RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS KOVAS/MARCH 1977 VOLUME XXVIII NO. 3

Šis numeris yra iliustruotas Antano Tamošaičio dailės darbų nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Eugenijaus Būtėno. Kaip ši nuotrauka padaryta, fotografijos specialistams nebus sunku suprasti, kitiems gal reikės pagalvoti. Ją galėtume pavadinti “geležiniu veidu”. Kartais būna akmeninės žmonių širdys, kurios nieko nejaučia, ir geležiniai veidai, kuriuose nepastebėsi žmogiškų jausmų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Gavėnia — rimtas atgailos ir susikaupimo metas. Visur krikščioniškame pasaulyje, ypač mūsų tautoje, jau nuo seno toji gavėnios rimtis buvo griežtai užlaikoma. Žmonės pasninkavo, daugiau meldėsi, vengė įvairių linksmybių: dainų, šokių, žaidimų. Kai kurie griežtumai kartais būdavo įvedami privačia žmonių iniciatyva, kiti — kunigų liepiami ar patariami, bet pagrindinė atgailos mintis ir kai kurie konkretūs potvarkiai buvo Bažnyčios įsakyti, pvz. tam tikromis dienomis pasninkauti ar susilaikyti nuo mėsiškų valgių, nekelti triukšmingų vestuvių ir pan.

     Pats Kristus daug kartų yra kalbėjęs apie atgailą ir jos reikalingumą. Atgaila mes stengiamės atsilyginti už savo nusikaltimus, ieškant uždraustų malonumų, pagerbti Kristaus kančią ir palenkti kūną, kad paklustų dvasiai. Bet kai kurie asketai gal per toli nuėjo, netiksliai suprato atgailos reikšmę ir, kaip iš istorijos žinome, visokiais būdais silpnindavo ir vargindavo savo kūną, kad jis "nesukiltų" prieš dvasią. Žinoma, toks nusilpnintas kūnas tikrai neturėjo jokių jėgų "kilti" prieš dvasią ar prieš ką nors kita. Tačiau ar tai buvo galima suderinti su tuo senovės sportininkų posakiu, kad "mens sana in corpore sano"? Bažnyčia šio posakio niekados nepasmerkė, nes jis yra teisingas, juk tik sveikame kūne gali būti ir siela sveika, nes žmogaus dvasios ar sielos stiprybė daug priklauso nuo kūno, kol ji yra su juo susijungus. Tad atgaila reikalinga ne kūno varginimui ar silpninimui, bet ugdyti harmonijai tarp kūno ir sielos.

     Šv. Pranciškus Asyžietis kūną vadino "broliu asilu". Bet tai nėra kūno paniekinimas. Kaip gali būti paniekinimas, jeigu jis jį vadina broliu? Kūnas tikrai yra sielos brolis, tik neprotingas. Jį turi tvarkyti siela. Kartais tas "asilas" pradeda per daug spardytis prieš sielą, nenori jos klausyti, tad reikia

Antanas Tamošaitis  Tyla

jį suvaldyti, o kartais ir nubausti. Šiam tikslui asketai ir pataria atgailą. Tam gali daug padėti ir sportas. Gerai suprastas ir tinkamai vykdomas sportas gali būti labai gera priemonė siekti harmonijos tarp kūno ir sielos ir tuo būdu ugdyti dvasinį tobulumą.

Skaityti daugiau: ATGAILA IR SPORTAS

Alfonsas Tyruolis

PRISIKĖLIMO VARPAI

Skambėkit, varpai, sutartinėj šventoj,
Skambėkit pavasario žydinčio himnais.
O, gana jau aplinkui mirties ir tamsos.
Ir nakties be vilties.

Tie, kur užvertė Kūną uola,
Sugauti Tiesos ir prikalt negalėjo:
Ji vėl gaudžia pavasario žydinčio himnais
Iš aukso, sidabro ir vario varpu.

Toks kūnas trapus: ji taip lengva sukaustyt
Grandinėm, uolom, uždangom.
Bet skamba ir dūžta, ir dūžta ir skamba
Pavasario skaistūs varpai:

Nors numirė Kūnas, nemiršta Tiesa,
Nors numirė Saulė, nemiršta Šviesa,
Nors numirė Žemė — gyva ji visa!

Ir sklinda jų aidas ir lekia pasauliu.
Lyg vienišas paukštis virš marių.
Suvirpa dangoraižiu širdys
Ir širdis dar nepaliesto skausmo žmogaus,
Ir jis girdi, kaip skamba ir dūžta
Pavasario skaistūs varpai:
Tiesa nenumiršta, ji bunda ir kelias,
Kaip pavasaris žalias.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

ALFONSAS GRAUSLYS

*    Gerai suprasta tolerancija remiasi žmogaus vertybės pripažinimu. Ji gerbia jo laisvę ir sąžinės apsisprendimą, nes tik laisvu apsisprendimu tikras gėris įvykdomas ir juo Dievas pagarbinamas.

*    Tolerancija pareiškiamas žmogui pasitikėjimas, kad jo prigimtis — nors netiesoje esanti — tiesai atbus, kai tuo tarpu netolerantinga prievarta paliestas savose pažiūrose užsikerta arba pradeda veidmainiauti.

