BRONIUS JURGUTIS

VENTASIS RAŠTAS sako, kad mūsų pirmieji tėvai, nusikaltę Dievui, tuojau pajuto gėdos jausmą, kitaip tariant, pasijuto kalti. Istorija mums nepasako, ką Adomas su Ieva tuo reikalu tarpusavy kalbėjo. Tik logiško galvojimo keliu galime suprasti, kad šis reikalas jųdviejų tarpe lengvai negalėjo praeiti. Išvyti iš Rojaus, netekę gero ir patogaus gyvenimo, buvo išstatyti visokiems pavojams, vargams ir net kūno mirčiai. Kas svarbiausia, jie neteko tų neapsakomai didingų malonių, kurias Dievas ypatingai gausiai suteikė pirmiems žmonėms. Netenka abejoti, kad jie sunkiai tatai išgyveno ir negalėjo apie tai nekalbėti.

     Kaltės atsiradimas buvo didžiausia žmogaus nelaimė ir kančia. Pasijutę nelaimingi, Adomas ir Ieva be abejo stengėsi suprasti savo nelaimių ir kančių priežastį. Gal būt, Adomas priekaištavo Ievai, kam ji, nuskynusi uždraustą vaisių, ne tik pati valgė, bet ir jam davė. Tenka prileisti, kad Ieva jam aiškino, jog čia ne jos kaltė, bet Adomo, kuris nerūpestingai kuriam laikui ją vieną palikęs ir tuo davęs progos žalčiui ją sugundyti. Gal pagaliau jie abu priėjo išvados, kad ne tiek jie patys kalti, kaip tasai žaltys, kuris juos į tokias nelaimes ir vargus įvėlė. O pastarasis gal vertė kaltę Sutvėrėjui, kuris pastatė jį į tokią išimtinai galingą padėtį, kad jis susigundė ir išdrįso pasakyti savo Viešpačiui: "Netarnausiu!” Galima taip pat prileisti, kad, kančios naštos slegiami, Adomas ir Ieva stengėsi savo pačių kaltę pateisinti arba bent surasti jų kaltę lengvinančių aplinkybių, pakaltinant Dievą tuo, kad Jis galėjo jų prie to neprileisti. Ir šiandien pasitaiko žmonių, kurie priekaištauja Dievui, kad Jis galėjo neleisti pasaulyje blogio. Žinoma, tokie priekaištai yra didžiausia nesąmonė ir didelis Dievo įžeidimas.

     Yra pasakyta, kad Dievas sukūrė žmogų panašų į save. Kuo tad žmogus yra panašus į Dievą? Dievas savo svarbiausiems kūriniams, angelams ir žmonėms, iš savo begalinės meilės išteklių suteikė savo, kaip individo, kaip asmens, pajautimą. Davė jiems galią kurti, o taip pat laisvą valią. Pats pirmasis nusidėjėlis Liucipierius buvo vyriausias ir galingiausias angelas. Po angelų, aukščiausias ir tobuliausias kūrinys buvo žmogus, žemės valdovas. Bet tiek Liucipierius, tiek žmogus savo "aš esu” (ego sum) pajautimą pavertė savimeile, egoizmu, kuris pagimdė troškimą, kad jų Sutvėrėjas, kuriam jie turėtų tarnauti, jiems tarnautų. O jei tatai neįmanoma, tai bent būtų Jam lygūs. Iš to kilo puikybė, kuri yra viena didžiausių žmogaus nuodėmių, kuri paprastai iššaukia eilę kitų nuodėmių. Kaip kontrastas tam, Kristaus žodžiais, tarnas nėra didesnis už savo Viešpatį. Jis negali būti nė lygus. Jis tegali būti tik mažesnis. Kūrinio pareiga savo Sutvėrėjui ištikimai tarnauti ir tik tuo keliu laimėti sau visas malones, kurių Viešpats jam nesigailėdamas gausiai teikia. Žmogaus užduotis tokia ir buvo ir dabar tebėra tokia pat. Netarnauti Viešpačiui reiškia blogį, tarnauti Jam reiškia neišpasakytą, didingą gėrį.

