ALFONSAS GRAUSLYS

ATI didžiausioji žmonijos katastrofa istorijos eigoje — tai pirmųjų žmonių nuodėmė. Ji žmogaus prigimtį sudrumstė, suteršė ir iškreipė. Žmogus, iš Dievo išėjęs ir Dievui skirtas, nuo Dievo nusigręžė. Kaip sukasi planetos apie saulę, taip ir žmogus turėjo būti Dievo satelitu — palydovu, tačiau jis pradėjo suktis pats apie save. Visi gimstame su gilia žaizda prigimtyje — su gimtąja nuodėme. Apčiuopiamiausias tos žaizdos pasireiškimas yra egoizmas.

     Tai yra drauge ir pirmosios žmonių poros nuodėmės įrodymas, nes Dievas negalėjo sutverti nuo Jo nusigręžusios žmogaus prigimties. Tasai egoistinio nusigręžimo faktas yra Bažnyčios mokslo patvirtinimas, kad Dievo sutvertą žmogaus prigimtį tikrai yra palietusi skaudi nelaimė — pirmoji nuodėmė.

     Šiame straipsnyje ir panagrinėsime tą žmogaus nuo Dievo nusigręžimo ir į save atsigręžimo — egoizmo tragišką stovį. Čia pabandysime giliau išsiaiškinti, kas yra egoizmas, kaip jis žmogaus gyvenime reiškiasi ir kaip reikia nuolat su juo kovoti.

     "Egoizmas” yra kilęs iš lotyniško žodžio "ego” (aš). Turinio atžvilgiu egoizmas yra savojo "aš” meilė, susirūpinimas savimi, sava gerove ir savu išlaikymu. Toksai egoizmas yra suprantamas, pateisinamas, sutampąs su savo gyvybės išlaikymo instinktu. Šitoks egoizmas neturi neigiamos prasmės, jį reikia vadinti savęs meile, kuri yra net Viešpaties žodžiais įsakyta: "Mylėsi savo artimą, kaip pats save” (Mato 19, 19). Tvarkinga savęs meilė yra tada, kai siekiama ne tik savo medžiaginės gerovės, bet ypač rūpinamasi savo dvasios reikalais ir kai nepažeidžiamos kito žmogaus teisės. Tokia meilė yra net dorybė, nes žmogus, savimi tvarkingai nesirūpindamas, tampa našta kitiems. Čia svarstysime egoizmą visuotinai priimta neigiama prasme, kai žmogus save myli netvarkingai, kai myli tik save, pažeisdamas kitų teises, kai, kaip sakoma, neleidžia kitiems gyventi. Šitokio egoizmo apimti žmonės ieško tik sau malonumo, savos naudos ir savos valios įvykdymo. Dėl to egoizmas lietuvių kalba yra vadinamas savimyla, savanaudiškumu, sauvalia.

Egoizmo pasireiškimai ir vaisiai

     Kad geriau suprastume, kaip giliai egoizmas yra įleidęs šaknis į žmogaus prigimtį, turime mesti žvilgsnį į dažnesnius jo pasireiškimus žmogaus gyvenime. Reikia vaizdžiai pamatyti, kuo jis paverčia žmogaus gyvenimą.

     Nors egoizmo prasiveržimai pasireiškia įvairiausiais būdais, tačiau dažnai jie būna toki pridengti, neaiškūs, net kartais užsidėję dorybės kaukę, kad ne visada galima juos lengvai susekti. Neveltui ir didis gyvenimo analizuotojas Rochefoucauld savo "Svarstymuose” (Reflexions) sako, kad ir kažin kiek atradimu būtume pasiekę savimylos šalyje, vis dar pasilieka joje nežinomų žemių.

