1 9 6 2 BIRŽELIS (JUNE) VOL. XIII, NO. 6
T U R I N Y S
MŪSŲ GILIOJI ŽAIZDA A. Grauslys ..........1i82
“BĖGU GLAUSTIS PRIE VIEŠPATIES” — V. Bagdanavičius, M.I.C. 187
KUNIGAS KARO SŪKURY (II) — B. Krištanavičius, S. J....... 193
MOKSLININKAI APIE RELIGIJĄ — dr. J. Prunskis 202
APIE INKVIZICIJĄ IR RAGANAS (I) — P. Rabikauskas, S. J. 205
RUTH IR AŠ — Liuda Germanienė 209
NEKENKIME SAVO VAIKAMS — E. Pakalniškienė 212
DIDŽIOJO KULTŪRININKO MONOGRAFIJA — dr. J. Prunskis 214
IŠ FILMŲ PASAULIO — Alė Rūta ir J. Vaišnys, S. J............ 215
LAIŠKAI LIETUVIAMS— Tėvų Jėzuitu leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redakcija —Juozas Vaišnys, S. J.
Administracija — Petras Kleinotas, S. J.
Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas
Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.
Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama.
R E L I G I N Ė S IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS
SUTVERDAMAS ŽMOGAUS PRIGIMTĮ,
ĮDIEGEI JAI, VIEŠPATIE, IR LAISVĖS TROŠKIMĄ.
UŽ LAISVĘ MŪSŲ PROTĖVIAI GARBINGAI KOVOJO,
NESIBIJODAMI SUNKIAUSIŲ AUKŲ.
MUMS YRA NESUPRANTAMI TAVO APVAIZDOS KELIAI,
KURIAIS ATVEDEI MŪSŲ TAUTĄ Į GINTARO ŠALĮ,
SUTEIKEI KRIKŠTO MALONĘ IR NEPRIKLAUSOMYBĘ,
O DABAR LEIDAI JĄ IŠTIKTI TOKIAM SMŪGIUI.
TAD MUMS NEBUS SUPRANTAMI NĖ TIE KELIAI,
KURIAIS TU JĄ VĖL IŠVESI Į LAISVĖS RYTOJŲ.
MES JŲ NESUPRANTAME, BET TVIRTAI TIKIME,
KAD IR TOLIAU TĖVIŠKAI GLOBOSI MŪSŲ TAUTĄ.
PRAŠOME TAVE SUDRAUSTI MŪSŲ PRIEŠUS,
DUOTI VIENYBĖS MŪSŲ LAISVĖS DARBUOTOJAMS,
ĮDIEGTI MUMS DAUGIAU PAGARBOS PROTĖVIAMS,
JŲ DIDVYRIŠKOMS AUKOMS, TIESAI IR LAISVEI.
ALFONSAS GRAUSLYS
ATI didžiausioji žmonijos katastrofa istorijos eigoje — tai pirmųjų žmonių nuodėmė. Ji žmogaus prigimtį sudrumstė, suteršė ir iškreipė. Žmogus, iš Dievo išėjęs ir Dievui skirtas, nuo Dievo nusigręžė. Kaip sukasi planetos apie saulę, taip ir žmogus turėjo būti Dievo satelitu — palydovu, tačiau jis pradėjo suktis pats apie save. Visi gimstame su gilia žaizda prigimtyje — su gimtąja nuodėme. Apčiuopiamiausias tos žaizdos pasireiškimas yra egoizmas.
Tai yra drauge ir pirmosios žmonių poros nuodėmės įrodymas, nes Dievas negalėjo sutverti nuo Jo nusigręžusios žmogaus prigimties. Tasai egoistinio nusigręžimo faktas yra Bažnyčios mokslo patvirtinimas, kad Dievo sutvertą žmogaus prigimtį tikrai yra palietusi skaudi nelaimė — pirmoji nuodėmė.
Šiame straipsnyje ir panagrinėsime tą žmogaus nuo Dievo nusigręžimo ir į save atsigręžimo — egoizmo tragišką stovį. Čia pabandysime giliau išsiaiškinti, kas yra egoizmas, kaip jis žmogaus gyvenime reiškiasi ir kaip reikia nuolat su juo kovoti.
