P. RABIKAUSKAS, S. J.
Vienas skaitytojas klausia: "Kodėl Romos Bažnyčia leido ir net globojo inkviziciją? Inkvizitoriai (daugiausia domininkonai ir jėzuitai) vartodavo žiauriausius kankinimus, kuriuos dabar vartoja komunistai ir pirmiau vartojo gestapininkai. Inkvizitoriai teisdavo ne tik eretikus, bet ir raganas už tai, kad jos bendraudavo ir turėdavo lytinius santykius su velniais! Visas tas mokslas buvo surašytas domininkonų veikale "Malleus maleficorum". Popiežius Grigalius XI 1374 m. leido tyrinėti visas raganavimo bylas...
Gerbiamasis Skaitytojau,
Jūsų paliestos problemos yra tas arkliukas, ant kurio dažnai ir noriai mėgsta pasijodinėti katalikų Bažnyčios priešai. Gaila, kad ne retai ir katalikai apie šiuos reiškinius nieko daugiau nežino kaip tik tai, ką girdi iš Bažnyčios kaltintojų, ir taip juose pasilieka kažkoks kartėlis, nuo kurio jie negali atsipalaiduoti. Užtat čia pabandysime trumpai pažvelgti į pačius reiškinius, kaip jie yra iš tikrųjų buvę.
Visų pirma reikia įsidėmėti, kad mūsų laikais ir taip pat per pirmuosius dvylika amžių inkvizicija, bažnytiniai kalėjimai, žiaurūs kankinimai, eretikų deginimas Bažnyčiai buvo ir yra nežinomi dalykai. Naujai pertvarkytame ir 1917 m. išleistame bažnytinės teisės kodekse apie visa tai nerasi nė žodžio. O senovės laikysenai suprasti užtenka paskaityti IV amžiaus rašytojo Laktancijaus veikalo "Divinae institutiones" V dalies 20-jį skyrių: "Ką padės jėga ir nuožmumas? Religinių įsitikinimų prievarta neįbruksi; reikalą geriau sutvarkysi žodžiu kaip botagu (verbis melius guam verberibus res agenda ėst)... Kam jėga šėlti? Kankinimai ir pamaldumas yra du visai skirtingi dalykai, tiesa nieko bendro neturi su jėga, nei teisingumas su žiaurumu... Be abejo, pasaulyje nėra nieko prakilnesnio kaip tikėjimas, ir jį reikia visomis jėgomis ginti, bet reikia jį ginti už jį mirštant, o ne kitus žudant, kantrybe, o ne žiaurumu, įsitikinimu, o ne nusikaltimu... Nes jei norėsi ginti tikėjimą kraujo liejimu ir kankinimais, jo neapginsi, bet jį suterši, išniekinsi, nes nėra nieko kito, kas taip priklausytų nuo laisvos valios, kaip religiniai įsitikinimai". Tos pačios minties buvo ir didžioji XII a. asmenybė šv. Bernardas, kuris sakė: "Juos (t. y. eretikus) reikia nugalėti ne ginklu, bet įtikinimu" (capiantur non armis, sėd argumentis — In Cant, serm. 66).
Iš to išeina nuosekli išvada: jei inkvizicija ir visa, kas su ja surišta, nebuvo žinoma senovėje, jei ji sąmoningai Bažnyčios atmetama mūsų laikais, tai ji neturi nieko bendro nei su katalikų tikėjimu, nei su Bažnyčios esme; ji buvo laikinė apraiška, lietusi bažnytinės drausmės tvarką, kaip ją suprato ir panaudojo to laiko žmonės. Todėl norint teisingai įvertinti tokią tik praeityje kurį laiką galiojusią apraišką, labai svarbu palikti nūdienes pažiūras ir stengtis įsijausti į ano meto žmonių gyvenimą, veikimą ir galvoseną.
Jau pats žodis "inkvizicija" ne visai tą patį reiškė prieš keletą šimtų metų, ką jis reiškia mūsų laikais. Šiandie žodis "inkvizicija" turi neigiamą nusikalstamumo prieskonį, o anuomet jo reikšmė buvo grynai neutrali, panaši į mūsų žodį "teismas". Todėl nėra ko stebėtis, kad inkvizicijos vardu ilgą laiką buvo vadinama viena iš Romos kurijos kongregacijų (S. Romana ed Universale Inquisizione), kuri šiandien žinoma S. Officium vardu.
