1 9 6 2 SPALIS (OCTOBER) vol. XIII, NO. 10
T U R I N Y S
VISUOTINIS BAŽNYČIOS SUSIRINKIMAS — J. Vaišnys, S. J. 290
RELIGINIS MĄSTYTOJAS — B. PASCAL — A. Grauslys ... 292
NAUJU KELIŲ BEIEŠKANT — P. Razminas ........... 298
DARBAS NAUJOJE SANTVARKOJE (II) — P. Daugintis, S. J. 303
GIEDRĖ JANKONYTĖ - ŽUMBAKIENĖ — A. Kurauskas . . . . 305
KAS YRA TIESA? — A. Kezys, S. J. 311
KUNIGAS KARO SŪKURY (V) — B. Krištanavičius, S. J...... 313
PRARASTI MERGAIČIŲ METAI — P. Alšėnas .............. 318
NAUJOS KNYGOS — Alė Rūta ir L. Germanienė ......... 321
IŠ FILMŲ PASAULIO — Alė Rūta 323
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitu leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redakcija — Juozas Vaišnys, S. J.
Administracija — Petras Kleinotas, S. J.
Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas
Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.
Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama
R E L I G I N Ė S IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS
TAI MANO ĮSAKYMAS, KAD MYLĖTUMĖTE VIENAS KITĄ,
KAIP AŠ JUS MYLĖJAU.
JŪS MANO DRAUGAI, JEI DARYSITE, KĄ JUMS ĮSAKIAU.
ŠVENTASIS TĖVE, IŠLAIKYK SAVO VARDE TUOS,
KURIUOS MAN DAVEI,
KAD JIE BŪTŲ VIENA, KAIP IR MES.
PRAŠAU NE TIK UŽ JUOS, BET IR UŽ TUOS,
KURIE PER JŲ ŽODĮ MANE ĮTIKĖS.
GARBĘ, KURIĄ MAN DAVEI, AŠ DAVIAU JIEMS,
KAD JIE BŪTŲ VIENA, KAIP IR MES ESAME VIENA.
AŠ JUOSE IR TU MANYJE,
KAD JIE BŪTŲ TOBULOJE VIENYBĖJE,
KAD PASAULIS PAŽINTŲ, JOG TU ESI MANE SIUNTĘS
IR MYLĖJAI JUOS TAIP, KAIP IR MANE.
(Jono 15-17 skyr.)
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
AI ŽMOGUS skiriasi nuo savo artimųjų ir su jais drauge praleidžia jau paskutiniąsias minutes, stengiasi kalbėti apie tai, kas svarbiausia, ieško tokių žodžių ir tokių minčių, kad galėtų tinkamiausiai išreikšti giliausius savo širdies troškimus. Panašias nuotaikas pergyveno ir Dievas — Žmogus, kai su savo mylimais mokiniais ėjo iš Paskutinės Vakarienės salės į Alyvų Darželį kentėti ir mirti. Jis jau buvo įsteigęs vienybės ir meilės sakramentą — Eucharistiją. Dabar ėjo atpirkti žmonijos ir savo pavyzdžiu parodyti didžiausią meilę — mirti už savo mylimuosius.
Meilės apaštalas šv. Jonas savo evangelijoje plačiai aprašo tas paskutiniąsias minutes, kai Kristus dar buvo drauge su visais savo ištikimais mokiniais. Pakeliui į Alyvų Darželį, tylint susimąsčiusiems apaštalams, Jis kalbėjo ir kalbėjo. Kalbėjo vienintele tema, nuolat vis kartodamas tuos pačius žodžius: vienybė ir meilė. Tai buvo Jo paskutiniai žodžiai, tai buvo didžiausias Jo širdies troškimas, tai buvo Jo žmonijai paliktas testamentas.
