VASARIS / FEBRUARY / XIII / NO. 2
T U R I N Y S
MOTINA IR MOKYTOJA — B. Krištanavičius, S. J......... 38
GERA BŪTI ARTI DIEVO — A. Grauslys ................. 44
PASAKA — NEPASAKA — A. Tamošaitis, S. J............. 50
MAŽOJI TREMTIES LIETUVA — P. Stočkutė - Abromaitienė .... 58
LAISVĖ IR DRAUSMĖ — D. Petrutytė ................. 61
MŪSŲ UŽDAVINYS — JAUSTI GYVENIMĄ — B. Krokys ...... 65
IŠ FILMŲ PASAULIO — J. Vaišnys, S. J. ir D. Koklytė ... 68
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI .......... 70
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitu leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redakcija —Juozas Vaišnys, S. J.
Administracija — Petras Kleinotas, S. J.
Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas
Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.
Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama
RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS
IŠ PRAEITIES STIPRYBĘ REIKIA SEMTI!
O JI DABAR MUMS BŪTINA.
KAI SVETIMI VĖJAI BLAŠKO,
KAI APGAULINGI KELIAI VILIOJA,
KAI KOVAI SKIRTOS RANKOS ŽEMYN KRINTA,
O TĖVYNĘ MYLINČIOS ŠIRDYS ŠĄLA —
REIKIA ŠVYTURIO, RAMSČIO, UGNIES.
METĘ ŽVILGSNI Į PRAEITĮ
PAMATYSIME RODANČIŲ KRYPTĮ ŠVYTURIŲ,
RASIME STIPRIŲ STULPŲ ATSIREMTI,
PAJUSIME ŠIRDĮ ŠILDANČIOS UGNIES —
TAI MUSŲ TAUTOS GARBINGIEJI HEROJAI,
GAIVINAMI NEPALAUŽIAMOS VILTIES,
BE POILSIO DIRBĘ, VARGĘ, KENTĖJĘ
IR PAGALIAU IŠKOVOJĘ LIETUVAI LAISVĘ.
B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
RAĖJUSIAIS metais popiežius Jonas XXIII išleido encikliką, vardu "Motina ir Mokytoja” (Mater et Magistra). Ji yra trečioji enciklika, nagrinėjanti socialinius mūsų laikų klausimus.
Pirmąją socialinio pobūdžio encikliką, "Rerum Novarum”, parašė Leonas XIII 1890 metų pradžioje. Jis turėjo prieš akis įsigalėjusį liberalizmą ir augantį socializmą. Jojo laikais liberalizmo (kapitalizmo) sistema buvo privedusi visuomenę prie to, kad "maža turtuolių bei pasiturinčių saujelė buvo uždėjusi plačioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius” (Rerum Novarum). Atmetęs liberalizmą, Leonas XIII atmetė ir socializmą, nes ir jo sistemoje žmonės patektų į kietą bei nepakenčiamą vergiją” (Rerum Novarum). Laisvė ekonominiam gyvenime yra pirmasis ir, atrodo, pagrindinis "Rerum Novarum” klausimas.
Minint 40 metų "Rerum Novarum” sukaktį, buvo išleista antroji socialinio turinio enciklika, vardu "Qua-dragesimo Anno”. Ją parašė Pijus XI. Jis, remdamasis Leono XIII paskelbtais principais, vertina pasikeitusį liberalizmą bei socializmą ir pritaiko socialinį Bažnyčios mokslą savo laikams.
Trečioji socialinio turinio enciklika, "Mater et Magistra”, yra Leono XIII, Pijaus XI ir Pijaus XII minčių tęsinys ir jų pritaikymas mūsų die-noms. Nors Pijus XII socialinio turinio enciklikos nepaliko, bet jo kalbos, pasakytos apie žmogaus asmens vertę, apie pasaulio taiką, apie sėkmingą tautų bendradarbiavimą taip yra persunktos socialinio pobūdžio mintimis, kad jos ne mažiau vertingos už ankstyvesniųjų popiežių socialines enciklikas. Jonas XXIII tomis Pijaus XII kalbomis savo enciklikoje pasinaudoja. Trečioji — Jono XXIII — socialinio pobūdžio enciklika susidedanti iš 4 dalių. Jų turinį suglaustai čia pateiksime.
