LIUDA GERMANIENĖ
(IV premiją laimėjęs rašinys)
Mano stiklinėj vazelėj kabėjo per langą sumirkę saulės spinduliai ir sudužęs jų pluoštas netvarkingai išsitiesė ant grindų. Spindulių juosta padalino kambarį pusiau, ir sienoje išvydau nelygią savo kūno formą. Pakilau nuo kėdės, sujudo šešėlis sienoje, išsitempdamas net iki paties lubų vidurio. Prisiminė pasakos apie šešėlius ir baubus, kurie, benagiais pirštais kabinėdamiesi sienomis ir stogais, gąsdindavo žmones. Savo šešėlio, deja, neišsigandau. Juk būtų kvaila ir beprasmiška bijoti savo kūno lūžio kalkėtoje sienoje. Tik, lygindama šias dvi figūras, vieną žmogišką, kitą — jos atspindį, nemačiau jokio apčiuopiamo panašumo, kad galėčiau rėkdama visiems pasakyti, jog štai, žmonės, čia aš, o ten kabo tik mano šešėlis. Ir keista. Apie daug dalykų galiu duoti tą patį palyginimą: čia aš — žmogus, kurį pažįstu, o ten tik mano atspindys, ir aš jo nepažįstu.
Ruth
Tuo momentu, kai ji stovėjo savo kambaryje, jos kūną dengė balta, megzta bliuze ir žalios, iki kauliukų nusitempiančios, kelnės. Kai delnais užsidengė veidą, ant kairiosios rankos blykstelėjo vyriškas žiedas. Buvo jis didelis ir masyvus, iš delno pusės apklijuotas tąsmele, kad nesmuktų.
— Šiandien su Bob važiuoju į kiną, — pasakė ji ir keliais brūkšniais sulygino plaukus. Ji priėjo prie lango, praskleidė žiemos dulkėm apkibusias užuolaidas ir dairėsi tamsios, liepsnos liežuviais dekoruotos, mašinos. Priemiesčio gatvė buvo tuščia. Šaligatviuose žaidė vaikai, išraudusiais veidais ir sniegu apšalusiais rūbais. Beveik tekina praskubėjo moterėlė.
— Tai ar vėl kur lėksi?
Tėvo balsas ją išgąsdino. Stačiai išbaidė iš to miego, kuriame žaidė vaikai, baltavo suverstas sniegas ir praskubėjo neryški moteris.
— Važiuosiu į kiną, — atsakė ji.
— Ar su tuo pačiu pusberniu, ar jau kitą susiradai?
Šie žodžiai jai nuaidėjo draskančiu šiurkštumu. Mergaitės viduje tėvo žodžiai atšoko kaip nuo marmuro, o sieloje pradėjo liepsnoti neapykanta ir kerštas. Norėjosi apsisukti ir pabėgti.
— Su tuo pačiu, ir jis ne pusbernis! Ir gali nesibarti, aš vis tiek su juo draugausiu.
— Draugauti, tai draugauti, bet po draugystės man skyrybų namo neparnešk. Išvarysiu ir duris užtrenksiu.
— Galite nesirūpinti, — atsakė ji.
— Aš jau esu to amžiaus, kad galiu savarankiškai gyventi ir pati apspręsti savo gyvenimą.
— Koki tie tavo sprendimai? Ne sprendimus, bet gėdą man prieš gimines ir draugus atneši.
Tėvas prisiartino arčiau, ir Ruth galėjo jausti jo pykčiu virpantį kūną. Dabar ji bijojo priešintis. Bet viduje jėga buvo tokia stipri, putojanti ir besiverčianti užtarti save, apginti, išteisinti. Ji visa banga išsiveržė prieš tėvą.
— Kas jūsų draugams būtų gėda, mano draugai tuo didžiuotųsi. Aš neskaitau savęs lietuve, ir man nėra jokios gėdos Bob mylėti. Čia mano kraštas, kurį aš pažįstu, kurį myliu ir kuris man reiškia viską. Mano draugai yra amerikiečiai, aš juos mėgstu ir juos pasirenku. O jei jums, tėte, Bob nepatinka, galiu išeiti, gyventi viena ir kurti tokį gyvenimą, kuris man patinka. Aš juk nei gyvenimo, nei žmonių nepažinau, o vieną kartą pažinusi, nenoriu jo prarasti. Mes vis tiek juk nesutinkame ne tik nuomonių, bet ir muzikos atžvilgiu. Aš negaliu tuo pačiu momentu būti lietuve ir savęs neapkęsti, nes tada viskam prieštaraučiau.
Ruth pravirko. Nesijautė laimėtoja, nes laimėję žmonės juokiasi, o ji verkė. Tėvas stovėjo šalia abejodamas, ar prieš sūnų nebūtų pakėlęs rankos. Bet čia stovėjo mergaitė. Trapi ir baili. Pasidarė jam gaila, bet išdidumas neleido gailėtis. Mergaitė, nuo kurios dvelkė ašarų drėgmė ir baigią garuoti kvepalai. Juk ji yra moteris, kuri ašaromis gindamasi nenori laimėti, bet tik iššaukti sau pasigailėjimą.
Neatsisveikindama Ruth išbėgo per duris. Gatvėje sustojo liepsnos liežuviais dažyta mašina. Ji nuvažiavo, palikdama žaidžiančius vaikus, sušalusį sniegą ir tėvo veidą dulkinose užuolaidose. Nuskubėjo grįžtanti moteris.
Rūta
Artėjo tada šešioliktasis jos gimtadienis. Tėvas nudažė medinio savo namelio laiptus šviesiai pilka spalva, nupiovė kaitros marinamą žolę ir atsisėdo pasilsėti stogo metamame ant žemės šešėlyje. Viską vargino pasiutusi kaitra. Rodos, išsunks iš kūno paskutinį drėgmės lašą, ir pasiliksi kaitroje stovėti be jėgų ir energijos: tik žmogiškas padaras, nepasipriešinęs karščiui.