"Egoizmas” yra kilęs iš lotyniško žodžio "ego” (aš). Turinio atžvilgiu egoizmas yra savojo "aš” meilė, susirūpinimas savimi, sava gerove ir savu išlaikymu. Toksai egoizmas yra suprantamas, pateisinamas, sutampąs su savo gyvybės išlaikymo instinktu. Šitoks egoizmas neturi neigiamos prasmės, jį reikia vadinti savęs meile, kuri yra net Viešpaties žodžiais įsakyta: "Mylėsi savo artimą, kaip pats save” (Mato 19, 19). Tvarkinga savęs meilė yra tada, kai siekiama ne tik savo medžiaginės gerovės, bet ypač rūpinamasi savo dvasios reikalais ir kai nepažeidžiamos kito žmogaus teisės. Tokia meilė yra net dorybė, nes žmogus, savimi tvarkingai nesirūpindamas, tampa našta kitiems. Čia svarstysime egoizmą visuotinai priimta neigiama prasme, kai žmogus save myli netvarkingai, kai myli tik save, pažeisdamas kitų teises, kai, kaip sakoma, neleidžia kitiems gyventi. Šitokio egoizmo apimti žmonės ieško tik sau malonumo, savos naudos ir savos valios įvykdymo. Dėl to egoizmas lietuvių kalba yra vadinamas savimyla, savanaudiškumu, sauvalia.
Egoizmo pasireiškimai ir vaisiai
Kad geriau suprastume, kaip giliai egoizmas yra įleidęs šaknis į žmogaus prigimtį, turime mesti žvilgsnį į dažnesnius jo pasireiškimus žmogaus gyvenime. Reikia vaizdžiai pamatyti, kuo jis paverčia žmogaus gyvenimą.
Nors egoizmo prasiveržimai pasireiškia įvairiausiais būdais, tačiau dažnai jie būna toki pridengti, neaiškūs, net kartais užsidėję dorybės kaukę, kad ne visada galima juos lengvai susekti. Neveltui ir didis gyvenimo analizuotojas Rochefoucauld savo "Svarstymuose” (Reflexions) sako, kad ir kažin kiek atradimu būtume pasiekę savimylos šalyje, vis dar pasilieka joje nežinomų žemių.
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
(10-os psalmės analizė)
SALMIŲ poeziją suprasti yra labai sunkus uždavinys. Jeigu mes paklaustume tų žmonių, kurie kasdien su šia poezija susitinka, būtent kunigų, kalbančių brevijorių, jie mums atsakytų, kad daugumoje atvejų jie šios poezijos nesupranta ir nelaiko jos nei gražia, nei įdomia. Aš pats turiu prisipažinti, kad, kai baigiau kunigų seminariją, man kilo mintis, kodėl Bažnyčia į savo maldas yra paėmusi šią Dovydo lyriką, o nėra paėmusi labai įdomios medžiagos pvz. iš "Išminties knygų”, kuri yra pilna gražiausių aforizmų apie dorybes ir ydas, kur yra tiek gražaus paniekinimo pasaulio tuštybėms. "Viskas yra tuštybių tuštybė. Kas lieka žmogui iš visų jo pastangų pasaulyje?” — (Saliamono pamokslas, 1, 2). Kiek čia gražaus pesimizmo! Tačiau Bažnyčia nėra daug ko paėmusi iš moralinių Senojo Testamento knygų. Vietoj to, ji savo kunigams liepia kasdien posmuoti Dovydo psalmes.
Gal būt, kai kas mano, kad Dovydo psalmės yra pilnos dorinių pamokymų. Tai būtų klaida. Jeigu per didelis moralizmo kiekis yra skaitomas trūkumu moderniojoje poezijoje, tai šio priekaišto negalima daryti psalmėms.
Pagrindinė tema: meilė Dievui
Vietoj to čia yra gili ir tvirta žmogaus meilė Dievui. Tai yra pati didžioji psalmių tema. Kas netiki Dievu, pilna ir krikščioniška to žodžio prasme, tas tegul nė nesiartina prie psalmių. Jis nieko ten neras. Ten yra tik Dievas ir žmogus bei jų nuolatinis dialogas. "Aš bėgu glaustis prie Viešpaties;
Kodėl jūs man sakote: "Skrisk į kalnus kaip paukštis!”
Vos štai nusidėjėliai įtempia lanką,
Deda savo strėlę ant stygos, kad šaudytų
Tamsoje į tuos, kurie yra tiesios širdies.
