A. TAMOŠAITIS, S. ].
ITĄ KARTĄ gyveno nuostabus valdovas. Buvo tikrai nuostabus, nes valdė daug žemių. Būtume galėję keliauti ištisas dienas, net ištisas savaites, ir vis dar nebūtume priėję jo karalystės ribų. Gyveno jis puikioje pilyje, pastatytoje iš aukso ir brangiųjų akmenų. Pilį supo didžiulis sodas, pilnas gardžiakvapių gėlių, sultingų vaisių ir paukščių giesmių. Tačiau pats nuostabiausias dalykas tame sode buvo jaunatvės šaltinis. Jo vanduo turėjo nepaprastą galią: kas iš jo atsigerdavo, tapdavo, jaunas ir stiprus visiems amžiams; toks žmogus neseno ir nemirė. Valdovas taip pat turėjo didelį skaičių tarnų.
Nuostabus tas valdovas buvo, kadangi valdė daug šalių. Tačiau buvo dar nuostabesnis savo paties ypatybėmis. O turėjo tikrai neįprastų galių. Viena jų buvo, jog vienu savo skeptro mostelėjimu galėjo padaryti daiktų, ir žmonių, ir gyvulių, ir paukščių, ir žuvų, ir visa, ko tik norėjo. Iš nieko vienu savo skeptro mostelėjimu! Argi tai nebuvo nuostabi galia? Antra, valdovas galėjo skaityti savo valdinių mintis. Vienu žvilgsniu į akis jis žinojo, kas dėjosi širdyje. Valdiniui prisiartinus ko nors prašyti, valdovas žinojo prašymą pirm negu žmogus spėdavo atverti savo lūpas.
Kai kas gal pamanys, jog tas valdovas turėjo būti išplūkęs ir žiūrėti su panieka į savo valdinius. Visai ne. Tiesa, jis buvo teisingas. Bet taip pat buvo neapsakomai geras. Ir kaip mylėjo savo tarnus! Leido jiems naudotis tuo puikiu pilį supančiu sodu, kaip savu. Jie visi buvo ragavę jaunatvės šaltinio vandens ir dabar nemirtingi, trykštą grožiu ir jaunatviška jėga.
Jiems net buvo leista po vienu stogu gyventi ir valgyti už vieno stalo su valdovu. Galime suprasti, kaip tie tarnai mylėjo savo valdovą ir jo šeimą.
* * *
Tačiau vieną dieną įvyko kažkas baisaus. Būrys tarnų suruošė prieš valdovą sąmokslą. Matė, jog buvo jauni, gražūs ir nemirtingi. Valdovas dalijosi su jais savo sodu, pilimi ir tais pačiais valgiais. Bet, užuot buvę jam dėkingi už visas tas dovanas ir savo pačių išaukštinimą, tie tarnai nutarė pasigrobti patį valdovo sostą! Tačiau jų sąmokslas negalėjo palikti paslėptas nuo valdovo žvilgsnio. Jų akys perdaug aiškiai išdavė, kas buvo jų širdyje: gėdinga savimyla, su niekuo nesiskaitąs smurtas ir juodas nedėkingumas. Ir tą jų sąmokslą valdovas atitinkamai nubaudė. Vienu skeptro mostelėjimu jie tapo paversti biauriais žvėrimis — slibinais. Išmesti lauk iš valdovo rūmų, jie dabar šliaužiojo aplinkui, nuodydami visa, ką tik paliesdavo jų mirtį nešąs alsavimas. Tik vieną dalyką išsinešė su savimi iš valdovo dvaro: kadangi buvo gėrę iš jaunatvės šaltinio, dabar turėjo amžinai būti gyvi — amžinai biaurūs, amžinai prakeikti, amžinai skausmo graužiami.
