B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

 (Imperijos griuvėsiai)

     Stovykloje mus sutiko komendantas Teuber ir jo padėjėja, vardu Mariza. Abu buvo draugiški ir darė gerą Įspūdį. Po pusvalandžio iš Romos atvyko ir majoras Steinhaus, rimtas, bet mano skoniui perdaug formalus ir sustingęs prūsų karininkas. Jo žinioje buvo 12 italų karo pabėgėlių stovyklų. Iš vokiečių, italų policininkų, saugojančių stovyklos vartus, ir pačių pabėgėlių pasakojimų galiu atkurti pabėgėlių kryžiaus kelią.

     Jis prasidėjo 1943 m. rudenį, kai vokiečiams pasisekė sustabdyti sąjungininkų armijas ties pagarsėjusia "Gustavo linija". Toji linija kirto Italijos pusiasalį skersai maždaug 150 km. į pietus nuo Romos. Sustabdę frontą, vokiečiai pradėjo evakuoti gyventojus, besislapstančius griuvėsiuose, kalnuose ir kitur. Evakuavimas, matyt, buvo labai skubus, nes pasitaikė, kad vaikai buvo atskirti nuo tėvų, vyrai nuo žmonų ir t. t. Pats sutikau 12 metų mergaitę, kuri kažkaip atskirta nuo tėvų, tapo "šeimos galva" ir globojo 3 ar 4 jaunesniuosius brolius ir seseris. Kai sunkvežimiuose nebetilpdavo žmonės ir manta, vokiečiai mantą išmesdavo lauk. Tokiu būdu padarydavo daugiau vietos pabėgėliams. Dėl to dalis pabėgėlių atvykdavo į stovyklas be nieko, arba, kaip jie patys sakydavo, "pliki ir žali" (nudi e crudi). Pasitaikydavo, kad vokiečiai paimdavo žmones iš gatvės, neleisdavo užeiti į namus. Taip man pabėgėliai pasakojo.

PAAUKOJUSIEMS GYVYBĘ UŽ LIETUVOS LAISVĘ

     Romos apylinkėse buvo trys stovyklos: Fiorentino mieste (pereinamoji, Brėdos dirbtuvėse, 12 km. į pietus nuo Romos) ir Cesano Romano pramonės centre. Tas centras apėmė chemijos dirbtuves, didelį darbininkų kvartalą, aptvertą aukšta tvora, ir keletą pastatų už darbininkų kvartalo. Tarp dirbtuvių ir darbininkų kvartalo stovėjo erdvokas 2 aukštų namas. Jame Italijos Raudonasis Kryžius įrengė kuklią karo ligoninę.

     Pirmieji pabėgėliai į tą stovyklą buvo atvežti 1944 m. sausio 10 dieną. Duodant kiekvienai šeimai tik po vieną kambarį, joje galėjo tilpti apie 2.000 ar 3.000 žmonių. Dabar jų buvo apie 12.000, o po kokio mėnesio net 15.000. Deja, ne visi namai buvo užbaigti. Kai kuriems trūko langų ir durų. Ir juose apsigyveno žmonės, savaip užbaigdami pradėtą statybą.

     Lydimi maj. Steinhaus ir kapitono Teuber, apžiūrėjom stovyklos virtuves ir vieną pabėgėlių namą. Pastato išorė buvo tvarkoj, bet viduje — jokios švaros ir tvarkos. Kambariuose žmonės gulėjo ant plikų šiaudų, dulkių debesys švietė prieš langą, niekur nebuvo jokio baldo. Tiesa, vėliau mačiau vienur kitur 2 aukštų lovą, bet jose gulėjo tik ligoniai. Atsitiktinai susipažinau ir su stovyklos valgiu: sriuba ir duona. Sriuba atrodė tiršta, bet tą dieną ji buvo tokia mūsų "garbei". Duona buvo neiškepusi. Padžiūvusi, ji subyrėdavo į trupinius. Labai abejoju, ar visas maisto davinys siekdavo trečdalį to, ką žmogus normaliais laikais valgo. Kalėjimuose, kaip vėliau teko matyti, maistas buvo žymiai geresnis.

     Maisto problemą maj. Steinhaus mums taip išaiškino. Šiaurės Italijoje produktų dar esą, bet juos atvežti nelengva, nes sąjungininkų aviacija esanti budri. Transportai vykdavo naktimis. Ne vieną sunkvežimį jis jau praradęs, o naujų gauti beveik neįmanoma. Jis, žinoma, darysiąs, ką galėsiąs. Tuo aš neabejojau.