     Žmogus, turėdamas laisvą valią, pasirinko blogį, kuris iššaukė reakcijos grandinę, pamažu virsdamas žmogaus įpročiu, arba antrąja prigimtimi. Antrąja todėl, kad pirmoji arba tikroji pagrindinė žmogaus prigimtis vis dėlto buvo ir tebėra gera. Toji žmogaus dviguba būsena išliko iki šių dienų. Žmoguje ir net visoje žmonijoje ir šiandien tebevyksta grumtynės tarp abiejų prigimčių, tarp gėrio ir blogio. Kartais atrodo, kad štai blogis ims ir pavergs visą žmoniją. Tokios mintys paskirus asmenis priveda kartais prie visiškos desperacijos ir nevilties bei nelogiškų, dažnai nusikalstamų, ar šiaip jau nepateisinamų veiksmų. Labiau protaujantys žmonės, savo gerosios prigimties skatinami, ieškojo ir tebeieško žmonijai išeities iš jos tragiškos būklės. Kiti surasdavo tikrojo kelio kryptį ir ją nurodydavo žmonėms. Tai daugiau buvo Dievo įkvėpti žmonės, šventieji. Kartais ir paprasti mirtingieji ieško išeities iš esamos blogos būklės. Tos išeities ieško tautų vadovai, atskiri visuomenės ar organizacijų veikėjai ar net paskiri filosofai. Jie kartais atranda daugelį sveikų ir tikrai naudingų dalykų. Suranda sau pagelbininkų ir pasekėjų, kurie nuveikia gana didelius darbus.

     Dar apie 600 metų prieš Kristų pranašas Ezekielius mokė žydus Babilono vergijoje, kad nėra bendros visiems nuodėmės, kad tėra tik individų, t. y. paskirų asmenų, dažnai skirtingos nuodėmės. Bet bausmė galinti būti ir bendra visiems, nes individualinės nuodėmės buvo tiek toli nuėjusios, kad, begaliniai užrūstinus Dievą, dalis žydų tautos atsidūrė Babilono vergijoje, kurioje, greta tikrai kaltų, kentėjo ir visai nekalti asmenys, pvz. vaikai. Kad atgautų laisvę, Ezekielius mokė vergijoje esančią bendruomenę grįžti prie Dievo, nes kito kelio ištrūkti iš vergijos nėra. Čia matome ryškų pavyzdį, kokias baisias pasekmes visai tautai ar bendruomenei gali užtraukti atskirų asmenų gausios individualinės nuodėmės. Iš to seka nepaprastai didelė individo atsakomybė prieš Dievą, šeimą, bendruomenę, tautą, žmoniją ir net patį save. Tačiau ar dažnas individas tokią atsakomybę jaučia?

     Žmogus daugiausia rūpinasi savim, savo šeima. Paprastai jis turi daug meilės ir savo tautai. Bet tiek atskiras asmuo, jausdamas savo kaltę, tiek visa tauta, kartais net nesąmoningai, ieško artimesnio ryšio su Dievu, nes ir Dievas ieško žmogaus. Argi nėra to geriausias pavyzdys, kad raudonojo Babilono vergijoje atsidūrusioji mūsų tautos didesnė dalis per pastarąsias Velykas taip užplūdo bažnyčias, kad ir sutilpti negalėjo, nors ten religija ir yra persekiojama. Iš to seka, kad mūsų tautoje ir jos atskiruose individuose kaltės teisingas pajautimas yra realus ir ieškojimas būdų atsipalaidoti nuo kaltės komplekso eina teisingu keliu.

     Mes, atsidūrę toli nuo šventos mūsų tėvų žemės, apsigyvenome laisvuose vakaruose, kur religija nėra persekiojama. Absoliute mūsų dauguma nuoširdžiai myli savo tautą, ilgisi tėvų žemės ir siekia jai laisvės. Deja, iš likimo patirties daug kas mūsų nieko naujo neišmoko, ir mūsų bažnyčios čia dar "nelūžta” nuo lankytojų skaičiaus.