Matyt, apie šiuos Kristaus žodžius, apie šią krikščioniškojo tikėjimo esmę dabartinis popiežius Jonas XXIII bus dažnai mąstęs, kai dar nebuvo įkopęs į šv. Petro sostą. Kai taip netikėtai, tiesiog Dieviškosios Apvaizdos lėmimu, jis tapo Bažnyčios galva, pirmasis jo iškilmingas žodis pasauliui buvo Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo paskelbimas. Svarbiausias šio susirinkimo tikslas — meile paremta visų krikščionių vienybė. Be abejo, niekas negalvoja, kad po šio susirinkimo tuoj susijungs visi katalikai, stačiatikiai ir protestantai į vieną avidę, klausydami vieno ganytojo. Vieną kartą taip turės įvykti, bet iki tos visuotinės tobulos vienybės kelias dar tolimas. Šaukdamas šį dvidešimt pirmąjį Visuotinį Bažnyčios Susirinkimą, popiežius nori tik pakviesti visus krikščionis į vienybę, nori visam pasauliui garsiai paskelbti, kad Bažnyčios vartai yra plačiai atviri kiekvienam, norinčiam kovoti po Kristaus vėliava. Dabartinis popiežius dešimt metų yra buvęs Apaštališkuoju Delegatu Bulgarijoje, kur 85% gyventojų yra stačiatikiai. Išvykdamas iš Bulgarijos, savo atsisveikinimo kalboje jis prisiminė seną airių paprotį, kai Kalėdų naktį kiekviena šeima savo namų lange uždega žvakutę, tuo norėdama parodyti, kad jų namai yra atviri Juozapui ir Marijai, kad jie mielai priims gimsiantį Kūdikį. Priminęs šį gražų paprotį, jis kalbėjo: "Kur tik aš bebūčiau, žinokite, kad mano lange bus uždegta žvakutė kiekvienam prieglaudos ieškančiam bulgarui, nesvarbu, ar jis bus katalikas, ar stačiatikis. Užtenka tik, kad jis pasisakys esąs mano brolis iš Bulgarijos, ir mano namuose visuomet patirs šilčiausią vaišingumą.”
A. GRAUSLYS
(Jo300 m. mirimo sukakties proga)
IŲ METŲ rugpiūčio mėn. 19 d. gyvenimo prasmės klausimais besikankinąs ir religinę mintį branginąs pasaulis minėjo didelės asmenybės, prancūzo Blažiejaus Pascal trijų šimtų metų mirimo sukaktį. Pascalio religinės minties gilumas ir genialumas yra taip didelis, kad kai kurie jį gretina su dviem didžiaisiais krikščioniškosios minties šulais, būtent, su senovės šv. Augustinu ir su naujų laikų Anglijos kardinolu Newmanu. Štai kodėl ir mums, lietuviams, praeitvie per mažai jį spaudoje lietusiems ir per mažai pažįstantiems, dera šios sukakties proga bent kiek išsamiau su juo susipažinti.
Pascalio gyvenimo tarpsniai
Pirmiausia prisiminsime jo gyvenimo datas. Gimė 1623 m. birželio 19 d. Clermonte, o mirė 1662 m. rugpiūčio mėn. 19 d. Paryžiuje. Jo gyvenimas buvo trumpas, tik 39 metų, silpnos sveikatos apsunkintas ir ilgos bei sunkios priešmirtinės ligos apvainikuotas, tačiau giliai turiningas dvasine prasme. Tame jo dvasiniame gyvenime susekame tris vienas kitą papildančius ir persunkiančius tarpsnius. Pradžioje jis buvo tik mokslininkas, tiriąs gamtą matematikos ir fizikos mokslų pagalba. Būdamas tik septyniolikos metų amžiaus, jis jau parašo matematikos — fizikos traktatą. Tolimesniame savo gyvenime naujomis idėjomis ir suradimais jis pastūmėjo matematikos ir fizikos mokslus pirmyn, palikdamas savo vardą tų mokslų srityje.
Vėlesniame savo gyvenimo tarpsnyje Pascalis — tai grožio ir filosofijos mylėtojas, besistengiąs subrandinti savo asmenybę, savyje sukurdamas gamtiniai kilnų žmogų. Pagaliau visą savo gyvenimą didžiosiomis buvimo, gyvenimo bei pomirtinio stovio problemomis kankinęsis ir dėl jų nerimavęs (tuo būdu pasidarydamas krikščioniškojo egzistencializmo pirmtaku), Pascalis virsta religiniu mąstytoju, ieškančiu vis gilesnio įsitikinimo, ir tie jo ieškojimai apvainikuojami religiniais bei mistiniais pergyvenimais. Tie pergyvenimai jo religinį įsitikinimą lemiamai sustiprina, suteikdami jo dvasiai jau niekada nesvyruosiantį tikrumą. Bet ir tasai religine tiesa pagilintas gyvenimas nenuslopino jame mokslininko, nes stipriausi moksliniai darbai kaip tik buvo parašyti po jo galutinio religinio atsivertimo. Sveikas religinis gyvenimas nesužlugdė jo gamtinio gyvenimo.