Kai kas pagalvos, jog valdovas, juos nubausdamas, pasielgė per griežtai ir neteisingai. Bet jie gavo, ką buvo užsipelnę. Argi būtų buvę teisinga prieš likusius tarnus, — ištikimus, mylinčius savo valdovą ir pasiruošusius net mirti už jį, — jei būtų gavę tą patį atlyginimą su tais, kurie spiovė į valdovo įstatymus ir sutepė savo širdį gėdingu sąmokslu? Tačiau išblaškyti visiems abejojimams valdovo gerumu, pažiūrėkime, kas įvyko netrukus po to.
* * *
Vieną dieną valdovas šitaip prašneko į savo šeimą:
— Mes esame tokie turtingi, turime tiek daug galios, esame pilni laimės ir džiaugsmo. Dalinkimės savo džiaugsmu ir laime su kitais. Žinote ką? Pasidarykime ypatingą valdinių būrį ir apipilkime juos laime ir džiaugsmu.
Ir, valdovui mostelėjus savo skeptru, viename jo karalystės klonyje staiga atsirado du žmonės — iš niekur nieko, vienu skeptro mostelėjimu — vyras ir moteris. Abu jauni, pilni grožio ir jėgos. Ir jiedu vienas kitą mylėjo. Pažvelgę aplink, jie matė, kokia graži buvo jų gyvenamoji vieta. Ten buvo pilna saulės, džiaugsmo, šviesos ir puikių vaisių. Ligai, kančiai ir liūdesiui ten nebuvo vietos. Ir jie praminė savo klonį džiaugsmo slėniu. Valdovas buvo jį padaręs pagal savo paties sodą; tik jis buvo mažesnis ir tenai nebuvo pilies. Argi tai nebuvo nuostabi jo dovana tai žmonių porai? Tačiau tai nebuvo viskas, ką jiedu iš valdovo gavo. Kiekvienas jų — jie patys, jų vaikai ir vaikų vaikai — prieš mirtį turėjo būti paimti į valdovo sodą. Tenai jiems turėjo būti duota gerti iš jaunatvės šaltinio. Tai turėjo padaryti juos jaunais ir nemariais. Po to jie turėjo būti paimti į valdovo rūmus ir priimti į jo šeimą, kaip jo paties sūnūs ir dukterys. Valdovo pasiuntinys pranešė apie visa tai tiem dviem žmonėm. Kaip jų širdys plakė laime! Ir už visa jų buvo paprašyta tik vieno dalyko: būti dėkingais ir klausyti gerojo valdovo, iš kurio gi turėjo visa, net savo pačių būtį! Ir kaip lengva gi buvo būti dėkingiems. Argi ne kiekviena gėlė, kurią matė, kiekvienas paukštis, kurio čiulbesio klausė, kiekvienas vaisius, kurį valgė, nepasakojo jiems apie valdovo gerumą, išmintį ir didį dosnumą? Be to, jų mintijimas buvo toks aštrus ir gyvas, ir jų širdį traukė visa, kas gražu ir kilnu. Kaipgi jie galėjo nemylėti ir neklausyti savo gerojo valdovo?
* * *
Biaurieji slibinai dideliu pavydu stebėjo tą laimingą žmonių porą džiaugsmo slėnyje. Ir jų piktavalėse širdyse kilo pražūtingas sumanymas— sugriauti tų žmonių laimę ir įstumti juos į skurdą ir nedalią. Jie veikiai išdirbo veikimo planą: vartos klastą. Tačiau turėjo elgtis atsargiai: negalėjo gi pasirodyti, kas iš tikrųjų buvo — biaurūs, atstumią žvėrys. Dėl to vienas jų pasivertė į jauną, patrauklų vyrą ir nuėjo pas tą laimingą porą apsilankyti. Kaip svečias. Patarė jiems netikėti valdovo žodžiais ir peržengti jo įstatymus. Vos tik tai padarysią, tapsią patys karaliumi ir karaliene, besėdinčiais tenai pilyje ir bevaldančiais jo plačiąsias žemes. O tiedu ir patikėjo suvedžiotojui, pasielgė pagal duotą patarimą. Bet tuojau pat jų akys išvydo ateinantį valdovo pasiuntinį, atnešantį gąsdinančią žinią.