     Daug kas piktinasi mūsų tautos ir visos žmonijos priešų užsispyrusiu kietaširdiškumu. Visi sielojamės, kad pozityviųjų žmonijos jėgų pastangos ir mūsų veiksnių žygiai neduoda trokštamų išdavų. Ir čia kaip tik mūsų ir kitų šių laikų tautų likimas ir jo priežastys labai panašūs į senųjų laikų žydų tautos likimą. Pastariesiems buvo apreikštas tikrasis Dievas ir Jo įstatymai. Kol jų laikytasi, tauta buvo laisva ir gyvenimas klestėte klestėjo. Bet, žydams pamažu užsikrečiant svetimų tautų blogais papročiais ir stabmeldybe, ilgainiui išsekdavo Dievo kantrybė ir Jis žydų tautą bausdavo. Egiptas, Asirija, Babilonas, Persija, Romėnų imperija ir kt. valstybės pavergdavo Izraelį ir nepaprastai žiauriai nuniokodavo tautą ir jos gyvenamą kraštą. Panašus likimas šiais laikais nusiaubė daugelį tautų. Ir mūsų tauta išgyvena žiauriausias kančias. Tas kančias turi pakelti ir visai nekalti mūsų broliai ir sesės bei vaikai. Jie tikrai nusipelno kankinių vardo, nes kenčia ne dėl savo kaltės. Čia kaip ir prieš daugelį šimtmečių ir tūkstančių metų vyksta nekaltųjų kančios auka už kaltųjų individualines nuodėmes, kitaip tariant — kaltųjų atpirkimo misterija.Tos misterijos apogėjus buvo Kristaus kančia ir mirtis Golgotos kalne, norint atpirkti per daug Dievui nusikaltusius žmones.

     Jei šiandien į mūsų susirinkimus ateitų pranašas Ezekielius, jis mums kalbėtų tą pat, ką jis kalbėjo prieš pustrečio tūkstančio metų Babilono vergijoje esantiems žydams. Jis sakytų, kad dalis mūsų tautos pateko vergijon, o ir likusieji yra dideliame pavojuje patekti ton pačion vergijon todėl, kad kiekvienas savyje nešiojamės mažesnę ar didesnę kaltę Dievui, artimui, šeimai, savo tautai, vaikai tėvams, tėvai vaikams ir net sau patiems. Ezekielius mokytų mus, kad jei norime pasiekti taip karštai trokštamą laisvę, taiką ir gerbūvį, kiekvienas turime pradėti nuo savęs, turime grįžti prie Dievo, pasukti savo gyvenimą pagal Jo įstatymus, sugrįžti prie maldos ir atgailos. Bet ar nepanašiai kalbėjo ir Marija Fatimoje? Mūsų Bažnyčia tą pat moko mus kasdien. Bet kaip mes į tai reaguojame?

     Dalis mūsų tautiečių, laikančių save geriausiais patriotais, susikūrė sau gyvenimą, visiškai nesiderinantį su Dievo įstatymais. Kiti bando spaudoje pagarbinti taip mažai žinomą pagonybės laikotarpį mūsų tautoje. Dar kiti įsidrąsina kaltinti krikščionybę, kuri neva nusmukdžiusi lietuvių tautą. Kai kurie pavėluotai persimetė į jų pačių menkai besuprantamą liberalizmą, kuris kitose tautose beveik prieš šimtą metų atgyveno savo dienas. Liberalizmu siekiama kažkokios fantastiškos laisvės, bet tikrumoje — laisvės nuo Dievo. Geriausiu atveju skelbiamas Dievui neutralumas. Užmiršimas visiškai, kad žmogus negali būti laisvas nei nuo Dievo, nei nuo Jo įstatymu vykdymo, nuo kurių jokie liberalistiniai išvedžiojimai negali žmogaus atpalaiduoti. Nes juk žmogų sutvėrė Dievas ir net labiausiai nuo Jo nutolusio žmogaus sielos gelmėse Jis buvo, yra ir bus. Neutralumo Dievui taip pat negali būti, nes ir labiausiai kaltą žmogų Jis nuolatos myli savo neišmatuojama dieviškąja meile tiek, kad teikia žmogui tokių gėrybių, kurių jis gal ir nėra vertas. Tad kiek žmogus stengtųsi nusigręžti nuo Dievo, kiek jis stengtųsi Jį paneigti, veltui visos jo pastangos, nes dieviškumas glūdi pačioje mūsų sielos gelmėje, todėl atsipalaidavimas nuo Dievo ir Jo įstatymų yra visiškai neįmanomas dalykas.