*    Netolerancija — tai neapykanta (ar bent neapykantos užuomazga), kuri gimdo neapykantą. O krikščioniškoji tolerancija, toji artimo meilės išraiška, klystančio ir nusikalstančio nesmerkia (nors patį nusikaltimą ir klaidą smerkdama), bet laukia jo pasikeitimo.

*    Krikščioniškoji tolerancija vadovaujasi pažiūrų platumu, vadinas, tuo supratimu, kad mūsų pažiūros ir įsitikinimai ne visada yra šimtu nuošimčių teisingi, o, antra vertus, kad ir kitaip manantis ir net tikrai klystantis bent tiesos dalį turi.

*    Toleranciją savyje ugdydami, turime nepamiršti, kad ji, teisingai suprasta, turi ribas, su kuriomis nesiskaitydami, nekrikščioniškai elgiamės. Tos ribos — tai skaitymasis su žmonių silpnybėmis, palinkimu į blogį (kartais ypatingai stipriu, nes paveldėtu), kuriems pataikaudami, juos tik stiprintume. O neribotos tolerancijos paskatinti, beribe laisve besinaudojantieji piktos valios žmonės tą laisvę panaudoja doroviniam visuomenės smukdymui. Tad piktos valios ugdomo blogio negalime toleruoti beribe tolerancija, nes priešinimasis blogiui — tai meilės gėriui antroji pusė.

*    Nekrikščioniškos tolerancijos šaknys glūdi tiesos nebranginime, neieškojime ir už ją nepasisakyme. Tokioje padėtyje atsiradęs, žmogus pasidaro abejingas ir melui, to melo neiškeldamas ir prieš jį nepasisakydamas. O abejingumas tiesai ir melui — tai tasai dvasios drungnumas, kuriuo, anot šv. Jono Apreiškimo knygos, Dievas biaurisi.

*    Netolerancijos apraiškų bei nusikaltimų randame ir krikščioniškųjų Bažnyčių istorijoje. Tų nusikaltimų visada buvo ir bus, nes ir Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje šalia dieviškojo prado yra žmogiškasis — netobulas ir kiekvienos nedorybės sugundomas. Juk pats Kristus sakė, kad į jo minimą kviečių lauką priešas sės piktžoles. Kristus nėra krikščionybei pažadėjęs nenuodėmingumo. Visos krikščionių Bažnyčios istorijos eigoje yra buvę netolerancijos, neapykantos, viena kitai nusikaltimo, todėl visos turi viena kitos atsiprašinėti, prisipažinti nusikaltimus ir stengtis buvusią neapykantą paversti meile. Tokią nuotaiką parodė ir paskutinieji popiežiai.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONIŠKĄ TOLERANCIJĄ UGDANČIOS MINTYS

A. SAULAITIS, S.].

ĮVADAS

     Beveik penkis kartus už Vytauto Didžiojo laikų Lietuvą didesnė yra Amazonija, tris penktadalius Brazilijos dengiąs tropinis miškas ir krūmokšniais apaugusi aukštuma. Jeigu antrojoje pasaulyje didumu lietuvių kolonijoje — Sao Paulo mieste — vardu žinomų lietuvių yra maždaug 40 asmenų kvadratiniame kilometre (Lietuvos dabartinis vidurkis yra 48 gyventojai kv. kilometre), tai Amazonijoje, apimančioje tris valstijas, dviejų dalis ir tris teritorijas, vardu žinomam vienam lietuviui tenka ploto maždaug triskart daugiau, negu Nepriklausomos Lietuvos.

     Vieni prekiauja, keli ieško brangenybių, bet pačioje Amazonijoje, kurioje, nežiūrint didžiulių plotų ir ribotų susisiekimo priemonių, susižinojimas tobulai išsivystęs, geriausiai pažįstami keturi. Kai prieš metus Amazonės valstijos sostinėje atsirado staiga nepažįstamas Peru indėnas, federalinė policija pasikvietė lietuvį su juo pasikalbėti. Kai tame pačiame Manaus mieste užsuki į Sao Raimundo priemiestį, sutinki daug moterų ir mergaičių, vardu Liucija (grynai portugališkai turėtų būti Lucia). Vakarų Amazonijos Rondonijos teritorijos sostinės Porto Velho aerodrome gali valytojo, ar keliaujančio vaistų pardavėjo, ar kuro lėktuvams pristatančios bendrovės vedėjo paklausti, ar pažįsta lietuvį, žinodamas, kad atsakymas bus smagiai teigiamas. Ir jei paklaustum Rondonijos gubernatoriaus žmonos, ar ji ragavusi lietuviškų valgių, ji atsakytų: "Taip, bet man neleido pasiimti margučių". Paslaptis nedidelė — tereikia 10.000 kilometrų autobusu, lėktuvu ir laivu apkeliauti, kad galėtum apie šiuos keturis lietuvius sužinoti. Arba prenumeruoti ir skaityti "Laiškus lietuviams".

