RELIGINES IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS GRUODIS/DECEMBER 1977 VOLUME XXVIII NO. 11

Šis numeris iliustruotas Danutės Vakarės nuotraukomis iš Jaunimo Centro 20 m. sukakties minėjimo iškilmių. Viršelio nuotrauka — Eugenijaus Būtėno.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

J. VENCKUS, S.J.

     Vėl ateina Kalėdos, vėl sušvinta eglutės namuose ir prie namų. Tikinčiam žmogui Kalėdos primena, kad pats Dievas atėjo į šį pasaulį ir tapo tokiu žmogumi kaip mes. Jis yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Vėliau Kristus sakys, jog į pasaulį jis atėjo ne tam, kad mes jam tarnautume, bet kad jis mums tarnautų. Jis nori, kad pasaulis turėtų tikra taiką ir ramybę, nors ir žvangėtų ginklai.

     Kai kurie klausia, ar tikėjimas žmones padaro geresnius. Kai kurie mano, kad tik mokslas gali patobulinti ir pagerinti žmogaus gyvenimą. Bet ne vienas mokslininkas yra įrodęs, kad kartais tikėjimas daug daugiau padeda žmogui įvairiose srityse negu mokslas. John Hopkins universiteto profesorių grupė nutarė pastudijuoti ryšį tarp medicinos ir tikėjimo. Jie studijavo žmones, kurie eina į bažnyčią ir kurie neina. Statistika parodė, kad žmonės, kurie eina į bažnyčią, turi mažiau visokių ligų, pvz. vėžio, širdies sutrikimų, arteriosklerozės. Kaip tai išaiškinti? Manoma, kad žmonės, kurie eina į bažnyčią, ir kitose gyvenimo srityse yra rūpestingi ir tvarkingi, kas juos apsaugo nuo daugelio fizinių sutrikimų. Žinoma, jiems daugiau padeda ir Dievo malonė.

     Evangelija nesako, kada Kristus gimė: nemini nei metų, nei mėnesio, nei dienos. Evangelija nėra kokia nors Kristaus biografija, bet lyg katekizmas tiems, kurie nori tapti krikščionimis. Be to, kai Kristus gimė, niekas juo nesirūpino. Žydai į tai nekreipė jokio dėmesio, o krikščionių dar nebuvo. Romėnai skaičiavo metus nuo Romos įkūrimo — Ab Urbe Condita (AUC). Padaugėję krikščionys jau nebenorėjo pagoniško kalendoriaus. Pirmasis, panorėjęs įvesti krikščionišką kalendorių, buvo Dionisius Exiguus 525 m. Jis išskaičiavo, kad Kristus buvo gimęs 754 AUC. Iš Romos istorijos žinome, kad Erodas, kuris norėjo nužudyti gimusį Kristų, mirė 1750 m. Taigi Kristus turėjo gimti keleriais

D. Vakarės nuotr. Jaunimo Centras

metais anksčiau. Dar stengiamasi rasti ir kitokių įrodymų, pvz. žmonių surašymas, dėl kurio Juozapas su Marija turėjo keliauti iš Nazareto į Betliejų.

Skaityti daugiau: KALĖDOS

REDAKCIJA

    T. J. Venckus, S.J., buvo įšventintas kunigu 1927 m. rugpiūčio mėn. 3 d., tad šiais metais jau švenčia auksinį savo kunigystės jubiliejų. 50 metų — tai netrumpas laikotarpis. Kas besuskaitys, kiek per tą pusšimtį metų mišių atlaikyta, išpažinčių išklausyta, pamokslų pasakyta, kiek žmonių, paklausę jo patarimų, surado šviesą ir tikrąjį savo gyvenimo kelią! Už visa tai jubiliatas yra dėkingas Dievui, bet taip pat ir tiems, kurie jam padėjo nuo pat mažens ir jaunystės siekti savo idealo.

    Jis yra dėkingas savo tėvams, jį auklėjusiems ir vedusiems prie Dievo vaikystės metais. Ypatingą padėką T. Venckus jaučia savo mamytės broliui kun. Pranciškui Bučniui, kuris jį ir jo brolį Praną leido į mokslus. Be kun. Bučnio pagalbos nei Juozas, nei Pranas nebūtų tapę kunigais. Išsipildė kun. Bučnio pasakymas: "Ką aš iš altoriaus gaunu, altoriui ir grąžinu". Taip, ir Juozas,

T. Juozas Venckus, S.J.

ir Pranas tapo kunigais — buvo paskirti altoriaus tarnybai.