— Tėte, ar vakare jau bus galima laiptais vaikščioti?
— O, žinoma. Rūta. Iki vakaro dažai turėtų būti išdžiuvę.
Jis pasakė, ir lyg jam pasidarė gaila savo darbo.
— Teisingai, iki vakaro turi išdžiūti, nes gi atvažiuoja žmonių. Juk švęsim, Rūta, tavo gimtadienį. Ne bet ko kį — šešioliktą!
Dar kartą tėvas žvilgtelėjo į atliktą darbą. Prie dažų prilipusi daužėsi musė, kur-ne-kur mirtin pakliuvusios styro pievų skruzdės. Tėvui nebuvo gaila. Kaitra stiprėjo ir glemžė viską savo troškinančia ranka: jėgas, protą ir pasigailėjimą.
Pirmieji svečiai pasirodė, dar saulei šėlstant paties vidudienio kaitroj. Rūta neišėjo pasitikti. Nejautė pareigos eiti ir sveikinti žmones, kurie gi nieko kito negalės pasakyti, kaip tik stebėtis jos išaugimu, panašumu į tėvą ir pasiutusiai bėgančio laiko greičiu. Jie visi tokie vienodi. Juk jie nešneka apie dabartį, bet gyvena kažkuo praeityje, į kurią bėga, lyg pasisemti jėgų dabartiniam gyvenimui. Visi jie savotiški ir nesuprantami. Norėtų gyventi šios dienos pasauliu, bet lyg siūlu kažkas juos traukia atgal, hipnotizuoja senų prisiminimų žavesiu ir grįžę nebemoka suderinti praeities su šios dienos pasauliu.
Rūta išėjo iš savo kambario. Svečiai garsiai juokėsi prirūkytam kambary, kuris nuo dūmų darėsi troškus ir neįmanomas.
— O, Rūtele, kaip tu greit išaugai! Aš vis įsivaizdavau tave mažytę, su lėle rankose.
Žinoma, Rūta kitų žodžių nesitikėjo. Tai buvo pirmutinis svečio pasveikinimas jai. Rūtai pasidarė biauru, bet tik ne nuo dūmų. Jos sąmonėn netilpo žodžiai, kuriuos dažnai girdėdavo. Rodos, kad žmogus negali niekuo kitu žavėtis, klausti ir stebėtis, kaip tik ūgiu ir prabėgusiu laiku.
— Rūta, Dalė tau siuntė linkėjimus. Sakė, kad mieste norėtų tave pamatyti.
Per visą triukšmą ji vos išgirdo savo krikšto tėvo žodžius. Kas ta Dalė? Ji jos visai neatsimena. Taip seniai matė, kad sutikus, tur būt, pasakytų, kaip išaugo, jog ir pažinti nebegalima.
— Tai kodėl gi Dalės neatsivežei? — paklausė tėvas.
— Na, matai, savaitgaliais jaunimėlis savo gyvenimą turi. Šiandien, berods, į kažkokią repeticiją turėjo eiti. Ar Rūta niekur nedalyvauja?
— Užmiesty lietuvių čia daug nėra. O kur gi leisi vieną mergaitę važiuoti? Dar gali kas atsitikti. Čia tai savo akyse turi.
— Tėte, — įsiterpė Rūta, — o kai norėjau keliskart važiuoti, pasakei, kad šoferis dar per jaunas mašina į miestą daužytis. Taip pat, kai norėjau važiuoti į stovyklą, uždraudei sakydamas, kad buvau perdaug jauna ir neatsakominga už savo veiksmus.
Tėvas supyko. Duktė šitaip prieš jį kalbėti negali. Ji turi būti dėkinga, nes vien dėl jos išsikėlė iš miesto, kad tik atitoltų nuo problemų, į kurias dažnai įsipina jaunas žmogus. Jis saugojo ją kaip dūžtantį žaisliuką. Ir tokiu atsargumu, kad net užmiršo suabejoti, jog rankose ilgai gali išlaikyti tik tai, kas nejuda. Bet žmogaus dvasia ir kūnas auga, ieško angos, per kurią galėtų išsiplėšti ir pažinti pasaulį jau kitoje pusėje. Jis Rūtą taip mylėjo...
— Rūtele, pradaryk duris. Gal vėjo čia kiek pajusime, nes pasidarė nepernešamai tvanku, — paprašė tėvas ir dingo svečių šnekesy.
Atidarius duris, Rūta negrįžo vidun, bet prisėdo ant šviesiai pilka spalva dažytų laiptų. Lauke jautėsi šioks toks vėjo dvelkimas, kuris nejudino žolės, o tik maloniai vėsino įkaitusį kūną. Jai buvo pašėlusiai liūdna.
Nebuvo žmogaus, kuris suprastų jos norą verkti, nebuvo nieko. Ji buvo dėkinga tam baisiam karščiui, kad jis paraližuoja protą, neleidžia galvoti ir gailėtis. Tai jos gimtadienis, skirtas ne jai. Juk tai jos šventė, kurioje ji dalyvauti negali, nes trūksta vietos jos savotiškam pasauliui.
Rūta pakilo nuo laiptų. Ėjo per žolę, kuri šnarėjo sausra ir lūžo po jos kojom. Saulė metė tik mažytį jos šešėlį, kuris tempėsi kartu su lėtais jos žingsniais. Mažytis ir šviesus šešėlis, kaip ir ji. Namuose triukšmas skambėjo per langus, ir Rūta ėjo tolyn, kad tas triukšmas nepasiektų jos širdies.