Viduramžinės inkvizicijos atsiradimo metu visa tuometinė Vakarų Europa sudarė vieną dvasinę visuomenę: "krikščioniją" (Christianitas). Jos priekyje stovėjo popiežius, savo dvasine galia viršijąs visus žemiškuosius valdovus, kurie drauge su popiežiumi turėjo rūpintis "krikščionijos" gerove. Vienas nuostabiausių "krikščionijos" pasireiškimų buvo kryžiaus žygiai, bet toji pati dvasia iššaukė ir nepaprastą naujai besikuriančių universitetų klestėjimą bei didingų gotinių katedrų augimą. Tačiau jau XII a. antroje pusėje ir XIII amžiuje lig tol gana solidus "krikščionijos" pastatas pradėjo braškėti. Iš griežtos vasalystės piramidės pradėjo nutrupėti pirklių, amatininkų ir bendrai miestiečių grupės, reikalaudamos sau autonomijos ir tuo giliai sukrėsdamos žemiškųjų valdovų autoritetą. Su šiuo reiškiniu glaudžiai rišosi ūmus klaidatikių sektų plitimas, kuris ėmė griauti pačius krikščioniškosios visuomenės dvasinius ir politinius pagrindus. Tai P. Prancūzijoje ir Š. Italijoje vis labiau įsigali valdiečiai, o ypač katarai arba patarinai — Prancūzijoje dažniausiai vadinami albigiečiais — kurie nepasitenkino neigę ar klaidingai aiškinę kurią nors tikėjimo tiesą, bet skelbė maištą prieš visą esamą bažnytinę ir pasaulinę tvarką. Bet kokia medžiaga, taigi, ir žmogaus kūnas, pagal katarų doktriną, yra piktosios dvasios padarinys. Todėl reikia atmesti moterystę kaip medžiagos daugintoją, niekinti žemiškus turtus, eiti prieš bažnytinę hierarchiją, prieš bet kokią valdžią. Tokie, asketine skraiste prisidengę, drąsiai prieš valdžią einą "apaštalai" suburdavo apie save esama tvarka nepatenkintuosius, miestų gyventojus. Su jais kovojo vietiniai dvasinės ir pasaulinės valdžios atstovai, bet kova vis sunkėjo. Įvairiose vietose kilo tarpusavio karai, šen ir ten imta taikyti eretikams mirties bausmės. Matydamas vis didėjantį pavojų, įsikišo ir imperatorius Fridrikas II, kuris 1224 m. įsakė Lombardijoje, 1231 m. Sicilijoje ir 1232 m. visoje savo imperijoje eretikus bausti mirties bausme — sudeginimu. Bausmės pateisinimą ėmė iš tuomet atgaivintos romėnų teisės, kur didenybės paniekinimas buvo baudžiamas mirtimi. Buvo sakoma: jei mirties bausmė taikoma už žemiško valdovo paniekinimą, tai juo labiau ji turi būti taikoma dangiškojo Valdovo paniekintojui, kuriuo yra kiekvienas užkietėjęs eretikas. Iš Bažnyčios pusės buvo popiežius Grigalius IX, kuris 1231 m. įvedė planingą eretikų ieškojimo ir teisimo tvarką, paskirdamas įvairiuose kraštuose savo atstovus, dažniausiai vienuolius domininkonus, kurie tam darbui vadovautų. Kadangi jų pareiga buvo ne vien klaidatikius teisti, bet ir rūpintis, kad jie būtų suieškomi ir ištardomi, tuos Bažnyčios atstovus pradėta vadinti inkvizitoriais (nuo lotyniško žodžio "inguirere" — ieškoti, rinkti informacijas), o pačią instituciją — inkvizicija.
