BRUNO MARKAIT1S, S. J.
E RETAI kiekvienam žmogui kyla klausimas, kas Dievas iš tikrųjų yra. Ne vienas bando gilintis į Dievo esmę, prigimtį, savybes, bet gana greitai atsistoja prieš nepermatomą, neperlipamą sieną. Kodėl taip yra? Kodėl net didžiausi pasaulio išminčiai, net švenčiausi žmonės, kuriems Dievas buvo labai artimas, mums davė tik mažą žiupsnelį menkų ir paviršutiniškų žinių, kas Dievas iš tikrųjų yra? Atsakymas yra labai paprastas: mes neturime nė menkiausio supratimo, kas Dievas yra, ir neturime jokių priemonių prie to supratimo prieiti. Prie visų tų dalykų, kuriuos mes laikome antgamtiškais ar dieviškais, prieiname tikėjimo, o ne žinojimo keliu. Gyvename žemiškame pasaulyje, kuris yra visiškai skirtingas nuo dieviško pasaulio. Čia visa remiasi medžiaga, o ji yra matoma, apčiuopiama, tyrinėjama. Net mūsų dvasia negali išsiversti ir išsireikšti be medžiagos.
Jau katekizmas mums sako, kad Dievas yra gryna dvasia. Bet kas yra dvasia? Tiesa, žmogus yra sudėtas iš kūno ir dvasios, bet jis taip maža žino apie savo paties dvasią. Jis jos nemato, neapčiuopia, nesupranta, tiesioginiai su ja nesusitinka, o tik per savo kūną, per kurį jo dvasia reiškiasi. Žmogus žino, kad jis turi protą ir valią, kad tiek protas, tiek valia yra dvasinės galios. Bet net apie savo protą bei valią žmogus turi tik labai ribotą žinių kiekį, kas labai aišku, kai žmogus suserga protine liga arba kai vietoj gėrio pasirenka blogį. Vadinasi, jei žmogus tiek nedaug išmano apie netobulą dvasią savo ribotoje prigimtyje, ką kalbėti apie begalinę tobulą, visagalę dvasią dieviškoje prigimtyje. Norėdamas pažinti Dievą, žmogus yra pasirinkęs du keliu. Pirmasis kelias yra Dievo sužmoginimas. Dievas yra padaromas panašus į žmogų. Tai yra primityvaus žmogaus kelias. Net Šventojo Rašto Senojo Testamento knygose, ypač tose, kurios aprašo žydus, dar nepasiekusius civilizacijos laipsnio, matome Dievą, kuris pyksta, rūstinasi, praranda kantrybę ir keršija. Pačiose primityviausiose tautelėse Dievui, arba dievams, priskiriamos žmogiškos ypatybės. Keistu sutapimu didžiausias Dievo bei dievų sužmoginimas įvyko graikų pasaulyje, kuris buvo pasiekęs labai aukštą kultūros ir mokslo laipsnį. Čia dievams buvo priskirtos ne tik žmogiškos ypatybės, silpnybės, bet net nuodėmės. Savaime aišku, kad, šiuo keliu eidamas, žmogus neprieis prie Dievo, bet tik prie savęs paties.
Antrasis kelias yra Dievo nuasmeninimas. Dievas padaromas labai tolima, begaline, bet nesuprantama jėga, su kuria žmogus neturi visiškai nieko bendra. Nėra jokio tilto, kuris jungtų du, kad ir visiškai skirtingus pasaulius. Nėra jokio panašumo, kuris žemesnei prigimčiai padėtų suprasti aukštesnę. Dievas tampa savos rūšies akla ir nebyle apvaizda, kuri valdo tiek pasaulio, tiek žmogaus likimą, bet nei pasauliui, nei žmogui niekada nepasireiškia.
