JUOZAS PRUNSKIS
RAGIŠKA Marilyn Monroe mirtis primena kito kontinento artistę, sulaukusią lygiai nuostabaus pasisekimo, panašiai išbraidžiusią gyvenimo purvynėlį, bet pasukusią kita kryptimi — Ievą Lavalliėre. Jos gyvenimo kelias yra vaizdžiai atkurtas autoriaus Omer Englebert, kiuris pasinaudojo jos laiškų rinkiniu, dienoraščiu, apklausi-nėjo ją pažinusius asmenis ir sukūrė 335 puslapių veikalą, vardu "Vie et conversion d'Ėve Lavalliėre".
Tikroji jos pavardė buvo Eugenie Marie Pascaline Fenoglio. Ji buvo gimusi 1866 m. Tulone, Prancūzijoje. Tai nebuvo motinos laukiamas kūdikis, todėl maitinti ir auginti buvo atiduota kaimiečiams. Pirmąją šv. Komuniją ji priėmė 1878 m., atrodo, kad tai buvo ilgam laikui ir jos paskutinė Komunija. Gal ir ją bus paveikusi slegianti šeimos atmosfera. Tėvai buvo persiskyrę, nes baisiai nesutarė. Vieną sekmadienį, kai Ieva jau artėjo prie 18 m., atėjęs tėvas mirtinai peršovė motiną ir pats nusišovė. Tai buvo alkoholiko darbas.
Mergaitė pateko pas globėją, kuri tik greičiau norėjo ja nusikratyti, stengdamasi išleisti už vyro. Sunkių pergyvenimų slegiama, ji ilgai rymodavo prie motinos kapo. Ėmė ieškoti giminių, pas kiniuos galėtų apsistoti. Taip ji pasidarė nepastovi, klajojanti nuo vieno pas kitą, krintanti nusivyliman. Vienu metu ji pasijuto tiek apleista našlaitė, jog pasakė, kad jei niekas neateis pagalbon, šoksianti į upę.
Atsirado pro šalį einąs prekybininkas, kurio dėmesį patraukė nusiminusi jaunuolė. Jis ją nusivedęs į restoraną pavalgydino, paskui nusivedė į teatrą, kur mergaitė pirmą kartą pajuto patraukimą į sceną. Po vaidinimo palydovas ją supažindino su teatro direktorium, kurs ją pakvietė prisijungti.
Markizo meilužė
Vienu metu, teatro trupei esant Mentono mieste ir budriam direktoriui kažkur išvykus, ji susipažino su markizu de la Vali. Markizas įspėjo jos troškimus ir pažadėjo viską, ko tik ji norėjo: prabangų butą, pinigų, brangių puošmenų, bet... pagaliau paėmė ir ją pačią. Anais laikais Prancūzijos įstatymai buvo griežti. Už nepilnametės paviliojimą markizui grėsė kieta bausmė. To vengdamas, jis aprengė ją vyriškais drabužiais, pakeitė jos pavardę į sau giminingą Lavalliėre ir slaptai ją laikė pas save. Ievos pasisekimas teatre augo. Ji ryžosi mesti nemylimą markizą ir patraukti ieškoti laimės į Paryžių. 1889 m. ji jau vaidino "Varietes" scenoje. Apsistojus vylingame Paryžiuje, jos aistringas gyvenimas gavo naujų impulsų. Čia jai nebuvo sunku sutapti su turtingu ir dosniu "globėju". Keletą sezonų pagyvenusi su vienu, ji metėsi prie kito. Kiek pastoviau buvo susirišusi su Fernandu Samueliu. Pagaliau 1895 m. iš tų nelegalių ryšių ji susilaukė dukters. Samuelis jai daug padėjo pasiruošti scenos karjerai, parūpindamas tinkamą išsilavinimą ir suvesdamas su įtakingais žmonėmis. Deja, tas silpnabūdis surado sau kitą auką, ir Lavalliėre nuo jo pabėgo su dukrele. Vėliau ji rašė meilės laiškus ir prašė pinigų iš vokiečių kilmės barono von Lucius, su kuriuo draugavo 1906—1917 m.