     Egoizmo prasiveržimų niekas neišvengia, tik vienuose jie pasireiškia grubesne, kituose švelnesne forma. Dažniausiai egoizmas prasiveržia trimis kryptimis: kai žmogus siekia savos garbės, kai ieško sau malonumo ir kai godžiai renka turtą. Nors egoizmas ir puikybė nėra tas pats dalykas, tačiau šie abu pasireiškimai yra dažniausiai lygiagrečiai ir sumišę, nes egoistas yra persunktas puikybės, kurioje jis mato priemonę pabrėžti savąjį "aš”, o puikybė neišvengiamai yra egoistinė. Savos garbės siekdamas, egoistas tik apie save kalba, save giria, o kartais iš "kuklumo” peikia, kad kiti jo peikimą paneigtų ir dar labiau jį išgirtų, ir bendrauja tik su tais, kurie jam pataikauja. Siekdamas malonumo, ypač kūniško pasitenkinimo, ir vadovaudamasis egoizmo šūkiu "man patinka”, egoistas tampa žiaurus, prieidamas net prie visokių kriminalinių nusikaltimų. Seksualiniu pagrindu egoistas gali visaip kankinti savo aukas ir jas nužudyti, kad tik surastų malonumo valandėlę, nes tasai malonumas jam daugiau reiškia negu kito gyvybė. Pagaliau egoistas, godžiai siekiąs pinigo, virsta kietaširdžiu, nes sutelktas didesnis turtas, kurio simbolis yra auksas — metalas, ir auksą mylinčią širdį paverčia metaline. Turtui daugėjant ir to padaugėjimo siekiant, metama šalin teisingumas, gailestingumas ir meilė. Turtas tampa žmonių skriaudomis mintančiu stabu.

     Kaip jau minėjome, atpažinti egoistą kokiame nors konkrečiame veiksme nėra lengva. Gali kurio nors žmogaus veiksmai atrodyti altruistiniai, persunkti artimo meile, o iš tikrųjų jie yra egoistiniai. Pavyzdžiui, gali kuris nors žmogus "kilniaširdiškai” dalinti savo turtus vargšams ir pagarsėti didžiu geradariu, bet jeigu jis tai daro tik tam, kad kiti jį girtų, apie jį kalbėtų ir laikraščiai rašytų, tai jo "altruizmas” yra egoistinis. Taip pvz. Šekspyro "Othello” tragedijoje Jago sako: "Aš, jam tarnaudamas, tarnauju sau Ir — mato Dievas — meile apgaulinga Dangstau vien savo užmačias slaptas.”

     Tad vidaus intencija apsprendžia darbo vertę bei altruistinį ar egoistinį jo pobūdį. O toji intencija pašalinių nelengvai atspėjama. Todėl negalima lengva širdimi, iš pavienių atsitikimų spėjant, vadinti kurį nors žmogų egoistu, nes kaip egoistas dažnai užsideda altruistinę kaukę, taip gali kartais, kuriais nors sumetimais vadovaudamasis, užsidėti egoistinę kaukę nuoširdus artimo mylėtojas. Būna ir tokių atsitikimų, kad kuris nors gauna egoisto vardą todėl, kad drįsta pasipriešinti ir išvilkti viešumon kito žmogaus egoizmą. Taip pat labai dažnai mes artimą tik tiek mylime, kiek jame randame šio to, kas mums patinka. Tad kartais, mylėdami kitus, mylime tik save. Ir ypač atrodanti didelė altruistinė erotinė meilė, giliau ją mokant paanalizuoti, labai dažnai yra tik egoistinė meilė. Tegul tik kuri nors tokios meilės pusė nustoja teikti malonumo kitai pusei, ir toji meilė žūva. Ji žūva, nes jos visai nebuvo. Ten buvo tik vienas kitą sąmoningai ar nesąmoningai apgaudinėjęs egoizmas. Šitomis mintimis jokiu būdu nenoriu paneigti, kad gyvenime yra ir tikros erotinės bei artimo meilės pavyzdžių.

