JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Ū S Ų pareiga — tiesos ieškoti ir tiesą skelbti kitiems. Žmogus turi gyventi tiesoje ir tiesai. Tiesos iškreipimas — melas kultūringoje visuomenėje yra laikomas žema moraline blogybe. Krikščioniškoji moralė niekuomet neleidžia meluoti, nes Tvėrėjas žmogui yra davęs kalbą ne tam, kad ji būtų tiesos žalojimo priemonė, bet tam, kad žmogus savo idėjas galėtų teisingai perduoti kitiems. Deja, mūsų moderniojoje visuomenėje vertybės yra labai sujauktos: branginamos ir siekiamos tik medžiaginės vertybės, o dvasinės — pajuokiamos ir nustumiamos šalin. Priemones tikslui siekti žmogus pasiskyrė savo gyvenimo tikslu, o tikrąjį tikslą visai pamiršo. Malonumo akimirksniui ir trupinėliui aukso turi lenktis ir tiesa, ir gėris, ir grožis. "Kas yra tiesa?” —Piloto lūpomis skeptiškai paklausia dvidešimtojo amžiaus civilizuotasis žmogus ir, nelaukdamas nei neieškodamas atsakymo, paniekinančiai numoja ranka.
Kas dabar valdo Ameriką? Senatas, šalies atstovai, ar prezidentas? Ne! Ją valdo doleris? Jį visi garbina, visi jam lenkiasi, visi keliai jam atviri. Jis yra visų iškalbingai skelbiama ir visokiomis priemonėmis siekiama tiesa! Pasinaudodamas konstitucija, skelbiančia religijos, spaudos ir žodžio laisvę, jis įsteigė, gal būt, labiausiai visoje šalyje paplitusią "sekso garbinimo religiją”, kuri viešai reklamuojama ir žodžiu, ir spauda, kurios "kulto seansai” rodomi teatre bei filmuose ir vykdomi įvairiuose viešuose klubuose.
Čia yra labai garsiai reklamuojamos ir kitos "vertybės”, išleidžiant kasmet reklamai apie dešimt bilijonu doleriui! Ši suma — tai niekis, palyginta su tais milijardais, kuriuos biznieriams sudeda reklamų suvilioti pirkėjai. Specialistai sako, kad gudriai paruoštai reklamai pasiduoda apie aštuoniasdešimt procentų žmonių. Toks aukštas procentas aiškiai kalba, kad tai nėra tik tamsi liaudis ir protiniai atsilikėliai, bet ir universitetus baigusieji inteligentai bei kiti gudruoliai, kurių inteligencijos koeficientas viršija net 130! O kur tų reklamų gudrumas? Tai sugebėjimas išnaudoti žmogaus silpnybes. Kiekvieno žmogaus dvasinėje struktūroje yra didesnių ar mažesnių skylių, pro kurias sugeba įsiveržti reklamų vilionės ir įtaigojimai, nors protas į ausį ir kužda, kad tai netiesa. Reklama šiandien pagriebia į savo kartais labai nešvarias rankas minias žmonių ir veda jas, kur tik panori, ir tuština jų kišenes iki paskutinio cento. Reklama! Tai mūsų amžiaus magiškasis žodis, kuris nerausta nuo melo ir apgavysčių, bet didžiuodamasis eina per pasaulį, nes be jo negalėtų išsilaikyti nei laikraščiai, nei radijas, nei televizija, nei daugelis kitų kultūrinių institucijų. Tai tokia yra šių dienų mūsų visuomeninė santvarka, tai į tokį akligatvį yra patekusi mūsų kultūra. Ji kovoja prieš melą, bet be melo negalėtų gyvuoti, nes tik melas dar šiaip taip palaiko jos gyvybę.