RAUPSUOTOJU MOTINA

     Apie 1927 metus iš Lietuvos Maziliauskai atsivežė mažytę dukrelę Liuciją, kuri Lietuvos neatsimena ir lietuviškai užmiršo, įstojusi į Marijos misionierių pranciškiečių vienuoliją, Brazilijon iš Europos atkelton prieš 50 metų. Šiandien sesuo Liucija yra Amazonės intako Solimoes vidupio miesto Fonte Boa ligoninės vedėja, retkarčiais aplankanti savo gimines Sao Paule.

Skaityti daugiau: KETURI AMAZONIJOS LIETUVIAI

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

ILGAI NEPAMIRŠIMAS GUTENBERGAS

     Ilgai liks man atmintyje įsispaudęs Gutenbergo miestelis Iowos valstybėje — dėl vieno susitikto žmogaus. Vietovę tuo vardu pavadino ten gyvenantys vokiečiai pagerbti garsiajam spaudos išradėjui, savo tautiečiui. Vokiečiai, kaip žinome, mėgsta alų. Todėl Vokietijos miestuose p-opuliarios pogrindžiuose įruoštos alinės — Ratskeller. Savaime aišku, toks Ratskeller yra ir tame vokiečių Gutenbergo miestelyje. Iš tikrųjų kelionės brošiūrose jis net įdėtas, kaip viena Iowos valstybių įdomybių. Laukdamas, kol bus atidarytas, nuvažiavau prie automatinės skalbyklos išsiplauti drabužių. Tai atlikęs, dėduosi juos ant dviračio. Prieina toks malonaus veido vyras. Matydamas, kad ant dviračio prikrauta gerokai bagažo, pasiteiravo, iš kur esu ir kur vykstu. Paaiškinau, kad esu iš Čikagos ir vykstu į Pietų Dakotą.

     Jis pasipasakojo ir apie save. Pasisakė pavardę — Everett Younker. Esąs telefonų bendrovės tarnautojas ir trumpųjų bangų radijo mėgėjas, turįs savo namuose įsitaisęs jų siųstuvą. Paklausė, ar nenorėčiau kam nors namie pasiųsti linkėjimų: jis trumposiomis bangomis perduosiąs tekstą vienam savo draugų Čikagoje, o tas tada telefonu — kam noriu. Padėkojęs parašiau, ką norėčiau perduoti vienai netoli mūsų namų gyvenančiai neregei lietuvei.

     Jau šis to žmogaus draugiškumas padarė man įspūdžio. Bet tai apie jį dar ne viskas, nors ir atsisveikinome. Iš jo sužinojau, kad, šalia anos alinės, jų miestelis garsus dar kita įdomybe — pirmosios pasaulyje išspausdintos knygos, vadinamosios Gutenbergo Biblijos, kopija. Nurodė ir pastatą, kuriame saugoma. Taigi atsisveikinome: jis sakė einąs kirptis plaukų, o aš nuvažiavau pažiūrėti tos garsiosios knygos.

     Gatvę radau, bet nurodytą pastatą nepastebėjęs pravažiavau. Pats tai netrukau pastebėti, nes atsidūriau prie upės esančiame parke, už kokio pusmylio nuo skalbyklos, kur su anuo žmogumi kalbėjausi. Atsisėdau ant suolo susitvarkyti daiktų. Gi žiūriu — beatskubąs anas vyras pas mane.

     —    Ar tik ne todėl ateinate, — klausiu jį, — kad nepastebėjęs pravažiavau pastatą, kur Gutenbergo Biblija?

     —    Taip, — atsakė. — Ateinu dar kartą tiksliai parodyti, kur jis yra.

     Vadinasi, jis vien tam, kad atsitiktinai sušnektam nepažįstamajam pasakytų, jog pasuko ne į tą gatvę, pėsčias atskubėjo pusę mylios ir, aišku, antra tiek turėjo suvaikščioti, grįždamas atgal. Aš jam stebėdamasis sakau:

     —    Žmogau, jūs esate gal koks vienas iš tūkstančio, kuris tai darytų!

Skaityti daugiau: IŠ DVIRATININKO KELIONIŲ (III)

VYTAUTAS P. ZUBAS

     Praėjusiais metais įvyko dvi tarptautinės konferencijos, siekiančios pagerinti žmonijos gerovę pasaulyje. Gegužės mėnesį Kenijos sostinėje Nairobi (Rytų Afrikoje) susirinko 154 kraštų atstovai į ketvirtąją Jungtinių Tautų Prekybos ir Pramonės konferenciją. Konferencija užtruko visą mėnesį ir svarstė vadinamosios Naujos Ekonominės Tvarkos reikalus.

     Nauja Ekonominė Tvarka nėra koks socialistinis šūkis, bet neturtingųjų kraštų reikalavimas teisingiau dalintis pasaulio turtais. Jis atsirado kartu su naftos pabrangimu ir siūlo tarptautinio ekonominio teisingumo siekti, nustantant žaliavų kainas ir panaikinant ar bent sumažinant muitus atsilikusiųjų kraštų gaminiams.

