytojų laiškų. Ypač dabar mums naudinga sužinoti, ką jie galvoja apie naują šio žurnalo išvaizdą. Manome, kad šie pagerinimai ir reformos daugumui patiks. Tačiau už visa tai metams reikia pridėti apie du tūkstančius dolerių. Vis dėlto prenumeratos mokesčio nepakeliame, žinodami, kad kituose kraštuose yra nepasiturinčių skaitytojų ir tikėdamiesi, kad tie, kurie gali, prie prenumeratos mokesčio vieną kitą dolerį laisvu noru pridės, nes vien tik iš prenumeratos (3 dol.) “Laiškai Lietuviams” išsilaikyti negali. Tad už visokeriopą paramą ir bendradarbiavimą visiems nuoširdžiai dėkojame.
KODĖL NEBERAŠOMA APIE VYRĄ IR ŽMONĄ?
Mano supratimu, “Prie šeimos židinio” skyriuje esą straipsniai neatsako į tikrąjį šeimos židinio gvildenimą. Praėjusiais metais apie 99% šiame skyriuje buvusių straipsnių gvildeno tik vaiko arba kūdikio klausimus. Pasigendu visą šeimą liečiančių straipsnių. Praeityje buvo daugiau rašoma apie vyrą ir žmoną, o dabar tik apie vaikus.
Kaip nuolat kurstoma ugnis dega, taip ir šeimoje vyrui ir žmonai nuolat reikia ieškoti jų sugyvenimą palaikančių ramsčių. Kodėl nepakartoti 1954 m. duotų patarimų moterims ir vyrams? Kodėl jų daugiau neparyškinti? Kodėl nepriminti vyrui ir žmonai tas smulkmenas, iš kurių susideda šeimos gyvenimas? Dideles klaidas rečiau padarome ir padarę greičiau atleidžiame, bet smulkmenos — tai tęsinys be galo. Pvz. žmona patingi rytą anksti atsikelti ir susitvarkyti, kad vyrą sutiktų su skaniais pusryčiais ir linksma šypsena. Vakare, vyrui parėjus, būna užsiėmusi vaikais ar televizija, kad užmiršta, jog vyras jau namie. Vyrai pradžioje vedybinio gyvenimo savo vyriškuose reikalavimuose buvo švelnūs ir taktiški, o dabar? Prieš vestuves nešė dovanas ir gėles kiekviena proga, o dabar užmiršta žmonos vardines, vedybų sukaktis ir kitas panašias progas, aiškindamiesi, kad mes jau ne šešiolikiniai. Tai yra tik gyvenimo smulkmenos, bet jos nuolat dilgina vieno ar kito širdį.
“Laiškų Lietuviams” konkursas baigiasi šių metų vasario mėn. 1 dieną. Konkursas yra paskelbtas parašyti straipsniui jaunimo klausimais. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių (bet gali būti trumpesnis), kuria me būtų nagrinėjamos mūsų jaunimo religinės, moralinės, tautinės ar socialinės problemos. Jis gali būti parašytas straipsnio arba beletristine forma. Temas pasirenka patys autoriai. Nebūtinai reikia rašyti apie visas minėtas problemas, galima iškelti tik kurią nors vieną. Rašiniai turi būti tokie, kad tiktų “Laiškų Lietuviams” jaunimo skyriui. Premijuoti ir nepremijuoti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami šiame žurnale.
Straipsniai pasirašomi slapyvardžiu, atskirame vokelyje pažymėjus tikrąją autoriaus pavardę ir adresą.
Už keturis geriausius rašinius bus duodamos šios premijos:
I — $100 (mecenatas — dr. Antanas Čiuris),
II — $75 (mecenatas — dr. Algirdas Maciūnas),
III — $50 (mecenatas — dr. Algirdas Maciūnas),
IV -— $25 (mecenatas — dr. Antanas Rudokas).
Konkurso jury komisija: Julija Švabaitė - Gylienė, Nijolė Jankutė - Užubalienė, Asta Veličkaitė, Česlovas Grincevičius ir Leonas Zaremba, S. J.
Konkurso laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” metinėje šventėje Jaunimo Centre šių metų kovo mėn. 17 d. 7 val. vakaro. Visi skaitytojai ir bičiuliai yra nuoširdžiai kviečiami šioje šventėje dalyvauti.
Svarbus pranešimas
Jeigu kas prieš Kalėdas mums siuntė kokį nors svarbų laišką ir negavo atsakymo, tai tegul apie tai praneša. O jei kas buvo siuntęs laiške pinigų, tai tegul praneša, kada, kiek ir kokiu būdu siuntė (čekiu, money order, grynais).
Atsiųsta paminėti
Aloyzas Baronas. LIEPTAI IR BEDUGNĖS. Premijuotas romanas. Aplankas — A. Kurausko. Išleido Liet. Knygos Klubas. Spausdino “Draugo” spaustuvė. 279 psl., kaina $3.
Ignas Malėnas. ELEMENTORIUS. Naujas metodas mokyti vaikus skaityti, keturių spalvų piešiniais iliustruotas Viktoro Simankevičiaus. Išleista dr. J. Kazicko ir dr. K. Valiūno lėšomis, minint “Neries” bendrovės dešimtmetį. Spaudė Saleziečių spaustuvė Italijoje.
Stepas Zobarskas. THE MAKER OF GODS. Dešimt S. Zobarsko apsakymėlių, išleistų anglų kalba. Aplankas — P. Osmolskio. 131 psl., kieti viršeliai, kaina $3.
“Nidos” Knygų Klubo ir “Europos Lietuvio” sieninis kasdien nuplėšiamas 1962 m. KALENDORIUS.
LAIŠKAI LIETUVIAMS
2345 West 56th Street Chicago 36, Illinois