ALFONSAS GRAUSLYS

R ĮSIMĄSTĖTE kada nors į šiuos paslaptingus Išganytojo žodžius, apie kuriuos kalba, vienas kitą papildydami, evangelistai Matas ir Lukas, kad tie, kurie dėl Dievo atsižada, kas jiems brangu, ne tik gaus atlyginimą amžinybėje, bet ir šiame gyvenime gaus daug daugiau negu atsižadėjo, net šimteriopai (Mat. 19, 29; Luk. 18, 29-32)? Kas tai per atlyginimas, kuris žadamas jau čia, žemėje? Nėra abejonės, kad tai būsimo atlyginimo atošvaita, kad tai bent dalinis dalyvavimas būsimoje amžinoje laimėje.

     Tad šiame straipsnyje ir pažvelgsime, kokie yra tos laimės pagrindai ir kokios sąlygos, gyvenant čia, žemėje, o drauge pasiklausysime vieno kito atsivertėlio ar švento mistiko pasisakymų apie jų antgamtinės laimės išgyvenimus ir patyrimus.

Antgamtinės laimės pagrindai

     Dovydas 32 psalmėje iškelia programinę mintį, parodančią Dievą — laimės šaltinį: "Tavyje yra gyvenimo šaltinis, ir tavo šviesoje mes matome šviesą”. Giliau į tuos žodžius įsimąstydami, matome, kad visi gyvenimą remiantieji teigimai savo atramos tašką randa Dievuje ir Jo šviesoje viskas nušvinta. Dar aiškiau kalbant, tai reiškia, kad Dievas viską įprasmina. Jis įprasmina mūsų asmeninį gyvenimą ir pasaulio istoriją taip, kad visos tamsybės ir paslaptys randa, nors dabar ir nesuprantamą, išaiškinimą bei pagrindą ir kad visos nelaimės bei kančios, kad ir kaip skaudžios, nėra beprasmės. Jau tų minčių užtenka tam, kad galėtume tvirtinti, jog tikėjimas, viską įprasmindamas, palengvina gyvenimą ir teikia laimę, nes didžiausia mąstančio žmogaus kančia — tai beprasmybė. Štai kodėl ir mūsų laikų egzistencialinė filosofija, skelbdama visa ko beprasmybę ir absoliučią negalimybę bei neviltį surasti gyvenimo ir jo neigiamybių įprasminimą, yra nihilistinė desperatiškos kančios ir gyvenimo filosofija.

     Tikėjimas Dievu, kaip matysime vėliau, turi savyje tokiu neišsemiamu džiaugsmo ir laimės šaltinių, kad jis ne tik įstengia kančią palengvinti, bet to džiaugsmo perteklius gali tą kančią savo srovėje tiek panardinti, kad kančia gali virsti džiaugsmo šaltiniu. "Aš turėjau laimę būti nelaimingas” (J. Paul) — šitaip tegali sakyti tik giliai tikįs žmogus.

     Šitas visa ko džiaugsmingas ir optimistinis teigimas bei įprasminimas labai apčiuopiamai atėjo pas mus su Kristumi, kai Jis tarė: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jon. 14, 6). Tas teigimas — tai naujo, saugaus džiaugsmo ir laimės šaltinis. Jo dorovės mokslas — tai mūsų elgesio kelias, kuriuo Jis pats eina priešakyje, mus vesdamas į amžiną, pastovų gyvenimo įprasminimą Dievuje. Jis yra tiesa, duodanti įsitikinimą Jo skelbiama tiesa, o su tuo įsitikinimu ir saugų ramumą, be kurio laimė neįmanoma. Jis yra gyvenimas, teikiąs mums artimiausios artimybės su Juo, kai sakramentu pagalba įpila mūsų sielon savo dieviškąjį malonės gyvenimą.