     Kaip tarptautiniuose suvažiavimuose jau įprasta, ir ši konferencija suskilo į du nelygius blokus: turtingųjų ir beturčių, t.y. industriškai išsivysčiusių ir atsilikusių kraštų. Vadinamoji 77-toji grupė, jungianti 110 atsilikusių kraštų, pasiūlė įsteigti 3 bilijonų dolerių fondą negendančių žaliavų atsargoms sudaryti. Supirkdamas iš kraštų-gamintojų ir parduodamas kraštams-vartotojams žaliavas, kaip naftą, metalus, grūdus ir pan., fondas reguliuotų pasaulines kainas, sumažintų infliacijos pavojų ir išgelbėtų ne vieną kraštą nuo gresiančio bankroto.

     Šitoks logiškas pasiūlymas pasirodė nepriimtinas turtingiesiems. Amerika, Japonija, V. Vokietija, Prancūzija ir Anglija, įpratusios naudotis pigiomis neturtingų kraštų žaliavomis, nesutiko su fondo steigimu. 77-toji grupė nenusileido ir grasino steigti fondą be turtingųjų kraštų. Mažytės Norvegijos atstovas, pasiūlęs fondui tuoj pat 25.000 dolerių, susilaukė audringų plojimų. Pagaliau amerikiečių atstovas sutiko su fondo steigimu, nors neprižadėjo, kad Amerika jame dalyvaus. Ameriką pasekė ir kiti turtingieji industriniai kraštai.

Skaityti daugiau: GLOBALINĖ ŽMONIJOS GEROVĖ

Antanas Tamošaitis  Serenada

Antanas Tamošaitis  Legenda

Skaityti daugiau: Antano Tamošaičio dailės darbų nuotraukos

(Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų) 

Vytautas Kasnis

     KOMENTARAI: 1. Jeigu jau rašai vaizdelius apie šeimų gyvenimą, tai nebijok ir savo pavardę pasirašyti. Kam slapstytis už slapyvardžio ar gal net kito žmogaus pavardės? (Iš pasikalbėjimo telefonu.)

     2. Paskutiniame straipsnyje aš radau pati save. Tik bijodami Dievo, mes neišdraskėme savo šeimos lizdų. Kiek daug kalbų ir apkalbinėjimų girdėjo vyras apie mane. Aš šiokia ir tokia, pilnas nuodėmių maišas. Kiek prisimylėjau, kiek prisigulėjau, tik to betrūko, kad dar po autobusu negulėjau. Vyras šėlo, pyko, draskėsi, o aš, kaip ėjusi linksma, aukštai galvą iškėlusi, taip ir einu. Purvai neprilipo. O už mano sąžinės grynumo įrodymą vyras sumokėjo kelis šimtus dolerių įvairiems sargeliams ir sargams.

     Rašyk apie tai daug, daug, nes tas kirminas labai ėda mūsų šeimas. Mes mokame pavyduliauti, įtarinėti, išsigalvoti ir paskui, skųsti, iki liežuvis atšimpa. (Iš laiško.)

     IŠ LAIKRAŠČIŲ: Policija niekados nėra gavusi tiek daug nusiskundimų apie muštynes šeimose, kiek dabar. Ir tų nusiskundimų skaičius labai gausėja. Daugumas jų baigiasi dideliais sužeidimais.

     VIENAME PASIKALBĖJIME: Ištvirko pasaulis. Iš gero gyvenimo, iš didelio rašto išėjo iš krašto. Daug kur šeimose rūksta dūmai, o kai kur pasirodo ir kibirkštys, net ir ugnis. O, žiūrėk, kaip gražiai mūsų žmonės gyveno kaimuose, kaip gražiai sutarė šeimose.

     BALSAS IŠ KAIMO: Žinote pasakymą — kaip danguje, taip ir žemėje. Ne rojaus takais buvo grįstas gyvenimas ir kaime. Visko būta ir ten. Juoda ir balta. Ištikimybės ir neištikimybės. Bet tik vieno ten nebuvo — tai išsiskyrimų. Bent neteko girdėti. Kai debesėliai įslinkdavo į kurią nors trobą, kas nors skersai kelio perbėgdavo, išvanodavo vienas kitam kailį, taip sau gražiai, tėviškai, per minkštumas, kartais taukšdavo per žandą, per vieną, kitą, irgi švelniai, tėviškai. Ir taip visos nesantaikos baigdavosi. Kalbu teisybę, nes pats mačiau, o vieną mušamą moterį net už rankos laikiau.

Skaityti daugiau: Pavydas, ištikimybė ir kailio vanojimas

     Pernai moterų žurnalas Lietuvoje buvo paskelbęs konkursą tema "Kaip išsaugojau šeimą". Be abejo, redakcijai atėjo daug rašinių su įvairiais pasipasakojimais. Čia persispausdiname dviejų jaunų moterų išgyvenimus ir pasipasakojimus, kaip jų bepradedančios irti šeimos vėl susiklijavo.