     Padėkoję majorui, nuėjom apžiūrėti ligoninės. Joje radom kapitoną gydytoją, 3 ar 4 kareivius ir slaugę. Buvo ir keletas ligonių. Kapitonas paaiškino, kad ligoninė turinti tik lovas ir lovoms skalbinių, bet šiaip visko trūko. Ligoninės vedėjas dabar esąs Romoje. Gal jis ką nors atvešiąs. Su kapitonu sutarėm, kad aš galėsiu gyventi ligoninėje. Už maistą atsiskaitysianti popiežiaus komisija.

     Kai sugrįžom į stovyklą, mus apspito būrys pabėgėlių. Vieni prašė drabužių, kiti norėjo sužinoti, kur dingo jų vaikai, išvežti į darbus, dar kiti teiravosi apie sūnus, patekusius į sąjungininkų nelaisvę. Visi, žinoma, skundėsi maistu. Misijos šefas pradžioje užsirašinėjo pabėgėlių pageidavimus, bet, didėjant miniai, nutraukė rašymą ir man tarė: "Tėve, matai, koks bus jūsų darbas".

     Matyti ir aš mačiau, bet dar nežinojau, ką darysiu, kai mane vieną apniks tie išbadėję, nuskurę, karo vėtyti ir mėtyti žmonės. Kaip aš jiems padėsiu? Ką darysiu vienas tokioje minioje, kuri beveik viską prarado.

     Prislėgti ir tarsi žado netekę, atsisveikinom su vokiečiais ir leidomės namo. T. Faller, būdamas praktiškas žmogus, man prižadėjo parūpinti liturginius drabužius ir šv. aliejus sakramentams teikti. Paprašiau pridėti piūklą ir plaktuką, nes kas man padarys altorių? Aptarėm ir kitas smulkmenas. Bet tikro darbo plano dar neturėjom. Vienas dalykas tik buvo aiškus, būtent, kad tučtuojau turėsiu grįžti į stovyklą.

     Kai sugrįžau į universitetą, profesoriai, žinoma, turėjo daug klausimų, bet mano atsakymas buvo visiems vienodas: pastudijavęs 2 metus jų dėstomą filosofiją ir sociologiją, dabar turėsiu progos pasižiūrėti, ko tos studijos vertos.

     Kitą dieną, penktadienį, atsisveikinau su klebonu. Vargšas žmogus. Juo daugiau jis aukojosi, tuo daugiau aukotis reikėjo. Jo klebonija jau buvo panaši į mažą pabėgėlių stovyklą, kurioje skambėjo svetimi balsai. Jis pats pasitenkino vienu kambariuku, rezervuodamas antrą kambarį seseriai. Tie du kambariai buvo viskas: ir virtuvė, ir valgykla, ir raštinė, ir miegamieji. Po kelių dienų ir tie du kambariai jam buvo nebereikalingi, nes vokiečiai, ieškodami žydų, kleboną suėmė ir pasodino į kalėjimą.

     Šeštadienį, balandžio 18 d., vėl sėdau į Vatikano automobilį ir išvažiavau į stovyklą. Popiežius davė visas klebono teises ir pridėjo patogų Mišioms laikyti lagaminą. T. Faller paruošė gerą įrankių dėžę. Kažkas padovanojo keletą kondensuoto pieno ir konservų dėžučių. Su tuo turtu be jokio incidento pasiekiau stovyklą.

     Raudonojo Kryžiaus ligoninėje gavau mažą kambariuką, įspraustą tarp slaugės ir vienos ligonės. Nors ligoninės personalo skyriuje buvo tuščių kambarių, bet manęs tenai kažkodėl neįsileido. Mano kambaryje buvo tik dvi siauros lovos. Vieną lovą panaudojau guoliui, kitą būtiniems daiktams pasidėti. Po lovomis įrengiau skalbinių ir maisto sandėlį. Norėdamas ką nors rašyti, padėdavau ant lovos lagaminą ir, atsiklaupęs ant žemės, galėdavau išlieti mintis ant popieriaus. Daug rašymo tą dieną nebuvo.

     Ligoninės personalas buvo šaltokas. Šiltesnis buvo stovyklos štabas. Be senų pažįstamų, komendanto Teuber ir Marizos, sutikau kapitoną Paulių, kažkokią "Fräulein" Mariją ir du kareiviu. Aprašydamas Stutthofo stovyklą, kun. Yla taip pat mini kapitoną Paulių. Labai galimas daiktas, kad buvo tas pats asmuo, nes būdo bruožai panašūs. Pirmą dieną Paulius man padavė ranką, antrą dieną neberado reikalo pasisveikinti, nuo trečios ar ketvirtos dienos mane visiškai ignoravo. Panašiai elgėsi ir jo sugulovė Marija. Bet tą vakarą štabo paslapčių dar nežinojau ir ramia širdimi paklausiau komendantą, kur rytoj galėčiau atlaikyti šv. Mišias. Spėju, kad jis buvo protestantas, nes atrodė, kad tas žodis jam buvo svetimas. Paaiškėjus, ko noriu, pamaldų reikalą jis pavedė Marizai. Kai išgirdau, kad ji buvo austrė iš Innsbrucko, mudu radom bendrą ir malonią kalbą. Innsbrucke studijavau teologiją 3 metus ir pažinau gerai ne tik miestą, bet ir gražias jo apylinkes. Marizai patiko mano komplimentai austrams, o man jos pažadas duoti erdvią salę koplyčiai. Salės raktą turinti italų policija. Ji gyveno po tuo pačiu stogu.