Pirmojojesavo enciklikos dalyje Jonas XXIII pateikia esminius socialinio Bažnyčios mokslo punktus, paskelbtus Leono XIII, Pijaus XI ir Pijaus XII. Visų pirma Jonas XXIII primena senąjį liberalizmą, viešpatavusį Leono XIII laikais. Tas liberalizmas, paneigęs dorovės sąryšį su ekonominiu gyvenimu, tvirtino, kad vienintelis ekonominių veiksmų motyvas esanti individo nauda, o aukščiausias ekonominio gyvenimo reguliatorius — laisvoji konkurencija. Valstybė, pagal liberalizmą, privalanti nesikišti į ekonominį gyvenimą. “Šitokioje ekonominio gyvenimo sampratoje”, rašo Jonas XXIII, "galingesniojo įstatymas rado visišką pateisinimą teorijoje ir viešpatavo konkrečiuose žmonių santykiuose” (Mater et Magistra).
ALFONSAS GRAUSLYS
R ĮSIMĄSTĖTE kada nors į šiuos paslaptingus Išganytojo žodžius, apie kuriuos kalba, vienas kitą papildydami, evangelistai Matas ir Lukas, kad tie, kurie dėl Dievo atsižada, kas jiems brangu, ne tik gaus atlyginimą amžinybėje, bet ir šiame gyvenime gaus daug daugiau negu atsižadėjo, net šimteriopai (Mat. 19, 29; Luk. 18, 29-32)? Kas tai per atlyginimas, kuris žadamas jau čia, žemėje? Nėra abejonės, kad tai būsimo atlyginimo atošvaita, kad tai bent dalinis dalyvavimas būsimoje amžinoje laimėje.
Tad šiame straipsnyje ir pažvelgsime, kokie yra tos laimės pagrindai ir kokios sąlygos, gyvenant čia, žemėje, o drauge pasiklausysime vieno kito atsivertėlio ar švento mistiko pasisakymų apie jų antgamtinės laimės išgyvenimus ir patyrimus.
Antgamtinės laimės pagrindai
Dovydas 32 psalmėje iškelia programinę mintį, parodančią Dievą — laimės šaltinį: "Tavyje yra gyvenimo šaltinis, ir tavo šviesoje mes matome šviesą”. Giliau į tuos žodžius įsimąstydami, matome, kad visi gyvenimą remiantieji teigimai savo atramos tašką randa Dievuje ir Jo šviesoje viskas nušvinta. Dar aiškiau kalbant, tai reiškia, kad Dievas viską įprasmina. Jis įprasmina mūsų asmeninį gyvenimą ir pasaulio istoriją taip, kad visos tamsybės ir paslaptys randa, nors dabar ir nesuprantamą, išaiškinimą bei pagrindą ir kad visos nelaimės bei kančios, kad ir kaip skaudžios, nėra beprasmės. Jau tų minčių užtenka tam, kad galėtume tvirtinti, jog tikėjimas, viską įprasmindamas, palengvina gyvenimą ir teikia laimę, nes didžiausia mąstančio žmogaus kančia — tai beprasmybė. Štai kodėl ir mūsų laikų egzistencialinė filosofija, skelbdama visa ko beprasmybę ir absoliučią negalimybę bei neviltį surasti gyvenimo ir jo neigiamybių įprasminimą, yra nihilistinė desperatiškos kančios ir gyvenimo filosofija.
Tikėjimas Dievu, kaip matysime vėliau, turi savyje tokiu neišsemiamu džiaugsmo ir laimės šaltinių, kad jis ne tik įstengia kančią palengvinti, bet to džiaugsmo perteklius gali tą kančią savo srovėje tiek panardinti, kad kančia gali virsti džiaugsmo šaltiniu. "Aš turėjau laimę būti nelaimingas” (J. Paul) — šitaip tegali sakyti tik giliai tikįs žmogus.