— Kai griaunami pamatai, ką gali padaryti teisusis?” (Ps. 10, 1-3). Tačiau poetas neskrenda kaip paukštis pasislėpti į kalnus. Jis vietoj to sako: "Aš bėgu glaustis prie Viešpaties”.
Nes jis žino, kad "Viešpats yra savo šventnamyje” ir kad jis "turi savo sostą danguje”.
Žinoma, tai yra žodžiai. Ir mes paprastai nesame nusiteikę per daug reikšmės skirti žodžiams, mes norime gyvenimo ir darbų. Tačiau jeigu mes norime tyrinėti poeziją arba gėrėtis poezija, tai, berods, pirmutinė sąlyga yra justi poetinį žodį kaip realybę, kaip būtybę esančią savyje, kaip tam tikrą tikrovę, net didesnę už gyvenimo tikrovę, nes ji turi jai vadovaujančios įtakos.
B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Imperijos griuvėsiai)
Stovykloje mus sutiko komendantas Teuber ir jo padėjėja, vardu Mariza. Abu buvo draugiški ir darė gerą Įspūdį. Po pusvalandžio iš Romos atvyko ir majoras Steinhaus, rimtas, bet mano skoniui perdaug formalus ir sustingęs prūsų karininkas. Jo žinioje buvo 12 italų karo pabėgėlių stovyklų. Iš vokiečių, italų policininkų, saugojančių stovyklos vartus, ir pačių pabėgėlių pasakojimų galiu atkurti pabėgėlių kryžiaus kelią.
Jis prasidėjo 1943 m. rudenį, kai vokiečiams pasisekė sustabdyti sąjungininkų armijas ties pagarsėjusia "Gustavo linija". Toji linija kirto Italijos pusiasalį skersai maždaug 150 km. į pietus nuo Romos. Sustabdę frontą, vokiečiai pradėjo evakuoti gyventojus, besislapstančius griuvėsiuose, kalnuose ir kitur. Evakuavimas, matyt, buvo labai skubus, nes pasitaikė, kad vaikai buvo atskirti nuo tėvų, vyrai nuo žmonų ir t. t. Pats sutikau 12 metų mergaitę, kuri kažkaip atskirta nuo tėvų, tapo "šeimos galva" ir globojo 3 ar 4 jaunesniuosius brolius ir seseris. Kai sunkvežimiuose nebetilpdavo žmonės ir manta, vokiečiai mantą išmesdavo lauk. Tokiu būdu padarydavo daugiau vietos pabėgėliams. Dėl to dalis pabėgėlių atvykdavo į stovyklas be nieko, arba, kaip jie patys sakydavo, "pliki ir žali" (nudi e crudi). Pasitaikydavo, kad vokiečiai paimdavo žmones iš gatvės, neleisdavo užeiti į namus. Taip man pabėgėliai pasakojo.
PAAUKOJUSIEMS GYVYBĘ UŽ LIETUVOS LAISVĘ
Romos apylinkėse buvo trys stovyklos: Fiorentino mieste (pereinamoji, Brėdos dirbtuvėse, 12 km. į pietus nuo Romos) ir Cesano Romano pramonės centre. Tas centras apėmė chemijos dirbtuves, didelį darbininkų kvartalą, aptvertą aukšta tvora, ir keletą pastatų už darbininkų kvartalo. Tarp dirbtuvių ir darbininkų kvartalo stovėjo erdvokas 2 aukštų namas. Jame Italijos Raudonasis Kryžius įrengė kuklią karo ligoninę.
Redaktorius Įteikia premijas konkurso laimėtojoms: A. Eivienei, G. Stasiškytei ir L. Germanienei;
Lietuvos atstovas JAV J. Rajeckas bando laimę loterijoje;
Skaityti daugiau: “Laiškų Lietuviams” metinės šventės vaizdai:
DR. JUOZAS PRUNSKIS
ARTĄ J. B. Castl yra pareiškęs: "Gamtamokslis pateikia tokius Dievo buvimo įrodymus, kad abejojimas yra absurdiškas, o ateizmas — juokingas". Galime pasidžiaugti, kad tarp vadovaujančių visų laikų gamtamokslio atstovų aptinkame tiek daug religingų mokslininkų. Prisiminkime optiką, tai yra fizikos mokslo dalį, tyrinėjančią šviesos dėsnius. Štai Tomas Young (1773 — 1829), buvęs vienas gabiausių savo meto žmonių. Teturėdamas 14 m. amžiaus, jis jau mokėjo ne tik klasikines kalbas, bet taip pat buvo gerokai susipažinęs su hebrajų, persų ir arabų kalbomis. Gilinosi taip pat medicinos moksluose. Buvo nuvykęs į Egiptą ir ten išskaitė kai kuriuos senovės įrašus. Jis buvo enciklopedinio išsilavinimo vyras, bet ypač žinomas kaip fizikas. Dirbo, siekdamas paremti Huygenso teoriją, kad šviesa yra bangų kilmės. Jis buvo giliai tikintis žmogus, ir dažnas šv. Rašto skaitymas buvo palikęs jo sieloje gilius pėdsakus.