     Džiaugdamasis pirmais laimėjimais, pasileidau per stovyklą. Aplankiau visus pabėgėlių namus, sakydamas, kad rytoj 8:30 ir 9:30 valandą kviečiu visus į pamaldas. Atrodė, kad žmonės labiau domėjosi kūno reikalais, bet į Mišias žadėjo ateiti. Padariau didelę klaidą, neaplankęs tą vakarą policijos. Juos pasveikinau tik iš tolo. Kitą dieną teko už tą klaidą atgailauti. Temstant sugrįžau į ligoninę ir užkandau. Vienas kareivis, atnešęs sriubą, atsiprašė, kad ji šaltoka. Ją pašildžiau ant žvakės.

     Po vakarienės aplankiau ligonius. Jų buvo tik keturi. Grįžtant į savo kambarį, prisistatė ir vyno statinaitės išmierų slaugė. Ji buvo iš Sicilijos ir jautėsi labai laiminga, nes po kelių dienų gausianti atostogas. Stovykloje, jos nuomone, gyvenimas neįmanomas. Tai ne gyvenimas, bet lėta mirtis. Mirtį pagreitinąs badas ir šaltokas oras. Senukai miršta dažniausiai nuo plaučių uždegimo.

     Padėkojau jai už informacijas ir, užsidaręs kambaryje, pradėjau kalbėti brevijorių. Kai pabaigiau, buvo jau netoli dvyliktos. Tiršti dienos įspūdžiai, žinoma, miegui nepadėjo. Bet apie pirmą valandą pradėjau snausti.

     Būčiau saldžiai užmigęs, jei ne vienos ligonės dejavimas, kuris kaskart darėsi stipresnis. Po kelių minučių ji pradėjo keistai kalbėti. Keistai, nes kreipėsi į Mussolinį. Kadangi Dučė, matyt, neatsakė, ji pradėjo garsiai šaukti: "Mussolini, kur padėjai mano dukterį? Niekše, atiduok man mano sutvėrimą (creatura). Prakeiktasis, sugriovei visų gyvenimą". Ir t. t.

     Į tą politinį pašnekesį įsivelti nenorėjau ir laukiau, ką darys slaugė. Bet ji nejudėjo. Po kokių 5 minučių supratau, kad ligonė turi aukštą temperatūrą. Kunigui slaugyti moteris nepatogu, ir aš pradėjau kosėti ir belstis, tikėdamas, kad pabus slaugė. Ji, matyt, taip pat klausėsi tos "politinės kalbos", nes, kai aš atsikėliau, ir jos lova pradėjo girgždėti. Kai apsirengiau, slaugė jau ėjo pas ligonę. Nuėjau ir aš.

     Ligonė atrodė, kaip žarija ir prašė, kad atvestumėm 3 metų dukterį, kurią ji palikusi stovykloje. Mes ją nuraminom, sakydami, kad duktė dabar miega, priglausta gerų žmonių. Rytoj, kai pati bus sveikesnė, galės pamatyti ir dukterį. Mums bekalbant, atėjo ir gydytojas. Jis buvo gerokai piktas ir atrodė, kad apie Dučę buvo tos pačios nuomonės, kaip ir ligonė.

     Atsigulęs ir aš pradėjau mąstyti apie jos kalbos turinį.

     Moteris, aišku, kliedėjo, bet jos pasąmonėje veikė fašistų "dogmos", įkaltos per 20 metų. Viena tų dogmų sakė, kad "il Duče ci pensa a tutti" (Dučė rūpinasi visais). Jis, žinoma, turėjo rūpintis ir jos likimu. Todėl moters kreipimasis į Mussolinį man atrodė logiškas.