PRANAS RAZMINAS
OKS BŪTŲ didelis džiaugsmas, jei kas geniališka mintimi pasakytų visiems susisielojusiems, kaip būtų galima pasukti įsibėgėjusio jaunimo laikrodį ne pirmyn, ką nors besivejant, bet atgal, ko nors prarasto beieškant. Ieškodami grįžtame tais keliais ir ton vieton, kur, mūsų supratimu, netekom to, kas dabar yra mūsų visų rūpesčių centras. Tačiau dažnai kyla klausimas, ar beverta grįžti, ar beverta ieškoti. O gal mūsų rūpestis visai nereikalingas? Gal mes esame įsikalę į galvą "idée fix” ir nematome realybės, su kuria kovoti yra juokinga. Taip mes, ieškodami kaltininkų, piktais žodžiais barame vieni kitus. Bet padėtis negerėja. Palaimingo atsakymo nerandame. Gal visai paliauti kalbėjus apie savo ydingus vaikus, apie ydingą jaunimą? Juk mūsų žodžiai atsimuša į juos be jokios naudos. Jeigu jau taip, tai gal mūsų žodžiuose yra neteisybės? Kaip sakoma, gal mūsų žodžiai neina kartu su mūsų darbais? Gal mūsų pavyzdys nepatrauklus? Kiti griebiasi švelnių tėviškų žodžių, bet ir jie nieko nelaimi. Ir taip diena iš dienos, ir taip metai iš metų. Jau ir dešimtmetį peršokom, bet nieko geresnio negalime konstatuoti, kaip tik nuolatinį riedėjimą pakalnėn, didžiulėn blankaus jaunimo masėn. Rodos, netiktų lietuviškajam jaunimui taikyti patarlės: "Kaip pasiklosi, taip išmiegosi”. Tai būtų bandymas pateisinti savo pačių nerūpestingumą, užkraunant ant paties jaunuolio pečių, dar labai silpnų ir neprityrusių, viso busimojo gyvenimo atsakomybę.
Po keliolikos metų
Galime žongleriauti materialinėmis vertybėmis, bet ne savo vaikų likimu. Jaunimo idealizmui mažėjant, tėvų ir vyresniųjų pastangos neatliepia stiprėjančiu intensyvumu neišleisti jo iš savo visokeriopos globos. Per visą dešimtmetį kalbose ir spaudoje skambėjo tokios frazės: tėvai, neužmirškite savo pareigos; gelbėkime jaunimą nuo amerikonėjimo; mūsų jaunimas neidealus ir t. t. Bet tai buvo tik bendros frazės, nieko savy naujo ir patrauklaus neturinčios.
Pradėjome pasigesti jaunimo susirinkimuose, tautinių švenčių minėjimuose, lituanistikos mokyklose. Ir pačios jaunimo organizacijos gerokai praretėjusios. Visokių niuansų "good time” didžiule srove atitekėjo į jaunimo tarpą. Jaunimo idealizmas paliktas žiemos speigui su menkos vertės skylėtais drabužėliais. Atrodo, kad jau būsime pamiršę, kokios įtakos turi geras ar blogas pavyzdys. Nuo gero pavyzdžio niekas nėra atleistas. Exempla trahunt. Prie švarios širdies teturi teisės artintis tik švari širdis.
P. DAUGINTIS, S. J.
RAĖJUSĮ kartą rašėme, kad iš darbo būtinumo gyvybės išlaikymui seka kiekvieno žmogaus teisė į darbą, todėl ir teisė į atlyginimą, pakankamą šeimos pragyvenimui. Kaip bus su atlyginimu už darbą jau seniau minėtoje naujoje ūkiškai socialinėje santvarkoje? Ar jis visados bus pakankamas? Kaip bus išreikalaujamos teisingos algos?
Reikia žinoti, kad teisinga alga yra ta, kuri turi būti mokama pagal darbo našumą esamose sociališkai ūkinėse sąlygose. Todėl naujojoje santvarkoje algos mokėjimas ir darbo sutartys bus vykdomos pagal individualinį ir socialinį teisingumą.