    Abudu broliai, tapę kunigais, siekė dar aukštesnio mokslo ir abudu vėliau profesoriavo: kun. Pranas Kauno kunigų seminarijoje, o Juozas dėstė savo pamėgtąją biologiją Amerikoje, Ispanijoje, Urugvajuje.

Skaityti daugiau: T. JUOZO VENCKAUS, S.J., AUKSINIS JUBILIEJUS

 ("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

 GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ

    Peržvelgdami praeitus 20 metų, girdime daug kalbų apie įvairius trūkumus, spragas. Vienu metu atrodė, kad Rusija savo technologija pralenks Ameriką, nes ten griežtieji mokslai labiau buvo pabrėžiami. Bet per keletą metų Amerikoje atsirado tiek inžinierių, fizikų ir t.t., kad ne tik pasigamino geresnes raketas, bet net ir darbų šiose srityse pritrūko. Panašiai įvyko ir su mokytojais. Prieš trejetą ketvertą metų Amerikos mokytojai keliavo į Europą dirbti, nes čia savo profesijoje jau nerado vietos. Panašiai susitvarkė ir lietuviai išeivijoje. Atvažiavę į Ameriką, mokėmės krašto kalbos, bet greit atsirado mokyklos, stovyklos, spauda, organizacijos ir t.t. Vis tenka spaudoje skaityti, kad trūksta mokytojų, vaikams literatūros, muzikos ir pan., bet neteko skaityti, kad kokia lituanistinė mokykla užsidarė, nes pritrūko mokytojų, o vasarą stovyklos pilnos lietuviškai (geriau ar silpniau) kalbančių ir dainuojančių vaikų. Nenoriu teigti, kad ten viskas be vargo idealiai vyksta. Kai kurie šios veiklos aspektai itin nusmukę kokybės atžvilgiu, bet kai būna labai blogai, vėl atsiranda asmuo, kuris pasiraitoja rankoves ir kimba į darbą, nes juk aišku, kad vien burnos aušinimu darbas pats nepasidirbs.    Atsirado spraga-krizė ir dvasinių pašaukimų srityje. Trūksta kunigų, vienuolių. Ką surinkti duomenys rodo?

DABARTINĖ PADĖTIS

    Kunigų vienybės suvažiavimo aprašyme ("Draugas", 1973.X.9) kun. J. Šarauskas teigė, kad "klierikų skaičius stipriai sumažėjęs, pagarba kunigui menkėja, nusiskundžiama pamokslais, mažėja šeimos, kurios norėtų, kad jų vaikai būtų kunigai". Dr. Carroll W. Tageson savo studijoje "Report of study of Church vocations" pateikia aiškius duomenis, pabrėždamas, kad sumažėjęs klierikų skaičius pilno paveikslo neparodo. Prie to dar reikia priskaičiuoti, kiek per tą laiką išstojo kunigų bei vienuolių, kiek padidėjo tikinčiųjų skaičius ir kiek proporcingai iš padidėjusio jaunimo skaičiaus mažiau domisi dvasiniais pašaukimais. Tarp 19-36 ir 1969 m. išstojo iš viso 3413 kunigų: 1749 iš parapijų ir 1664 iš vienuolynų. Vyrų bei moterų vienuolynuose yra maždaug tie patys duomenys. Moterų vienuolynuose tarp 1965 ir 1972 metų vidutiniškai per metus įstojo 768, o sumažėjo 3841, kurių tik trečdalis mirė. Neskaitant išstojimų ir sumažėjusio naujų kandidatų skaičiaus, taip pat proporcingai mažiau kandidatų pasilieka. Moterų vienuolynai daugiausia kandidačių turėjo 1965 metais — 4110. Šis skaičius iki 1971 m. sumažėjo iki 506, t.y., sumažėjo 81,2%. Palyginus dvasiškių skaičių su pasauliečiais, gaunasi aiškesnis vaizdas. 1965 m. vienas kunigas buvo 775 pasauliečiams, 1957 m. vienas vienuolis 3818 pasauliečiams, o 1966 m. viena vienuolė 264 pasauliečiams. 1973 m. jau buvo vienas kunigas 851 pasauliečiui, vienas vienuolis 5269 pasauliečiams, viena vienuolė 339 pasauliečiams. Nors šie skaičiai rodo, kad proporcingai dvasiškių skaičius mažėja, tačiau šiuo metu krizė dar yra abstrakti. Čia neparodyta, kad vidutinis dvasiškių amžius didėja. Ilgainiui, neturint pakaito, o vyresniesiems mirštant, ši krizė bus labai reali. E.C. Kennedy ir V.J. Heckler savo studijoje apie Amerikos kunigo gyvenimą kelia susirūpinimą šios grupės psichologiniu subrendimu, lyginant kunigus su kitomis profesijomis. Čia ryškėja frustracija ilgesnį laiką dirbantiems parapijose, kur turimi talentai nėra pakankamai naudojami.