     Egoizmas, viską užteršdamas, užteršia net ir religinį žmogaus gyvenimą, kai religinės praktikos atliekamos, tik norint kam nors patikti, kai jose ieškoma ne Dievo, bet malonumų, t. y. savęs, kai prašoma Dievo malonės vykdyti ne Dievo, bet savo valiai. Nekartą kad ir geros valios žmonės, praktikuoją religinį gyvenimą, yra toki akli, jog mano, kad religinių pratybų proga jaučiamas dvasinis malonumas yra tų pratybų gerumo ir asmeninio šventumo įrodymas. Tačiau čia nereikia klysti ir galvoti, kad religinis egoizmas yra vis dėlto kilnesnis už paprastą, eilinį egoizmą. Toksai egoizmas yra dar blogesnis, nes, užsidėjus religinę kaukę, tarnaujama ne Dievui, o sau.

     Kalbant apie egoizmo pasireiškimo būdus ir tai gyvenimiškai atvaizduojant, galima sakyti, kad visų egoisto minčių bei sumanymų, visų tikslų ir siekių viršūnė yra jis pats. Egoistui visa kita, net ir pats Dievas, yra tik priemonės kokioms nors gėrybėms įsigyti. Jeigu kas negali jam būti tokia priemone, tai virsta nieku. Štai kodėl egoistas yra abejingas kitų žmonių vargui, skurdui ir kančiai.

     Egoistas į viską žiūri iš savo interesų taško, viską matydamas per egoizmo akinius, viską neteisingai, neobjektyviai ir šališkai vertindamas. Todėl egoistas, savo ydų nematydamas, mato tik kitų neigiamybes. Jis sau priskiria tokias dorybes, kurių neturi. Save pervertindamas, jis viską, kas jame yra gero, priskiria tik sau, o ne Dievo malonei. Tačiau "nėra nieko pragaištingesnio mūsų gyvenime, kaip toji mintis, kad mes ką nors gero galime padaryti be Viešpaties pagalbos” (C. Marmion). Čia, žinoma, autorius turi galvoje antgamtiniu atžvilgiu nuopelningą darbą. Dėl tokio šališkumo egoistas visai nebando kitų padėties suprasti ir į ją gilintis, nes jis jaučiasi, tartum vienas gyventų pasaulyje. Jis mano, kad, bet kaip elgdamasis, yra teisus, o visi kiti yra beteisiai.

     Kaip šališkas ir neobjektyvus gali būti egoizmas, tai nurodo jau minėtasis Rochefoucauld, sakydamas, kad mūsų savimyla padidina ar sumažina mūsų draugų gerąsias ypatybes, atsižvelgiant į tai, kiek iš jų gauname malonumo. Kitaip sakant, tie draugai, iš kurių turime daugiau malonumo ar naudos, mums atrodo geresni, kilnesni, kai tuo tarpu kiti, turį daug geresnių ypatybių, mums tokie neatrodo, jeigu jie mums yra mažai naudingi.

     Egoistas pasisavina tai, kas priklauso Dievui. Jei viskas, kas iš Dievo išėjo, yra Dievui skirta ir dėl to vienokiu ar kitokiu būdu turi Jį garbinti bei Jam spinduliuoti, tai egoistas, visa kuo save apšviesdamas, save pabrėždamas ir pagarbindamas, Dievui skirtą garbę pats pasisavina. Tokiu būdu jis tampa biauresniu stabmeldžiu už stabų garbintojus, nes jie, kam nors kitam lenkdamiesi, bent ugdė savyje tam tikrą nuolankumą ir kuklumą, o egoistas tik save temato ir tegarbina.

     Egoistas nepakenčia jokios, kad ir teisėtos priklausomybės nuo kito. Jo išdidus savarankiškumas, iki aukščiausio laipsnio išsivystęs individualizmas daro jį maištingu ir Dievo autoriteto akivaizdoje. Pilnai išsivystęs ir išsiskleidęs egoizmas neišvengiamai atsistoja ant ateizmo ribos.