— Kadangi suabejojote mano žodžiais, — kalbėjo pasiuntinys valdovo vardu, — ir atsilyginote už mano dovanas neklausymu ir nedėkingumu, jūsų gyvenamoji vieta taps nederlingais tyrais, o jūs patys būsite palikti biauriųjų slibinų malonei, kurių mieliau sutikote klausyti negu manęs.
Dar nespėjo tie žodžiai nuskambėti, kaip džiaugsmo slėnis pavirto akmenuota pelke, priaugusia usnių ir erškėčių. Į jį atėjo badas, kančia ir ligos. Prarastas buvo džiaugsmo slėnis. Prarastas pažadas gerti iš jaunatvės šaltinio. Prarastas pažadas būti priimtiems į valdovo šeimą. Prarasta valdovo meilė ir tėviškas prielankumas. Ir dar daugiau. Su išgąsčiu pastebėjo, jog jų galvojimas, anksčiau toks gilus ir gyvas, dabar buvo atbukęs ir lėtas. O jų valia, nors vis dar traukiama kilnių ir aukštų dalykų, tuo pačiu metu buvo pamėgusi biauriuosius slibinus ir jie dabar dažnai pasigėrėdami pildė jų žemus ir gėdingus paliepimus. Ir jiedu ėmė vadinti savo klonį vargo slėniu.
Bet kodėl gi jie nesigailėjo savo nusikaltimo ir nėjo pas valdovą atsiprašyti? Viena, jie džiaugėsi, kad bausmė buvo, palyginti, švelni. Valdovas galėjo juos daug griežčiau nubausti. Bet jis vien atėmė nuo jų, kas buvo jo paties dovana. Antra, gailėtis neužteko. Jie turėjo atiduoti valdovui, ką buvo iš jo pagrobę. Savo neklausymu jį apiplėšę, atimdami jam priklausančią garbę, ir dabar reikėjo ją grąžinti. Bet tai buvo neįmanoma. Vien karalius arba karališkos šeimos narys galėjo duoti karališką pagarbą. O jie buvo vien tarnai. Be to, jie buvo save pažeminę iki vergo laipsnio, pildydami biauriųjų slibinų užgaidas. Jiems neliko nieko kito, kaip leisti liūdnas dienas vargo slėnyje — jiems patiems, jų vaikams ir jų vaikų vaikams.
* * *
Praėjo daug metų. Kartą valdovo sūnus iškeliavo apžiūrėti savo tėvo karalystės. Apsilankęs daugelyje vietų, vieną dieną užtiko keistą slėnį tolimame karalystės kampe. Jo gyventojai kada nors turėjo būti aukštos kilmės tauta. Juose aiškiai matėsi praeities didybės ir taurumo liekanos. Bet kaip jie galėjo tapti tokie suskurdę, be džiaugsmo ir taip žemai puolę, su pamėgimu pildą biaurių slibinų valią? Ir gyventojai papasakojo savo liūdną istoriją. Juo ilgiau valdovo sūnus klausėsi, juo labiau jo kilnioje širdyje ėmė degti troškimas padėti. Jie patys bejėgiai išsivaduoti iš savo skurdo. Bet jis galėjo grąžinti jiems, ką buvo praradę, ir juos vėl padaryti laimingais. Jis buvo valdovo sūnus ir galėjo grąžinti karališką garbę. Baigęs klausyti jų liūdnos istorijos, valdovo sūnus atsistojo, padėjo į šalį savo karališkus drabužius ir apsivilko jų skurdžiais rūbais. Dirbo drauge su jais laukuose, valgė jų paprastą valgį. Tapo vienu iš jų. Jis dabar buvo vargo slėnio gyventojas. Kartu tebebuvo ir valdovo sūnus. Po to vieną dieną grįžo pas savo tėvą ir tarė:
— Tėve, aš tavo sūnus. Bet dabar taip pat esu vargo slėnio gyventojas. Kaip jų atstovas, prašau jiems atleisti. Prašau vėl juos mylėti ir globoti savo tėviška ranka, leisti jiems gerti iš jaunatvės šaltinio ir paskui priimti į mūsų šeimą, kaip savo vaikus.