Bet nuoširdžioms žmogaus pastangoms pažinti Dievą peršasi trečiasis kelias, kuris tuo tarpu atrodo žymiai geresnis už pirmuosius du. Katekizmas mums sako, kad Dievas yra dangaus ir žemės sutvėrėjas. Visa tai, kas yra gera, gražu, tiesu, išėjo iš Jo rankos. Jei taip yra, tai atviromis akimis žiūrėkime į gėrį,tiesą ir grožįšiame regimame pasaulyje, o ypatingą dėmesį kreipkime į tą gėrį, grožį ir tiesą, kurį randame žmoguje. Atsiminkime, kad Dievas yra asmuo. Nesvarbu, kaip gražus gamtos vaizdas, kaip graži žmogaus rankomis pastatyta katedra, kaip gera žemė ir geras lietus. Dievas nėra nei gražus gamtovaizdis, nei graži katedra, nei žemė, nei lietus. Dievas yra asmuo. Todėl pirmiausia atkreipkime dėmesį į tą grožį, kurį mes randame žmoguje. Čia mes nekalbame apie fizinį grožį, nors ir jis gali būti maža dieviško grožio kibirkštis. Čia mes pirmiausia kalbame apie dvasios grožį, apie žmogaus kilnumą, pasišventimą, pasiaukojimą, kai žmogus nekeršija, bet visa širdimi dovanoja, kai jis pamiršta bloga ir daro gera, kai jis mato kito žmogaus nelaimę, vargą, skausmą ir ištiesia pagalbos ranką. Didelio kilnumo ir pasišventimo pavyzdžių kiekvienas būsime susitikę gyvenime. Kiekvienas būsime turėję progų pažinti kilnių ir pasišventusių žmonių. O ką kalbėti apie šventuosius, kurie Dievui ir žmogui buvo pašventę visą savo gyvenimą, visus talentus ir visas jėgas! Koks čia kilnumas ir pasiaukojimas! Vadinasi, jei žmoguje mes randame tokį kilnumą, pasišventimą ir pasiaukojimą, kurie mus įkvepia, padrąsina, kurie mumyse įdiegia norą būti geresniais žmonėmis, tai ką kalbėti apie Dievą, iš kurio tobulos ir begalinės širdies išsiveržė kilnumas ir pasišventimas ir apsigyveno žmogaus širdyje!
Visi esame skaitę gražių knygų, matę gražių paveikslų, namų, statulų. Visi esame girdėję gražios muzikos, kuri mums padėjo užmiršti kasdienį vargą ir persikelti į geresnį pasaulį, kuriame bent minutei atsigavome ir, gal būt, pajutome norą būti geresniais žmonėmis. Visą šitą grožį sukūrė žmonės, kuriems Sutvėrėjas davė kūrybinį talentą. O ką begalbėti apie Dievą, kuris sutvėrė kiekvieną grožį tiek pasaulyje, tiek žmogaus širdyje! Kokia graži turi būti Jo dvasia. Kokio begalinio grožio turi būti pilna Jo prigimtis.