* * *

     Su savo vyru prieš vestuves draugavome trejus metus. Per tą laiką mudu gerai perpratome vienas kitą. Ir labai mylėjome vienas kitą. Mano charakteris buvo staigesnis, o vyras, atvirkščiai, lėtas, be to, jis daug vyresnis už mane, tačiau tai nė kiek netrukdė mūsų draugystei. Ir štai mes nutarėme susituokti, nunešėme pareiškimus. Ta diena man buvo šventė, ir aš tikėjau, kad nuo šiol visos mano dienos bus kaip šventė. Deja... Tą pavasarį, kai iki vestuvių liko vos du mėnesiai, į gamyklą, kurioje aš dirbau, atėjo dirbti jaunas vaikinas. Aš iš karto pajutau jo žvilgsnį. Ir kodėl tos akys žvelgė tiktai į mane, kai aplink buvo tiek daug kitų linksmų ir gražių merginų? Tos akys, tas žvilgsnis tiesiog pakerėjo mane. Ir štai vieną kartą Algis užkalbino mane, pakvietė į kiną. Ir aš neatsisakiau. Pati nežinau, kodėl aš pritrūkau jėgų atsisakyti. O reikėjo, reikėjo tai padaryti. Juk aš mylėjau ir pati buvau mylima, ir greitai turėjo įvykti mano vestuvės. Grįžome iš kino, truputį pasivaikščiojome. Nuo to vakaro aš netekau ramybės. Tos akys kvietė mane, šaukė, viliojo, ir aš nebeturėjau jėgų atsispirti joms. Nežinau, ar tai buvo meilė, bet patiko jis man labai. Tas dienas, kai nesusitikdavau su savo būsimu vyru, praleisdavau su Algiu. Tapau uždara. Mano būsimasis vyras klausinėdavo, kodėl aš taip pasikeičiau, tačiau aš jam nieko nepasakojau. Ir Algiui aš nepajėgiau pasakyti, kad išteku, kad mes daugiau nesusitikinėtume. Aš apgaudinėjau juos abu. O Algis kalbėjo man, kad mes niekada nesiskirsime, kad aš ta, kurios jis ieškojo. Man buvo gera klausytis šių žodžių, bet širdyje nebuvo ramybės. Žinojau, kad elgiuosi biauriai, bet nepajėgiau nutraukti draugystės. Ir štai, kai iki vestuvių liko savaitė, aš pasakiau Algiui, kad tarp mudviejų viskas baigta. Prašiau atleisti ir pamiršti mane. Bet jis ir klausyti nenorėjo. Aš visą gyvenimą atsiminsiu tą vakarą. Jis prašė, maldavo nepalikti jo. Aš žinojau, kad Algis mane mylėjo, bet nieko negalėjau padaryti. Vestuvinė suknia, nuostabiai graži, laukė spintoje, svečiai sukviesti. Ir štai vestuvės. Pro ašaras nemačiau kelio, viskas vyko tarsi sapne. Po vestuvių aš vėl grįžau į darbą. O darbe laukė Algis. Jis prašė nenutraukti draugystės, ir aš vėl neatsispyriau jo prašymams. Vyrui pasiaiškindavau, užtrukusi darbe ar buvusi pas draugę. Atrodo, jis tuo patikėdavo, nors buvo kažko susimąstęs. Namuose aš stengiausi būti gera žmona, o, susitikusi su Algiu, vėlgi buvau jo mylimoji. Aš vis dar tikėjausi, kad viskas išsispręs savaime, kad Algis mane paliks, bet, deja, jis net nesiruošė manęs palikti, prašė išsiskirti su vyru. To padaryti negalėjau. Vyras man buvo geras, ir aš vis dar tebemylėjau jį. Ne taip paprasta mesti viską ir išeiti. Ir štai vieną dieną įvyko tai, kas galų gale ir turėjo į-vykti. Eidama gatve su Algiu, susitikau savo vyrą. Aš nespėjau nė žodžio ištarti, tačiau vyras suprato ir be žodžių. Jis greitai priėjo prie mūsų ir pasakė: "Einam namo, reikia pasikalbėti". Ir štai tą dieną aš dar kartą įsitikinau, koks geras, nuostabus žmogus mano vyras. Jis tyliai, ramiai prašė apsispręsti, nes toliau taip tęstis negali. Ir man buvo gėda, didžiulė gėda dėl savo elgesio. Tada aš jam tvirtai prižadėjau likti su juo. Greitai išėjau iš gamyklos, kad nematyčiau Algio. Tiesa, jis dar stengėsi su manim pasimatyti, tačiau aš net į kalbas nesileidau. Ir dabar aš laiminga. Auginame sūnų, vyras labai geras, labai myli mane. Jis niekada neprimena man tų dienų, kai aš buvau jam neištikima, ir aš už tai labai dėkinga. Neseniai sužinojau naujieną. Pasirodo, Algis anksčiau buvo teistas, vėl padarė nusikaltimą, pateko į kalėjimą. Ir noriu pasakyti savo mielajam vyrui — ačiū tau už viską. Juk jeigu tą vakarą jis būtų mane įžeidinėjęs ar net mušęs, aš tikrai būčiau palikusi jį. Bet jis buvo toks geras, ir aš stengiuosi išsaugoti namų šilumą, kurios reikia mums ir mūsų sūnui. Mano laimė, mano džiaugsmas yra čia pat, su manimi.

