VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
(10-os psalmės analizė)
SALMIŲ poeziją suprasti yra labai sunkus uždavinys. Jeigu mes paklaustume tų žmonių, kurie kasdien su šia poezija susitinka, būtent kunigų, kalbančių brevijorių, jie mums atsakytų, kad daugumoje atvejų jie šios poezijos nesupranta ir nelaiko jos nei gražia, nei įdomia. Aš pats turiu prisipažinti, kad, kai baigiau kunigų seminariją, man kilo mintis, kodėl Bažnyčia į savo maldas yra paėmusi šią Dovydo lyriką, o nėra paėmusi labai įdomios medžiagos pvz. iš "Išminties knygų”, kuri yra pilna gražiausių aforizmų apie dorybes ir ydas, kur yra tiek gražaus paniekinimo pasaulio tuštybėms. "Viskas yra tuštybių tuštybė. Kas lieka žmogui iš visų jo pastangų pasaulyje?” — (Saliamono pamokslas, 1, 2). Kiek čia gražaus pesimizmo! Tačiau Bažnyčia nėra daug ko paėmusi iš moralinių Senojo Testamento knygų. Vietoj to, ji savo kunigams liepia kasdien posmuoti Dovydo psalmes.
Gal būt, kai kas mano, kad Dovydo psalmės yra pilnos dorinių pamokymų. Tai būtų klaida. Jeigu per didelis moralizmo kiekis yra skaitomas trūkumu moderniojoje poezijoje, tai šio priekaišto negalima daryti psalmėms.
Pagrindinė tema: meilė Dievui
Vietoj to čia yra gili ir tvirta žmogaus meilė Dievui. Tai yra pati didžioji psalmių tema. Kas netiki Dievu, pilna ir krikščioniška to žodžio prasme, tas tegul nė nesiartina prie psalmių. Jis nieko ten neras. Ten yra tik Dievas ir žmogus bei jų nuolatinis dialogas. "Aš bėgu glaustis prie Viešpaties;
Kodėl jūs man sakote: "Skrisk į kalnus kaip paukštis!”
Vos štai nusidėjėliai įtempia lanką,
Deda savo strėlę ant stygos, kad šaudytų
Tamsoje į tuos, kurie yra tiesios širdies.
— Kai griaunami pamatai, ką gali padaryti teisusis?” (Ps. 10, 1-3). Tačiau poetas neskrenda kaip paukštis pasislėpti į kalnus. Jis vietoj to sako: "Aš bėgu glaustis prie Viešpaties”.
Nes jis žino, kad "Viešpats yra savo šventnamyje” ir kad jis "turi savo sostą danguje”.
Žinoma, tai yra žodžiai. Ir mes paprastai nesame nusiteikę per daug reikšmės skirti žodžiams, mes norime gyvenimo ir darbų. Tačiau jeigu mes norime tyrinėti poeziją arba gėrėtis poezija, tai, berods, pirmutinė sąlyga yra justi poetinį žodį kaip realybę, kaip būtybę esančią savyje, kaip tam tikrą tikrovę, net didesnę už gyvenimo tikrovę, nes ji turi jai vadovaujančios įtakos.
10-tosios psalmės turinys
Taigi, ir šiuos Dovydo žodžius mes tik tada pilnai suprasime, kai įsivaizduosime žmogų, kuris stato savo tautai konstitucinius pagrindus ir mato, kad tie pagrindai yra griaunami. Tada jam iškyla klausimas, kuris iškyla kiekvienam kovotojui už tiesą: "Ką gali padaryti teisusis?” Ta pačia proga, savisaugos instinktas jam sako: "Palik viską ir bėk slėptis”. Ką tokiose aplinkybėse daro Dovydas? Jis eina glaustis prie Viešpaties. Sakysite, koks lyrinis rimtos ir tragiškos problemos sprendimas! Lyrinis sprendimas nėra pats aukščiausias sprendimas.
Taigi, ar Dovydas, glausdamasis prie Viešpaties, neieškojo priebėgos pigioje lyrikoje? Taip būtų, jeigu jis su savo Viešpačiu pabėgtų į kalnus, kaip jam pataria draugai. Bet jei jis pasilieka savo pozicijoje, tai jo lyrika įgyja didesnės prasmės negu vien lyrika. Ji tampa gyvenimiška religine tikrove.