A. TAMOŠAITIS, S. ].
ITĄ KARTĄ gyveno nuostabus valdovas. Buvo tikrai nuostabus, nes valdė daug žemių. Būtume galėję keliauti ištisas dienas, net ištisas savaites, ir vis dar nebūtume priėję jo karalystės ribų. Gyveno jis puikioje pilyje, pastatytoje iš aukso ir brangiųjų akmenų. Pilį supo didžiulis sodas, pilnas gardžiakvapių gėlių, sultingų vaisių ir paukščių giesmių. Tačiau pats nuostabiausias dalykas tame sode buvo jaunatvės šaltinis. Jo vanduo turėjo nepaprastą galią: kas iš jo atsigerdavo, tapdavo, jaunas ir stiprus visiems amžiams; toks žmogus neseno ir nemirė. Valdovas taip pat turėjo didelį skaičių tarnų.
Nuostabus tas valdovas buvo, kadangi valdė daug šalių. Tačiau buvo dar nuostabesnis savo paties ypatybėmis. O turėjo tikrai neįprastų galių. Viena jų buvo, jog vienu savo skeptro mostelėjimu galėjo padaryti daiktų, ir žmonių, ir gyvulių, ir paukščių, ir žuvų, ir visa, ko tik norėjo. Iš nieko vienu savo skeptro mostelėjimu! Argi tai nebuvo nuostabi galia? Antra, valdovas galėjo skaityti savo valdinių mintis. Vienu žvilgsniu į akis jis žinojo, kas dėjosi širdyje. Valdiniui prisiartinus ko nors prašyti, valdovas žinojo prašymą pirm negu žmogus spėdavo atverti savo lūpas.
Kai kas gal pamanys, jog tas valdovas turėjo būti išplūkęs ir žiūrėti su panieka į savo valdinius. Visai ne. Tiesa, jis buvo teisingas. Bet taip pat buvo neapsakomai geras. Ir kaip mylėjo savo tarnus! Leido jiems naudotis tuo puikiu pilį supančiu sodu, kaip savu. Jie visi buvo ragavę jaunatvės šaltinio vandens ir dabar nemirtingi, trykštą grožiu ir jaunatviška jėga.
Jiems net buvo leista po vienu stogu gyventi ir valgyti už vieno stalo su valdovu. Galime suprasti, kaip tie tarnai mylėjo savo valdovą ir jo šeimą.
* * *
Tačiau vieną dieną įvyko kažkas baisaus. Būrys tarnų suruošė prieš valdovą sąmokslą. Matė, jog buvo jauni, gražūs ir nemirtingi. Valdovas dalijosi su jais savo sodu, pilimi ir tais pačiais valgiais. Bet, užuot buvę jam dėkingi už visas tas dovanas ir savo pačių išaukštinimą, tie tarnai nutarė pasigrobti patį valdovo sostą! Tačiau jų sąmokslas negalėjo palikti paslėptas nuo valdovo žvilgsnio. Jų akys perdaug aiškiai išdavė, kas buvo jų širdyje: gėdinga savimyla, su niekuo nesiskaitąs smurtas ir juodas nedėkingumas. Ir tą jų sąmokslą valdovas atitinkamai nubaudė. Vienu skeptro mostelėjimu jie tapo paversti biauriais žvėrimis — slibinais. Išmesti lauk iš valdovo rūmų, jie dabar šliaužiojo aplinkui, nuodydami visa, ką tik paliesdavo jų mirtį nešąs alsavimas. Tik vieną dalyką išsinešė su savimi iš valdovo dvaro: kadangi buvo gėrę iš jaunatvės šaltinio, dabar turėjo amžinai būti gyvi — amžinai biaurūs, amžinai prakeikti, amžinai skausmo graužiami.
Kai kas pagalvos, jog valdovas, juos nubausdamas, pasielgė per griežtai ir neteisingai. Bet jie gavo, ką buvo užsipelnę. Argi būtų buvę teisinga prieš likusius tarnus, — ištikimus, mylinčius savo valdovą ir pasiruošusius net mirti už jį, — jei būtų gavę tą patį atlyginimą su tais, kurie spiovė į valdovo įstatymus ir sutepė savo širdį gėdingu sąmokslu? Tačiau išblaškyti visiems abejojimams valdovo gerumu, pažiūrėkime, kas įvyko netrukus po to.