     Šioje problemoje negali būti jokie "mes” (geresnieji) ir jokie "jie” (blogesnieji). Čia tiktai esame mes visi,išskyrus nekaltus vaikus. Nes mes visi savyje nešiojamės vienokią ar kitokią kaltę ar net visą kalčių mažesnį ar didesnį sandėlį. Kaltės komplekso pajautimas iššaukia žmoguje įvairias reakcijas. Jų tarpe gana dažnai kitų kaltinimą ir savęs teisinimą. Visi nekenčiame komunizmo, visi jo bijomės, nes daug kas mūsų savo kailiu tą baisią žmonijos rykštę patyrė. Daug kas kaltina dėl komunizmo atsiradimo žydus. Nemaža žmonių kaltina vakariečių nevykusią užsienio ir karinę politiką. Kiti vėl svajoja, kad Amerikos atominės bombos išvaduos žmoniją nuo komunizmo pabaisos. Bet retas kas paklausia savęs: "O gal ir aš kuo prisidėjau prie komunizmo voties augimo, gal savo kaltėmis jam pagelbėjau?” Retas kuris pagalvoja, kad komunizmas, gal būt, ir yra toji Dievo bausmės rykštė, kuria Jis baudžia nusikaltusius žmones.

     Deja, dauguma mūsų tuo nesirūpina, bet dairosi, kad tik greičiau Amerika pasigamintų tobulesnius atominius ginklus, kad tik plačiau pasklistų gen. Walker, Birch Society, Gerald Smith, ar kitų panašių asmenų bei organizacijų kovos prieš komunizmą samprata. Tiesa, tų vyrų žodžiai dažnai turi savyje daug karčios tiesos, to negalime paneigti. Bet tarp kitko pasižiūrėkime, ką sako vienas žymesniųjų Amerikos nacionalistų vadų Gerald L. K. Smith. Jis nekenčia komunizmo, kaip ir mes visi. Jis gal daugiau negu kiti kaltina žydus dėl komunizmo tvano atsiradimo, nors ir sveikina kiekvieną padorų žydą, kuris įsijungia į kovą prieš komunizmą. Ir štai jis savo š. m. gegužės m. leidinyje "The Cross and Flag” šaukte šaukia: "No substitute for Christ” (Nėra pakaitalo Kristui). Ir jis ragina eiti išpažinties, daryti atgailą, gailestingumo darbus, bei savo kambarėly užsidarius šauktis maldoje Kristaus pagalbos. Neką kitaip kalba ir garsusis protestantų pamokslininkas Billy Graham. Jis aiškina, kad Vakarai dėl savo korupcijos, pasileidimo, šeimų irimo, žmogžudysčių ir kitų nedorybių nesulaikomai nuriedės į bedugnę, jei neatsinaujins dvasiniai. Popiežius Pijus XII kartą pasakė, kad "žmonija tiek pritvinkusi blogio, kad kiekvienu momentu gali įvykti sprogimas”. Dabartinis mūsų šventasis tėvas Jonas XXIII dramatiškai šaukia krikščioniją vienybėn. Ar ne laikas ir mums, lietuviams, skubėti vienybėn tarpusavy ir siekti taikos su Dievu?