Individualizmo paguoda
Pabėgimas į kalnus yra dažna religinio žmogaus paguoda. Šia paguoda pasižymi daugelis 17-19 šimtmečio šventųjų, palikdami nuošaly pasaulį su visais jo sugedimais. Šiai paguodai nebuvo svetimi ir pirmųjų amžių krikščionys, pasitraukdami į dykumas. Tačiau ne juos mes čia dabar tyrinėjame.
Gal būt, vienas religinis žmogus, kuris sudaro išimtį šiam skridimui į kalnus, yra didysis mūsų praėjusio šimtmečio vyskupas M. Valančius. Kai prieš 10 metų atsidėjau jo biografijos studijavimui, man kelis kartus kilo klausimas, kodėl Valančius taip uoliai stengėsi, kad nebūtų ištremtas iš Lietuvos? Po to, kai rusai sugriovė jo mokyklų sistemą, jo spaudos tinklą, jo blaivybės draugijų organizaciją — kuri tada reiškė maždaug tą pat, ką mūsų kultūrinės organizacijos — kodėl jis, beveik pataikaudamas rusų valdžiai, rūpinosi pasilikti savoje visuomenėje? Ar ne garbingiau būtų jam buvę būti kaip didvyriui ištremtam iš Lietuvos? Į tai, žinoma, yra galimas labai paprastas atsakymas: jis mylėjo savo žmones. Jis norėjo būti su jais laimėje ir nelaimėje. Tačiau iš kur žmogui tokia meilė gali kilti? Ji, be abejo, ir Valančiui buvo tos pačios kilmės, kaip Dovydui. Ir vienas, ir kitas, jie buvo labai arti su Dievu. Ir Valančius, tur būt, galėjo pasakyti, kaip ir Dovydas, kad "aš bėgsiu glaustis prie Viešpaties”. Tačiau Valančius nebuvo toks šnekus apie savo vidinius išgyvenimus ir savo santykio taip intymiai nenusakė, kaip pietietis Dovydas.
Didžiųjų kūrinių tema
Situacija, kurią mes čia turime prieš akis, nėra tokia paprasta, kaip pirmu žvilgsniu gali atrodyti. Čia mes turime religingą visuomenės veikėją, kuris stato visuomeninį gyvenimą ant teisingų pamatų, ir jam nesiseka. Ši situacija yra verta gilesnės analizės. Ką turi jausti ir ką turi daryti žmogus, kai jis kovoja už teisę, vadinas, už Dievą, ir kai jaučia, kad Dievas jam šioje kovoje nepadeda, kad jo priešai jį nugali? Ši situacija yra ne tik 10 psalmės, bet ir daugelio didesniųjų klasikinių kūrinių situacija. Tą pačią problemą svarsto Homeras savo Ilijadoje ir Sofoklis savo dramose. Tik jie toli gražu nesugeba pakilti iki tokio sakinio, kaip "aš bėgu glaustis prie Viešpaties”. Jie visas savo nepasisekimų priežastis mato pačių dievų sugedime ir tokiu būdu atidaro plačius vartus praktiškai bedievybei.
Tačiau nebūkime per griežti teisėjai klasikinei poezijai, nes nėra taip lengva ir taip paprasta išbūti ištikimu Dievui nelaimėse. Tiesa, mes, krikščionys, būdami apipilti dieviškosios malonės, šios tragiškos situacijos neturime progos pajusti ir išgyventi taip stipriai, kaip ją išgyveno senovės graikų rašytojai. Tačiau, antra vertus, ir savo atpirkimo laimės mes gerai nesuprantame, kol jos nepalyginame su tuo nepaprastai gražiai išreikštu graikiškuoju pesimizmu.
Sauliaus ir Dovydo kovos
Mes tikrai nežinome, kada Dovydas šią savo psalmę parašė: ar jaunas būdamas, ar senatvėje. Jaunas būdamas, jis turėjo daug progų, kurios šitokį kūrinį galėjo įkvėpti. Kai jis buvo vyr. kunigo Samuelio iš piemenėlių pateptas karaliumi, faktiškai karalystę valdė Saulius ir įvairiais viešais ir suktais būdais norėjo savo būsimu įpėdiniu nusikratyti. Iš tikrųjų, tuo metu Dovydas bėgo į kalnus, norėdamas išvengti mirties. Konfliktas, kuris tada buvo iškilęs tarp valdančiojo karaliaus ir jo įpėdinio, turėjo ir socialinį pobūdį. Matyt, Dovydas buvo pažadėjęs žmonėms žemės reformą, nes Saulius atkalbinėjo juos nuo minties, kad jie iš to Jesės sūnaus nesitikėtų žemių ir vynuogynų (1 Samuel. 22, 7). Tur būt, kad apie tuos teisingumo pamatus ir kalba mūsų psalmė. Gal būt,
Dovydas šį tą reformos srityje buvo daręs ir tuo būdu sukėlęs opoziciją, apie kurią jis kalba šitoje psalmėje: "Kai griaunami pamatai, ką gali padaryti teisusis?”