*    *    Nijolė B.

Skaityti daugiau: Kaip išsaugojau šeimą

J. VENCKUS, S.J.

     Praėjusiais metais mirė garsiausias egzistencializmo filosofas Martin Heidegger. Kiti žinomi egzistencialistai yra Karl Kasper, Gabriel Marcei, Jean Paul Sartre. Egzistencializmo tėvu yra laikomas Soren Kierkegaard (1813-1855), danas, protestantų pastorius ir geras rašytojas. Jis kovojo prieš Hegelį ir aplamai prieš vokiečių idealizmą.

     Egzistencializmo terminas buvo pradėtas vartoti tuoj po I didžiojo karo. Galutinai šis terminas nusistovėjo ir paplito po II didžiojo karo. Tai, kas dabar suprantama egzistencializmu, nėra koks nors naujas dalykas. Galima sakyti, kad egzistencialistai buvo šv. Augustinas, Blaise Pascal, Dostojevskis ir kiti.

Martin Heidegger

     Heideggeris gimė Vokietijoje. Šeima buvo katalikiška, tėvas net ėjo maršalkos pareigas bažnyčioje. Martynas buvo labai pamaldus vaikas, net norėjo eiti į kunigus, studijavo teologiją, bet vis dėlto kunigu netapo. Freiburgo universitete susipažino su filosofu Edmundu Husserl (1859-1938), fenomenologijos kūrėju. Fenomenologai tiria, kaip daiktai mums atrodo savo išore ir kokie jie yra iš tikrųjų savo esme. Heideggeris iš pradžių sekė savo mokytoju. Fenomenologija tada buvo labai paplitęs mokslas vokiečių universitetuose. Heideggeris profesoriavo Magdeburge. Husserlis jį pasikvietė j Freiburgą ir padarė savo asistentu. Kadangi Husserlis buvo žydas, turėjo profesoriavimo atsisakyti ir perleisti savo katedrą Heideggeriui. Paskui Hitleris jį paskyrė universiteto rektorium. Visi stebisi, kaip Heideggeris galėjo pasidaryti tokiu uoliu hitlerininku, spausdamas profesorius ir studentus sekti Hitleriu. Vis dėlto po poros metų atsitraukė nuo Hitlerio, bet jau buvo nustojęs pagarbos kitų profesorių akivaizdoje, nustojo ordinarinio profesoriaus titulo ir dėstė tik kaip docentas.

Skaityti daugiau: Heidegger — egzistencializmo filosofas

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS

ŽODŽIŲ RAŠYMAS KARTU IR ATSKIRAI

     "Kalbos kultūros" 28 nr. N. Sližienė rašo, kad, ruošiant "Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos" vadovą, daug diskusijų yra buvę dėl žodžių rašymo kartu ir skyrium. Ir čia, išeivijoje, tų diskusijų yra buvę. Mūsų neseniai mirusieji kalbininkai Pr. Skardžius ir L. Dambriūnas taip pat siūlė rašyti kartu vieną kitą žodį, kurie bendrinėje kalboje iki šiol rašomi atskirai.

     Buvo siūlymų žodžių rašymą kartu ir skyrium daugiau remti reikšmės kriterijum, t.y. žiūrėti, ar žodžių samplaika turi vieno žodžio reikšmę, ar ne, tačiau tokie siūlymai lietė tik vieną kitą samplaiką (pvz.: vis tiek, vis tik, bet kur, kai kur, vis dėlto, be galo). Paėmus didesnį įvairių samplaikų būrį, greit pasirodo, kad šis kriterijus nepatogus: toli gražu ne visada galima tvirtai pasakyti, ar turime vieną žodį, ar tik žodžių samplaiką. Pavyzdžiui, daugelis sutiktų, kad samplaikos vis tiek, vis tik, bet kas, bet kur, kai kas, kai kur turi vieno žodžio reikšmę ir galėtų būti rašomos kaip vienas žodis. Tačiau, norėdami būti nuoseklūs, vienu žodžiu turėtume rašyti ir tokias samplaikas, kaip vis tiek pat, kur kas, kol kas, tiek to, kaip matai, kas nors ir pan., nes jų reikšmė nėra samplaikos žodžių reikšmių suma. O pagaliau kaip rašyti ko geriausias, kuo geriausias, visų geriausias, vienui vienas, kas sau, ko gero, kur tau, šiek tiek, tam tikras ir kt.? O juk ir šis tas, šioks toks, toks pats ir pan. taip pat turi vieno žodžio reikšmę, o jų net abu nariai linksniuojami.

     Tad norėdami remtis reikšmės kriterijum, dabartinę samplaikų rašybą turėtume žymiai pakeisti, o laimėti vargu ką belaimėtume, nes šis kriterijus labai subjektyvus, ir daugeliu atvejų sunku būtų juo naudotis. Todėl "Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje" žodžių rašymo kartu ir skyrium pagrindiniai principai paliekami tie patys, tik išlyginami kai kurie nevienodumai.

     O kokie yra tie principai? Jie paprastai nurodomi gramatikose. Vieną kitą čia prisiminsime ir pažiūrėsime, kur yra kas pakeista, norint suvienodinti jų pritaikymą rašybos praktikai.

