ALĖ RŪTA

     Yra autorių, kurie tiek žinomi skaitytojui, kad nebereikia pristatymo; bet naudinga žinoti apie jų naujus leidinius. Jaunas ar senas lietuvis žino Vytę Nemunėlį ir Bernardą Brazdžionį; jo eiliuoti posmai skamba Tėvynėje ir tremty, guodžia suvargusią širdį Sibire, Australijos ar Brazilijos plotuose.

     Naujausias Bernardo Brazdžionio poezijos leidinys yra “Vidudienio Sodai”, “Aidų” premijuotas, “Lietuvių Dienų” puikiai išleistas (su dail. Telesforo Valiaus aplanku), gaunamas adresu: “Lietuvių Dienos”, 4364 Sunset Blvd., Los Angeles 29,Calif.

     Negalint šiose ribose kalbėti apie B. Brazdžionio kūrybą aplamai, malonu bent trumpai peržvelgti “Vidudienio Sodus”, kurių poetinis turtas yra mums didelė dvasinė atgaiva ir lietuvių literatūros gajumo ženklas.

     “Vidudienio Soduose” poetas vaikšto gyvenimo takais, mąsto, myli, kenčia, svajoja, kontempliuoja, ilgisi — ir visa tai skambiai apdainuoja. Poetas jau sulaukęs gyvenimo vidudienio, nors gilumoje gaivalingai jaunas, veržlus ir ieškąs, užtat jo dainos, mąstančios apie būtį Ir anapus būties, taip pat pilnos karšto gyvenimo sūkurio ir ateitin viltingai besiplėšiančių vaizdų.

O po gruodo nualintos žemės ir vėlei pakyla
Ir žibuoklė, ir paukščio giesmė, irgi upės, išėję
Iš krantu, ir sodybos pas juodąjį šilą,
Tartum sveikintu grįžtanti liepžiedžiais kvepianti vėją.

21 p., Gyvenimo Karuselė.

Pradžioje rinkinio poetas, nebesulaikydamas kūrybinio antplūdžio, lyg ir atveria save, brangųjį poezijos turtą paskirdamas broliui, broliui lietuviui.

Ir iškėliau rankas aš i dangų —
Pilnos rankos prikrito žvaigždžių!
Ir jas jums dalinu, broliai brangūs, —
Jums dainuoju, ką amžiuos girdžiu.

Dainiaus Baladė.

Tada “Vidudienio Sodus” suskirsto skyriais, tarytum takais, kuriuose įslmi-na įvairios poetinės pėdos: Nemirtingoji, Pax Vobiscum, Dienos iš Dangaus, Krivūlė ir Aštuntasis Stebuklas.

B. Brazdžionis, būdamas mintimi ir forma modernus poetas, nepasiduoda madingam šių laikų egzistencialistiniam pesimizmui. Jo “Vidudienio Sodai”, nors su melancholijos šešėliais, ištisai nušviečiami saulės.

Aš su jumis keliauju, šviesios
Ir tolimos, klajūnės žvaigždės danguje,
Ir mano ryto kelias tiesias
Nežinomybėn kaip vilties gija.

Ir niekad niekad toj kelionėj
Nepabūgau, mirtie, tavęs,
Ir po tavaisiais žingsniais kloniai
Mane į amžių kalnus ves.

15 p., Į Amžių Kalnus.

Kai nieko čia neradęs, tu sustojai
Ant tilto dingusiu svajonių praeity,
Vargonais ošė bekraštiniai gojai,
Ir upeliukai šoko kaip girti.

Nuo vėjo vasaros ir nuo žilvičiu
Ir nuo lakštingalos nežemiškos dainos;
Lelijų taurės — pilnos aukso bičių,
Ir pumpurai — gyvybės amžinos...

19 p., Akimirka.

Per visą knygą apsčiai įsipynę įvairių šviesulingų poetiniu puošmenų, kaip: žvaigždės, saulės, džiaugsmo giesmė, spinduliai, saulėtekio varpai, šventų gelmių versmė, kūdikio sapnai ir kt. Šviesiausi, tur būt, yra “Pax Vobiscum” skyriaus — religiniai, filosofiniai eilėraščiai.

Ir Tu renki rytais sidabro rasą,
Ir Tu ją vakaro takuos barstai,
Ir Tu ilgam kely keleivi basą,

Tavin keliaujantįjį, sveikini karštai.
Ir teka saulė tam, kuri pakėlei
Iš ten, kur liko naktys ir šešėliai.

40 p., Ištikimasis.

Rūsčiausi arba giliausios melancholijos yra “Aštunto Stebuklo” posmai, kuriuose atsiliepia daugiau politinės, tremties ir mirties temos.

Mes išvaduojame tautas, o tautos mus pavergia,
Mes atiduodam savąją už svetimas žemes.
Ar tu regi aštuntąjį stebuklą, žemės vargo:
Numirę keliasi, o mirštam mes — gyvieji — mes!

O mirštam — mes,
     o mirštam — mes,
          o tyliai mirštam mes...

Jei tikrą poeziją sudaro trys pagrindiniai elementai — muzikalumas, jausmas ir mintis, tai “Vidudienio Sodai”, jų harmoningas derinys, yra poezijos viršūnė, ir mums ją verta pažinti. Poetas Bernardas Brazdžionis, žinoma, tebekopia į didesnes viršūnes, ypač minties ir skambesio keliais.