Kitas ano meto mokslininkas, įrašęs savo vardą gamtamokslio istorijoje, buvo Augustinas Fresnel (1788 — 1827). Jisai Prancūzų Mokslo Akademijoje skaitė paskaitas apie refleksiją, sprendžiant šviesos prigimtį, kai buvo svarstoma, ar šviesą duoda medžiagos išleidžiamos dalelytės, ar specialūs bangavimai. Jis įrodė, kad kai kurių reiškinių būtų neįmanoma išaiškinti pirmąja teorija. Fresnel, kaip ir visa jo šeima, buvo labai religingas. Vienam savo dėdei, kurs buvo skeptikas religijos atžvilgiu, jis specialiai rašė, įrodinėdamas žmogaus sielos nemirtingumą. Ypač savo gyvenimo pabaigoje jis daug svarstė apie amžinybę.
Optikos srityje yra pasižymėjęs ir Juozas Fraunhofer (1787 — 1826), kuris, profesoriaudamas Muencheno universitete, tyrinėjo šviesos lūžį, aprašė tamsias linijas šviesos spektre ir šiais darbais įamžino savo vardą. Jo vardu buvo pavadintos tos tamsios spektro linijos. Jis sugalvojo įvairius mokslinius instrumentus, pvz. heliometrą — astronominį instrumentą matuoti mažiems kampams. Savo pasaulėžiūra buvo nuoširdus katalikas, ištikimas Bažnyčios įstatymų pildytojas. Krikščionišku kantrumu pakėlė savo skausmingą ligą ir mirė, dar neužbaigęs nė 40 m. amžiaus.
Skaityti daugiau: OPTIKOS IR TERMODINAMIKOS KŪRĖJAI APIE RELIGIJĄ
P. RABIKAUSKAS, S. J.
Vienas skaitytojas klausia: "Kodėl Romos Bažnyčia leido ir net globojo inkviziciją? Inkvizitoriai (daugiausia domininkonai ir jėzuitai) vartodavo žiauriausius kankinimus, kuriuos dabar vartoja komunistai ir pirmiau vartojo gestapininkai. Inkvizitoriai teisdavo ne tik eretikus, bet ir raganas už tai, kad jos bendraudavo ir turėdavo lytinius santykius su velniais! Visas tas mokslas buvo surašytas domininkonų veikale "Malleus maleficorum". Popiežius Grigalius XI 1374 m. leido tyrinėti visas raganavimo bylas...
Gerbiamasis Skaitytojau,
Jūsų paliestos problemos yra tas arkliukas, ant kurio dažnai ir noriai mėgsta pasijodinėti katalikų Bažnyčios priešai. Gaila, kad ne retai ir katalikai apie šiuos reiškinius nieko daugiau nežino kaip tik tai, ką girdi iš Bažnyčios kaltintojų, ir taip juose pasilieka kažkoks kartėlis, nuo kurio jie negali atsipalaiduoti. Užtat čia pabandysime trumpai pažvelgti į pačius reiškinius, kaip jie yra iš tikrųjų buvę.