     Štai kodėl L. Bloy motina, visa tai giliai suprasdama, savo laiške jaunystėje tikėjimo nustojusiam, o vėliau atsivertusiam sūnui rašė: "Tu kenti, tu esi nelaimingas... Kodėl tu, giliau ne-apsvarstęs, lengvapėdiškai metei savo vaikystės tikėjimą?... Tavo širdis reikalauja žemėje nesurandamo centro— tai Dievas...”

Antgamtinės laimės sąlygos

     Kaip žemiškoje meilėje džiaugsmas ir laimė kyla iš mylimojo asmens įvairaus artumo, taip ir antgamtinę laimę pajunta tas, kurs artėja į Dievą dorybėmis, malda ir dieviškąja malone. Jau senovės graikų ir romėnų išminčiai yra pabrėžę, kad dorybė yra natūralus laimės šaltinis. Tos gamtinės pagonių dorybės, kad ir antgamtinio gyvenimo neįprasmintos, buvo nesąmoningi bandymai žengti Dievo link. Todėl jau ir Platonas sakė, kad visas auksas žemėje neužsitarnauja būti sugretintas su dorybe.

     Tad jeigu senovė taip vertino gamtines dorybes, tai tuo vertesnės yra Dievo malone pašventintos krikščionio dorybės. T. Merton pabrėžia, kad dorybėse glūdi jėgos, kurios mums padeda siekti laimę, ir prideda: "Kai aš pradėjau pasninkauti, kai atsisakiau malonumų, kai pasišvenčiau maldai, mąstymams ir kitoms dvasinio gyvenimo pratyboms, greitai mano blogos sveikatos stovis pasibaigė, ir aš jaučiausi stiprus, sveikas ir neapsakomai laimingas”. Kodėl dorybė daro žmogų laimingą? Todėl, kad kiekvienoje dorybėje yra savęs atsižadėjimo, savimeilio "aš” paneigimo, to "aš”, kuris mums Dievą užstoja. Tad dorybės aktu pašalindami tą savimeilės paunksnę, atsistojame Dievo akivaizdoje ir pajuntame Jo jaukią, lyg saulės, šilimą. Štai kodėl, anot T. Merton, vienintelis tikras džiaugsmas žemėje yra išsiveržti iš savimylos kalėjimo, nes save garbinti tai reiškia garbinti niekybę, o tai jau yra pragaras. Tobulas džiaugsmas tegalimas tik save visiškai pamirštant.

     Tad dorybių ir savęs atsižadėjimo pratybos paruošia kelią vis didesniam džiaugsmui Dievuje išgyventi ir jame pajusti laimę. O medžiaginis pojūčių suteiktas gėrėjimasis ir tame pasigėrėjime skendėjimas daro žmogų neprieinamą dvasiniams džiaugsmams pajusti. Apskritai, grubūs ir vulgarūs pasitenkinimai bukina žmogaus pajėgumą dvasiniai džiaugtis. O juk pasaulietiški pasilinksminimai ir laisvo laiko leidimai daugiausia yra vulgarūs ir drumzlini.

     Ne visi žino, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais kryžiai buvo pridengiami brangiais blizgančiais metalais ir ant jų nebuvo vaizduojamas Nukryžiuotasis. Tuo buvo norima išreikšti pergalę ir džiaugsmą, atneštą kryžiumi atpirktai žmonijai. Kryžius tapo visų šviesių vilčių ženklas. Dėl to liturgijoje pasigirdo žodžiai: "Štai nuo medžio pasklido džiaugsmas į visą pasauli”. Bet nereikia pamiršti, kad nėra dorybės be didesnio ar mažesnio savęs atsižadėjimo arba savęs nukryžiavimo. Tad jei iš didžiojo Kristaus kryžiaus atėjo pasauliui džiaugsmas, tai tą džiaugsmą bent dalinai turi pajusti ir tas, kurs, siekdamas dorybės, save kryžiuoja ir dalyvauja Kristaus kryžiuje.