Skaitydami pasaulio istoriją, mes susitinkame labai nuostabių žmonių, kurie Dievo buvo apdovanoti nepaprasta dvasios stiprybe, drąsa ir geležine valia. Vienas toks žmogus buvo Aleksandras Makedonietis, kurį istorija vadina didžiuoju, nes jis buvo užkariavęs visą žinomą ano laiko pasaulį. 21 metų būdamas, su 30,000 graikų kareivių, jis persikėlė į Mažąją Aziją ir išėjo į kovą prieš 10 kartų didesnę armiją, kietai pasiryžęs sutriuškinti milžinišką Persijos imperiją. Jis ne tik sutriuškino tą imperiją, ne tik per 10 metų užkariavo visą pasaulį, bet savo neišsemiama dvasios stiprybe ir nepalaužiama valios jėga bei ryžtingumu davė kiekvienam savo kareiviui drąsą ir norą kovoti ir nugalėti, nežiūrint didžiausių sunkenybių, nežiūrint milžiniškos priešo kariuomenės persvaros. Kiekvienas laikotarpis turi tokių žmonių. Iki mūsų laikų. Toks žmogus buvo Hitleris. Mes čia nekalbame apie jo asmens vertę, nepateisiname jo nusikaltimų, bet atkreipiame dėmesį į jo dvasios stiprybę ir geležinę valią, apie jo nenugalimą drąsą, tikėjimą pergale ir apie jo sugebėjimą įkvėpti visai tautai kovos dvasią ir nesulaikomą ryžtingumą laimėti. Ypatingai sunkiausiose valandose, kai visas kraštas gulėjo griuvėsiuose, kai tautos gražiausias jaunimas gulėjo svetimos žemės kapuose, kai jau nebuvo jokios vilties laimėti, vieno žmogaus begalinė dvasios stiprybė ir nepalaužiama valia davė gyvybę mirštančiai tautai. Arba Čiorčilis. Čia mes nesiimame spręsti apie jį, kaip apie žmogų pagal krikščioniškuosius principus, bet prisimename tą momentą, kai, karui prasidėjus, anglų radijas pranešė, kad Čiorčilis tapo ministeriu pirmininku, iš lūpų į lūpas skrido padrąsinantys žodžiai, kad jis atsistojo prie tautos vairo. Vien jo vardas žmonėms reiškė saugumą, drąsą, viltį ir pergalę.
Vadinasi, jei žmonėse randame tokias nuostabias galias, ką sakyti apie tą, kuris į žmogaus dvasią įdiegė tokią drąsą, stiprybę, ištvermę ir milžinišką valios jėgą! Koks Sutvėrėjas turi būti begaliniai galingas, kokio turi būti Jo dieviškos dvasios jėga ir visagalė valios stiprybė, jei žmogus toks nuostabus!
Mus visus žavi ir patraukia nuostabūs žmonės, didelės asmenybės, didvyriai. Mes skaitome ir gėrimės tais, kurie Dievo buvo turtingai apdovanoti įvairiais nepaprastais gabumais ir kurie tuos talentus išvystė iki aukščiausio laipsnio ir panaudojo juos kitų žmonių naudai, laimei ir džiaugsmui. Tokie žmonės mus žavi, įkvepia, paskatina geriems ir naudingiems darbams. Giliau į šiuos nuostabius asmenis pažvelgę, juose randame ne tik nepaprastų gabumų, bet ir nuostabių ypatybių, kurios yra ne tik Dievo ar prigimties dovana, bet taip pat didelių žmogaus pastangų vaisius. Mat, žmogus pirmoje eilėje yra geras ne tiek dėl to, kad jis gimė geras, bet kad jis nuolat stengiasi būti geras, savęs išsižadėdamas, nusigalėdamas, pasiaukodamas.
Šį kartą suminėsime tris ypatybes, kurias mes randame daugelyje žmonių, bet ypatingai nuostabiuose asmenyse ir aukštame laipsnyje. Pirmiausia, gailestingumas. Tiek filmuose, tiek televizijos programose, tiek daugelyje populiarių knygų mes matome labai daug žiaurumo, piktos valios, keršto. Matome, kaip apgadinti ar sugedę žmonės elgiasi, lyg alkani, įpykinti žvėrys. Atrodo, kad jie randa didelį pasitenkinimą, kitus kankindami, kitiems bloga darydami, net pačią gyvybę atimdami. O kaip mus atgaivina kad ir trumpas momentas, kai pro žiaurumo, piktos valios ir keršto tamsius debesis prasiskverbia bent mažas, bet šviesus gailestingumo spindulėlis. Bet žiaurumo, piktos valios ir keršto randame ne tik filmuose, televizijoje, knygose. Jų randame ne tik legendose bei pasakose. Kasdienis gyvenimas, kur mes bebūtume, turi daug pavyzdžių, kur neretas žmogus, pasidavęs silpnybei, nekantrumui ir savanaudiškumui, darosi žiaurus, piktavalis, kerštingas. Bet kaip malonu susitikti asmenį, kuris gailestingas, kurio gera, atlaidi širdis, kuris greitai pamiršta bloga, o ilgai atsimena gera, kuris jautriai ir greitai atjaučia kito žmogaus vargą, skausmą, nelaimę. Kitais žodžiais, kaip dvasia atsigauname, kai susitinkame asmenį, kuris moka pasigailėti. Iki šios dienos mus žavi Gailestingojo Samariečio pavyzdys ir dvasia. O tokių gailestingų samariečių pasaulio istorijoje yra buvę ir tebėra labai daug.