Užsukta mašina veikė pilnu tempu. Jos iniciatoriai, be abejo, tikėjosi, kad nusikaltusieji atvirai išpažins Bažnyčios atstovams savo kaltę ir prašys atleidimo, o kai kurių užkietėjusiųjų nubaudimas mirtimi ant laužo atgrasys kitus nuo panašių nusikaltimų. Kai nė vienas iš šių siekimų pilnai neišsipildė, užuot atsisakius netinkamos priemonės (bet atsisakymas gal tuomet būtų reiškęs pasidavimą), imta ją griežtinti. Nenorintiems sakyti teisybės įvesti kankinimai, kuriuos rekomendavo senoji romėnų teisė ir ją atgaivinę XIII a. legistai. Popiežius Inocentas IV 1252 m. gegužės mėn. 15 d. konstitucija "Ad extirpanda" patvirtino jos vartojimą inkvizicijos procesuose, "lygiai kaip žemiškų daiktų vagims ir plėšikams vartojama prievarta, kad išduotų savo bendrininkus ir pasisakytų savo padarytus nusikaltimus". Aleksandras IV 1259 ir Klemensas IV 1265 tą patvirtinimą atnaujino.
Kažin ar šie popiežiai žinojo, kad prieš 400 metų jų pirmatakas Mikalojus I visai kitaip kalbėjo apie kankinimų vartojimą? "Tokia procedūra", sakė jis, "yra priešinga Dievo ir žmonių įstatymams, nes prisipažinimas turi būti laisvas, o ne priverstas, turi būti laisvai pareikštas, o ne prievarta išgautas. Gali atsitikti, kad kaltinamasis iškęs visus kankinimus, kokius tik jam pavartosite, ir neturės ko išduoti. Kokia tada gėda teisėjui, ir koks jo nežmoniškumo įrodymas! Jei, priešingai, kaltinamasis, skausmo nugalėtas, prisipažins kaltas nusikaltimu, kurio jis nepadarė, ant ko tada kris tos nedorybės baisumas, jei ne ant to, kuris privertė nelaimingąjį meluoti?" (Respon-sa ad consulta Bulgarorum, cap. 86).
Ar Mikalojaus I žodžiai dar buvo XIII a. viduryje žinomi, ar jau palaidoti užmarštyje, Bažnyčios sava atlaidumo ir žmoniškumo dvasia, bent teorijoje, išliko ir inkvizicijos įstatymuose. Prieš pradedant inkvizicinį procesą, turėdavo būti paskelbtas "malonės laikas" (tempus gratiae) — dvi savaitės ar ištisas mėnuo — kiurio metu nusikaltusieji klaidatikyste galėtų susitaikyti normaliu išpažinties keliu. Tik praėjus "malonės laikui", būdavo pradedama inkvizicijos procedūra. Jei kam tekdavo panaudoti kankinimus (tortūrą), visuomet būdavo pridedama sąlyga: "be kūno dalių sužalojimo ar mirties pavojaus iššaukimo" (citra membri diminutionem et mortis periculum). Bažnyčios atstovai taip pat negalėdavo tiesiog pasmerkti mirčiai, bet užkietėjusį eretiką "palikdavo pasaulietinei rankai, kad nubaustų" (re-linquere brachio saeculari puniendum), drauge prašydami, kad nebaustų mirties bausme. Praktikoje ši paskutinioji pastaba nieko nereiškė, nes visiems buvo aišku, kad pasaulietis teisėjas tokį eretiką privalėjo bausti mirtimi ant laužo. Kitaip jį patį būtų apkaltinę erezijos protegavimu ir patraukę prieš inkvizicijos teismą.