     Antra vertus, jei, anot Šv. Povilo, "jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir piktųjų dvasių taurės, negalite būti Viešpaties stalo ir piktųjų dvasių stalo dalyviai” (I Kor. 10, 20-21), tai reiškia, kad dvasinis džiaugsmas nesutaikomas su vulgariu pojūčių džiaugsmu ir kad aukštesnio džiaugsmo nepajus tas, kurs neatsisako žemesnio. Tad reikia paaukoti daug "džiaugsmų”, kad išgyventum tikrąjį džiaugsmą. Tačiau toks pasiaukojąs ir kenčiąs (nėra aukos be kančios!) teprisimena, kad "kas išsilaisvino, tas juokiasi iš visų ryšių” (P. Claudel) ir kad tik tas tegali pajusti galimai didesnį tikrosios laimės pilnumą, kas džiaugiasi vien Dievu.

     Antra sąlyga antgamtinei laimei pajusti yra malda. Malda — tai artinimasis į Dievą ir Dievo artėjimas į mus. Įvairūs maldos laipsniai tai yra tos Dievo artimybės įvairūs tarpsniai ir džiaugsmingi, o aukštesnės maldos laipsniuose ekstatiniai, išgyvenimai. Džiaugsmo ir laimės tam tikrą pažadą besimeldžiančiam randame ir Naujame Testamente, kur sakoma: "Yra kas jūsų nuliūdęs? Tegul meldžiasi” (Jok. 5, 13). Tad neveltui šv. Bernardas, aptardamas aukštesnės maldos laipsnį — kontempliaciją, sako, kad tai yra Dievo saldybės ragavimas. Bet čia pat galima įspėti, kad nereikia ieškoti maldoje malonumo, nors ir dvasinio, nes, ieškodami malonumo ir tik dėl jo melsdamiesi, tikrumoje ieškome savęs, o ne Dievo ir, taip elgdamiesi, nustojame dvasiniai stiprinančio tikrojo džiaugsmo dovanos. O taip pat ir pati malda sudarkoma, nes tokioje maldoje pradedame garbinti ne Dievą, o save.

     Tikroje maldoje patiriame, kad 33 psalmės žodžiai "ragaukite ir matykite, koks geras yra Viešpats” yra teisingi, nes gilioje dvasios maldoje tiek daug dvasiniais ir net kūno pojūčiais siela išgyvena saldybės, kad tokia malda tikrai virsta Dievo ragavimu. Tokią Dievo artumo saldybę yra išgyvenęs ir mūsų tautietis, Dievo tarnas arkiv. Jurgis Matulevičius. Savo dienoraštyje 1913 m. balandžio 5 d. jis rašė: "Dieve, mano Dieve. Kaip saldu Tau tarnauti. Kas bus Tavo danguje, jei čia, žemėje, tokiomis saldybėmis žmogaus sielą pripildai, kai šventais šiurpuliais per kūną pereini, tarsi į trečią dangų pagavęs nuneši. Širdis tirpsta, alpsta, lūpos žado nebetenka, akyse darosi tamsu, rankos, kojos tarsi stingsta, visą kūną stebėtinos kažin kokių šventų šiurpulių vilnys apima, o siela... siela Tavyje skendi. Kad ne Tavo galybė, regis, numirtum žmogus iš tos meilės, tų saldybių”. Aukštesnės maldos pergyvenimai, jei taip būtų galima palyginti, primena tartum merdinčią, perdegimui artimą elektros lemputę, sujungtą su per stipria elektros srove. Žinoma, tokių aukštesnių maldos laipsnių iš Dievo malonės tepatiria tik aukštesnio šventumo sielos. Bet tokių maldos stovių gali drįsti trokšti ir kiekvienas krikščionis, jei tik uoliai rūpinasi savo šventumu.