JEI PO AMŽIŲ KADA SKAUDŪS PANČIAI NUKRIS
IR VAIKAMS UŽTEKĖS NUSIBLAIVĘS DANGUS,
MŪSŲ KOVOS IR KANČIOS, BE RYTO NAKTIS
AR JIEMS BESUPRANTAMOS BUS?
KĄ MUMS ŽADA RYTOJUS? ... TIKĖK, JEI GALI!
NES IR KAIP BEGYVENT IR KENTĖT BE VILTIES?
RODOS, DIEVAS UŽMIRŠO!... O ŽMONĖS MIELI,
PALAUK, IKI RANKĄ IŠTIES!
O TAČIAU MES, BE AŠARŲ JUNGĄ DIENOS
NEŠDAMI, BE NAKVYNĖS KELIAUJAME SAU,
AR MUMS AUDROS UŽKAUKS, AR KAS KELIĄ UŽSTOS,
AUKŠČIAUSIAS TARNAUJAME TAU!
MAIRONIS
O didis Dieve ir Tėve brangus,
Pastiprink žmogų silpną ir menką!
Tu pats surėdei, jog vien tik dangaus
Jo begaliniams norams užtenka!
Maironis
PETRONĖLĖ STOČKUTĖ - ABROMAITIENĖ
IETUVIS kruvina žaizda širdyje įkėlė koją kad ir svetingon, bet svetimon žemėn. Nemokėdamas kalbos ir susidūręs su svetimais, savo sielai kartais labai tolimais papročiais, pirmaisiais metais patyrė daug karčių nusivylimų. Tada paliktos tėviškės prisiminimai, ilgesys ir meilė dar buvo taip šilti ir gyvi. Kažin ar tada būtume atradę galvojančių negrįžti, kai keliai bus atviri?
Bet lemtis buvo kita. Bėgo mėnesiai, bėgo metai, ir durys į namus ilgam laikui užsitrenkė. Tuo metu daug kas pasikeitė. Lietuvis nugalėjo kalbos sunkumus, susirado pelningesnį ir patogesnį darbą, įsigijo net naujas profesijas, namus, mašinas ir daugelį kitų gyvenimo palengvinimo bei pagerinimo priemonių. Taip svetima žemė pamažu darėsi mielesnė, o paliktieji namai po truputį tolo ir gražiausi prisiminimai blėso. Laikas išgydė žaizdas ir išdžiovino ašaras. Laikas pririšo lietuvį prie svetimos žemės, kuri per jo vaikus, gimusius ir augančius jau šiame krašte, tampa kaskart vis šiltesniais ir jaukesniais namais. Modernieji gyvenimo malonumai tartum užliūliuoja kad ir iš sunkaus darbo grįžusį į namus, ir mažai laiko belieka net pagalvoti apie anapus esantį skurdą ir kančias, kurias patiria ten pasilikusieji broliai, nešdami vergijos jungą. Gal graudu, gavus iš artimųjų skaudų laišką, perskaičius liūdnas nuotrupas laikraštyje, ar Vėlinių bei Kūčių vakarą prisimenant gyvus ir mirusiuosius.
Išbėgo lietuvis iš savo krašto tuščiomis rankomis, nespėjęs pasiimti net saujos žemės, iškentėjęs pakelėse daug skurdo ir vargo, bet su savimi išsinešė mažutę Lietuvos dalelę, kuri kaip šventa relikvija jį lydėjo ir guodė net sunkiausiomis tremties valandomis.