Bebėgdamas nuo persekiojimo, Dovydas buvo sustojęs pas vyr. kunigą Achimelech ir gavęs iš jo pagalbos. Kai Saulius už tai barė vyr. kunigą, kunigas jam atsakė: "Ar tik šiandien aš pradėjau Dievą klausti jam (Dovydui) patarimo?” Čia mes turime tą intymumą su Dievu, apie kuri kalba mūsų psalmė: "Aš bėgu glaustis prie Viešpaties”.
Žvelgdami kartu į visą šią Dovydo su Sauliumi kovų situaciją, mes matome vieną Senojo Izraelio socialinių kovų lauką. Naujas teisingesnis žemės padalinimas eina kartu su dideliu Dievo intymumu, pasireiškiančiu reformatoriaus bendradarbiavimu su dvasiškija. Tačiau už tai tenka visai šalies dvasiškijai užmokėti savo galvomis.
Besitęsiant valdžios kovoms tarp Dovydo ir Sauliaus, pilistimai užpuolė vieną Izraelio miestą, norėdami jį sunaikinti. Dovydui iškilo problema: ar eiti gelbėti Kehila miesto nuo užpuolikų ir tuo išsistatyti betarpiškam pavojui būti Sauliaus užpultam, ar palikti kalnuose. Dovydas tarėsi su Dievu. Dievas jam pasakė eiti gelbėti savo tautiečių. Dovydo kariai jį atkalbinėjo. Jie jam bus sakę skristi į kalnus kaip paukščiui. Tačiau Dovydas jų nepaklausė ir savo tautiečius iš priešo išgelbėjo. Kai paaiškėjo, kad jo išgelbėtieji jį nori išduoti Sauliui, jis tada pasitraukė į kalnus.
Analizės reikalingumas
Taigi, šiame Dovydo kovų laikotarpyje mes randame nemažai atitikmenų jo dvasinėje laikysenoje, kuri galėjo įkvėpti 1o-tąją psalmę. Čia ir teisingumo pastangų užbaigimas tarpusavio valdovų karuose ("kai griaunami pamatai”). Čia ir intymus bendravimas su Dievu ("glaustis prie Viešpaties”), čia ir atsisakymas pasitraukti į kalnus, o vietoj to, ėjimas gelbėti savo tautiečių.
Visa tai yra labai graži epopėja: tokia nuosaiki ir tokia logiška, kad ji mums greičiau atrodo paprasta negu nuostabi. Mes, rodos, ir negalėtume įsivaizduoti Dovydo, kitaip pasielgiančio. Tačiau tai yra dėl, to, kad mes žinome visą istoriją su jos pabaiga. Bet žmonių gyvenime paprastai taip nebūna. Kai žmogus yra lemtingoje padėtyje, jis jos išeities dar nežino. Jis nėra tikras, ar ji baigsis laimingai ar nelaimingai: jis yra pakibęs viename veikimo momente, nuo kurio tačiau viskas priklauso. Ir Dovydas, kai veikė, nežinojo pilnos savo istorijos, kurią mes žinome. Jis buvo tokioje būklėje savo gyvenimo atžvilgiu, kokioje esame mes, nežinodami savo gyvenimo tolimesnės eigos. Norėdami dėl to suprasti tikrąją Dovydo dvasios situaciją, turime nutraukti kurioje nors tragiškoje vietoje šią Dovydo istoriją ir padaryti jo minčių bei jo apsisprendimo motyvų skersinį piūvį. Tik tokiu būdu mes galėsime išvysti tikrai žmogišką Dovydo paveikslą.