     Trečioji sąlyga antgamtinei laimei patirti — tai gausus naudojimasis sakramentais, tais nuostabiais su Dievu susiartinimo įrankiais, kurie mus pašventina ir pripildo džiaugsmu bei ramybe. Neveltui mūsų Bažnyčia ragina priimti sakramentus, taikydama pranašo Izaijo žodžius "Jūs su džiaugsmu semsitės vandens iš gelbėjimo šaltiniu” (Iz. 12, 3).

Konvertitų antgamtinis džiaugsmas

     Kaip žmogus, nuolat gyvendamas gražioje gamtoje, su tuo grožiu apsipranta ir pradeda jo nepastebėti, taip nekartą ir tikintieji, į tikėjimo paslaptis neįsimąstydami ir nematydami jų grožio, nemoka jomis džiaugtis. Neveltui ir Ch. Peguy tikintiesiems yra pasakęs: "Jūs, krikščionys, nepažįstate savo laimės. Jūs nepažįstate savo didybės”. Norint tą laimę ir didybę pažinti, reikėtų įsiskaityti į apaštalų, ypač šv. Povilo, laiškus. Išeidamas iš Kristaus Mistinio Kūno tiesos, t. y. iš tos nuostabios artimybės ir gilaus ryšio, užsimezgančio tarp pakrikštytojo ir Kristaus, apaštalas tvirtina, kad Jame mes pasidarėme turtingi visa kuo (1 Kor. 1, 5). Dėl to jo laiškai yra pilni vilties, optimizmo ir paraginimo džiaugtis Viešpatyje.

     Niekas taip neįvertina krikščionybės turtų ir tos šviesos atmosferos, kurioje jie turi teisę gyventi ar gyvena, kaip tie, kurie ilgesnį laiką tūnojo netikėjimo ar nuodėmės tamsybėse. Atsivertėlių džiaugsmą galima palyginti su aklojo džiaugsmu, kai jis praregėjo. Kai skaitome tokių atsivertėlių raštus, mus nustebina krikščionybės tiesų ir praktikų spalvingumas, šviežumas ir aromatas, kuriuos jie pajunta ir išgyvena. Jų raštai pilni susižavėjimo krikščionybės grožiu. Jų širdis paplūsta laime, išgyvenant Dievo artumą. Nekalbėdami čia apie šv. Augustiną, kuris savo atsivertimą pasipasakoja nuostabaus grožio "Išpažinimuose”, aprašydamas laimės ieškojimą nuodėmėje ir jos suradimą Dievuje, paimkime porą mažiau žinomų mūsų laikų atsivertėlių. Vienas jų yra prancūzų rašytojas Leon Bloy (1917), o kitas — vokiečių rašytojas Julius Langbehn (†1907).

     Leon Bloy, atsivertęs jaunystėje ir vėliau turėjęs įtakos daugeliui žymių žmonių, padėdamas jiems atsiversti, šiandien vis labiau vertinamas rašytojas, su savo šeima gyveno, labai vargdamas ir badaudamas. Jo labai sunki medžiaginė padėtis ir nežmoniškas jautrumas visą gyvenimą pavertė kančia. Tačiau nepaprastai gilaus tikėjimo ir uolaus praktikavimo dėka, kaip matyti iš jo dienoraščio, vis prasiveržia iš tų kentėjimų tamsos džiaugsmo ir laimės spinduliai. "Aš negalėdavau įeiti į bažnyčią, neliedamas ašarų, kaip tas tremtinys, kuris mato iš tolo savo brangią tėvynę”, taip sako jis apie tas džiaugsmo ir gilaus tikėjimo ašaras, kai kiekvienoje bažnyčioje išgyvendavo dangaus prieangį. "Aš kentėjau daug daugiau negu kas nors galėtų tikėti”, sako jis kitoje vietoje, "bet aš gavau ir kasdien gaunu tiek negirdėtų malonių, kad negaliu būti nelaimingas. Aš gaunu, tartum koks šventasis, malonę kasdien priimti garbingąjį mūsų Viešpaties kūną ir aš patiriu tokių malonumų, kad daug kartų reikėjo man pastangų susilaikyti bažnyčioje nuo raudojimų”. Jo mistiška meilė kančiai, kančios ieškojimas ir josios vaidmens tikinčiojo gyvenime nepaprastas pabrėžimas palenkė jį parašyti tuos nuostabius žodžius, kurie primena, kad krikščionybė yra pats didžiausias žemėje galimos laimės šaltinis: "Į rojų žengiama ne rytoj, ar po dešimt metų; į jį įžengiama šiandien, esant neturtingiems ir nukryžiuotiems”.