Negalima neigti, kad inkvizicijos procesuose pasitaikydavo žiaurumų ir neteisybių. Bet nėra tikslu dėl vieno kito nepateisinamo pasielgimo mesti visiems institucijos atstovams lygiai bendrą kaltę. Sausų faktų kalba įspėja būti atsargiems, darant bendras išvadas. Pvz. dažnai galvojama, kad sykį patekus į inkvizijos rankas, nebebuvo kitokios išeities kaip sudeginimas ant laužo. Tikslios statistikos tačiau kitaip rodo. Pvz. savo griežtumu žinomas Tulūzos inkvizitorius domininkonas Bernardas Gui 1308-1323 metais 18k-oje iškilmingų aktų (sermones generales) paskelbė 929 inkvizicijos teismo sprendimus. Štai kaip jie paskirstyti: 132 dėvėti bausmės ženklą (kryžių), 9 atlikti šventkeliones, 143 tarnauti Šv. Žemėje, 307 kalėti, 17 mirusiųjų teoretiniai kalėti, 42 perduoti pasauliniam teismui, 3 mirusieji teoretiniai perduoti pasauliniam teismui, 69 mirusieji iškasti iš pašventintų kapinių, 40 pripažinti kaltais už akių, 2 stovėti prie gėdos stulpo, 2 degraduoti, 1 ištremtas, 22 nugriauti jų namus, 1 sudeginti Talmudą ir 139 išteisinti. (Mgr. Douasi, Documents pour servir ä l'his-toire detoire de l'Inquisition dans le Languedoc I, Paris 1900, nr. CCCV). Mirties bausmė, reikia manyti, buvo įvykdyta tik 42 nuteistiesiems arba 4.5% visų teistųjų, o be bausmės paleistųjų buvo net 15%.
Be to, inkvizicija veikė ne be pasaulinės valdžios pritarimo ir paramos. Kai kur ji buvo panaudojama politiniams tikslams siekti. Tai ypač pasireiškė Prancūzijoje ir XV amžiaus gale atnaujintoje Ispanijos inkvizicijoje, kuri ten buvo daugiau valstybinė negu bažnytinė institucija. Pažymėtina, kad Bažnyčios valstybėje, kur viskas priklausė nuo popiežiaus, prie kokių nors perdėtų žiaurumų nebuvo prieita.
Kaip tad reikia žiūrėti į inkviziciją? Kaip pradžioje minėjau, ji neturi nieko bendra nei su katalikų Bažnyčios esme, nei su jos doktrina; ji buvo epizodinis, vien disciplinarinę tvarką liečiąs reiškinys, apie kurį šiandie patys katalikai istorikai sako, kad būtų buvę geriau, jei tokios inkvizicijos, kokia ji iš tikrųjų pasireiškė, visai nebūtų buvę. Netiesioginiai tai pripažino ir Bažnyčios autoritetas, kai 1920 m. popiežius Benediktas XV paskelbė šventąja Joaną Arkietę, kurią bažnytinis inkvizicijos teismas, vadovaujamas vysk. Cauchon, pasmerkė kaip eretikę ir raganą, vertą mirties ant laužo. 1431 m. gegužės mėn. 30 d. ji buvo Rouen'e sudeginta. Bet jau pop. Kalikstas III, peržiūrėjęs teismo bylą, 1456 m. paskelbė Joaną buvus nekaltai nubaustą, ir šiandie visiems aišku, kad tame teisme viešpatavo politinės aistros.
Norint teisingai ir nešališkai įvertinti tolimesnės praeities reiškinius, reikia įsijausti į anų laikų aplinką, dvasią, gyvenimo būdą. Tai nėra lengva, ypač mums, XX amžiaus vaikams, daugiau ar mažiau įsigyvenusiems į tolerancijos, demokratijos, socialinės užuojautos idėjas, kurios tik neseniai pradėtos dėti į visuomeninio gyvenimo giliuosius pamatus. Kitais laikais buvo kitokie pamatai ir ant jų buvo statomi kitokie pastatai. Tik tas, kuris visa tai iki smulkmenų ištyrė ir suprato, gali spręsti apie senųjų pastatų tvirtumą ir tikslingumą.
Be reikalo, mielas Skaitytojau, į inkvizitorių tarpą įmaišote jėzuitus.
Man nėra žinomas nė vienas jėzuitas, kuris būtų ėjęs inkvizitorinio teismo teisėjo pareigas. Priešingai, pats jėzuitų įsteigėjas šv. Ignacas Loyola ne kartą buvo tampomas po Ispanijos inkvizicijos kalėjimus.
Su inkvizicija artimai rišasi ir raganų bylos. Jos tačiau reikalauja atskiro paaiškinimo, kurį rasite kitame "Laiškų Lietuviams" numeryje.