Visų pirma reikia įsidėmėti, kad mūsų laikais ir taip pat per pirmuosius dvylika amžių inkvizicija, bažnytiniai kalėjimai, žiaurūs kankinimai, eretikų deginimas Bažnyčiai buvo ir yra nežinomi dalykai. Naujai pertvarkytame ir 1917 m. išleistame bažnytinės teisės kodekse apie visa tai nerasi nė žodžio. O senovės laikysenai suprasti užtenka paskaityti IV amžiaus rašytojo Laktancijaus veikalo "Divinae institutiones" V dalies 20-jį skyrių: "Ką padės jėga ir nuožmumas? Religinių įsitikinimų prievarta neįbruksi; reikalą geriau sutvarkysi žodžiu kaip botagu (verbis melius guam verberibus res agenda ėst)... Kam jėga šėlti? Kankinimai ir pamaldumas yra du visai skirtingi dalykai, tiesa nieko bendro neturi su jėga, nei teisingumas su žiaurumu... Be abejo, pasaulyje nėra nieko prakilnesnio kaip tikėjimas, ir jį reikia visomis jėgomis ginti, bet reikia jį ginti už jį mirštant, o ne kitus žudant, kantrybe, o ne žiaurumu, įsitikinimu, o ne nusikaltimu... Nes jei norėsi ginti tikėjimą kraujo liejimu ir kankinimais, jo neapginsi, bet jį suterši, išniekinsi, nes nėra nieko kito, kas taip priklausytų nuo laisvos valios, kaip religiniai įsitikinimai". Tos pačios minties buvo ir didžioji XII a. asmenybė šv. Bernardas, kuris sakė: "Juos (t. y. eretikus) reikia nugalėti ne ginklu, bet įtikinimu" (capiantur non armis, sėd argumentis — In Cant, serm. 66).
Iš to išeina nuosekli išvada: jei inkvizicija ir visa, kas su ja surišta, nebuvo žinoma senovėje, jei ji sąmoningai Bažnyčios atmetama mūsų laikais, tai ji neturi nieko bendro nei su katalikų tikėjimu, nei su Bažnyčios esme; ji buvo laikinė apraiška, lietusi bažnytinės drausmės tvarką, kaip ją suprato ir panaudojo to laiko žmonės. Todėl norint teisingai įvertinti tokią tik praeityje kurį laiką galiojusią apraišką, labai svarbu palikti nūdienes pažiūras ir stengtis įsijausti į ano meto žmonių gyvenimą, veikimą ir galvoseną.
LIUDA GERMANIENĖ
(IV premiją laimėjęs rašinys)
Mano stiklinėj vazelėj kabėjo per langą sumirkę saulės spinduliai ir sudužęs jų pluoštas netvarkingai išsitiesė ant grindų. Spindulių juosta padalino kambarį pusiau, ir sienoje išvydau nelygią savo kūno formą. Pakilau nuo kėdės, sujudo šešėlis sienoje, išsitempdamas net iki paties lubų vidurio. Prisiminė pasakos apie šešėlius ir baubus, kurie, benagiais pirštais kabinėdamiesi sienomis ir stogais, gąsdindavo žmones. Savo šešėlio, deja, neišsigandau. Juk būtų kvaila ir beprasmiška bijoti savo kūno lūžio kalkėtoje sienoje. Tik, lygindama šias dvi figūras, vieną žmogišką, kitą — jos atspindį, nemačiau jokio apčiuopiamo panašumo, kad galėčiau rėkdama visiems pasakyti, jog štai, žmonės, čia aš, o ten kabo tik mano šešėlis. Ir keista. Apie daug dalykų galiu duoti tą patį palyginimą: čia aš — žmogus, kurį pažįstu, o ten tik mano atspindys, ir aš jo nepažįstu.
Ruth
Tuo momentu, kai ji stovėjo savo kambaryje, jos kūną dengė balta, megzta bliuze ir žalios, iki kauliukų nusitempiančios, kelnės. Kai delnais užsidengė veidą, ant kairiosios rankos blykstelėjo vyriškas žiedas. Buvo jis didelis ir masyvus, iš delno pusės apklijuotas tąsmele, kad nesmuktų.
— Šiandien su Bob važiuoju į kiną, — pasakė ji ir keliais brūkšniais sulygino plaukus. Ji priėjo prie lango, praskleidė žiemos dulkėm apkibusias užuolaidas ir dairėsi tamsios, liepsnos liežuviais dekoruotos, mašinos. Priemiesčio gatvė buvo tuščia. Šaligatviuose žaidė vaikai, išraudusiais veidais ir sniegu apšalusiais rūbais. Beveik tekina praskubėjo moterėlė.
— Tai ar vėl kur lėksi?
Tėvo balsas ją išgąsdino. Stačiai išbaidė iš to miego, kuriame žaidė vaikai, baltavo suverstas sniegas ir praskubėjo neryški moteris.