Lietuvių skaičiui išeivijoje didėjant, toji pati tėvynės meilės ugnelė suvedė juos j organizacijas ir bendruomenes, ir taip atsirado "Mažoji Tremties Lietuva". Norint šią atskilusią tautos dalį išlaikyti gyvą, reikia ją nuolat ugdyti ir puoselėti, kad, laikui atėjus, būtų galima ją atgal įsodinti ten, iš kur buvo išplėšta. Išbėgdami išsinešėme savo kalbą, tikybą, tradicijas, papročius, kuriuos praradę, paskandinsime svetimųjų jūroje visą Tremties Lietuvą. Šitas pavojus ypač didelis čia gimusiam ir augančiam jaunimui, kuris Lietuvos nematė ir ją pažįsta tik iš pasakojimų ar skaitymų. Nuo pat kūdikystės jis suauga su šia žeme ir mokykloje išmokomas jos dainų, pasakų ir meilės. Iš čia ir kyla pagrindinis lietuvių tėvų uždavinys — rūpintis, kad jaunimas pajėgtų nors ir iš tolo mylėti tėvų žemę ir, vyresniesiems pasitraukus iš lietuviškojo darbo barų, užimtų jų vietas. Čia ir susiduriame su problema, kaip tą meilę jaunimui perduoti.
D. PETRUTYTĖ
Upės vanduo niekada negalėtų pasiekti jūros, jei nebūtų krantų.
Rabindranath Tagore
Vienas kertinių akmenų, kuriais remiasi Montessori metodas — tai vaiko laisvė paruoštoje aplinkoje. Laisvės idėja yra vienas pačių svarbiausiųjų jos metodo principų. Be laisvės negali būti ir drausmės, kaip be nepriklausomumo negali būti laisvės.
Kalbant apie laisvę ir drausmę, pirmiausia reikia gerai įsisąmoninti, kad ne tas pats yra: laisvė ir palaidumas, drausmė ir prievarta. Tai iš esmės skirtingi dalykai, nors dažnai ir sutapatinami.
Laisvė auklėjime
Paviršutiniški žmonės, kurie paprastai viską žino, bet nė į vieną dalyką nesigilina iš esmės, vos išgirdę apie Montessori metodą, tuojau jį apibūdina, sakydami: "Aa, Montessori, žinau, tai sistema, kur vaikams leidžiama daryti, ką jie nori! Aš su tuo nesutinku! Aš esu už drausmę!"
Štai čia ir glūdi pats didžiausias nesusipratimas, nes leisti vaikams daryti, ką jie tik nori, tai jau nebėra laisvė, o palaidumas, kurį pripažįsta ne Montessori, bet šiandieninės moderniosios pedagoginės srovės, kurios dažnai tariasi patobulinusios Montessori metodą. Daugelis mokyklų šiandien, visą mokymo ir auklėjimo sistemą bando grįsti "laisvąja drausme", kur iš tikrųjų nėra jokios drausmės, o tiktai beribis palaidumas, kuris sudarko vaiko - žmogaus asmenybę ir veda prie tinginystės bei nusikaltimų.
Montessori labai aiškiai yra atskyrusi laisvę nuo palaidumo, ir visi tie klysta, kurie mano, kad Montessori mokyklose vaikai daro, ką jie nori, kas tik jiems patinka. Toli gražu ne! Skirtumas yra toks, kad, ką vaikai daro, ką jie veikia, tas jiems labai patinka, nes jie iš daugybės veiklos motyvų, renkasi tokius, kurie labiausiai patinka. Jei tačiau kas nors to subtilaus skirtumo nesupranta ir nepajėgia atskirti laisvės nuo palaidumo, tai čia ne Montessori kalta, o žmonių ignorancija, lėkštumas bei paviršutiniškumas.
Ne tas yra laisvas, pagal Montessori, kuris galvoja, ką nori ir elgiasi kaip nori, darydamas kas tiktai jam patinka; laisvas yra tas, kuris galvoja tai, kas teisu ir elgiasi pagal tiesos nuostatus, o ne pagal savo užgaidas arba nevaldomus jausmus.
Montessori metodas, kaip Tėvas Drinkwater yra pasakęs, — tai begalinė laisvė daryti gera.
BRONIUS KROKYS
Jausti gyvenimo grožį yra didelė dovana žmogui. Jausti aplinką ir ją tinkamai įvertinti yra žmogaus inteligencijos žymė. Jausti Lietuvos vergiją, ryžtis amžinai išlikti lietuviu yra labai graži lietuvio, esančio išeivijoje, patriotinė dorybė.