     Čia reikia dar iškelti vieną mūsų laikų negailestingo egoizmo rūšį — pacifizmą, kuris būtinai nori dabartinės pasaulio taikos, visai pamiršdamas už geležinės uždangos esančių milijonų žmonių kančias, kurie laukia išlaisvinimo bet kuria kaina. Jiems net baisiausias karas būtų mažesnė blogybė už dabartinę kančią. Tokių pacifistų (turiu galvoje ne komunistų agentus, prisidengusius pacifizmo kauke) užkulisyje glūdi nuogas egoizmas ir susirūpinimas tik savo gyvybe bei patogumais. Tai yra akių užmerkimas ir ausų užkimšimas artimo kančioms, nors tie artimieji yra tie patys krikščionys, to paties Vynmedžio — Kristaus šakelės, mūsų broliai ir seserys. Kai taip egoistiškai pradeda jausti katalikai ar katalikybės atstovai, darosi liūdna, pagalvojus apie jų "krikščionybę”. Tokie egoistai, tariami taikos mylėtojai, neprivalo pamiršti, kad yra atvejų, kai už tiesą ar artimo meilę reikia ryžtis pakelti bet kokias aukas, nes nesiryžtant išduodama tiesa. Čia reikėtų prisiminti žinomo šio krašto rašytojo J. Steinbeck žodžius: "Bijokite laikų, kai žmogus nenorės už idėją kentėti ir mirti...” Tad neveltui Išganytojas, kalbėjęs apie ramybę ir taiką, sako: "Nemanykite, būk aš atėjęs ramybės atnešti žemėn; ne ramybės atnešti aš atėjau, bet kalavijo” (Mato 10, 34). Teisingumas ir artimo meilė yra aukštesnės gėrybės už dabartinę neteisingą pasaulio taiką ir už egoistinį norą ją išlaikyti. Ir jei vakarų pasaulis nesiaukos už tas dvasios gėrybes, jis jas pražudys ir pats žus.

     Tad nenuostabu, kad taip reikšdamasis egoizmas išugdo pasibaisėtinai karčių vaisių. Tuos vaisius galima nusakyti kad ir šiuo šv. Tomo Akviniečio posakiu: "Netvarkinga savęs meilė yra visų nuodėmių priežastis”. Visų nuodėmių pradžia yra atsiribojimas nuo kitų, tad ir nuo Dievo, užsidarant savo egoizmo kiaute. Mūsų savimyla yra geležinė uždanga, skirianti mus nuo Dievo. Atsiriboję nuo Dievo, pakliūname į didžiausią skurdą. To skurdo tikrovės šiandien nėra reikalo vaizduoti, nes kas stebi istorijos eigą ir žmonijos gyvenimą, tam tasai skurdas labai aiškiai matomas. "Mes gyvename skurde, nes esame savojo "aš” kūriniai, to "aš”, kuris yra kietas, siauraširdis, kuris jokia šviesa nespinduliuoja, kuris Begalybės atžvilgiu yra aklas... Kai žmogus nusideda, tada jis atsistoja pabaigiamybės pusėje prieš Nepabaigiamybę, Nuodėmė — tai savos sielos pavergimas savuoju "aš” (R. Tagore). Kalbant dar krikščioniškiau, nuodėmė yra meilės sau teigimas prieš Dievo meilę. Tai savos valios vykdymas, prieštaraujant Dievo valiai.

     Savo egoizmo dėka mes vieni nuo kitų atsiribojame, apsistatome užtvaromis ir, atsiradę nejaukios vienatvės tyruose, kiekvienas kalbame sava kalba, kurios niekas kitas nesupranta. Tuo būdu egoizmas tampa visokių nesusipratimų, susidūrimų, skilimų, nesantaikos ir barnių šaltinis. Tad labai įtikinamai suskamba tų faktų akivaizdoje Viešpaties žodžiai: "Kas myli savo gyvybę (egoistine meile! A. G.), tas praras ją” (Jono 12, 25). Labai teisingi ir "Kristaus Sekimo” knygos žodžiai, kad "savimeilė tau kenkia daugiau negu koks nors kitas pasaulio daiktas” (III, 27).