Teatro karalienė
Jeigu privatus Ievos Lavalliėre gyvenimas buvo purvinas ir nepastovus, tai scenoje ji susilaukė ypatingo pasisekimo. Ji nuostabiai šoko, patraukliai dainavo, demonišku viliojimu vaidino. Spauda ėmė apie ją rašyti kaip apie scenos sensaciją. Ji buvo vadinama mažuoju genijumi. Ji, nepaisydama kitų sričių, savo scenos talentą vystė visomis išgalėmis. Taip palaipsniui ji tapo pirmaeile Paryžiaus teatro artiste. Jos talentas ir pasisekimas teatre buvo giriamas šimtuose ir tūkstančiuose straipsnių. Ji tapo to meto prancūzų teatro karalienė. Bet sugriuvęs vidaus gyvenimas kliudė jai būti laiminga. Ji net bandė žudytis. Scenoje ji buvo save atradusi, bet gyvenime— ne. Čia jai į pagalbą atėjo naujos aplinkybės. Ji sunkiai susirgo. Nugabenta į ligoninę, dvyliką dienų turėjo būti laikoma visiškoje vienatvėje, neprileidžiant lankytojų. Turėjo pakankamai laiko persvarstyti savo gyvenimo kelią. Pagaliau atliko išpažintį. Tai buvo 1917 metais.
Moralinė konvertite
Pasiryžusi savo gyvenimą pakreipti visai nauja vaga, ji pasitraukė iš teatro ir apsigyveno provincijoje, Chanceaux parapijoje. Parapijos klebonas Chasteigner, lankydamas namus, užsuko ir pas ją. Artistė jam suminėjo savo klystkelius, pasisakė, kad net į spiritizmą buvo kitados nuklydusi. Klebonas jai davė paskaityti didžiojo pamokslininko Lacordaire parašytą Marijos Magdalenos gyvenimą. Lavalliėre skaitė ir verkė. Kai jos nuoširdi patarnautoja Leoną, savo siela jai labai artima, ryžosi eiti pirmos šv. Komunijos, Lavalliėre taip pat pasiryžo rimtai pradėti praktikuojančios krikščionės gyvenimą. Anksčiau sekusi nusidėjėlę Magdaleną, dabar nusprendė tapti atgailautoja. Tas jos ryžtas buvo nuoširdus. Jai tebebuvo atviras scenos gyvenimas. Jos laimėjimai teatre anais laikais jau buvo atnešę per milijoną frankų, bet vis dėlto ji klaupė prie klausyklos viso gyvenimo išpažinčiai. Išbalusi iš susijaudinimo, ji priėmė Eucharistiją. Tai buvo 1917 m. birželio 17 d. Šią dieną ji laikė svarbiausia savo gyvenime.
Atgailautoja
Dabar prasidėjo jos atgailos gyvenimas. Paryžiaus lepūnėlė, milijonierė ėmė pasninkauti, tevalgydama dukart dienoje. Kasdien ji artinosi prie šv. Komunijos, dūsaudama, kaip gera būti ištrauktai iš purvo, kvėpuoti tyru oru, gyventi nuošalume ir Dievo meilėje. Savo dvasios vadui ji prasitarė: "Niekada netikėjau, kad galima pažinti didžiąją Meilę be aistros. Bet dabar pajutau, kad aukščiausias laimės svaigulys ateina ne iš kūno".
Kartą laiške išsireiškė, kad ji dabar norinti savo širdies lūpomis bučiuoti Viešpaties pėdsakus. Nors kunigas ją skatino grįžti į sceną, bet ji ryžtingai atsisakė, siekdama savo tolimesnį gyvenimą skirti atgailos darbams ir didesnio dvasios tobulumo ugdymui. Išpardavusi savo nuosavybę, ji gautus pinigus (apie pusę milijono frankų) paskirstė įvairiems labdaros darbams, pati pasitenkindama kuklia patalpa ir būtiniausiais kasdieniais reikmenimis.