Jausti gyvenimą ir aplinką bei išgirsti Lietuvos dejonę išeivijoje reiškia nesusiaurėti, bet jausti plačiai ir visapusiškai. Argi mes galime užsimerkę praeiti pro mūsų tautos reikalus? Argi mes neturime jausti pareigos savo gyvenimą lenkti tam tikra kryptimi? O vis dėlto šiandien jau yra mūsų kolonijose tokių lietuvių studentų, kurie nežino, kad Amerikoje yra susiorganizavusi ir veikia Lietuvių Studentų Sąjunga. Galima taip pat sutikti jau pagyvenusių tautiečių, kurie nieko nežino apie Lietuvių Bendruomenę. Pirmieji, gal būt, jau vien sportu tesidomi, o antrieji gal visą laisvalaikį praleidžia žuvaudami ar kėgliais žaisdami. Nei sportas, nei žuvavimas nėra blogi dalykai, bet jie neturi nuslopinti kitų mūsų pareigų.
Jeigu lietuvis išeivijoje tampa tokiu siauro galvojimo ir labai ribotų jausmų žmogum, tai jis tampa egoistu, savimyla. Patriotiniu atžvilgiu tai reiškia nutautimą, o dvasiniu atžvilgiu — nužmogėjimą. Jeigu tu savo širdį, savo protą ir visą save pririši prie prekybos, pelningos profesijos, sporto ar net mokslo, visi šie dalykai tau negarantuoja nei išganymo, nei apdraudimo nuo ligos ar mirties. Tai nėra absoliutinės vertybės, prie jų neverta pririšti savo širdies. Tikrųjų vertybių reikia ieškoti kitur.
Kiekvienas mėgstąs tiesą žmogus žino, kad su Lietuvos valstybe yra neteisingai pasielgta. Tad jau vien tik vardan teisybės reikėtų kovoti už Lietuvos reikalus. Yra daug opių dalykų, kuriuos lietuvis išeivijoje turėtų jausti, išgyventi ir į juos atitinkamai reaguoti.
Sakoma, kad reikia darbuotis, kol esi jaunas. Tačiau jaunystė yra matuojama ne metais. Yra daug jaunų žmonių metais, bet savo dvasia jie taip pasenę ir surambėję, kad nejaučia to, kas gražu ir kilnu. O kiek yra jau pagyvenusių žmonių, kurie savo jausmais toki kilnūs ir jauni, kad iš jų akių trykšta ryžtas ir užsidegimas didiems darbams! Jeigu tu, jaunuoli, dabar jauti savo pavergtos tėvynės opiausius reikalus, jeigu tu jauti savo brolių ir sesių vargus, tai esi jaunas. Tad tuo džiaukis ir darbuokis, kol esi jaunas! Šiam tikslui darbuodamasis, išgyvensi žmogiškąjį gyvenimą visu jo grožiu. Tu pajusi gyvenimo pilnybę, pajusi savo jaunystę ir jos galingus sparnus. Toks gyvenimas tau bus džiaugsmas.
Vokietijos Studentų Ateitininkų Sąjungos leidžiamame neperiodiniame leidinyje, vardu "Ateitin!", 1961 m. 1-2 numeryje, buvo įdomių davinių iš Hans Anger knygos "Probleme der deutschen Universitaet". Toje knygoje yra surinkta profesorių ir docentų eilė atsakymų į klausimą, kodėl, jų nuomone, moterys studijuoja.
Į pateiktą klausimą vienas juristas atsako: "Studentės ieško sau vyrų ir nustoja studijavusios, kai juos suranda. Kai aš buvau studentu, buvo tas pats". Taigi, jam egzistuoja tik vienas studenčių tipas. Jos po dviejų semestrų džiaugsmingai rašo namo: "Studijų tikslas pasiektas — daktarą jau turiu!"