     Kitas atsivertėlis, Julius Langbehn, kurs po atsivertimo buvo taip įsitikinęs ir taip brangino religinę tiesą, galėjo sakyti: "Už tiesą privalome sau širdį iš kūno išplėšti”. Tasai atsivertėlis junta, kad jis yra danguje ir tos savijautos negali išblaškyti jokios kančios, nes "kai man blogai sekėsi, aš jaučiausi geriausiai”.

     Savo atsivertimą vertindamas, jis mato jame nusigręžimą nuo antraeilių ir atsigręžimą į pirmaeiles vertybes. Patyręs ir išgyvenęs sakramentų priėmimo džiaugsmą, jis pasisako, kad tas, kuris kartą išganymo šaltiniais buvo pagirdytas, jau negali nuo jų atsitraukti. Jis sako, kad vienintelė vieta, kur jis tikrai ramus jaučiasi, yra katalikų bažnyčia, į kurią įėjęs, jis nenorįs išeiti, nes ten jaučiąsis tartum danguje. Būdamas bažnyčioje vienas su Vienu, jis sakosi tiek jaučiąs laimės, kad iš susižavėjimo ir susijaudinimo pradedąs širdyje jausti net fizinį skausmą. Ir skambančius "Viešpaties Angelui” varpus jis kartais išgyvena tartum komuniją. Kaip tad džiaugsmingai suskamba po atsivertimo jo žodžiai: "Pagaliau aš vėl turiu namus ir tėvynę!” Šitokius jausmus jis yra savo laiškuose reiškęs vyskupui Keppler.

Šventųjų mistikų laimė

     Nuostabu ir įdomu yra tai, kad daugiausia džiaugsmo pareiškia tie, kurie gyvena kiečiausią atgailos ir savęs atsižadėjimo gyvenimą. Čia turiu galvoje griežtuosius trapistų, kartūzų, karmeličių ir kitus panašius kontempliatyvius vienuolynus. Šiuose vienuolynuose daugiausia iškyla mistinių, Dievo artumu svaigstančių sielų. Tiesa, tos sielos turi ir tokių kančios pergyvenimų, apie kurių skaudumą neturi jokio supratimo tie, kurie tokių dalykų nėra patyrę. Dar nuostabu ir tai, kad net tirščiausi kančios debesys beveik niekad jiems visiškai neaptemdydavo Dievo artumo šviesos.