Individualinis teisingumas reikalauja duoti tiek, kiek kitas davė. Tai reiškia, kad darbdavys turi tiek algos duoti, kiek darbininkas jam padarė naudos. Nauda pirmiausia priklauso nuo darbininko darbo našumo. Pagal darbo ir gaminių rūšį suteikta nauda įvertinama arba akordiniu atlyginimu, arba darbo valandų skaičiumi, arba abiejų kombinacija. Modernusis mokslas ir technika suteikia daug priemonių gana objektyviai ir nešališkai apskaičiuoti darbo našumą.
Sociališkai teisinga alga
Socialinis arba visuomeninis teisingumas reikalauja, kad darbininkui būtų mokama pakankama alga tikrai žmoniškam jo ir šeimos pragyvenimui pagal esamas krašto socialines ir ūkines sąlygas. To jau seniai reikalavo popiežius Leonas XIII savo socialine "Rerum Novarum” enciklika. Iš naujo tai iškėlė Jonas XXIII "Mater et Magistra” enciklika.
Dailininkė Giedrė Žumbakienė gimė Šilalėje 1940 m. birželio mėn. 24 dieną. Atvykusi į Ameriką, baigė Harper gimnaziją ir studijavo meną St. Xavier kolegijoje, kurią baigė bakalauro laipsniu. Vasaros metu dar lankė Čikagos Meno Institutą. Su savo kūriniais yra dalyvavusi dviejose bendrose St. Xavier kolegijos parodose (1961 ir 1962 m.). Taip pat dalyvavo Todies galerijos parodoje, Glencoe, Illinois, ir Chicago Arts Festival parodoje 1962 m. Yra dekoravusi Newman Club koplyčios altorių De Kalb, Illinois. Dabar dėsto meną šv. Bazilijaus mokykloje, Čikagoje.
•
Naujoji lietuvių išeivija Amerikoje, kad ir negausi savo skaičiumi, tačiau kaskart vis daugiau ir ryškiau sugeba duoti šiam kraštui jaunų intelektualinių pajėgų. Mums džiugu stebėti nuolat didėjančią jaunųjų dailininkų kartą, jau
Atspindžiai(mišri technika)
ALGIMANTAS KEZYS, S. J.
RISTUS, pašauktas pas savo teisėją Pilotą, jam tarė: "Aš tam gimiau ir atėjau į pasaulį, kad liudyčiau apie tiesą. Kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso”. Pilotas jį paklausė: "Kas yra tiesa?” Bet nelaukęs atsakymo, paliko Jėzų vieną ir vėl išėjo pas žydus.
Šis trumpas Kristaus ir Piloto pokalbis apie tiesą rado ypatingą atgarsį žmonijos galvosenoj. "Kas yra tiesa?” — tai klausimas, kuris nuolat atgyja religijoj, filosofijoj, literatūroj ir praktiškame kiekvieno gyvenime. Tai klausimas, kuris yra vertas mūsų dėmesio ir atsakymo. Pašaipi gyvenimo ironija lydės tą, kuris, nors ir sugebėdamas paklausti, kas yra tiesa, neturės kantrybės išklausyti kompetentingo atsakymo ir nusisukęs išeis laukan, kaip Pilotas.
Yra manoma, kad Pilotas, būdamas Romos imperijos valdininkas, buvo aukšto išsilavinimo žmogus. Nesvetima turėjo būti jam Romos teisė, istorija, papročiai. Galimas daiktas, kad jis nebuvo visiškai aklas ir kultūriniam Romos gyvenimui — jos menui ir literatūrai. Piloto susidomėjimas klausimais apie tiesą Kristaus tardymo metu bent dalinai įrodo jo filosofinį palinkimą ieškoti tiesos. Bet jo staigus nusigręžimas nuo Kristaus, vos pastačius tą svarbų klausimą, išduoda tam tikrą pasidavimą skepticizmo įtakai. Pilotas lyg būtų sau sakęs: "Taip, atrasti tiesą yra labai naudinga, bet, deja, iki šiol dar niekam tai nepavyko ir greičiausiai niekad nepavyks. Šis kalinys Jėzus tėra vienas iš keliaujančių žydų filosofėlių, kuris tariasi žinąs, kas yra tiesa. Bet jeigu leisčiau jam išaiškinti, ir jo žodžiuose tebus vien spėliojimai ir neaiškumai. Ir Pilotas nelaukė Kristaus atsakymo. Jis išėjo laukan pas žydus. Kristus liko vienas, paskendęs savo mintyse.