— Važiuosiu į kiną, — atsakė ji.
— Ar su tuo pačiu pusberniu, ar jau kitą susiradai?
Šie žodžiai jai nuaidėjo draskančiu šiurkštumu. Mergaitės viduje tėvo žodžiai atšoko kaip nuo marmuro, o sieloje pradėjo liepsnoti neapykanta ir kerštas. Norėjosi apsisukti ir pabėgti.
EMILIJA PAKALNIŠKIENĖ
— Ar pirksi savo berniukui dviratį?
— Nepirksiu.
— O mes savajam nupirkome. Nors ir nedaug vyras teuždirba, bet negalėjome nepirkti, kai berniukas taip nori. Be to, beveik visi jo draugai turi dviračius. Mes taip mylime savo vaiką. Tesijaučia laimingas bent dabar, kol dar tėvus turi. Ar jūsasis neprašo?
— Prašo, kurgi neprašys. Bet mes nė nemanome visų jo užgaidų patenkinti. Ir žinai ką: mes irgi mylime savo vaiką ir kaip tik dėl to kuo mažiausia dalykų jam perkame. Mes norime, kad jis visą gyvenimą laimingas būtų, o ne tik dabar, kai naują dviratį bus gavęs. Jeigu iš mažo įpratinsi jį viską lengvai gauti, kas bus tada, kai tėvų nebebus ir niekas jam nieko nebeduos? Ir tegu nesipratina pūstis, kad jis daugiau ko turi už kitus, nes užaugęs mažiau gali beturėti, ir tada būtų skaudu jam tai pernešti.
Toks buvo dviejų motinų pasikalbėjimas, kurį man teko nugirsti. Retas jis, nes, tur būt, neklystu pasakiusi, mažai tėra tokių motinų kaip ana, nenorėjusi pirkti savo berniukui dviračio. Paprastai juk motinos perka vaikui viską, ko tik jis užsigeidžia. Ir taip darydamos, jos galvoja, kad vaiką laimingu padaro. Vaiką jos bent tuo momentu padaro laimingu — tai tiesa, tačiau šitaip darydamos, neišauklėja laimingo žmogaus.
Ta motina suminėjo dvi priežastis, dėl kurių ji kuo mažiausia dalykų savo vaikui perkanti. Ji žiūri tolyn į ateitį, kada jos vaikas bus jau užaugęs žmogus ir viską jam parūpinančių tėvų nebeturės. Tada ji nori savo vaiką laimingą matyti. Ji supranta, kad vargu ar bus jis laimingas, jeigu įpratintas bus viską lengvai gauti ir viską turėti. Laimingesnis tada jis bus, jeigu turės daugiau negu turėti bus įpratęs ir tikėjęsis. Tai viena.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
Pasaulinio garso pasiekęs britų skulptorius ir rašytojas Eric Rowland Gill yra pasakęs: “Patriotizmas ir religija visada buvo ir bus tie vieninteliai dalykai, dėl kurių žmonės aukoja save, savo turtą ir pinigus”. Tuo aukštesnės garbės yra vertas asmuo, kuris šias abidvi didžiąsias idėjas vertina ir joms savo gyvenimą aukoja. Tokia rinktinė asmenybė buvo ir mūsų kultūrininkas kun. Antanas Milukas. Pakanka tik prisiminti keletą faktų: jis įsteigė pirmąją JAV lietuvių žurnalistų sąjungą (prieš 70 metų), išleido beveik 200 įvairių knygų ir kitų leidinių, kurių pats buvo parašęs ar suredagavęs apie 50.
Jo knygų leidimo biudžetas siekė 155 tūkstančius dolerių. O reikia dar atsiminti, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą ir tuoj po jo dolerio vertė buvo nepalyginamai didesnė. Kun. Miluko dėka Amerikoje išėjo eilė Basanavičiaus raštų, Pabrėžos “Botanika”, Senkevičiaus “Tvanas”, Pietario “Algimantas”, kai kurie vysk. Valančiaus raštai, pvz. “Žemaičių vyskupystė”, Geručio “Sodžionių teologija”, Šatrijos Raganos “Saulei nusileidus”, P. Vaičaičio “Eilės”, Paryžiaus parodą pasiekęs “Lietuviškas albumas”, žmonių pamėgtoji “Fabiolė”, monografijos apie P. Kriaučiūną, K. Jaunių, kun. S. Gimžauską ir kt. Kun. Milukas spaudai paruošė ir išleido eilę stambių veikalų iš mūsų kultūros istorijos, aprašančių kovą už spausdintą žodį ir už laisvę, duodančių Amerikos lietuvių kultūrinio gyvenimo istorinę medžiagą. Jis pats redagavo ir leido penkis periodinius leidinius, o norėdamas lietuvius išmokyti rašto, parūpino kelis tūkstančius egzempliorių vadovėlio mokytis rašyti.