Nenorime čia pasmerkti kiekvienos reklamos. Ji žmogui gali būti labai naudinga, jeigu stengiasi atidaryti jo akis ir parodyti tikrąsias vertybes. Čia smerkiama tik melaginga reklama, kuri šiais laikais labai paplitusi ir daugelio laikoma gyvenimo būtinybe. Apie ją čia gana šiurkščiai atsiliepėme ypač dėl to, kad mūsų tautiečiai suprastų jos pinkles ir, gyvendami melu užkrėstoje aplinkoje, labiau vertintų tiesą. Kaip minėjome, ir mūsų laikraščiai negalėtų išsilaikyti, atsisakydami dėti reklamas. Vis dėlto nevertėtų priimti aiškiai melagingų reklamų, o ypač nedėti jų į kultūrinius laikraščių skyrius.
Dar labiau mums rūpėjo kelis aiškius žodžius tarti apie šių dienų reklamą, nuolat stebint ir matant, kad mūsų meno kritika ir knygų recenzijos dažnai rodo išsigimimo ženklus ir vis labiau linksta pasukti reklamos keliu. Mūsų meno kritikai ir knygų recenzentai, pasiduodami iš įvairių motyvų kilusiems jausmams, dažnai objektyvią kritiką paverčia pigia reklama, nusikaldami tiesai ir mulkindami visuomenę.
Reklamos tikslas yra nurodyti gerąsias kurio nors daikto ypatybes, jį girti ir žmonėms piršti, o kritikos tikslas — nurodyti ir gerąsias ir blogąsias kritikuojamo dalyko ypatybes, jį atvaizduoti tokį, koks jis iš tikrųjų yra, jį objektyviai įvertinti. Nors kritikos terminas yra vartojamas įvairiomis prasmėmis, mes čia jį imame tik dalykų vertinimo prasme. Nors galima kritikuoti arba vertinti įvairius gyvenimo reiškinius, bet čia mes ypač apsiribojame meno, literatūros ir kultūrinės veiklos kritika, nes šios rūšies kritikos daugiausia pasirodo mūsų spaudoje. Šios rūšies dalykai ar įvykiai daugiausia yra kritikuojami tiesos, gėrio ir grožio atžvilgiais. Tad iš to jau aišku, kad norint būti kritiku, reikia filosofinio, etinio ir estetinio išsilavinimo. Kadangi tokių žmonių ne taip jau lengva surasti, tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko mūsų kritika yra tokia skurdi.
Bet tauta ar kuri kita bendruomenė, turinti gerų, kompetentingų kritikų, yra tikrai laiminga, nes tai labai padeda klestėti jos kultūrai. Kritikas apsaugoja menininkus, rašytojus ir veikėjus nuo klaidų, parodo jiems teisingą kelią į aukštumas ir formuoja visuomenės galvoseną, elgesį bei skonį. Jeigu kai kuriose kultūringose valstybėse yra labai vertinama opozicijos partija ir jos vadams net mokama alga, nors jie užsiima daugiausia tik negatyvia kritika, tai labai didelėje pagarboje mes turėtume laikyti savo objektyvią kritiką, kuri mūsų kūrinius bei veiksmus perleidžia per tiesos, gėrio ir grožio prizmę, parodydama, kas juose girtina ir kas peiktina. Be kritikos negali būti jokios pažangos. Be kritikos net negali išsilaikyti jokia organizuota bendruomenė, ką aiškiai rodo neilgas totalitarinių valstybės santvarkų amžius, kur nepakenčiama ir neprileidžiama jokia kritika. Kai žmogus nori tapti neklaidingu, visagalinčiu ir visažinančiu, jis pats save pasmerkia pražūčiai. Tai pritaikytina kiekvienam menininkui, rašytojui, veikėjui. Pažanga yra galima tik tada, kai žmogus supranta savo ribotumus ir yra dėkingas tiems, kurie juos nurodo.