Skaityti daugiau: KRIZĖ AR NAUJOS GALIMYBĖS?

JUOZAS PRUNSKIS

    Germanų genijui tiesos nestinga
    Menų šventovėn žengt visiem laikam.
    Ir, eidamas pavymui graiko, brito.
    Jis turi teisę siekt šlovės zenito.

        Šileris

    Kad ir karo nusiaubta, Vokietija šiandien stipriausia Europos valstybė ir Europoje demokratinio pasaulio viltis prieš siaubingą raudonojo vulkano grėsmę.

    Buvo įdomu po daugelio metų vėl paklajoti Vokietijos geležinkeliais, apsirūpinus Eurail pasu, leidžiančiu kur tik nori, kada tik nori važiuoti geležinkelio pirma klase. Patekau beveik į centrinį Vokietijos miestą — Frankfurtą. Gražus jis, ypač žygiuojant Maino upės pakrantėmis. Sutikta vokietė čia rodo Šv. Trejybės bažnyčią, kur būna garsūs Bacho muzikos koncertai. Įslenku į istorinį muziejų, kuris gana skurdus — daugiausia nuotraukos, ypač siaubingas miesto vaizdas, kai ant jo krito 1000 bombų. Netoliese rotušės rūmai, sudaryti iš trijų sujungtų dailių pastatų. Čia ir iškilminga karalių rinkimo salė. Akį patraukia šv. Baltramiejaus bažnyčia, gotikos stiliaus, besistiebianti aukštyn. Dar išlikę romėnų statybos griuvėsiai — po keliolikos šimtų metų. Čia nesunku orientuotis, nes prie įžymesnių pastatų žalios lentos su paaiškinimais apie namo reikšmę.

NAMUOSE, KUR GOETHE GYVENO

    Susiieškau Goethės gimtąjį namą, kur jis augo, jaunystę praleido. Dabar tas kelių aukštų pastatas paverstas muziejumi. Čia sudėta senų dokumentų, pvz. vienas iš 1760 m. įsako, kad nakčia niekas negali gatvėje pasirodyti be žibinto. Toks miesto tarybos sprendimas. Čia vėl išrašas iš Goethes kelionių po Italiją aprašymo, kai jis 1786 m. gruodžio mėn. 3 d., paveiktas Romos įspūdžių, pareiškė:

    —    Šioje vietoje atsiskleidžia visa pasaulio istorija ir aš skaičiuoju antrą savo gimimą, tikrą atgimimą tą dieną, kai aš į-žengiau į Romą.

Skaityti daugiau: KELIONĖJE PO EUROPĄ

Ses. Ona Mikailaitė

PAPRASTI DALYKAI...

Paprastas raudonumas
gėlių ant kaimyno palangės —
toks tiesiog i kaktą mušantis
raudonumas
man primena,
jog Tu,
kurio žodžiais nepajėgiu prisišaukti,
kurio artumos apdainuoti nemoku,
esi kaip tas raudonumas — tikras
ir paprastas.

*

Juodo asfalto brūkšnys,
nubrėžtas žemės veidu,
pusiau padalinęs pievą
ir mišką,
aiškiai, be jokių kompromisų sako,
jog reikia rinktis,
jog reikia pasaulį
laužti pusiau — kaip obuolį,
                    kaip duonos riekę,
ir rinktis
geresniąją pusę.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Mes stengiamės su kitais elgtis kaip žmonės. Bet kiti su mumis dažnai elgiasi kaip kiaulės. O tai mus veikia negerai: liūdina širdį, pančioja mūsų veikimą, didina kraujo spaudimą, trukdo miegą, ardo nervus, graužia skrandyje žaizdas. Apie tą kiaulišką kitų elgesį su mumis pravartu pakalbėti išsamiau. Mintys bus gal neįprasto pavidalo, bet teisingo turinio.