ALĖ RŪTA
THE COUNTERFEIT TRAITOR
Tai įdomus filmas iš antrojo pasaulinio karo, kuriame vaizduojamas Erick Erickson, buvęs gabus biznierius ir šnipas, gimęs Amerikoje, bet pasidaręs Švedijos piliečiu, šnipinėjęs vokiečiams, vėliau nuo jų nusisukęs ir pasidarbavęs prieš nacius didelės prekybos aferose, sakoma, net sutrumpinęs karą.
Pagal to paties vardo Aleksandro Klein romaną, filmą yra paruošęs William Perlberg (“Paramount”). Filmas yra suktas Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje. Vaidina šių šalių įvairūs artistai, o taip pat ir amerikiečiai, vaizduodami įvairių šalių žmones su jų kalbiniu akcentu, tautybės bruožais, temperamentu ir t. t. Užtat tarptautinė tikrovė gana ryški ir teisinga, o taip pat ir gamtos bei miestų vaizdai yra teisingi. Jau vien tik dėl to filmas yra vertingas.
Turinys gana sunkus, slegiąs ir beveik varginąs, tad jis netinkamas nei vaikams, nei jaunuoliams, o tik suaugusiems.
Erick Erickson (William Holden) yra inteligentiškas ir gudrus šnipas. Iš pradžių jam biznis yra dėl biznio, dėl pinigų. Labai gerai suvaidinti jo rūpesčiai, pavojai, apsukrumas ir beatodairinis veržimasis į biznio viršūnes. Tačiau, sutikęs simpatingą ir apsukrią vokietę, katalikę, taip pat šnipę, Marianne Mollendorf (Lili Palmer), Erickson pradeda keistis. Jis yra paveikiamas jos inteligencijos, humaniškumo ir religingumo. Marianne, supratusi savo — šnipės žalą visuomenei, pradeda trauktis atgal, net mėgindama savo klaidas atitaisyti ir pagelbėti nuo karo kenčiantiems žmonėms. Šitaip apsisprendžia ir Erickson, nes ją pamyla ne vien kaip moterį, bet ir kaip nuostabų žmogų. Bet Marianne žūva nuo nacių kulkų, o Erickson turi pereiti ilgą kalėjimų, bėgimų ir kančių kelią. Tai fizinė ir dvasinė šnipų drama, perduota žmogiškų problemų šviesoje. Atvaizduotas nacių teroras ir baisūs metodai. Pavyzdžiui, gestapininkas suima kunigą ir vietoj jo išklauso moterį išpažinties, norėdamas sužinoti svarbias paslaptis.
Dėkojant “Laiškų Lietuviams” metinės šventės geradariams,buvo per klaidą išleistos trys pavardės: J. Karvelio, J. Lieponio ir K. Prišmanto (audykla “Juosta”). Šie mūsų žinomi prekybininkai paaukojo vertingų dovanų loterijai. Jiems labai nuoširdžiai dėkojame.
Nuoširdi padėka parėmusiems “Laiškus Lietuviams” pinigine auka:
25 dol. aukojoprel. L. J. Mendelis (Baltimore).
10 dol. aukojo:Al. Eivienė (Chicago) ir V. Amastauskaitė (Cleveland).
7 dol. aukojo:dr. A. Baltrukėnas (Akron), A. Žaldokas (Chicago), V. Šniolis (Cleveland), kun. J. Pakalniškis (Brooklyn).
5 dol.: E. Zelbienė (Chicago), V. Kreznor (Tinley Pk.).
4 dol.: M. Palubinskas, S. Giedrimas, dr. F. Mažeika, E. J., B. A. Polikaičiai, E. Pra-ninskienė (visi Chicago), E. Vengianskas (Cicero), kun. J. Pragulbickas (Elizabeth),
3 dol.: P. O. Subačius, B. Kasakaitis, J. M. Laurinaitis (visi Chicago), V. Levanas (Waterbury).