Kokį vaizdą galėtume išvysti, pažvelgę į dabartinę mūsų kritiką? Tikrai jis nebus nei ryškus, nei šviesus, nei džiuginantis. Net gali kilti klausimas, ar mes iš viso turime bet kokią kritiką. Labai retai mūsų spaudoje nedrąsiai žybtelia kokia nors tikrosios kritikos prošvaistė; bet dažniausiai, prisidengus kritikos vardu, rašomos tik grynos reklamos.
Kai paskaitai kokio nors solisto ar solistės rečitalio aprašymą, tai labai nustembi, kad jis iki šiol dar nėra dainavęs nei Milano Scaloje, nei Niujorko Metropolitane. Kai peržvelgi kokios nors naujai pasirodžiusios knygos recenziją, tai pagalvoji, kad šis rašytojas jau, tur būt, Nobelio premijos neišvengs. Kai pamatai meno parodų įvertinimą, tai pradedi spėlioti, kuri Europos pinakoteka turės garbės didžiuotis šiais nemirtingais kūriniais. Bet koks nusivylimas! Praeina metai, praeina kiti, o tos kritikų sukeltos svajonės nesipildo ir gana. O jeigu tiems kritikams primeni, kad jie nebuvo objektyvūs, kad jie iš viso nebuvo kritikai, o tik tušti pataikūnai, kad jie kūrinio neįvertino, o tik parašė perdėtą panegyriką, tai jie labai ramiai paaiškina, kad kitaip elgtis būtų ir negražu, ir netaktiška, ir nepatriotiška. Dabar, gyvenant šiose sunkiose sąlygose, reikia lenktis kiekvienam mūsų tautiečiui, kuris, šalia savo kasdieninio darbo fabrike ar įstaigoje, suranda valandėlę laiko ir menui. Juos kritikuodami, nurodydami jų klaidas, kirstume šaką, ant kurios sėdime. Tai būtų artimo meilės stoka. Savo gražiais žodžiais ir šiltais aprašymais mes turime jiems įkvėpti ryžto ir toliau užsiimti menu. Jeigu jiems pasakysime tiesą, jeigu juos pakritikuosime, tai vargšeliams numušime ūpą. Jie tada nusimins, užsigaus, praeis jiems noras toliau kurti. O tai būtų mums, lietuviams, didelis nuostolis.
Kai išgirsti tokius aiškinimus, tai nežinai, ar juoktis, ar verkti. Reiškia ir mes jau plaukiame drauge su tos melagingos reklamos srove, stengdamiesi dar šiaip taip palaikyti savo kultūrą melu, saldliežuvavimu ir tuščiu pataikavimu. Ar taip elgdamiesi mes rodome artistui artimo meilę? Ar mes jį įvertiname ir rodome pagarbą? Ar tokiu būdu mes prisidedame prie meno klestėjimo ir pažangos? Priešingai! Tai yra tikras meno susinimas, tai yra nusikaltimas tiesai, tai yra pagarbos stoka menininkui. Mes su menininku elgiamės taip, kaip blogas auklėtojas su mažu vaiku, stengdamasis jį nuraminti melu ir neteisingais pažadais. Tokios saldžios ir neobjektyvios reklamos, prisidengusios garbingu kritikos vardu, yra didžiausias menininko įžeidimas. Jeigu taip išreklamuotas menininkas bus protingas, tai iš tokios "kritikos” tik pasijuoks; jeigu jis bus karštesnis, tai įsižeis; o jei bus naivus, tai pradės pūstis, lyg kalakutas, ir laikys save tobulybę pasiekusiu genijum, kuriam jau nereikia daugiau lavintis ar ko nors siekti, nes juk jau viskas pasiekta, jau jis yra užbaigtas, gatavas. Tad kiekvienu atveju tokios neobjektyvios kritikos ir pigios reklamos yra didelė žala menui ir menininkui. Yra nemažesnė žala ir visuomenei, kuri yra klaidinama. Kritika turėtų ją auklėti, lavinti skonį, supažindinti su tiesos gėrio bei grožio normomis, bet nelaikyti nežinojime ir klaidoje. Nereikia manyti, kad publika yra nieko nesuprantanti avių banda. O jeigu jau taip manai, tai stenkis gera, objektyvia įvairių visuomeniškų bei meniškų įvykių kritika ją lavinti, palenkdamas jos protą tiesai, širdį — gėriui, akis — grožiui.