Štai paimkime Dovydą, pabėgusį į kalnus, su mažu šalininkų būreliu, po to kai jo šalininkai — dvasiškija — buvo išžudyta, ir pažiūrėkime, kaip jam gali atrodyti visas jo patepimas karaliumi, kai jis yra visų apleistas. Ir štai šitokiu momentu, nežinančiam visos ateities, Dovydui tenka apsispręsti: ar tebetikėti Dievu bei savo misija tautai ir ar tebekovoti už ją, o gal geriau pasirinkti patogų individualisto gyvenimą ir rašyti poemas apie Dievo apleistą teisųjį žmogų?
Philokteto tremtis
Jeigu norime poemų apie Dievo apleistą teisųjį žmogų, paimkime, pavyzdžiui, Sofoklio dramą "Philocte-tes”, kuri kitokius atsakymus duoda į Dovydo problemas ir kitokiu būdu mums padeda geriau suprasti ir įvertinti Dovydo sprendimų pranašumą.
Philoktetas yra graikų karys, Odisėjo ištremtas į negyvenamą salą už religinių pamaldų išniekinimą. Tačiau jis yra galingas karys, be kurio nuostabių strėlių nėra įmanoma paimti Trojos. Odisėjas po 10 metų drauge su Achilo sūnumi atvyksta vežtis Philokteto į Trojos kovas.
Philoktetą 10 metų tremtis yra be galo išvarginus, tačiau jis visomis jėgomis ilgisi tėvynės, vienok kovoti už ją atsisako. Atsisako jis ir pagarbos dievams: "Jei dievai blogai daro, kodėl mes turime juos garbinti?” Visa ši drama alsuoja išvarginto žmogaus priekaištavimu dievams už jo likimą. Tik Herkulas dramos pabaigoje iškilmingai pareiškia: "Labiau už visas dovanas Jupiteris, galingasis Tėvas, vertina tikrą pamaldumą. Ar mes gyvename, ar mirštame, jis visada yra nepasiekiamas jokio likimo ir nemirtingas” (138 psl. V veik. IV scena). Tačiau ir Achilo sūnus yra persunktas gilaus pesimizmo: "Jei dorybė yra slegiama ir kaltė viešpatauja, jeigu, kas turėtų gyventi, yra pasmerktas žūti, o kalti — viešpatauti” (109 psl.).
Philokteto galvosena būdinga tremtinio filosofijai. Tėvynės jis yra pasiilgęs, jis ilgisi jos palaimos, tačiau dėtis į bendras kovas jam neleidžia senas jo užsikirtimas. Šį užsikirtimą galėtų nugalėti gyva Dievo idėja, tačiau ji yra gyvenimo nepasisekimų sukritikuota.
Dėl to choras apie Philoktetą gieda: "Nelaimingas žmogau, tu sukiršinai likimą: tu pats esi savo paties priešas. Tu atmeti gėrį, kurį išmintis tau pataria pasirinkti, ir renkiesi nelaimę” (128 psl.).
Priežastis, dėl kurios Philoktetas yra užsikirtęs, yra gili. Ji yra ne kas kita, kaip pats dangus. Veltui Achilo
sūnus prikalbinėja jį pasitikėti dangumi bei draugu ir apleisti šią biaurią vietą. Achilo sūnus sutinka, kad dievai jį į šį likimą įstūmė, tačiau jis primena, kad jie nori jį ir išgelbėti (136 psl.).
Trys problemos
Į tris problemas, į kurias mes turime tokį pozityvų atsakymą 10-toje psalmėje, Philoktetas duoda kitus, priešingus atsakymus. Vietoj Dovydo atsisakymo skristi į kalnus, Philoktetas yra pats save pasmerkęs vienišai tremčiai. Vietoj Dovydo gilaus pasitikėjimo Dievu, išreikšto sakiniu "glausiuosi prie Viešpaties”, Philoktetas kaltina dievus. Vietoj Dovydo susirūpinimo griūvančiais visuomeniniais pagrindais ir kova už savo tautą, Philoktetas nenori jungtis į bendrą kovą.
Vietoj trijų teigiamų Dovydo atsakymų, graikiškoje dramoje mes turime tris neigiamus, su visa iš to išeinančia graikiška rezignacija. Nebūtų Dovydas buvęs žmogus, jei šie neigiami atsakymai nebūtų piršęsi jo galvoje. Kas apsaugojo Dovydą, kad jis nenuėjo graikiškosios rezignacijos keliu? Arba kokia yra pagrindinė priežastis, dėl kurios Philoktetas šiuo keliu nuėjo?