Ir mes, gal būt, dažnai stovime prieš Kristų, ir statome Jam tą patį klausimą: "Kas yra tiesa?” Žmogaus gyvenime yra momentų, kada užeina tam tikra abejojimo nuotaika. Ar studijose, ar praktiškame gyvenime dažnai susiduriame su problemomis ar painiomis situacijomis, kurios nori neigti tiesą. Nuskriaustam žmogui gali atrodyti, kad egzistuoja tik melas ir neteisybė. Jaunam studentui, patekus į stipresnius skeptikų vėjus, dingsta anksčiau turėtas pasitikėjimas proto ar tikėjimo galia. Dažnai pamatome, kad tiesa yra slidus, kartais visai neapčiuopiamas dalykas. Jis panašus lyg į laumę vasaros vėjuje — čia paglosto priartėjus, čia vėl dingsta, lyg nebuvus.
B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Žmonių medžioklė)
Besitvarkydamas stovykloje, parašiau porą laiškų popiežiaus komisijos vicepirmininkui. Aprašiau, kas dedasi stovykloje, ir prašiau daugiau pagalbos iš Romos.
Visų pirma prašiau T. Faller skubiai užeiti pas maj. Steinhaus ir jam pranešti, kad vokiečiai, nepaisydami susitarimo su Vatikanu ir sąjungininkais, stovykloje laikė amuniciją. Nežinau, kiek jos dar yra, bet čia jai ne vieta. Dangstyti amuniciją karo pabėgėliais yra tikras nusikaltimas.
Antra, maj. Steinhaus turėtų paspausti stovyklos vadovybę, kad ji, išveždama pabėgėlius į Šiaurės Italiją, paliktų stovykloje tas šeimas, kurių vaikai lanko mokyklą. Juk ir tai buvo sutarta.
Trečia, man labai rūpėjo pirmoji Komunija. Kad ją atsimintų vaikai ir tėvai, prašiau komisiją atsiųsti bent trims šimtams vaikų drabužių ir batų. Drabužiai, ypač mergaičių, turėtų būti paprasti, kad tiktų ir kasdieniam vartojimui. Man pačiam reikėjo antros poros liturginių drabužių, nes, atvykus seselėms, kasdien laikydavau Mišias ligoninėje ir stovykloje. Tampyti ten ir atgal sunkų liturginių drabužių lagaminą buvo neįmanoma. Prašiau taip pat daugiau muilo, pieno, drabužių ir pinigų.
Iš atsakymo pastebėjau, kad komisijos darbas jau gerokai išsišakojęs ir kad Cesano stovykla gali atsidurti antroje ar trečioje vietoje. Sunku buvo ją pasiekti ir dėl sąjungininkų lėktuvų. Kad pagalba nesustotų, pats nuvykau į Romą. Nuvykęs ilgai apie viską išsikalbėjau ir sugrįžau laimingas. Parsivežiau pinigų ir T. Faller žodį, kad stovyklai bus duodama pirmenybė.
PR. ALŠĖNAS
Važiuojant po pietų į darbą ir laukiant autobuso, visuomet tenka matyti būrius moksleivių, berniukų ir mergaičių, pasibaigus pamokoms, grįžtančių namo. Ypač atkreipia dėmesį kai kurios jaunos mergaitės, gimnazistės. Kokios jos vargšės! Tai tikrai pasigailėjimo verti sutvėrimai! Jaunos, dar vos pradedančios pražysti, tartum gėlės, bet jau pradedančios ir nuvysti. Tiesiog baisu žiūrėti, kaip kai kurios jų atrodo. Štai jaunutė, kokių 14 ar 16 m. mergaitė. Gražiai išaugusi, bet pati save taip sudarkiusi, kad net gaila į ją žiūrėti. Plaukai, pirmiau buvę juodi, dabar rudai nudažyti. Kadangi dažymas nebekartojamas, tai jie pusiau rudi, pusiau juodi. O sušiaušti — tartum netvarkinga šiaudų kupeta. Akys — ašarojančios nuo dažno blakstienų ir antakių pešiojimo bei dažymo. Lūpos — suskirdusios, pasenusios, be jokių gyvybės ženklų. Tai taip pat nuolatinio dažymo pasekmės. Dar už metų, kitų toji jaunutė mergaitė jau atrodys, kaip senyva moteris.
Čia perduosiu sutrumpintą vertimą iš "Our Sunday Visitor", kur ta pačia tema rašo sesuo Marija Emanuelė, S. C.