Kiti randa visai skirtingų motyvų, pvz.: "Jeigu ji nėra pakankamai graži, lanko universitetą iš įsitikinimo, kad, būdama studente, tikrai gaus vyrą. Tai rodo faktas, kad mes turime labai maža gražių studenčių". Kiti vis dėlto neigia, jog jos studijuoja tik tam, kad susirastų vyrą. Jie mano, kad moterų studijų tikslai yra labai rimti. "Merginos turi daugiau idealizmo. Jos ieško pasitenkinimo savo profesijoje, jeigu neišteka."
Vis dėlto tik 22 atsakiusiųjų nuošimčiai prileidžia, kad merginos eina studijuoti, vedamos tų pačių tikslų, kaip vyrai. Daugumas galvoja, kad jos nori tik šiaip sau iki vestuvių gražiai praleisti laiką.
Kitas klausimas buvo: "Ar yra per daug, ar per mažai studijuojančių merginų?" Į šį klausimą gamtininkas atsako, kad jų esą per daug ir tai esąs tik nereikalingas apsunkinimas universitetui. Medikas: "Jeigu kiekvienas studentas ir taip daug valstybei kainuoja, ir jei studentės vis tiek išteka studijų pusiaukelėje, tai jų yra per daug". Ekonomistas: "Manyčiau, kad jų yra per daug. Aš esu konservatyvus. Esu prieš tai, kad akademikas vestų akademikę". Tad daugumas mano, kad studentės valstybei tik kainuojančios daug pinigų, o naudos iš to jokios nesą.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
FILMŲ RŪŠIAVIMAS IR KRITIKA
Jau nekartą esame gavę skaitytojų laiškų, kuriuose užmetama, kad mūsų filmų recenzijos dažnai nesiderina su “Legion of Decency” sprendimais. Neseniai viena ponia taip rašo: “Gruodžio mėn. “Laiškuose Lietuviams” yra rašoma apie filmą “Splendor in the Grass”. Šį filmą “Legion of Decency” skiria “B” klasei, taigi, tuo norima pasakyti, kad jame nėra nieko vertingo, o netgi kuri nors jo dalis ar dalys katalikams netinka. Bet šio žurnalo recenzijoje sakoma, kad tai vienas iš nedaugelio filmų, kuris suaugusio žiūrovo, tur būt, neapvils. Vaidyba esanti puiki. Bendra apžvalga atsargiai palanki. Tai jau nebe pirmas kartas, kai aš pastebėjau panašius nuomonės nesutapimus tarp “Legion of Decency” ir “L. L.” recenzijų. Įdomu, kaip Redakcija tai paaiškintų”.
Redakcijos paaiškinimas labai paprastas.
1. “Legion of Decency” ir mūsų recenzijų materialinis objektas yra tas pats — tie patys filmai. Tačiau formalinis objektas yra skirtingas: “L. of D.” filmus rūšiuoja, o mes juos kritikuojame arba recenzuojame. Tai nėra tas pat. Klaidingai toji ponia mano, kad priskyrimas filmo “B” klasei reiškia, jog tame filme nieko gero nėra. Visai ne. Tai tik norima pasakyti, jog tame filme yra kas nors, kas amerikiečių visuomenės inteligencijos vidurkiui gali sudaryti moralinių pavojų. Tuo nieko nenorima pasakyti nei apie filmo meninį pobūdį, nei apie artistų vaidybą, nei apie jo įdomumą. Mūsų recenzijų tikslas kaip tik yra iškelti visas šias minėtas filmo ypatybes, žinoma, neaplenkiant nė filmo moralinio pobūdžio.
“L. of D.” tikslas yra apsaugoti filmų mėgėjus nuo moralinių pavojų, o mūsų recenzijų tikslas — formuoti skaitytojų galvoseną ir laikyseną filmų atžvilgiu. “L. of D.” metodas yra analitinis, o mūsų — sintetinis.