Norėdama atsidėkoti Marijai už atsivertimą, ji nuvyko į Liurdą, siekdama ten gilesnėje dvasios ramybėje daugiau susikaupti. Bet triukšmingos artistės garsas lydėjo ją ir čia. Pamaldžios senmergės į ją žiūrėjo šnairomis. Jos nenorėjo priimti į vienuolyno pensioną, ir tik klebono užtarimas jai atvėrė duris. Liurde ji sukalbėjo daug rožančių, kartais basa ėjo kryžiaus kelius, visai atsisakiusi prabangos ir gyvendama kuo kukliausiai. Lankė ligonius ir vargšus, atnešdama dovanų, o kai susirgo jos tarnaitė, pati ligoninėje su ja apsigyveno, kad geriau galėtų ją prižiūrėti. Savo dukrą mokė katekizmo, ruošdama rimtam krikščioniškam gyvenimui.
Didžiausias jos troškimas buvo visiškai pasišvęsti Dievui, tampant vienuole. Deja, ano meto vienuolynai neatidarė durų buvusiai Paryžiaus teatro garsenybei, žinomai ne tik savo talentu, bet ir perdaug laisvu gyvenimu. Bet Lavalliėre norėjo labiau pasišvęsti Dievui, todėl pasiryžo vykti į Tunisiją, kur tikėjosi būti naudinga misijose tarp arabų. Jos mėgiamiausios knygos buvo Evangelija, "Švenč. Širdies mėnuo", "Liturginiai metai", "Nuolankumo ugdymas". Taip pat ji gilinosi į Marmiono, Psichari, Heilo, Elzbietos Lesseur veikalus. Ji mėgo skaityti šv. Teresės, šv. Augustino, šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimus, bet ypač mėgo nusidėjėlės ir atgailautojos Margaritos iš Kortonos ir Angelės de Fo-ligno gyvenimus.
Dienoraščio paslaptys
1921 m. sausio 20 d. savo dienoraštyje ji rašė: "Mano mėgiamiausias žodis — Jėzus. Mano mėgiamiausia gėlė — erškėčių vainikas. Mano mėgiamiausias valgis — Angelų Duona. Mano mėgiamiausi kvepalai — smilkalas. Mano mėgiamiausias sportas— klauptis. Mano brangiausia malda — atleiski, ačiū, meilė! Mano mėgiamiausias gamtovaizdis — Kalvarijos kalnas. Mano tėvynė — dangus. Mano labiausiai branginama dorybė — nuolankumas. Mano vadovas — šv. Dvasia. Mano mėgiamiausia knyga — Evangelija. Mano mėgiamiausias užsiėmimas — kontempliacija. Mano pamėgtos spalvos — balta ir raudona: nekaltumas ir meilė. Mano brangiausias papuošalas — rožančius. Mano nuosavybė — kapas. Kas mane stebina — Jo meilė man. Kas mane labiausiai nuliūdina—mano nedėkingumas".
Tų pačių metų vasario 2 d. ji rašė negalinti aprėpti savo laimės. Negalėdama tapti vienuole, įstojo bent į pranciškonų tretininkes. Daug mąstė apie Kristaus kančią, pakartotinai skaitė populiarų šv. Pranciškaus gyvenimą ir savo pamėgtuoju globėju laikė šv. Juozapą. Buvo labai ištikima savo dvasios vadovo prel. Lemaitre (Afrikos apaštalo) nurodymams. Prel. Lemaitre apie ją taip atsiliepė: "Ji taip paklusni, kad jeigu jai liepčiau sėsti į tą traukinį, kuris nueis nuo bėgių, ji sėstų".
Paskutinė liga
Afrikoje ji negalėjo daug ko nuveikti. Po eilės metų jos sveikata gerokai pašlijo. Ji tegalėjo aukoti tik savo kentėjimus. Vienu metu ji dar įstengė ruošti vaidinimus su seselių mokyklos vaikais. Savo dukters krikščionišku gyvenimu ji labai rūpinosi ir džiaugėsi, kad toji mėgo darbą, lankė ligonius ir dažnai artinosi prie sakramentų.