Tačiau reikia pažvelgti ir į antrąją medalio pusę. Kritikos neobjektyvumas pasireiškia ne tik perdėtu gyrimu, bet ir piktu, neteisingu peikimu. Tokios neigiamos kritikos žala menui, menininkui ir visuomenei gali būti nemažesnė už aukščiau minėtąją, bet motyvai yra skirtingi. Kurio nors asmens ar jo kūrinio juodinimas išplaukia iš pavydo, iš noro suvesti asmeniškas ar politiškas sąskaitas, o kartais aplamai iš pikto, neigiamo žmogaus charakterio. Toki asmenys netinka būti kritikais, nes jų kritika niekad nebus objektyvi. Prie šių neobjektyvių ir netinkamų kritikų reikia priskirti ir charakteringus "partinius” asmenis, kurie giria tik savo partijos žmones ir jų veiklą, o peikia visus kitus. Tad norint būti kritiku, reikia pakilti virš partijų, grupių ir asmeniškumų.
Keliant kurio nors menininko ar meno kūrinio neigiamybes, reikia labai didelio atsargumo, nes neapgalvotu žodžiu ar neteisinga pastaba galima padaryti kitam nepagydomą žaizdą. Piktas, neteisingas žodis, kaip jau kartą esame rašę, yra lyg gyvatės nuodai, kurių pavojingo ir žalingo veikimo kartais negali sustabdyti joki vaistai.
Jeigu kritika ir nenueis į kurį nors iš šių dviejų minėtų kraštutinumų, bet vis tiek ji nebus objektyvi, jei nebus atsieta nuo menininko asmens ir nuo paties kritiko jausmų. Prieš kritiko akis turi būti tik kritikuojamas kūrinys, nesvarbu ar jis bus žmogaus pirštu ar balso padaras. Visa kita jis turi užmiršti. Jis turi užmiršti simpatijos jausmus, turi nekreipti dėmesio į savo vienokią ar kitokią praeinančią nuotaiką. Jeigu vadovausiesi tik bendru Įspūdžiu ar savo asmeniškais jausmais, tai kritika gali išeiti labai neobjektyvi. Vienas, gal būt, apie tą patį pianistą rašys, kad "jis savo nuostabia pirštų jėga išgavo iš fortepiono tokius dieviškus akordus, kurie užbūrė klausytojus ir nešėsi juos į tas aukštumas, į kurias gali pakilti tik muzika”. Kitas apie tą patį koncertą parašys, kad "tai buvo tiesiog nejauku klausytis, nes pianistas neturėjo nei jausmo, nei technikos, ir jo grubiais pirštais paliestas fortepionas urzgė, lyg senas Fordas”. Kritikas turi rašyti ne apie savo jausmus, bet apie kritikuojamą kūrini. Jeigu jis kartais ir negali sulaikyti savo prasiveržiančių jausmų, jeigu, aprašydamas faktus, jis šen ar ten ir pasiduoda poetiškoms puošmenoms, tai turi būti labai apdairus, kad šios puošmenos nesudarytų kritikos kamieno, o tik šakeles ir žiedus.