* * *
Rimta mažutė mergytė stovėjo šalia rožių krūmo ir stebėjo raudoną pumpurą, besiruošiantį pražysti, bet dar užsidariusį. Tai buvo malonus reginys. Tačiau mergytė, žvelgdama į pumpurą, bet kartu ir į tolėliau esančias jau pražydusias rožes, nebeturėjo kantrybės. Jai buvo tiesiog pikta; kodėl anos rožės žydi, o šita dar ne? Ji, paėmusi rožės pumpurą į rankutes, drauge su visa krūmo šakele, ėmė kratyti, tardama: "Skubėk, kodėl tu dar nežydi?" Tas kratymas ir tie raginimo žodžiai, žinoma, nieko nepadėjo. Pumpuras vis tiek nepražydo...
Staiga mažytės mergaitės piršteliai susmigo į raudonąją pumpuro širdį ir atidarė ją saugojusius lapelius. "Štai", aiškino nudžiugusi mergaitė, "ir tu dabar esi tikra gėlė, ir tu žydėsi, kaip anos!"
Po dviejų dienų mergytė vėl atėjo prie to paties rožių krūmo. Bet, deja, ką ji ten rado — jos maža galvelė negalėjo nei suvokti, nei perprasti: jėga išskėstasis pumpuras buvo nujuodavęs, negražus, negyvas...
PANEGIRIKA KUN. A. MILUKUI
Lietuviškų knygų rinkoje pasirodė naujas gana stambus veikalas — kun. A. Miluko monografija. Išorinai veikalas gana gražiai atrodo, bet jį sugadina neribotai perdėtas kun. A. Miluko aukštinimas, niekinant kitus, ne mažiau garbingus mūsų išeivijos vadus, kurių daugelio nuopelnai yra tikrai dideli mūsų tautai. Kai kuriuos tokius kunigus autorius išvardina ir neteisingai kaltina, jog jie persekioję kun. Miluką. Štai tų kunigų pavardės: A. Kaupas, J. Kasakaitis, J. Kaulakis, J. Inčiūra, S. Pautienius, V. Dargis, P. Abromaitis, J. Dumčius, B. Žindžius, J. Kuras, J. Kelesinskis, A. Pankauskas, A. Šaulinskas, J. Dielininkaitis, prel. K. Urbanavičius, A. Kaminskas, A. Staniukynas, V. Varnagiris, M. Kriaučiūnas, E. Stefonoviče, V. Vizgirda, J. Klanauskas. Daugelio šių garbingų kunigų nuopelnai yra ne mažesni už kunigo Miluko.
Knygoje pripasakota tiek nebūtų dalykų ir pasakų, keliant kun. Miluką į antžmogius, kad žinančiam faktus koktu net ir skaityti. Toks perdėtas kun. Miluko liaupsinimas, drauge niekinančiai įtarinėjant kitus kunigus, būk jie kun. Milukui prieštaravę iš pavydo, toli gražu, neatitinka tikrovės. Toks istorinių faktų klastojimas nedaro garbės nei autoriui, nei kun. Milukui, nei šios monografijos leidėjams. Veikalas yra žemiau kritikos. Autorius labai negražiai apvylė geraširdžius monografijos rėmėjus ir kun. Miluką išstatė pajuokai.
Kun. A. Miluko nuopelnai knygų ir brošiūrėlių leidime yra dideli. Jo darbai apie ji patį daug rimčiau ir iškalbingiau pasako negu Vlado Mingėlos panegirikos.
ALĖ RŪTA
BALĖS VAIVORYTĖS
“NARDŽIO PULKAS”
Šiais gerų skaitinių jaunimui bado laikais Saleziečiai užsimojo gražiam ir vertingam darbui: duoti tremties jaunimui visą biblioteką. Jų spaustuvė Italijoj išleido jau eilę spalvingų paviršiumi ir literatūrinių - pedagoginių turiniu knygų ir knygelių, kurios, nebrangios nusipirkti, yra tikra dovana jaunam lietuviui.
Tų leidinių tarpe neseniai pasirodė ir Balės Vaivorytės nemaža apysakėlių knyga, pavadinta “Nardžio pulku”. Balė Vaivorytė (Petronėlė Orintaitė - Janutienė) yra jau davusi eilę vertingų knygelių jaunimui. Autorė, būdama pedagogė ir apysakų - romanų suaugusiems gabi rašytoja, labai atidžiai parenka jaunam skaitytojui temas ir dar atidžiau jas literatūriškai atskleidžia, su psichologiniu nuoseklumu ir gyvu, sultingu, vaizdžiu stiliumi bei tyriausia lietuvių kalba. Užtat jos jaunimui skirtos knygos yra visokeriopai naudingos ir patrauklios skaityti.
