A. JANKUTĖ
AŽDAUG vienuolika metų praėjo, kai didžioji lietuvių emigracijos banga pasiekė šį kraštą. Pirmasis ateivių rūpestis buvo kaip galima greičiau savarankiškai įsikurti. Mūsų žmonės materialiniai gerai įsikūrė: daugelis turi nuosavus namus, vasarnamius, automobilius, įmones, baigę aukštuosius mokslus ir užimą geras tarnybas.
Bet niekad nėra mėlyno dangaus be debesėlio ir gyvenimo be rūpesčio. Sąmoningoji lietuviška visuomenė su rūpesčiu seka mūsų jaunimą, kuris ilgainiui vis labiau nutausta ir tolsta nuo lietuviškos bendruomenės. Sakomės esą tremtiniai, palikę savo kraštą, kad galėtume egzistencinę kovą už Lietuvos laisvę tęsti kitur, kol bus laisva tėvynė. Mūsų tikslas išeivijoje yra aiškus — kovoti už Lietuvos laisvę ir išlikti sąmoningais lietuviais. Bet su kartėliu širdyje matome, kad mūsų jaunieji, priešų džiaugsmui, sąmoningai ar nesąmoningai apleidžia kovos gretas.
Kai gyvenome Vokietijoje kompaktine mase, negalvojome, kad lietuvybės išlaikymas mums galėtų būti problema ir jai praktiškai nepasiruošėme. O dabar, kai susipratusių ir nesusipratusių inteligentų ar neinteligentų vaikai yra tirpdomi tame pačiame svetimybės katile, visi esame didžiai susirūpinę. Ir organizacijose, ir spaudoje, ir per radiją nekartą yra nagrinėjamos jaunimo nutautimo problemos, bet konkrečiai niekas nepasikeitė. Buvo balsų, kad problemos sprendime nebuvo pakankamai veržlumo, kovos dvasios ir konkrečių pasiūlymų. Kažin ar tai tiesa? Buvo duota daug gerų pasiūlymų ir receptų, bet problema liko neišspręsta ne dėl to, kad jie būtų blogi. Yra sunku rasti tikslų atsakymą tokiai komplikuotai problemai, kurią apsprendžia daugelis faktorių ir kuri ne visada mums patiems yra aiški bei suprantama.
Svarbiausios mūsų jaunimo nutautimo priežastys yra atitrūkimas nuo gimtosios aplinkos, menkas išsilavinimas, tėvų bejėgiškumas prieš mokyklos, gatvės, ir televizijos įtaką. Be to, svarbų vaidmenį vaidina noras turtingai gyventi, silpna lietuviška mokyk-la, bažnyčios, organizacijų ir spaudos nepakankamas pasiruošimas įtraukti daugiau jaunimo į lietuvišką bendruomenę.
Tie, kurie išaugo Lietuvoje romantiško tautinio patriotizmo įtakoje, kai visa tai, kas lietuviška, jiems yra šventa, jaučiasi prislėgti, kai jaunimas to tautinio kraičio neturi. Jaunimas, gyvendamas svetimame krašte, persiima šio krašto dvasia, idėjomis, papročiais, lengviau pritampa ir susiranda vietą naujoje visuomenėje, kurioje jaučiasi artimesnis, negu likdamas tautinėje mažumoje.
Jeigu lietuviškos kultūros pagrindiniai bruožai būtų romantiškumas, neagresyvumas ir reikalavimas pasiaukoti idealams, tai amerikietiškoji civilizacija, priešingai, yra dinamiška, veržli ir agresyvi. Jos idealas — sotus, patenkintas ir saugus gyvenimas. Kažkokiais nerealiais tolimais idealais čia nekvaršinama galvos. Ji nori žmogų laimėti materialinėmis vertybėmis.