     Viena tokių mistinių sielų, tur būt, nedaug kam žinoma, buvo karmelite Švenč. Trejybės Elzbieta (1906). Ji mirė tik 26 m. amžiaus, tačiau jau buvo didžiomis Dievo malonėmis subrandinta. Ji vis labiau ir labiau į save atkreipia dvasiniu gyvenimu besidominčiųjų dėmesį. Nežiūrint griežto karmelitės gyvenimo, jos dvasios viršūnės nuolat buvo panardintos džiugiuose Dievo artumo spinduliuose. Štai keli sakiniai iš jos dienoraščio: "Savo brangioje Karmelio vienatvėje, kur esu viena su vienu Dievu, suradau dangų žemėje... tai paankstintas dangus... aš jį nešioju savyje... aš ragauju, aš patiriu nežinomų džiaugsmų — tai skausmo džiaugsmas!... tas didysis džiaugsmas didėja, didėjant kančiai... viską mes matome tik vienintelėje tikroje Jo šviesoje, ir šita šviesa mums rodo, kad kiekvienas skausmas — tai didžiausias Dievo meilės įrodymas, kurį Dievas savo tvariniui gali duoti”. Tai įrodymas, kad gilus tikėjimas ir Dievo artimybė yra tartum saulė, kuri viską nušviečia, sušildo ir nuspalvina. Tokių sielų pergyvenimai tai yra apčiuopiamas įrodymas, kad evangelija, toji linksmoji naujiena, nėra tuščias bevertis žodis ir kad Dievas yra "neįkainuojama saldybė, kuria pasaldinama visa tai, kas kartu” (šv. Augustinas). Bet kaip jau esu pastebėjęs ir dar kartą pabrėžiu, tą Dievo saldybę pilnai išgyventi tegali tik tas, kuris įstengia atsipalaiduoti nuo visa to, kas nėra Dievas, ir kuris, kaip šv. Augustinas, pribręsta prie to supratimo, kad nuostabiu Dievo meilės švelnumu tegali džiaugtis tie, kurie nieko šalia Dievo nemyli, arba myli dėl Dievo ir Dievuje tokiu būdu, kad toji žemiškoji meilė Dievo neužstoja ir neaptemdo.

     Prie šitokių nuostabių džiaugsmo šaltinių buvo priėjęs ir didysis muzikas Beethovenas, iš kurio kurtumo kančios gimė Devintoji džiaugsmo simfonija. Anot šito giliai tikinčio muziko, "išrinktieji gauna džiaugsmą per skausmą — durch Leiden Freude”.

     Baigiant šiuos straipsnius laimės klausimu, kurių dar du buvo paskutiniuose šio žurnalo numeriuose, norėtųsi pridurti kai kurias išvadas, tvirtinimus, įspėjimus. Kaip malonumas dar nėra laimė, taip skausmas ir kančia ne būtinai reiškia nelaimę.

     Trupiniais bado nepasotinsi, o tvariniai, anot šv. Jono nuo Kryžiaus, yra tik trupiniai. Štai kodėl mūsų dvasios badą pasotinti, jos tuštumą užpildyti ir nuraminti tegali tik Tvėrėjas.

     Kas vien tik pojūčių malonumuose skęsta ir dvasinių džiaugsmų niekad neišgyvena ir nepatiria, tas negali palyginti vienų su kitais, o negalėdamas palyginti, nepažįsta dvasinių džiaugsmų pranašumo.

     Kas antgamtinį džiaugsmą išgyvena, tas yra įskiepijamas prieš nuodėmę. Ir R. Plus sako, kad "tiems, kurie gėrė iš šaltinių, yra šlykštus vanduo iš kranų”.

     Pagrindas, kodėl mes taip bijome kryžiaus—kančios yra tas, kad pamirštame Nukryžiuotąjį, pasirinkusį kryžių iš meilės.

     Giliai tikįs neprašo iš Dievo laimės, bet paties Dievo, nes, anot šv. Tomo, laimė ir Dievas yra tas pat.

     Įsidėmėtina L. Bloy nuotaika: "Esu krikščionis, todėl visiškai nereikalauju būti laimingas!” Reiškia, jis galvojo, kad krikščionybė pati savyje turi tiek džiaugsmo šaltinių, kad nėra reikalo jų kur nors kitur šalia jos ieškoti. Taip jautė tas, kuris, nežiūrint begalinio medžiaginio skurdo ir visokių aštriausių kančių, nerado reikalo per daug liūdėti, nes, jo žodžiais, "yra tik vienas liūdesio pagrindas — kad nesame šventieji”.

     Baigsime krikščionybės priešo Fr. Nietzsche įspėjimu: "Jei tu nori sielos poilsio ir laimės, tai tikėk!”