Rasa Lukoševičiūtė
Prieš mėnesį teko Vašingtone dalyvauti demonstracijose už Pabaltijo tautų žmogaus teises. Spauda jau aprašė šių manifestacijų eigą, programą bei būdingesnius įvykius. Šiame straipsnyje norėtųsi daugiau pažvelgti į demonstracijų suorganizavimo reikšmę ir pasekmes lietuvių jaunimo veikloje ir aplamai išreikšti kelias mintis, iškilusias grįžus iš Vašingtono.
Jeigu visų yra pripažinta, kad jaunimas buvo, yra ir bus politinė liepsna, kuris išreiškia savo nepasitenkinimą ar džiaugsmą, organizuodamas demonstracijas, degindamas vėliavas, o kartais net ir save paaukodamas, tai lietuvių jaunimas tikrai išsiskiria savo konservatyvumu ir pasyvumu! Jeigu amerikiečių, kanadiečių ar europiečių jaunimas jungiasi į politinius sąjūdžius ir veikia politinėse organizacijose, tai lietuvių jaunimas greičiau iš tolo jų nepripažįsta ir vengia politinių klausimų diskusijų. Bet ši laikysena iš dalies paaiškinama praeitimi: atvykusiųjų lietuvių pagrindiniai rūpesčiai buvo ir tebėra perduoti savo vaikams senelių kalbą, papročius ir kultūrą; papasakoti apie Lietuvai padarytas skriaudas, prisiminti savo krašto aukas. Organizacijos, kultūriniai vienetai, lietuvių bendruomenė kūrėsi, stengdamosis palengvinti šio tautinio turto perdavimą iš kartos į kartą. Politinė veikla lietuvių bendruomenės ir ideologinių organizacijų rėmuose neturėjo pirmenybės ar svarbos. Be to, jai paryškėjant vienoje ar kitoje organizacijoje, būdavo ir net dabar yra sugrįžimas 30 metų istorijos keliu į tų laikų partinius ginčus. Savaime aišku, jaunimui tai niekad nerūpėjo ir jį savotiškai baidė.
1977 m. rugsėjo 24 d. mūsų jaunimas iškėlė Pabaltijo tautų bylą tarptautinės politikos scenoje, išryškino Sovietų sąjungos padarytas skriaudas, nesilaikant Helsinkio nutarimų, užtikrino Lietuvos, Latvijos ir Estijos kovas, reikalaujant teisės laisvai ir savarankiškai apsispręsti ir gyventi. Svarbiausia, lietuvių jaunimas žengė pirmąjį politinį žingsnį, užmezgė ryšius su kitais Pabaltijo kraštų jaunuoliais, kurių padėtis visiems sava, labiau išryškino jauno susipratusio lietuvio identitetą ir įsitikinimus.
Lengva yra kritikuoti ir pirštu nurodyti demonstracijų organizacines klaidas. Demonstracijoms parinkta vieta, Lincoln Memorial paminklas, simbolizuoja laisvę, bet jis toli nuo miesto centro, nuo judėjimo, nuo spaudos. Žinant, kad Vašingtone kiekvieną dieną vyksta kelios demonstracijos, reikėjo rinkti ne simbolišką vietą, bet praktišką — judrioje judėjimo sankryžoje.
Visi susirinko į demonstracijas, kaip į kokią gegužinę. Suvažiavo autobusai iš visų Šiaurės Amerikos kampų — visi seni pažįstami, seniai nematyti draugai. Dalis susigrūdo prie specialiai šiai progai įrengtos scenos, bet daugumas įsmeigė į žemę savo plakatus bei vėliavas, susėdo ant žolės ir per tris valandas dalinosi įspūdžiais su ilgai nematytais draugais. Norint įjungti 4000 žmonių masę, reikėjo vengti stagnacijos ir skirti bent dalį demonstracijų žygiui Vašingtono gatvėmis su vėliavomis, plakatais, organizuotais šūkiais, himnais ir gal net su specialiai sugalvotais "spontaniškais" įvykiais" (Sovietų sąjungos vėliavos deginimas, rusų imperializmo simbolinis pakorimas. ..)
Tokių pastabų galėtų būti ir daugiau. Bet kokia iš jų nauda? Kiekvienas organizacinis komitetas, jo pirmininkas ir nariai tai įstengia padaryti labai gerai. Savęs vertinimas — dalis bet kokios sveikos veiklos. Tačiau kas turi būti pabrėžta ir paminėta — tai naujo judėjimo pradžia, lietuvių jaunimo politinis užsiangažavimas. Pagaliau mes. Šiaurės Amerikos lietuvių kilmės piliečiai, įstengėme suderinti savo kultūrinį prosenelių turtą su dabartine kasdienine realybe. Atėjo diena, kada išeivijoje gimusį lietuvių karta žengė savo pirmąjį žingsnį į priekį, į naują labai reikalingą politinę veiklą, skirtingą Lietuvos išlaisvinimo supratimą.
Čia norėčiau truputį pakeisti šio straipsnio eigą ir pasidalinti su skaitytojais įvykiu, kuris atsitiko Vašingtone. Demonstracijos oficialiai baigėsi menine programa prie Lincoln Memorial paminklo. Bet, jaunimui sužinojus, kad Sovietų sąjungos Užsienio reikalų ministras Gromyko lankosi Vašingtone, buvo nutarta žingine tęsti demonstracijas link Sovietų sąjungos ambasados. Susidarė 100 žmonių grupelė, kuri, deja, nepasiekė savo tikslo, bet, policijai sulaikius ir pagrasinus, sugiedojo Pabaltijo kraštų himnus ir sudegino Sovietų sąjungos vėliavą. Šiuo elgesiu Pabaltijo jaunimas nesiskyrė nuo radikalių demonstratorių, apie kuriuos su pasipiktinimu skaitome laikraščiuose ar matome televizijoje. Tačiau aiškiai pabrėžkime, kad tik tokiu būdu demonstracijos už Pabaltijo tautų žmogaus teises pateko į žymiąją amerikiečių spaudą (Washington Post, rugs. 25 - 3B). Jeigu reikia policijos ir baudžiančių priemonių, norint sužadinti spaudos ir aukštųjų pareigūnų dėmesį, kyla abejonės ir didelis susirūpinimas: kokie yra tikrieji Šiaurės Amerikos ideologiniai principai ir įsitikinimai?