Jeigu mes turėtume laiko analizuoti šią situaciją, nesunkiai rastume, kad ta priežastimi yra Dievo išpažinimas ir gyvas santykiavimas su Juo. Philoktetas dėl to yra sulaužytas žmogus, kad Dievas jam jau nebe Dievas. Dievas jam yra tik jo blogybių priežastis. Jo išgyventos nelaimės sunaikino jame Dievo sąvoką. Dievai, pasak jo, yra tik tam, kad palaikytų blogybes (109 psl.). Nėra tad ko norėti, kad Philoktetui Dievas būtų jo veiksmų atrama, jo patikėtinis ir patarėjas.
Kas kita yra Dovydui. Jo kovos ir jų nepasisekimai nei iš tolo nepažeidžia jo Dievo sąvokos. Dievas yra jam tas pat laimėje, tas pat nelaimėje. Dėl to ir nesėkmėje jis turi kur glaustis. Šio artumo su Dievu dėka jis turi galimybę išvengti paties savęs ištrėmimo; jis taip pat turi galimybę atlikti savo visuomeninius uždavinius, kurie yra sunkūs, bet garbingi.
Dievo ir žmogaus tema yra didelė. Mes nesakome, kad 1o-toji psalmė išsprendžia klausimą, kurį iškelia Philokteto drama: kodėl teisiam ir Dievą mylinčiam žmogui reikia kentėti. Tačiau mes sakome, kad ši psalmė išlaiko gilų Dovydo tikėjimą Dievu ir intymų Juo pasitikėjimą, nepaisant pasitaikančių nelaimių.
10-ji psalmė gyvą Dievo buvimą poeto širdyje prileidžia kaip būtiną sąlygą. Be šios prielaidos 10-ji psalmė yra neišaiškinama.
Jeigu vis dėlto mes norėtume ieškoti priežasties, kurios dėka Philoktetui Dievo sąvoka pradeda trupėti ir aižėti, o Dovydui ji išsilaiko tvirta ir gyvastinga, berods, priežasties reikėtų ieškoti pačiame klausimo kėlimo būde. Dievas yra šaukiamas pasiteisinti. Jis yra traukiamas į žmonių teismą, kad paaiškintų vienus ar kitus savo lėmimus. Kodėl Jis nepadėjo tam teisiajam, kodėl Jis nesukliudė ano nusikaltėlio?
Šis santykiavimo su Dievu būdas pačiame savo išeities taške jau prileidžia klaidingą Dievo supratimą. Ieškant pateisinimo, reikia pradėti ne nuo Dievo, bet nuo paties klausėjo egzistencijos. Klausėjas negalėtų klausti Dievo pasiteisinti, jei pats Dievas nebūtų klausėjui suteikęs gyvenimą. Jeigu klausėjas neprisipažįsta, kad jis pats iš Dievo valios yra gyvas, jis ne Dievo ieško, bet šiaip kokios nors dvasios. Ir šiuo keliu yra pasukusi visa graikiškoji literatūra. Jeigu mes čia kalbame apie Dievą, tai visų pirma dėl to, kad Dievas mus yra pašaukęs į gyvenimą. Dievui nebuvo jokio būtinumo, kad aš ar jūs gyventume. Jeigu mes turime žmogiškąją egzistenciją, tai yra Jo lėmimas, už kurį mes negalime šaukti Dievo pasiteisinimui. Juo labiau mes negalime Jo šaukti pasiteisinti, kad Jis vienokius ar kitokius lėmimus pritaiko mūsų gyvenimui.
Dovydas šia tiesa buvo giliai persiėmęs. Dėl to Dievas buvo jo gyvenimo atrama. Studijuodami jo 10-tąją psalmę, mes matome, kaip šis gyvas įsišaknijimas Dievuje jį apsaugojo nuo klaidingo posūkio savo tautos atžvilgiu. Dovydas neišsigando sunkių pareigų savo tautai.
Psalmės yra didelės lygsvaros poezija. Tai nėra tai, ką mes galėtume pavadinti vienašališka poezija. Dėl to psalmes skaityti ir jomis gėrėtis yra sunku. Jos reikalauja iš mūsų didelio tikėjimo Dievu, didelio visuomeninio įsipareigojimo, taigi, didelio realizmo, sujungto drauge su dideliu idealizmu.