Toks yra ir “Nardžio pulkas”. Šioje pusantro šimto puslapių knygutėje autorė išgyventai atpasakoja keletą “didelių” Suvalkijos kaimo vaikų nuotykių; vaikų pulko, kuriam vadovauja narsus ir geras berniukas Nardis. Tie nuotykiai aprašyti vaizdžiai, su meile ir sukeliant vaikų smalsumą, taip kad mažiesiems skaitytojams visi anie atsitikimai gali atrodyti dideli ir be kabučių. Be to, iš tų mažų nuotykių galima pasidaryti dideles išvadas, nejučiomis vaikus pamokančias, galinčias turėti įtakos visam jų gyvenimui.
ALĖ RŪTA
BOCCACCIO 70
Tai dėmesio vertas italų filmas, rodomas Amerikoje, meniškai pagamintas, iškeliąs keletą modernaus gyvenimo problemų, į jas pašvytruojant aštria ironijos šviesa. Į šio šimtmečio septyniasdešimtųjų metų realybę mėginama pažvelgti viduramžių Boccaccio akimis. Filmas sudarytas iš trijų, skirtingų turiniu, dalių, kiekviena dalis — kiti aktoriai ir kitas direktorius. Vardai garsūs visų kontinentų filmų pasauly.
Tai esąs pirmas italų didesnio masto spalvotas filmas. Jo sumanytojas ir gamintojas yra artistės Sophia Loren vyras Carlo Ponti. Pirmąją filmo dalį sukūrė vienas žymiausių ne tik italų, bet visos Europos filmų direktorių — Federico Fellini. Žymiausi čia herojai — kraštutinis moralistas, filosofijos mokslų daktaras, ir moteris iš didžiulio reklaminio paveikslo. Tas paveikslas nėra nė taip labai nepadorus. Kiek apsinuoginusi graži moteris, reklamuojanti: gerkite daugiau pieno. Moralistas įžiūri jame visuomenės, ypač jaunimo, tvirkinimą. Jis pradeda įkyrią ir donkichotišką kovą su ta gražia, viliojančios šypsenos, paveikslo moterimi. Savo kova jis tą moterį iššaukia iš rėmų. Ji pradeda jam mirktelti, ji išauga didelė, milžiniška, ji persekioja protingą daktarą dieną ir naktį, vaidenasi jam sapnuose. Ir — kokia ironija! Kovotojas įsimyli savo priešą. Moralistas beprotiškai įsimyli paveikslo moterį, kuri jam tampa, tarytum gyva.
“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursąparašyti straipsniui apie kurią nors asmenybę ugdančią savybę. Tai yra, reikia rašyti apie kurią nors dorybę. Norėdami padėti konkurso dalyviams, paminėsime kai kurias dorybes: atvirumas, draugiškumas, nuoširdumas, ištikimybė, pasitikėjimas, gailestingumas, paprastumas, natūralumas, pasiaukojimas, kantrumas, pastovumas, ištvermė, drąsumas, kuklumas, mandagumas, taktiškumas, riteriškumas, vyriškumas, moteriškumas, pagarba (Dievui, tėvams, vyresnybei), ryžtingumas, taurumas, kilnumas, religingumas, meilė (Dievo, tėvynės, artimo), paklusnumas, susivaldymas, nuolankumas, nuosaikumas, protingumas, tiesumas (kalboje), demokratiškumas, žodžio laikymas, pažado tesėjimas, apdairumas, skaistumas, linksmumas ir t. t.
Konkurso dalyviai pasirenka rašyti apie vieną kurią nors čia paminėtą ar kurią kitą dorybę. Kadangi praeitis parodė, kad daugelis mėgsta rašyti beletristine forma, tai ir dabar šią formą leidžiame vartoti. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip trys tūkstančiai žodžių ir turi būti tinkamas spausdinti “Laiškuose Lietuviams”.
Straipsniai pasirašomi slapyvardžiu, įdedant į atskirą vokelį savo tikrąją pavardę ir adresą. Atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”. Konkursas baigiasi 1963 m. vasario mėn. 1 dieną.