Vadinasi, jei žmonių tarpe mes randame didelio ir kilnaus gailestingumo pavyzdžių, kur greitai ir noriai pamirštama didelis blogis, didelė skriauda, ir elgiamasi su nusikaltėliu, lyg jis niekada mums didelio blogio nebūtų padaręs, tai ką bekalbėti apie Dievą, kuris žmogui davė kilnią ir gailestingą širdį!
Antra ypatybė yra išmintis. Kiekvienas žmogus, žiūrėdamas į savo gyvenimą, į daugelį silpnybių, kvailybių, klaidų ir nuodėmių, kurias yra padaręs savo praeityje, turi prisipažinti, kaip dažnai ir kaip neišmintingai jis yra pasielgęs. Todėl ir neretai girdimas priežodis: "Jei būtum išmintingesnis, ir Dievo valia būtų kitokia”. Mums dažnai ne tik trūksta išminties, bet tą išminties kiekį, kurį turime, ne retai aptemdo ambicija, per didelis jautrumas, išdidumas, perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis, nuomone ir sprendimo teisingumu. Tik padarę stambių ir neatšaukiamų klaidų, pamatome, bet jau per vėlai, kad trūko ne jėgų, ne energijos, ne pasiryžimo, ne sugebėjimo, ne Dievo pagalbos, bet išminties. Šventame Rašte skaitome apie Saliamono išmintį, kuria stebėjosi tiek žydai, tiek aplinkinės tautos. Vieną rytą prieš karališkąjį sostą atsistojo dvi motinos. Viena sakė: "Karaliau, mes miegame tame pačiame kambaryje. Mano draugė šią naktį nugulė savąjį kūdikį. Man miegant, pasiėmė manąjį, o savo negyvąjį kūdikį paguldė prie manęs”. Joms viena kitai prieštaraujant, Saliamonas liepė atnešti kardą ir perkirsti gyvąjį kūdikį į dvi dali. Tikroji motina, pamačiusi iškeltą kardą, sušuko: "Nežudykite kūdikio. Verčiau jį atiduokite mano draugei”. Tai buvo motinos širdis ir karaliaus išmintis. Didelės išminties randame dideliuose ir patyrusiuose žmonėse. Didelės išminties randame subrendusiuose žmonėse, kurie, gerai pažindami gyvenimą, žmogaus prigimtį, pasimokę iš savo ir kitų žmonių klaidų, nusikratę iliuzijomis, jaunatvišku kraštutinumu ir negyvenimišku entuziazmu, sugeba įvykius, daiktus ir žmones vertinti objektyviai, kritiškai ir teisingai. Tokie žmonės vykusiai vadovauja tiek žmonėms, tiek tautoms taikoje, kare, krizėje, tragedijoje ir pergalėje. Didelė žmogui laimė ir palaima, ypač jaunuose metuose, susitikti asmenį, kurio didelė ir patyrusi išmintis padeda pasirinkti tikrą gyvenimo kelią, padaryti subrendusį sprendimą, žengti neatšaukiamą, bet teisingą žingsnį. Jei ribotuose, klaidinguose, mirtinguose žmonėse randame didelės išminties, ką bekalbėti apie amžinąją Dievo išmintį, kuri valdo visatą, pasaulio, tautų ir kiekvieno žmogaus likimą.