Jos liga vis sunkėjo. Iš Tunisijos turėjo pakartotinai grįžti į Prancūziją. Jai buvo įtaisyta vežiojamoji kėdė, kuria ji kaskart vis daugiau naudojosi. Praleisdavo daug nemigo naktų, jautė didelius vidaus skausmus, jos viduriai negalėjo priimti beveik jokio maisto. Savo gyvenimą derindama su šv. Pranciškaus dvasia, Lavalliėre, kreipdamasi į Viešpatį, kalbėjo: "Būki pagarbintas, Viešpatie, už visa tai, ką nuo manęs atėmei. Už mano, nusidėjėlės, kūną, kuris jau genda, už mano paraližuotus sąnarius, už mano aptemstančias akis".
"Figaro" korespondentui ji prisipažino sunkiai kenčianti, bet esanti laiminga.
— Nepaisant kentėjimų? — paklausė korespondentas.
— Kaip tik dėl jų esu laiminga... Tebūnie Dievo valia. Didžioji geradarybė, kurios aš Dievą meldžiau, jau pasiekta — mano mergaitė eina mano norimu keliu. Ji dabar dalyvauja mano viltyse, mano tikrume, mano tikėjime.
Savo dvasios vadovui ji rašė:
— Visa savo būtimi siekiu šio tikslo: mylėti Dievą, kuris mane tiek numylėjo, nepaisant mano praeities ir dabarties menkystės.
Visiems gausiai aukodama ir išleisdama daug pinigų savo ligoms, Lavalliėre tapo neturtinga. Tuo metu pas ją atvyko "Chicago Tribune" atstovas ir, rodydamas neužpildytą čekį, kalbėjo: "Įrašykite sumą, kokią norite, kad tik papasakotumėte mūsų skaitytojams apie savo atsivertimą". Nežiūrint, kad jai buvo labai reikalingi pinigai, ji atsakė: "Mano sielos istorija — ne pardavimui".
Mirtis
Ievos Lavalliėre jėgos vis seko. Ii meldėsi dieną ir naktį. Visiškai apako kaire akimi. Turėjo būti padaryta labai skausminga operacija, o anestezijos dėl širdies silpnumo nebuvo galima vartoti. Ji buvo suliesėjusi, kaip lavonas. Jai turėjo ištraukti visus dantis, kuriuos ji atidavė, "kaip atgailą už smaguriavimą". Ji taip meldėsi: "Viešpatie, aš tau aukoju savo akis, kaip atgailą už blogus žvilgsnius. Aukoju savo bumą už melus ir piktinančias kalbas". Prisimindama savo teatro draugus, ji dūsavo: "Kodėl gi jie negali matyti dalykų taip, kaip aš juos dabar matau? Kodėl jie neįstengia suprasti, jog tikroji laimė yra tarnauti Dievui, kokiame luome bebūtumei!"
Jausdama artėjančią mirtį, ji tarnaitei kalbėjo, jog nereikalaujanti, kad ją kas lydėtų; užteks, jei paskui jos
karstą seks tik ta viena mergaitė... Tarpais tą mergaitę prašė, kad pagiedotų kokią nors giesmę ir tokiu būdu ją sulaikytų nuo užmigimo, nes ji norinti mąstyti apie Dievą.
Aprūpinta sakramentais, ji glaudė prie lūpų kryželį. Pagaliau 1929 m. liepos 10 d., būdama 63 m. amžiaus, nukreipusi žvilgsnį į paveikslą su šv. Veidu, Lavalliėre užgęso. Į kapines ją palydėjo du kunigai, trys patarnaują berniukai ir būrelis Prancūzijos kaimiečių. Prieš mirtį buvo pareiškusi nesanti verta, kad Dievo vardas būtų iškaltas jos antkapyje, todėl šalia jos vardo ir mirimo datos buvo iškalti tik šie žodžiai: "Tu, kuris mane sutvėrei, pasigailėk manęs!"