     1.    Samplaikiniai įvardžiai, sutrumpėjus vienam jų dėmeniui, tampa sudurtiniai ir rašomi vienu žodžiu, pvz. kažkas (kažin kas), kažkoks (kažin koks), kažkuris (kažin kuris), kažkieno (kažin kieno), kitkas (kita kas), viskas (visa kas).

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

GAMTOS KEISTENYBĖS LIETUVOJE

     Šiandien ne vienam iš mūsų prisimena šarmanotos Lietuvos žiemos naktys, apsnigti laukai ir miškai. Baltais vainikais pasidabinusios pamiškėje eglės bei pušys. Palaukėmis ir paežeriais vingiuotas rogių kelias. Važiuojančiųjų skambaliukai.

     Poetė Salomėja Nėris apie Lietuvos žiemas rašė: "Apšerkšniję mūsų žiemos, balta, balta, kur dairais. Ilgas pasakas mažiesiems seka pirkioj vakarais. Apie klaidžią sniego pūgą, saulės nukirptas kasas. Apie žąsiną moliūgą, kur išskrido į dausas".

     Seniai tokia snieguota žiema Lietuvoje tebesilankė. Pirmieji metraščiai mini 401-mųjų ir 828 m. žiemas, kurios savo lediniais pirštais pasiekė Lietuvą. 1322 m. žiema sukaustė visą Baltiją ir per ją ledu buvo galima pasiekti net Daniją, jau nekalbant apie šiaurės kraštus. Metraščiuose užrašyta net tokia smulkmena. Išvargusiems keliautojams ir arkliams pasilsėti ant Baltijos ledo suręsti laikini poilsiui kiemai.

     1496 m. žiemą ir vėl rogių kelias nusitęsė per visą Baltiją. Tų metų pavasarį Baltija ledus išlaužė tik pirmosiomis gegužės dienomis.

     1709 m. ir vėl baisi žiema šeimininkavo Lietuvoje: iššalo rugiai, sodai. Storas sniego patalas apdengė Lietuvos laukus.

     Motiejus Strijkovskis, lenkų ir lietuvių metraščiuose, išspausdintuose 1582 m., rašo, kad kovo, balandžio ir gegužės mėn. buvęs labai šiltas ir gražus oras. Javai išplaukę ir pradėję žydėti. Staiga iškrito sniegas ir apdengė baltai žydinčius sodus ir daržoves. Šis speigas užtruko net šešetą dienų. Tai atsitiko 1363 m. Toliau rašoma, kad 1571 m. vasarą tris dienas buvo toks šaltis, kuris nušaldęs rugius.

     Daug duomenų apie Lietuvos žiemas yra surinkusi ir paskelbusi Smalininkų vandens lygio matavimo prie Nemuno stotis, kuri buvo įsteigta 1810 m. Čia galima sužinoti, kad 1812 m. ledas Nemune pajudėjo tik balandžio mėn. Užrašyta taip pat ir labai šalta 1837 m. žiema, kada Nemunas iš ledinių šarvų išsivadavo tik balandžio mėn. antroje pusėje.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

     Mes jaudinamės ir pykstame, kad rusai taip pakėlė į Lietuvą siunčiamiems daiktams muitus, jog beveik neįmanoma jų daugiau siųsti. Tai buvo laišku pranešta ir vienam ten gana daug nemalonumų ir vargų patiriančiam asmeniui, kuris pirmiau gaudavo siuntinių. Jis į tai atsakė, visiškai nesijaudindamas, bet pažvelgdamas labai antgamtiškai. Čia pateikiame bent dalį to laiško.    * * *

Mielieji,

     Anksčiau jūs rašėte, kad gal negalėsite daugiau mums pasiųsti siuntinių dėl nežmoniškų muitų. Bet Bažnyčia yra lyg koks centrinis paštas, iš kurio galima į visas puses pasiųsti pačius reikalingiausius daiktus.

     Kadaise Vilniuje sutikau vieną iš tolimo krašto namo grįžtantį žmogų, kuris man kalbėjo apie ten buvusias labai blogas gyvenimo sąlygas: “Gaudavau tiktai duonos plutą pavalgyti. Persižegnodavau ir taip pat peržegnodavau tą duonos plutelę.

     — Viešpatie, — sakydavau, — Tu stebuklingu būdu padauginai duoną ir minias pavalgydinai. Tu gali ir mane dabar pasotinti.

     Ir aš, suvalgęs tą duonos plutelę, jausdavausi toks sotus ir stiprus”.

     Matote, kai Dievas laimina, tai žmogui labai maža ko reikia. Jeigu jūs už mus kartais pasimelsite, tai mums tai gali būti brangesnė dovana, negu kažin kokie brangūs siuntiniai. Melskitės, kad mes nepaskęstume žemiškuose reikaluose. Prašykite galingąjį Tėvą, kad Jis nesiųstų mums tokių didelių kentėjimų, kuriuos tik šventieji tegali iškęsti. O jeigu siunčia kokį nors vargą, tai tegul duoda ir reikiamos malonės jį pakelti. Iš tikrųjų Dievas mūsų niekad neapleidžia. O kai gauname Jo malonių, tai ir didžiausi suspaudimai virsta džiaugsmo versme. Tai rodo gyvenimo pavyzdžiai taip pat ir šiandien. . .