— Mano sūnau, — atsakė valdovas, — tebūnie, kaip sakai. Aš jiems visa atleidžiu. Kadangi tu juos taip myli, tuos vargo slėnio gyventojus, kurie turi tyrą širdį, jau dabar paskelbiu savo vaikais ir pilnateisiais karališkos šeimos nariais. Juos mylėsiu visa savo širdimi. Taip pat pažadu, jog mano pilis ir ją supąs sodas bus jų nuosavybė. Tačiau mes juos paliksime vargo slėnyje iki mirties. Noriu jiems duoti progą būti narsiais kariais kovoje su biauriaisiais slibinais. Duokime jiems savo rūmus ir leiskime sėsti už mūsų karališkojo stalo, kaip pergalės atpildą.
Pats valdovo sūnus nuvyko pas vargo slėnio gyventojus pranešti tos džiugios naujienos. Koks buvo jų džiaugsmas! Po to valdovo sūnus dažnai ten lankėsi, iš kartos į kartą. Jis gi visada buvo jaunas ir niekada neseno. Dažnai pasakodavo apie savo ir jųjų tėvą, laukiantį jų savo rūmuose, apie pilies grožį ir ją supantį sodą, apie jaunatvės šaltinį. Ragino laikyti savo širdį tyrą ir narsiai kovoti prieš biauriuosius slibinus. Taip pat nuostabi jėga sklido nuo jo ant kiekvieno, kas tik prie jo prisiartindavo. Motinos atnešdavo jam savo mažyčius, prašydamos uždėti savo rankas. Jauni vyrai ir mergaitės, planuoją sukurti šeimos židinį, prašydavo palaiminti savo ateitį. Jis leisdavo save nuvesti pas ligonius ir juos paguosdavo. Ir žinote, kas būdavo, jei kas mirdavo, turėdamas tyrą širdį? Toks mirusysis būdavo nunešamas prie jaunatvės šaltinio pilies sode. Ten jis vėl atgydavo, tapdavo jaunas ir pilnas jėgų. Po to išvysdavo, kaip atsiveria auksiniai pilies vartai, ir išėjęs valdovas priimdavo jį ištiestomis rankomis, prispausdavo prie savo mylinčios širdies ir nusivesdavo į niekada nesibaigiantį džiaugsmą.
* * *
Paskutiniai pasakos žodžiai yra, jog dėkingi vargo slėnio gyventojai pastatė valdovo sūnui paminklą. Tai buvo statula, vaizduojanti jį pilną karališkos didybės, bet drauge pilną meilės ir užuojautos.
Skaitytojui bus tapę aišku, kodėl ši pasaka pavadinta nepasaka. Ji papasakojo, kas iš tikrųjų yra įvykę žmonijos istorijoje. Tas nuostabus valdovas yra Visagalis Dievas. Pilis ir ją supąs sodas — dangus, kuriame gyvena. Valdovo tarnai — angelai. Dalis jų nupuolė ir tapo paversti biauriais demonais. Visa kita nėra reikalo aiškinti. Tik turėtume padaryti vieną dalyką: įvykdyti pasakos galą — pastatyti valdovo sūnui Kristui paminklą. Ne iš akmens ar žalvario, o daug gražesnį ir garbingesnį — iš kūno ir sielos. Kiekvienas krikščionis gali ir turi būti toks paminklas savo gyvenimu, kad kiti jame matytų Atpirkėjo tyrą širdį ir didžią meilę artimui, trumpai, kad jame matytų Kristų.