DR. JUOZAS PRUNSKIS
Pasaulinio garso pasiekęs britų skulptorius ir rašytojas Eric Rowland Gill yra pasakęs: “Patriotizmas ir religija visada buvo ir bus tie vieninteliai dalykai, dėl kurių žmonės aukoja save, savo turtą ir pinigus”. Tuo aukštesnės garbės yra vertas asmuo, kuris šias abidvi didžiąsias idėjas vertina ir joms savo gyvenimą aukoja. Tokia rinktinė asmenybė buvo ir mūsų kultūrininkas kun. Antanas Milukas. Pakanka tik prisiminti keletą faktų: jis įsteigė pirmąją JAV lietuvių žurnalistų sąjungą (prieš 70 metų), išleido beveik 200 įvairių knygų ir kitų leidinių, kurių pats buvo parašęs ar suredagavęs apie 50.
Jo knygų leidimo biudžetas siekė 155 tūkstančius dolerių. O reikia dar atsiminti, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą ir tuoj po jo dolerio vertė buvo nepalyginamai didesnė. Kun. Miluko dėka Amerikoje išėjo eilė Basanavičiaus raštų, Pabrėžos “Botanika”, Senkevičiaus “Tvanas”, Pietario “Algimantas”, kai kurie vysk. Valančiaus raštai, pvz. “Žemaičių vyskupystė”, Geručio “Sodžionių teologija”, Šatrijos Raganos “Saulei nusileidus”, P. Vaičaičio “Eilės”, Paryžiaus parodą pasiekęs “Lietuviškas albumas”, žmonių pamėgtoji “Fabiolė”, monografijos apie P. Kriaučiūną, K. Jaunių, kun. S. Gimžauską ir kt. Kun. Milukas spaudai paruošė ir išleido eilę stambių veikalų iš mūsų kultūros istorijos, aprašančių kovą už spausdintą žodį ir už laisvę, duodančių Amerikos lietuvių kultūrinio gyvenimo istorinę medžiagą. Jis pats redagavo ir leido penkis periodinius leidinius, o norėdamas lietuvius išmokyti rašto, parūpino kelis tūkstančius egzempliorių vadovėlio mokytis rašyti.
Tai nuostabus kultūrininkas, kuriam niekas išeivijoje neprilygo, ir labai gerai, kad atsirado žmogus, kuris jį reikiamai pagerbė, paruošdamas ir pasirūpindamas išleisti jo monografiją, vardu “Kun. Antanas Milukas”. Tas žmogus — tai Vladas Mingėla. Lietuvoje jis buvo kariuomenės bibliotekininkas, Vokietijoje redagavo “Tremtinių balsą” ir “Žinių Biuleteni” (Ansbache). Yra bendradarbiavęs “Ryte”, “Kary” ir kituose laisvosios Lietuvos laikraščiuose. Apsigyvenęs Detroite, pastoviai rašinėja į “Draugą”, “Lietuvių Dienas” ir kitus laikraščius.
Iš rašytų šaltinių ir iš gyvų žmonių rūpestingai surinkęs medžiagą, V. Mingėla vedžioja skaitytoją po Milukų giminės istoriją, vaizdžiai supažindina su Antano Miluko jaunyste, seminarijos laikais, “Vienybės Lietuvninkų” redagavimu, rūpinimusi Paryžiaus parodoje turėti lietuvių skyrių. Taip pat aprašoma jo kunigystės veikla, darbavimasis “Motinėlės” šalpos draugijoje, “Tiesos draugijoje”, Susivienijime, Katalikų federacijoje. Rašoma apie jo studijas Šveicarijoje, apie jo talką, steigiant Šv. Kazimiero seserų vienuolyną, apie jo pusę milijono tiražo išleistų knygų, apie jo ryšius su Vaižgantu, arkiv. Matulevičium ir net J. Šliupu. Išryškinamos kun. Miluko pastangos, kuriant Lietuvos nepriklausomybę, kai iš jo klebonijos buvo išsiųsta net 30 tūkstančių laiškų. Pagaliau vaizdžiai aprašomos paskutinės jo gyvenimo dienos.
Veikalas gausiai iliustruotas Basanavičiaus, Jakšto, dr. Totoraičio, prezid. Wilsono, paties Miluko ir kitų laiškų bei svarbesnių iškarpų faksimilėmis. Pridėtas gausus kun. Miluko leidinių bibliografinis sąrašas, žodžiu, leidinys, turįs 384 puslapius, paruoštas ir išleistas rūpestingai, turiningai, gražiai. Gal būt, autorius galėjo griežčiau laikytis istorinės tikrovės, vengdamas vienur kitur užtinkamų nukrypimų į beletristinį stilių ar publicistinių šuolių į dabartį. Gal kai kurie kun. A. Miluko bruožai neproporcingai išryškinti, pvz. jo “tautininkiškumas”. Tačiau veikalas labai vertingas, kiekvienam rekomenduotinas. Tai stambus įnašas į JAV lietuvių istoriją. Autoriui už tai turime būti giliai dėkingi.