     Pagaliau, atsimenant, kad visi mūsų geri ar net abejingi darbai geros intencijos yra suantgamtinami ir pašventinami, t. y. tokios intencijos, kai viską darome dėl Dievo, tad galima suprasti, kaip visas mūsų gyvenimas yra sulaicistinamas — supasaulietinamas bei nušventinamas, kai visų mūsų darbų spyruokle virsta mūsų "aš”, kai viską darome, žiūrėdami tik savęs ir savo patogumų. Tokie egoizmo vaisiai verčia mus su juo kovoti.

Kaip su egoizmu kovoti?

     Kaip jau matėme, egoizmas yra labai giliai įleidęs šaknis mūsų prigimtin. Įvairiomis kaukėmis prisidengęs, jis tartum vėžys visą gyvenimą ėda žmogų, nes "prigimtis yra gera artistė: ji vilioja, žavi, bet turi tik vieną tikslą — pačią save” (Kristaus Sekimas, III, 54). Prasidėjęs kūdikystėje, vaikystėje, jis visą gyvenimą mus sargdina. Jau vaike slypi egoistas, kuris terorizuoja visus, kad vykdytų jo valią. Visus vaiko norus tenkindami, tėvai dar labiau tą egoizmą stiprina. O senų žmonių egoizmas dažnai išsivysto pasibaisėtinu laipsniu. Šitoji savimyla mūsų neapleidžia visą gyvenimą ir, anot vaizdingo šv. Pranciškaus Saleziečio posakio, ji miršta tik penkiolikai minučių praėjus po mūsų mirties. Dėl to kovoti su egoizmu reikia nuolat, kasdien.

     Pirmiausia šioje kovoje, giliau pažvelgus į save, reikia išsklaidyti tuos netikrus vaizdus ir tą melą, kuriuo mūsų egoizmas minta. Visų tų apsigavimų ir melų turinys — tai per didelis savęs vertinimas bei pasitikėjimas savomis jėgomis. Bent retkarčiais sąžinės sąskaitos pagalba savo tikros padėties pamatymas, ugdydamas kuklumą, silpnina egoizmą.

     Kovojant su egoizmu, dar labiau reikia įsimąstyti į kitų padėtį, ypač tų, su kuriais gyvename ir dažnai bendraujame. Reikia dažnai pagalvoti, kad ne aš vienas čia, žemėje, gyvenu, kad šalia manęs yra ir kiti, su kurių buvimu, nuotaikomis, sveikata ir laiku turiu skaitytis. Kiek tokio egoistinio žiaurumo parodoma, kai laukiama ligonių ar senų žmonių mirties, kad nereikėtų jais rūpintis! Ar ne egoistas yra tas, kurs, visur į svečius kviečiamas, noriai eina, bet pats beveik niekad nebando už tai atsilyginti ir kitus pas save pakviesti? Dažnai autobusuose tenka matyti kokį nors asmenį, užėmusį dvi vietas ir nesistengiantį užleisti vietos stovintiems. Ir daug dar kitokių egoistinių pasireiškimų bei nesiskaitymo su kitais tenka matyti gyvenime. Apie tokius reiškinius negalvodamas ir jų nesuprasdamas, žmogus virsta "chamu”, nes esmingiausias "chamizmo” pažymys yra nevaldomas egoizmas ir žiūrėjimas tik savęs.