     Tegul kiekvienas jūsų mums siunčiamas laiškas pažadina mumyse pasiaukojimo ir meilės dvasią. Tai bus mums geresnė dovana už brangius siuntinius.

•    Lenkijoje 6.589 parpijose veikia 18.002 katechetiniai punktai. Vienuolių kongregacijos dar gali vesti įvairių rūšių profesines mokyklas ir kursus. Veikia Liublino katalikų universitetas ir Varšuvos katalikų akademija, kurioje yra trys fakultetai su 1200 studentų. Liublino universitete yra 4 fakultetai, 370 profesorių ir 2.500 studentų. Lenkijoje yra 19.000 kunigų bei vienuolių ir 28.000 seselių. Nežiūrint tų faktų, Bažnyčia daugelyje sričių jaučia komunistinės vyriausybės priespaudą.

•    Filmų aktorė Rosalind Russell prieš mirdama pati sukūrė šiuos maldos žodžius savo laidotuvėse dalinamam paveikslėliui: "Pasitikėk Juo, kai užpuls tave juodžiausios mintys. Pasitikėk Juo, kai tikėjimas ims blėsti. Pasitikėk Juo, kai bus visų sunkiausia Juo pasitikėti".

•    JAV Katalikų šalpos 170.000 svarų šiltų drabužių, skirtų kitur ir jau laivu vežamų Viduržemio jūra, buvo nukreipta į Turkiją, kur atsirado būtinas reikalas padėti žmonėms po žemės drebėjimo.

•    Privačioms mokykloms valstijos duodamos knygos ir kiti reikmenys moksleiviams nelaužo konstitucijos. Taip nusprendė trijų teisėjų federalinis konstitucinis teismas St. Paul mieste, Minnesotoje.

•    JAV Laivyno vyriausias kapelionas admirolas John O'Connor yra katalikų kunigas, turįs daktaro laipsnį, priklausąs Filadelfijos vyskupijai.

•    Čekoslovakijoje stiprėja priespauda. Veiklesni katalikų kunigai kartais netenka darbo pažymėjimo. Kiti policijoje apklausinėjami ir "instruktuojami", kaip turi laikytis. Kai kurie nuteisti 18 mėnesių kalėti už tai, kad pasmerkė religinės laisvės varžymą.

•    Vatikanas paskelbė, kad tiesioginė sterilizacija katalikams neleistina.

Skaityti daugiau: Trumpai iš visur

     Šis "Laiškų lietuviams" numeris iliustruotas dail. A. Tamošaičio dailės darbų nuotraukomis. Apie jo kūrybą Henrikas Nagys 1966 m. gegužės mėn. "Aiduose" rašė:

     "Tamošaitis pagaliau grįžo į savąją liaudies kūrybą ieškoti joje pirmojo paskato ir šaltinio. Mūsų liaudies nežinomų tapytojų, audėjų ir drožėjų savaimingas pasaulis ir jo naiviai lyriškas perdavimas dailininkui buvo gerai pažįstami. Savo žemės bevardžių menininkų tradicijoje jis įžvelgė įvairias naujas galimybes ir transfigūracijas. Panašiai kaip daugelis šio šimtmečio dailininkų rado įvairių tautų liaudiškose primityviose formose savo kūrybai šaltinių. Tokiu būdu Tamošaičiui savoji liaudies dailė tapo tuo, kuo kitiems buvo gyvoji gamta, egzotiškos šalys arba grynųjų spalvų bei formų neišsenkantys deriniai".

Skaityti daugiau: Dailininkas Antanas Tamošaitis

VAKARAS SU JONU KELEČIUM

     Balandžio mėn. 22 d., penktadienį, 7.30 val. vak. "Laiškai lietuviams" rengia vakaronę, kurioje įdomią programą atliks aktorius Jonas Kelečius. Apie tai jau rašėme praeitame numeryje, bet smulkesnę programą dar paskelbsime vėliau.

     Ta proga taip pat bus įteiktos premijos "Laiškų lietuviams" konkurso laimėtojams.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

PENNSYLVANIJOS ANGLIAKASIŲ LIETUVA. Paruošė Vladas Būtėnas. Nuotraukos Algimanto Kezio, S.J. Portfolio: Elena Bradūnaitė ir Jurgis Bradūnas. Išleido Amerikos Lietuvių Biblioteka, Inc. 1977 m. Tai puiki didelio formato, kietais viršeliais knyga, 343 psl., kaina 20 dol.

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams

15 dol. aukojo — S. Jurskytė.

Po 10 dol. aukojo: J. Ardys, A. Valavičius, V. Širmulienė.

9 dol. aukojo — V. Šniolis.

Po 6 dol. aukojo: B. Polikaitis, Z. Korius, P. Graužinienė, A. Karoblienė, B. Čižikaitė, S. Činikienė, O. Jankevičiūtė.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas