DR. JUOZAS PRUNSKIS
ARTĄ J. B. Castl yra pareiškęs: "Gamtamokslis pateikia tokius Dievo buvimo įrodymus, kad abejojimas yra absurdiškas, o ateizmas — juokingas". Galime pasidžiaugti, kad tarp vadovaujančių visų laikų gamtamokslio atstovų aptinkame tiek daug religingų mokslininkų. Prisiminkime optiką, tai yra fizikos mokslo dalį, tyrinėjančią šviesos dėsnius. Štai Tomas Young (1773 — 1829), buvęs vienas gabiausių savo meto žmonių. Teturėdamas 14 m. amžiaus, jis jau mokėjo ne tik klasikines kalbas, bet taip pat buvo gerokai susipažinęs su hebrajų, persų ir arabų kalbomis. Gilinosi taip pat medicinos moksluose. Buvo nuvykęs į Egiptą ir ten išskaitė kai kuriuos senovės įrašus. Jis buvo enciklopedinio išsilavinimo vyras, bet ypač žinomas kaip fizikas. Dirbo, siekdamas paremti Huygenso teoriją, kad šviesa yra bangų kilmės. Jis buvo giliai tikintis žmogus, ir dažnas šv. Rašto skaitymas buvo palikęs jo sieloje gilius pėdsakus.
Kitas ano meto mokslininkas, įrašęs savo vardą gamtamokslio istorijoje, buvo Augustinas Fresnel (1788 — 1827). Jisai Prancūzų Mokslo Akademijoje skaitė paskaitas apie refleksiją, sprendžiant šviesos prigimtį, kai buvo svarstoma, ar šviesą duoda medžiagos išleidžiamos dalelytės, ar specialūs bangavimai. Jis įrodė, kad kai kurių reiškinių būtų neįmanoma išaiškinti pirmąja teorija. Fresnel, kaip ir visa jo šeima, buvo labai religingas. Vienam savo dėdei, kurs buvo skeptikas religijos atžvilgiu, jis specialiai rašė, įrodinėdamas žmogaus sielos nemirtingumą. Ypač savo gyvenimo pabaigoje jis daug svarstė apie amžinybę.
Optikos srityje yra pasižymėjęs ir Juozas Fraunhofer (1787 — 1826), kuris, profesoriaudamas Muencheno universitete, tyrinėjo šviesos lūžį, aprašė tamsias linijas šviesos spektre ir šiais darbais įamžino savo vardą. Jo vardu buvo pavadintos tos tamsios spektro linijos. Jis sugalvojo įvairius mokslinius instrumentus, pvz. heliometrą — astronominį instrumentą matuoti mažiems kampams. Savo pasaulėžiūra buvo nuoširdus katalikas, ištikimas Bažnyčios įstatymų pildytojas. Krikščionišku kantrumu pakėlė savo skausmingą ligą ir mirė, dar neužbaigęs nė 40 m. amžiaus.
Optikos mokslo pasaulyje yra žinomas F. M. Grimaldi vardas. Grimaldi (1613 — 1663) yra atlikęs eilę vertingų tyrimų šviesos ir spindulių srityje. Taip pat jis yra sudaręs mėnulio žemėlapį ir drauge su mokslininku
Riccioli įvedęs kai kuriuos terminus ir pavadinimus, kurie tebenaudojami astronomijoje. Jis buvo jėzuitas. Eilė jo studijų buvo išleista po jo mirties tėvų jėzuitų.
Tiriant šviesą, buvo labai svarbu nustatyti jos greitį. Čia gražiai pasidarbavo Paryžiaus Mokslo Akademijos narys A. H. Fizeau (1819 — 1896). Jis išrado įtaisą, kuriuo matuojamas kūnų skėtimasis. Matuojama, naudojant šviesos spindulius. Tas įtaisas pavadintas jo vardu — Fizeau diliatometras. Jis buvo praktikuojąs katalikas, dėl ko buvo net priekaištų susilaukęs, kai jo nuopelnus mokslui buvo pasiryžta apvainikuoti Garbės Legiono kryžiumi. Mokslininkas Cornu, protestuodamas prieš tuos priekaištus, įrodinėjo stambius Fizeau nuopelnus mokslui.
Mokslininkas J. Biot (1774 — 1862) yra pravedęs svarbius tyrimus optikoje, išradęs polarimetrą, paskelbęs eilę studijų astronomijos ir geodezijos srityje, ir net vienas dėsnis, nustatąs magnetinio lauko įtampą, pavadintas jo vardu. Jaunystėje jis buvo krikščioniškai išauklėtas, tačiau vėliau to meto kai kurių filosofų įtakoje buvo praradęs tikėjimą. Bet vėliau grįžo į katalikybę ir paskutiniaisiais 30 savo gyvenimo metų buvo labai uolus. Jo nuodėmklausis kun. Ravignan laiške jam rašė: "Jūs visiems parodote, koks gali būti artimas ryšys tarp mokslo ir tikėjimo".
Mokslo pasaulis labai gerai pažįsta prancūzų fiziką ir astronomą L. Foucault (1819 — 1868), dirbusį Paryžiaus observatorijoje. Prancūzų Mokslo Akademijos narį. Jis savo gausiais tyrimais įrodė, kad vandenyje šviesa sklinda lėčiau negu ore. Taip pat švytuoklės bandymais jis įrodė, kad žemė sukasi. Tuos bandymus jis yra atlikęs
Paryžiaus panteone. Jam pagerbti mokslo pasaulyje yra pasilikęs Foucault švytuoklės vardas. Taip pat jo vardu yra pavadintos indukcijos keliu atsirandančios elektros srovės metalo masėse. Nors jaunystėje buvo gavęs krikščionišką išauklėjimą, bet vėliau nutolo nuo tikėjimo. Tačiau ilgos ligos metu turėjo laiko savo pasaulėžiūrą persvarstyti ir vėl grįžo prie religijos. Mirė, gavęs religinius patarnavimus.
Prie Prancūzijos didžiųjų mokslo vyrų reikia priskaityti ir M. A. Cornu (1841 — 1902), inžinierių, profesorių, Paryžiaus Mokslo Akademijos narį. Jis išmatavo šviesos greitį. Kai 1900 m. buvo sušauktas tarptautinis fizikų kongresas, Cornu buvo išrinktas pirmininku. Jis mirė katalikų tikėjime, aprūpintas sakramentais.
Termodinamikos ir šilimos tyrinėtojai
Pereinant prie termodinamikos (mokslas, kaip šilimą paversti garu) ir šilimos tyrimų, ypač paminėtinas W. T. Kelvin (1824 — 1907). Dar būdamas vaikas, jis įstojo į universitetą, o turėdamas 22 m. amžiaus, tapo Glasgowo universiteto profesorium, kur išdirbo 53 metus. Jis išvystė dinaminę šilimos teoriją, įvedė vadinamą absoliutinės temperatūros skalę, kuri ir pavadinta Kelvino vardu. Jis pirmą kartą suformulavo vadinamą termodinamikos antrąjį dėsnį, t. y. energijos išsisklaidymo dėsnį. Jo atradimai daug patarnavo, tiesiant telegrafo laidus Atlanto dugnu tarp Europos ir Amerikos. Taip pat jis išrado patobulintą kompasą jūrininkams ir potvynių matavimo aparatą; surado lengvesnį būdą nustatyti laivų padėčiai pagal žvaigždes. Yra paskelbęs apie 300 mokslo darbų. Už nuopelnus mokslui gavo lordo titulą. Jo genialumas neturėjo sunkumų suderinti mokslą su religija. Jis skelbė, kad gilus mąstymas veda prie Dievo. Pasaulio atsiradimas ir gyvybė yra neišaiškinami be Dievo. Jis taip rašė: "Išmintingumo, gerumo ir tikslingumo pėdsakai apsupa mus iš visų pusių. Visa tai sakyte sako, kad kiekviena gyvybė priklauso nuo visuomet valdančio įstatymo".
Prancūzų chemikas H. V. Regnault (1810 — 1878), kurio moksliniai darbai yra plačiai minimi chemijos vadovėliuose, buvo katalikas.
Chemikas ir fizikas P. L. Dulong (1785 — 1838), Prancūzų Akademijos narys ir nuolatinis sekretorius, išrado įtaisą gyvų organizmų išskiriamai šilimai matuoti. Jo vardas įamžintas vadinamu Dulong - Petit dėsniu, pagal kurį bet kokio elemento lyginamosios šilimos ir jo atominio svorio sandauga yra pastovus dydis, artimas 6,4. Savo pasaulėžiūra jis buvo katalikas.
Taip pat praktikuojąs katalikas buvo ir prancūzų fizikas bei chemikas L. Cailletet (1832 — 1913), įvedęs naują būdą suskystinti dujoms ir įstengęs suskystinti vadinamas pastoviąsias dujas.
Škotų inžinierius J. Watt (1736 — 1819), žinomas kiekvienam besidominčiam mokslu, patobulino garo mašiną, kad nereikėtų po kiekvieno stumtelėjimo kaitinti cilinderį. Jis pasiekė stambių atradimų ir elektros srityje. Jo garbei yra pavadintas wattu elektros jėgos vienetas. Jo religinis nusistatymas buvo plačiai žinomas.
Prof. Amagat pagarsėjo savo studijomis apie suskystintų dujų plėtimąsi. Jis buvo katalikas ir dėstė Lyono katalikų universitete. Mokslininkas Tellier yra ledą gaminančių mašinų išradėjas. Jis buvo tiek ryžtingas katalikas, kad dalyvaudavo procesijose su žvake rankoje. Savo moksliniais darbais yra pasižymėję ir katalikų pasaulėžiūros atstovai jėzuitai: Thirion, Car-bonelle de Delseaux, Melloni, Witz, Despretz ir kt.
Tarp fizikos mokslo teoretikų ir gamtamokslio istorikų žymią vietą užima P. Duhem (1861 — 1916), jau nuo 1894 m. buvęs Bordeaux universiteto profesorius. Iš jo studijų pažymėtina "Bendroji termodinamika", kur jis derina mechanikos principus su šilimos mokslu. Iš spaudos išėjo jo paruošti keturi tomai apie "Astronominių teorijų istoriją". Gaila, kad šiame darbe jį užklupo širdies liga, nuvariusi jį į kapus. Jis buvo pavyzdingas katalikas. Dar 1905 m. žurnale "Annales de Philosophie Chretienne" jis rašė: "Visa savo siela tikiu tas tiesas, kurias Dievas mums yra apreiškęs ir kurių mus moko Bažnyčia. Niekada neslėpiau savo tikėjimo". Kalbėdamas apie katalikų branginamą scholastinę filosofiją, šis mokslininkas rašė: "Ji daug nusipelnė ir dabar daug prisideda prie to, kad žmogaus protas yra palaikomas tikrame kelyje, net kai jisai stengiasi susekti ir medžiaginio pasaulio tiesas".
Reliatyvinės teorijos kūrėjas A. Einstein (1879 — 1955), atrodo, mums yra tolimesnis savo pasaulėžiūra, tačiau vis dėlto jis labai vertino dvasinį pradą, kas galima matyti iš jo pareiškimo: "Neužtenka žmogų padaryti tik geru specialistu. Žmogus — ne mašina. Auklėjimo tikslas turėtų būti grožio nujautimas ir gyvenimo vertybių pažinimas. Auklėjimas, kuris šį tikslą aplenkia, išugdo specializuotas būtybes, panašias į treniruotus šunis".
Einstein parodė didelę pagarbą Bažnyčiai, kuri jam ypač sušvito nacių persekiojimo laikais. Apie tai jis taip liudija: "Būdamas laisvės mylėtojas, tikėjausi, kad, Hitleriui paėmus valdžią Vokietijoje, bent universitetai gins laisvę, nes jie yra tiesos mylėtojai. Bet universitetai tylėjo. Tada maniau, kad laikraščių redaktoriai, kurie dažnai rašydavo ugningus straipsnius už laisvę, ją gins. Bet už kelių savaičių ir jie nutilo. Tik Bažnyčia stovėjo skersai kelio Hitleriui, norinčiam sunaikinti tiesą. Aš niekada nesidomėjau Bažnyčia, bet dabar jaučiu jai didelę pagarbą ir simpatiją, nes tik viena Bažnyčia turi drąsos ir ištvermės užstoti intelektualinę tiesą ir moralinę laisvę. Esu priverstas pareikšti ir įvertinti dabar tai, ką iki šiol esu niekinęs".