 

     Antra fašistų "dogma" tvirtino, kad "Duce ha sempre ragione" (Dučė visuomet yra teisus). Užgniaužus opozicijos ir laisvos spaudos balsą, tą "dogmą" daugelis italų tikėjo maždaug iki Abisinijos karo. Tas imperialistinis karas ir Tautų Sąjungos blokada nusilpnino Italijos ūkį ir išsėmė visas atsargas. Neatsigavusi nuo karo ir blokados, Italija pradėjo investuoti nemažai kapitalo į naują koloniją, negaudama iš jos jokios naudos keletą metų. Paskui, 1939 m. Didįjį Penktadienį, Italija užėmė Albaniją. Tą naują "laimėjimą" italai sutiko šaltai. Kai Dučė, ilgą laiką pasipriešinęs Austrijos aneksijai, galų gale nusileido Hitleriui, italai pradėjo abejoti politiniu Mussolinio neklaidingumu. O kai Dučė paskelbė karą Prancūzijai ir Graikijai, italai pradėjo nusiplauti rankas ir paliko jį vieną.

     Būdamas Lietuvoj, Vokietijoj ir Italijoj, apie Mussolinį girdėjau ir gražių atsiliepimų. Visų pirma jis įvedęs daug tvarkos: sustabdęs socialistų organizuojamus streikus, sudraudęs liberalų antiklerikalizmą ir sudrausminęs valdininkus. Tą jis tikrai padarė. 1929 m. Dučė pasirašė Lateramo sutartį, kuri atnešė daug naudos ne tik Italijai bet ir Bažnyčiai. Čia buvo didelis ir jo nuopelnas. Be to, Mussolini labai pagražino Romą ir visoje Italijoje išnaikino malariją. Tą jam mielai visi pripažino. Vienas gražiausių jo darbų, kuris man labiausiai patiko, buvo Pontinijos pelkių nusausinimas. Naujoje ir derlingoje žemėje Mussolinis įkurdino apie 50.000 savarankiškų ir laimingų ūkininkų, kurie jam buvo dėkingi. Visą tiesą sakant, reikia pripažinti, kad Dučė čia tik užbaigė popiežių ir kunigaikščio Cajetani pradėtą darbą. Bet jis užbaigė. Tačiau niekuomet negalėjau suprasti, kodėl jis to gražaus darbo netęsė. Juk geros, bet nuo amžių apleistos žemės Italijoje buvo ir daugiau. Nesupratau taip pat, kodėl, paėjęs keletą žingsnių nuo centrinių Romos gatvių, atsidurdavau tikrame varguomenės kirmėlyne. Investuodamas kapitalą ne Afrikoje, bet pačioje Italijoje, jis galėjo pakelti ne tik žemės ūkį, bet ir pramonę. Pravesdamas žemės reformą iš samdinių ir pusininku galėjo padaryti savarankius ūkininkus, o plėsdamas pramonę — iš miestuose gyvenančių proletarų laimingus darbininkus. Atrodo, kad socialinis Bažnyčios mokslas jam buvo svetimas. Tiesa, Mussolinis įvedė korporatyvinę valstybės santvarką, bet tik tam, kad darbdavius ir darbininkus turėtų savo rankoj. Jis gyveno ne socialinėmis šių laikų idėjomis, bet senos Romos imperijos manija, tarsi nepastebėdamas, kad per 2.000 metų pasaulis jau buvo gerokai pasikeitęs.

     Toji imperijos manija privedė Italijos tautą prie katastrofos.

     Vokiečiams pradėjus karą, Romoj sklido gerai pagrįstas gandas, kad Italija į karą nestosianti, nes neturinti ne tik būtinų žaliavų (plieno, aluminijaus, švino, naftos ir t.t.), bet ir duonos. Karui esąs priešingas karalius, tautos dauguma ir kariuomenė, kuri esanti visiškai neparuošta. Tuo gandu tikėjo ne tik užsieniečiai, bet ir patys italai, kuriuos pažinojau. Kai Mussolinis nei iš šio, nei iš to paskelbė karą, visi pradėjo kraipyti galvas. O kai pirmomis savaitėmis pasirodė, kad gandas apie Italijos nepasiruošimą karui buvo teisingas, italai pradėjo baimintis, kas bus ryt ir poryt. Beveik kiekviena karo diena didino tautos vargą, kol galų gale Italija buvo panaši į griuvėsių krūvą.

     Ir Cesano stovykla buvo tų griuvėsių dalis. Taip, kliedinti moteris buvo teisi sakydama, kad Mussolinis sugriovė italų gyvenimą. Po kelių valandų tuose griuvėsiuose turėjau laikyti pirmas šv. Mišias ir kreiptis į Jį, kurio mokiniai senos Romos imperijos griuvėsiuose sukūrė naują ir prasmingą gyvenimą. Tas gyvenimas atrodė šviesesnis ne tik man, bet ir tiems, kurie senosios ir naujosios (fašistų) imperijos griuvėsius vadino savo tėvyne.