     Šioje kovoje reikia suprasti, kaip didelis čia yra meilės vaidmuo. Juk meilė apsprendžia žmogaus likimą: kokia žmogaus meilė, toks ir pats žmogus! Dėl to, kovojant su egoizmu, reikia pakeisti meilės turinį: vietoje netvarkingos savimylos reikia įsiliepsnoti meile Dievui, arba žmogui dėl Dievo, arba aplamai kuria nors kilnia meile. Tai labai svarbu, nes, anot šv. Augustino, "dvi meilės pastatė dvi valstybes: savimeilė, iki Dievo paniekinimo, sukūrė Babilono valstybę (t. y. nudievintą ir nedorą pasaulio dvasią; A. G.), kai tuo tarpu Dievo meilė, iki savęs paneigimo, sukūrė Dievo valstybę”. Tad tik kilni meilė gali sukurti mumyse didingą ir nuo grubaus egoizmo pasireiškimų laisvą asmenybę, nes tik kilni meilė įstengia save paneigti ir aukotis. Be kasdieninio didesnio ar mažesnio savęs paneigimo neįmanoma pažaboti egoizmo. Tokios netvarkingos savimeilės paneigimo reikalavo ir Viešpats, sakydamas: "Jei kas nori eiti paskui mane, tegul pats savęs išsižada” (Mato, 16, 24).

     Kilni meilė, o ypač Dievo meilė, padeda žmogui išeiti iš savęs, nukelia jo gyvenimo centrą į Dievą, nes tik meilėje mintys, jausmai ir veiksmai pasidaro mylimo asmens palydovai. Tik kitą mylint, galima dėl jo aukotis ir tuo būdu nuslopinti savimylą.

     Kovojant su egoizmu, reikia vertinti geros intencijos vaidmenį, nes mūsų savimylos bandomus nuvertinti darbus intencija, ypač religinė, pašventina. Tokios intencijos antspaudas buvo uždėtas ant visų Išganytojo darbų, todėl Jis galėjo sakyti: "Aš neieškau savo valios, bet valios To, kuris yra mane siuntęs” (Jono 5, 30). Dieviškasis Apreiškimas moko, jog tvarinys tam ir gyvena, kad visu savo buvimu skelbtų Tvėrėją.

     Ypač egoizmo saugotis turi viengungiai, o ypatingai tie, kurie neturi jokių artimųjų, kuriais turėtų rūpintis. Kaip šeimos gyvenime yra daugiau progų, kasdien su kitais susiduriant, tramdyti egoizmą, taip, gyvenant vienam ir tik savimi tesirūpinant, yra daugiau pavojų savo egoizmą dar pagilinti. Egoizmo pavojų matant ir nuolat budint, galima būtų patarti, kad jie dalyvautų labdarybės darbe. Tokiu būdu, su kitų reikalais ir vargais susidurdami, galėtų daugiau jais rūpintis ir ugdyti altruizmą.

     Kovojant su egoizmu ir jį valdant, sustiprės ir mūsų tikėjimas, nes tas drumzlinas "aš” jau neužstos mums Dievo. Tada, anot R. Tagore, žmogaus siela, atitraukusi sunkiąją savojo "aš” uždangą, atsistos veidas į veidą su Amžinąja Meile.

     Reikalingumą kovoti su egoizmu nurodo ir pats Dievas, kai, siųsdamas išrinktoms mistikų sieloms sunkias dvasios kančias ir panardindamas jas į tų vadinamų mistinių naktų tamsą, jas kaip tik nori apvalyti ir atpalaiduoti nuo bet kurio, kad ir mažiausio egoizmo, kad jos tarnautų Dievui ne dėl Jo dovanų, bet dėl Jo paties, kad galėtų Jį mylėti visa savo širdimi. Taip, tik visiškai nuo egoizmo laisvas žmogus tegali įvykdyti Kristaus reikalavimą: "Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi” (Mato 22, 37). Egoistas nemato reikalo ir neįstengia net mažos savo dvasios jėgų dalelės skirti, kad galėtų įvykdyti tą didįjį įsakymą. Tuo būdu egoizmas antgamtiniu atžvilgiu nuprasmina gyvenimą.