Kai kurie skaitytojai stebėjosi, kad mūsų filmų recenzente kartą net “C” klasės filme yra radusi šį tą gero. Mes daug labiau stebėtumės, jeigu kuriame nors filme ji nerastų nieko gero, o kitame nieko blogo. Nėra nė vieno filmo, nė vieno literatūrinio veikalo, nė vieno meno kūrinio, kuriame akylus ir objektyvus kritikas nerastų ko nors gero ir drauge blogo. Kurie randa tik gera — yra ne kritikai, bet panegyrikų rašytojai ir pataikūnai, o kurie randa tik bloga, yra žmogaus ir kūrinio juodintojai.
LIETUVYBĖ IR REALYBĖ?
Praėjusių metų gruodžio mėn. “Laiškai Lietuviams” mane ypatingai sudomino, nes čia yra iškeliami kiek kraštutiniai atsiliepimai į N. Gailiūnienės premijuotą rašinį. Teisingai, šitas rašinys yra kontroversinio pobūdžio. Konservatyvūs asmenys pastebėtų, kad jis yra perdėm persisunkęs pragmatine dvasia, tipiškai amerikietiškas sociologiniu atžvilgiu. Bet tai vis vien nesunaikina minčių orumo ir sodrumo. Jis pasižymi drąsa ir dinamiškumu, ypač pabrėžia realų gyvenimą.
Mano galvojimu, L. Dambriūnas gal perdaug kietai šį straipsnį kritikuoja. Gi geriausią kelią bus pasirinkusi redakcija: “Mes neturime nei su realybe susitaikyti, nei prieš ją kovoti, bet ją matyti. Turime suprasti dabartines sąlygas ir prie jų derinti savo veiklos bei kovos metodus”. Mano galvojimu — tai Saliamono išmintis. Šioje sampratoje ir glūdi pilnutinis realybės suvokimas. Matymas — tai raktas visų problemų išsprendimui. Diskusijos — tai natūralus ir sveikas kelias išsiaiškinti esamas problemas.
Kas gi tad yra tikroji lietuvybė? Lietuvybę galime suprasti siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme — tai apribojimas lietuvybės sąvokos vien lietuvių kalba, tradicijomis, literatūra, menu ir pan. Plačiąja prasme mes išplečiame lietuvybės sąvoką į lietuvių organizacijas, parapijas, reprezentaciją, iškeliant lietuvių tragediją, organizuojant lietuviškas vasaros ir žiemos stovyklas ir t. t.
Todėl aš sutinku tiek su N. G., tiek su Elena G., kad “kalbėdami apie Lietuvą, mes užmirštame lietuvį; kalbėdami apie lietuvį, užmirštame, kad jis yra žmogus; kalbėdami apie žmogų, galvojame tik apie pasaulį... Mes bėgame nuo tiesos įsivaizdavimais, nuo teisingumo — neigimais, nuo meilės — niekinimais, nuo Dievo — nesidomėjimu” (347 psl.). Taigi, sveikai galvojąs žmogus nevartoja projekcijos, bet priima kiekvieną dalyką realiai ir tikrai. Taigi, nevalia bėgti nuo realybės. Toliau E. G. rašo: “Galime jaunime stengtis puoselėti meilę savo tėvų žemei, tik lygiagrečiai nežemindami kitų kraštu, nes antžmogio triumfas žuvo drauge su prieškarine Vokietija” (ten pat).
“Laiškų Lietuviams” metinė šventė
ruošiama š. m. kovo mėn. 17 d., 7 val. vakaro Jaunimo Centro didžiojoje salėje. Bus konkurso laimėtojams premijų įteikimas, įdomi programa ir puiki vakarienė. Visi skaitytojai ir bičiuliai yra kviečiami dalyvauti. Bilietus geriausia įsigyti iš anksto pas platintojus arba Jaunimo Centre.
Atsiųsta paminėti
Giuseppe Ricciotti. KRISTAUS GYVENIMAS. Išvertė kun. P. Dauknys, M.I.C. Išleido Tėvai Marijonai Londone, Anglijoje. Spausdino Nida Press. 966 psl., kieti viršeliai, kaina nepažymėta. Apie šią knygą plačiau parašysime kitame numeryje.
Dr. J. Prunskis. SILPNAME KŪNE... Leidinys skiriamas ligoniams. Spausdino Immaculata Press. 132 psl., kaina $1.50.