2 dol.: B. Kripkauskienė, E. Jucevičienė, A. Paužuolis, K. Vaičaitis, M. Vaitekus, S. Šukelienė, P. Kurzikauskas, A. Kareiva, J. Butkienė, V. Siliūnas, B. Draugelis, A. Kupcikevičius, J. Turčinskas, O. Dambrauskas, P. Macnorius, E. Bačinskas, P. Marcinkus, B. Mikenienė, J. Juras, J. Lieponis, N. Šumskienė, J. Matukas, E. Jazbutienė, V. Lukoševičius, S. Charžauskas, M. Jonikas, J. Susmarienė, J. Grigaitis, A. Kazlauskas, J. Abraitis S. Aleksiūnas, Z. Petkus, V. Kasniūnas, S. Tunkelis, K. Jasėnas, V. Grėbliūnas, J. Zalneriūnas, J. Penčylienė, P. Žolynas, E. Velža, A. Liškevičius, V. Vaičaitis, A. Pretkelis, J. O. Kanišauskas, S. Vilūnas, O. Aleknavičienė, S. Juškus, L. O. Kasperskis, A. Kaminskas, A. Sadauskienė, A. Petokas, A. Repšys, J. Grybinas, J. Sklerys, A. Matukas, V. Lukoševičius, S. Avižienis, K. J. Paukštys, P. Gruodis, M. Bubelis, F. Jurjonienė, P. Kaupas, N. Norris, A. Tamošiūnas, dr. F. Tallat-Kelpša, J. Tapulionis, J. Pakeltienė, A. Zabukas (visi Chicago); E. Betkauskienė, I. Kazlauskas, J. Vadopalas, K. Jasiukevičius, L. Pračkaila (visi Cicero); J. Jokūbaitis, R. Pikūnas, E. Banėnienė, F. Blauzdys (Detroit); V. Tomkevičius, D. Kumskas (Brooklyn); J. Pupininkas (Rochester), B. Kūkalis (New Britain), V. Grybauskas (Brockton), V. Vaitkus, C. Petrulis (Waterbury), A. Anužis (Worcester), N. Apeikienė (Los Angeles), K. Majauskas (London), B. Butkus, A. Varekojis (Cleveland), kun. V. Karalevičius (Elizabeth), J. Jurgutis (Montreal), M. Garkūnas (Hamilton), E. Šlekys (Toronto), L. Senutienė (Brockton), O. Šilenis (Lemont), M. Bendžiūnas (Montreal), dr. K. Leonas (Palos Pk.), M. A. Arstikaitis (Kanada), B. Ginčiauskas (Hammond), J. Matukas (Hinsdale), P. Abromaitis (Lemont), J. Leiberis (New Britain), L. Rumsas (E. Chicago), A. Paleckis (Pittsburgh), M. Šimkus (Baltimore), P. Skablauskas (Toronto), P. Norkūnas (Phila.), dr. G. Cekas (Providence), J. Kalainis (St. Catharines), P. Lanys (Elizabeth), A. Kuzliandskas (Worcester), M. Flanigan (Reseda), kun. A. Kardas (Grand Rapids), J. Tunaitis (Toronto), P. Joga (Akron), kun. T. Palis (St. Lorenzo), J. Škėma (Hamilton), K. Barünas (Dorchester), K. Campe (Oakville), S. Paketuras (Kanada).
1 dol.: J. Jacikas, V. Kybartas, J. Kaunas, K. Valdis, Z. Ašoklis, O. Chodeckas, A. Vitkus, J. Petrauskas, J. Prunskis, E. Kubilius, R. Kuzmarskienė, J. Gramas, P. Žibūnas, A. Griškevičius, A. Daugirdas, A. Grigaliūnas, M. Andriušienė, S. Baltrimas, S. Patlaba, E. Gaučys, D. Juknevičius, T. Kuraitienė, A. Gaška, G. Kaufmanas, A. Grigalavičius, P. Astrauskas, M. Monkus, G. Budrytė, S. Bartuškienė, R. Gustaitis, J. Jadviršis, A. Sirutis, Z. Junevičius, A. Indreika, M. Leonauskienė, E. Šulskis, (Chicago).
LAIŠKAI LIETUVIAMS
2345 West 56th Street Chicago 36, Illinois