Lietuviška šeima ir bendruomenė, atsidūrusi naujose gyvenimo sąlygose, ne visada pajėgė tinkamai perduoti savo idėjas ir idealus, todėl jaunimui jie atrodo atsilikę ir pasenę. Naujojo krašto dvasia nepaprastai veikia jaunus žmones, tad nenuostabu, kad jaunimas, sužavėtas tos veržlios, optimistiškos ir konkrečios gyvenimo filosofijos, gręžiasi nuo savųjų. Bet reikia pripažinti, kad tas gręžimasis vyksta su didele pasaulėžiūrine kova. Jei kam teko pavartyti jaunimo straipsnius ir dalyvauti jų diskusijose, tai galėjo pamatyti, kad mūsų jaunimas pergyvena didelį dvasios konfliktą. Daugiau galvoją ir idėjiškiau nusistatę jaunuoliai rodo norą save susirasti ir išlikti lietuviais, bet, neturėdami po kojomis gimtosios žemės, jaučiasi neturį atramos išugdyti sąmoningam lietuviškumui. Kartais jie stato klausimą: kodėl aš turiu būti lietuvis ir mylėti Lietuvą, kurios aš nepažįstu ir nesu matęs? Toks klausimas Lietuvoje užaugusiems skamba kaip išdavimas.
Senasis lietuvio tipas jaunimo nežavi. Jis nenori būti toks, kaip tėvai ar pažįstami, gyveną tik praeities nuotaikomis ir iliuzijomis. Jam atrodo, kad, taip elgiantis, galima patekti į lietuvišką getą, kur kovojama už pasenusius idealus ir pasenusį žodinį patriotizmą. Tačiau būti toki, kaip amerikiečiai, jie jaučiasi taip pat negalį. Iš čia kyla nerami ir maištaujanti jaunimo dvasia. Ir pats jaunimas dabar save laiko pasimetusia, maištaujančia ir nelaiminga generacija. Jaučiama, kad reikia rasti koks nors vidurio kelias. Manoma, kad jaunojo lietuvio inteligento tipas turėtų savyje jungti lietuviškosios ir amerikietiškosios kultūros pradus. Tik tokiu būdu būsią daugiau naudos savajai visuomenei.
Gera, kad jaunimas nerimsta ir vis ieško, nes pasyvumas nėra dorybė. Bet yra negera, jeigu jis nežino, ko ieško ir dėl ko nerimsta. Ar kartais tas beprasmis blaškymasis nerodo dabartinio jaunimo dvasinės tuštumos ir idealizmo stokos? Kad didelė čia užaugusio jaunimo dalis neturi daug idealizmo, tai yra neginčijamas faktas. Juk daugelis jaunosios kartos atstovų studijuodami gražiai pasireiškė jaunimo organizacijose, bet, baigę mokslus, nerado reikalo įsijungti į lietuviškąją visuomeninę veiklą arba kokiu nors būdu ją paremti. Juk jie galėtų įnešti naujų idėjų ir gražiai atstovauti mūsų reikalus šio krašto visuomenėje. Ir Baltuosiuose Rūmuose, ir visur kitur mus tebeatstovauja vis senosios kartos atstovai. Daugelis jaunųjų, pakviesti į visuomeninę veiklą, numoja ranka ir pasineria mažų privačių ratelių bendravimuose bei pasilinksminimuose. Patogumų ir malonumų troškimas užima idealizmo vietą.
Kad šis jaunimo nerimas ir maištavimas nebūtų vien bevaisis blaškymasis ar dirbtinė poza, reikia, kad tas jaunasis lietuvis, išaugęs svetimoje žemėje ir jungiąs savyje dviejų kultūrų pradus, sąmoningai apsispręstų laikytis lietuviškų tautinių tradicijų ir konkrečiai domėtųsi lietuvių visuomenės klausimų sprendimu.
Kai likiminė kova už lietuviškumo egzistenciją eina nuo Sibiro iki Ramiojo Vandenyno, būtų žmogiška ir kilnu, kad kiekvienas lietuvis, kur jis begyventų, kokiu nors būdu padėtų savo broliams jų varge ir kovoje.