Ką nors kritikuojant, reikia būti pakankamai susipažinusiam su ta sritimi. Kažkas susigalvojo, kad dainininkui kritikuoti dainininką arba dailininkui — dailininką yra nusikaltimas prieš kritikos etiketą. Nesąmonė. Kaip tik tos pačios meno šakos specialistas gali būti geriausias kritikas. Argi geriau, jeigu dainininką kritikuos tas, kuris nieko nei apie dainavimą, nei apie muziką nenusimano? Tada tai tikrai nebus jokios kritikos, o tik vienokių ar kitokių savo jausmų išliejimas. Žinoma, kai du tos pačios meno šakos atstovai yra vienas kito konkurentai, jiems yra labai sunku būti objektyviems. Vis dėlto ir šiuo atveju, jeigu jie turės pakankamai valios suvaldyti savo jausmus ir bus pakankamai kultūringi, kad galėtų pamatyti ir Įvertinti tai, kas teisinga, gera ir gražu, tai ir jie galės būti objektyvūs kritikai. Juk neretai tenka girdėti, kaip koks nors sportininkas kritikuoja savo tiesioginį varžovą po jųdviejų rungtynių, ir toji kritika kartais būna labai objektyvi, nes jis gal geriau negu kuris nors kitas turėjo progos pažinti savo varžovo stipriąsias ir silpnąsias savybes. Bet vis tiek esame tos nuomonės, kad geriausi kritikai gali būti tie asmenys, kurie su kritikuojama sritimi yra gerai susipažinę, gal ir patys joje yra aktyviai dirbę, bet dabar jau iš aktyvaus tos srities darbo pasitraukę. Tokiu atveju bus ir kompetencija, ir mažiau pavojų pakliūti į egoizmo pinkles.
Kartais meno specialistai vengia ne tik kokią nors kritiką parašyti, bet ir aplamai kitiems savo nuomonę pasakyti, aiškindami, kad tai yra ir turi likti tik tarp jų — menininkų. "Liaudžiai” apie tai žinoti nėra reikalo, juk vis tiek publika — tai avių banda. Į tokį labai nesimpatišką ir klaidingą galvojimą galima atsakyti tik tiek, kad jeigu publika ir būtų avių banda, tai jų — menininkų pareiga yra ją apšviesti, išauklėti ir padaryti suprantančiais bei galvojančiais žmonėmis. Labai retai gali pasitaikyti tokių atvejų, kad menininkas negalės išreikšti savo nuomonės dėl to, kad jį riša kokia nors profesinė paslaptis.
Pagaliau reikia paminėti dar vieną, jokiu būdu ne mažiausią mūsų kritikos nuskurdimo priežastį — nepakentimą kritikos. Išaukštink, kiek gali, kokį nors menininką, išgirk kurio nors rašytojo knygą, bet jeigu dar prie to pridėsi ir kokią nors mažutę pastabėlę, jei nurodysi kokią nors klaidelę, tai tas kritikuojamas asmuo taps amžinu tavo priešu. Tad patys menininkai ir rašytojai priverčia kitus pamiršti kritiką ir rašyti vien reklamas. Jeigu jie to nori, tai jų dalykas. Tačiau laikraščių ar žurnalų redakcijos būtų labai dėkingos, jeigu jie tą savo norą aiškiai išreikštų, ir, siųsdami redakcijoms knygas, nerašytų "prašau paminėti ir parecenzuoti”, bet "prašau paminėti ir pareklamuoti”. Tada redaktorius žinos, ką reikia rašyti, ir tą rašinį įdės i atitinkamą reklamų skyrių, nepakenkdamas garbingam kritikos vardui.
Galutinis žodis — kritikams. Visuomet jiems reikia atsiminti, kad ir jie yra tik žmonės, kurie yra labai riboti ir gali dažnai klysti. Tad, rašant kritikas, reikia daug nuolankumo. Reikia saugotis sudaryti tokį įspūdį, jog čia tariamas paskutinis žodis ar iškilmingai paskelbiama neklaidinga ir neatšaukiama ištarmė. Jeigu kritika dvelks ne tik kompetentingumu, bet ir nuoširdžiu nuolankumu, tai ją lengviau priims ir ambicingiausi menininkai bei rašytojai.
Tad čia, šiek tiek paliesdami kritiką ir stengdamiesi ją atskirti nuo reklamos, tikimės pateikę bent truputį medžiagos ir mums labai reikalingai savikritikai.