Bet viena gražiausių, kilniausių ir rečiausiai sutinkamų ypatybių žmonėse yra supratimas. Rodos, kas čia sunkaus, kas čia ypatingo ir nepaprasto suprasti kitą žmogų. Kiekvienas, kuris turi protą, rodos, be vargo turėtų suprasti kitą protingą būtybę. O vis dėlto, kaip reta sutikti žmogų, kuris mus teisingai ir pilnai suprastų. Pažiūrėkime į gyvenimą ir žmones aplink mus. Kiek maža supratimo. Todėl tiek daug nesusipratimų. Vyras nesupranta žmonos, o žmona vyro. Užuot bandę vienas kitą suprasti, vienas iš kito šaiposi. Tėvai nesupranta vaikų, o vaikai tėvų. Kaimynas nesupranta kaimyno, o draugas draugo. Kiek dėl to kyla barnių, pykčio, keršto. Žmonės vienas su kitu nebekalba. Nebesisveikina. Iš tolo vienas kitą pamatę, pereina į kitą gatvės pusę. Kodėl? Mat, vienas kito nesuprato. Gal vienas juokavo, o kitas dalyką rimtai priėmė. Juk dažnai atsitinka, kad mes bandome pasakyti vieną dalyką, o pasakome visai kitą. Kartais norime pajuokauti ir per vėlai pastebime, kad mūsų žodžiai ne juoką, o ašaras iššaukė. Vadinasi, daugelis nemalonių, skaudžių, kartais nepamirštamų dalykų pasitaiko mūsų tarpe, kurie ilgai ir įkyriai graužia žmogaus širdį vien dėl to, kad mums ir kitiems žmonėms trūksta supratimo. Žinoma, mes visi tai jaučiame, to supratimo ilgimės, o jo neradę — kenčiame. Už tai laikas nuo laiko tokį asmenį susitikę, pamatę, kad jis mus supranta, ir jam savo širdį, visą širdį atvėrę, neiškenčiame savo laime su kitais nepasidalinę. Mat, tai yra reta laimė. O vis dėlto, šiame pasaulyje yra nemaža žmonių, kurie pajėgia kitus suprasti. Nežinia, kodėl. Gal dėl to, kad patys yra daug pergyvenę, daug patyrę, daug kuo apsivylę, bet apsivylime neapkartę, neužsispyrę. Gal dėl to, kad jie žmones ir gyvenimą geriau pažįsta. Gal dėl to, kad jie iš savęs daugiau reikalauja negu iš kitų. Gal dėl to, kad jie labai gerai žino žmogiškosios prigimties ribotumus. Gal dėl to, kad jie turi retą išminties dovaną. Kaip ten bebūtų, tokių žmonių yra, ir juos susitikę mes noriai atsiveriame, kaip žiedas prieš saulę. Tai mums palaima, paguoda ir padrąsinimas. Mumyse atgyja noras stipriau pasistengti, ištverti, tapti geresniais žmonėmis. Ir vien dėl to, kad kitas mus suprato, mūsų pastangas įvertino, mūsų sugebėjimus pripažino, davė mums naują viltį ir naują tikslą gyvenime.
Jei tokį nuostabų supratimą mes randame žmonėse, kurių prigimtis yra pilna silpnybių ir ribotumų, ką besakyti apie Dievą, kuris davė žmogui išmintį, širdies gerumą! Ką bekalbėti apie tą, kuris visa gali, visa mato, visa žino, kuris skaito mūsų mintis, prieš kurio dieviškas akis atsiveria visos mūsų paslaptys, mūsų praeitis ir ateitis, kurio rankose mūsų likimas. Jei žmogus mus pajėgia suprasti, paguosti, padrąsinti, kaip gerai supranta mus Tas, kuris pranašo lūpomis žmogui pažadėjo: "Jei net motina tave pamirštų, aš tavęs nepamiršiu”.