     Indoeuropiečių tautose nuo seno kiaulė buvo geras, laimę nešantis ženklas, geros kloties simbolis. Tos simbolikos pėdsakų yra užsilikę iki pat mūsų dienų. Kai kuriuose vokiečių posakiuose žodis 'kiaulė" reiškia gerą pasisekimą. Ich hatte Schwein. — Ak, tai puikiai pavyko! Vengrų kalboje tūzo — vyriausios lošimo kortos — vardas yra kiaulė diszno. Dabar įsigalėję rankiniai laikrodžiai. Dar neseniai vyrai nešiojo kišeninius, su grandinėle -—kelnių arba liemenės kišenėje. Tą grandinėlę dažnai puošdavo maža kiaulytė — nešti laimei. Kiaulės figūrėlės ir dabar dažnai kabo nuo apyrankių ir panašių papuošalų. O kokios formos vaikų taupomosios dėžutės? Kiaulytės — piggybank. Pagaliau senu ir plačiai apėmusiu papročiu kiaulė kaip patiekalas daugelyje tautų puošia ir švenčių stalą. Tokie valgiai, kaip jaunas paršiukas, keptas kumpis ir panašūs, yra iškilmingų dienų gardėsiai. Jau ir kiaulės skerstuvės Lietuvoje, kaip ir ne vienoje kitoje šalyje, buvo bendravimo ir su kaimynais dalijimosi šventė, siunčiant jiems šviežios skerdienos arba kviečiant pas save į vaišes.

Skaityti daugiau: KIAULIŠKAS ELGESYS

Antanas Saulaitis, S.J.

    "Mano laikais taip nebūdavo. Kai aš buvau jaunas, mes taip niekad nedarydavome. Šių laikų jaunimas niekam tikęs". Jeigu taip juokaudamas atsiliepi į kokią nors išdaigą, jauni žmonės dažnai atsako: "Mano tėvai visada tai namie sako". Romantiškai už "šimtmečių" glūdinti suaugusiųjų jaunystė kitaip atrodo, negu šiandieninė tikrovė, kurioje tėvai ir jaunimo organizacijų vadovai rungiasi su jaunimu ir jo problemomis, ypač su rūkymu, gėrimu, nuodais ir asmeninių santykių srityje.

    Kad "šių laikų jaunimas niekam tikęs, neklauso tėvų, negerbia papročių", žino visi. Taip jaunimą apibūdino ir graikų visuomenininkas prieš 2.500 metų. Taip šios dienos suaugusieji girdėjo iš savo tėvų. Šv. Paulius, rašydamas beveik prieš 2.000 metų, atkreipia dėmesį į jaunimo laikyseną ir į antrąją tų santykių pusę — tėvų elgesį: "Jūs, vaikai, klausykite savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. 'Gerbk savo tėvą ir motiną', — tai pirmasis įsakymas su pažadu: 'Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje'. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu" (Efeziečiams 6, 1-4). Daug teko girdėti pamokslų, bet sunku atsiminti nors vieną, kuris būtų pagrįstas Pauliaus įspėjimu "Tėvai, neerzinkite savo vaikų".

Skaityti daugiau: Organizacijos, tėvai ir jaunimo problemos

Jaunimo Centro 20 m. sukakties minėjimo iškilmės. Viršuje: Buvusieji J.C. Direktoriai koncelebruoja. Apačioje: Iškilmės J.C. kavinėje. Kalba A. Kezys, S.J.   D. Vakarės nuotraukos

Skaityti daugiau: Jaunimo Centro 20 m. sukakties minėjimo iškilmės.

Nijolė Jankutė

    Po Pyliponio lietuviškasis "mystery" romanas taip ir nuvyto; iš tikrųjų, kaip reikiant net išsiskleist nesuspėjęs. Jei kuris rašytojas kada ir norėjo suregzt paslaptingą detektyvinę istoriją, tikriausiai neišdrįso: šios rūšies kūryba pas mus nebuvo laikoma literatūra. O gaila, nes nuotykingų, intriguojančių, gudriai sunarpliotos fabulos pasiskaitymų trūksta. Netikiu, kad nuotykių romanų pasiskaitymas uždeda skaitytojui blogo skonio antspaudą; taip pat netikiu, kad nuotykių romanas būtinai yra "prasta" literatūra. Svarbu, kaip jis parašytas.

    Kad Almenas sugeba parašyti intriguojančių nuotykių knygą autentiškumą išlaikančiame istoriniame fone, spėjom įsitikint, skaitydami jo "Upė į rytus, upė į šiaurę" ir "Šienapiūtė". Bet su "Sauja skatikų" autorius atverčia mums naują savo kūrybos lapą — detektyvinį romaną.

    Kad šis romanas Almenui taip pat gerai pavyko, kaip jo nuotykingieji istorijos rėmuose, nebūtų galima užtvirtinti. Detektyvinis romanas su viena pagrindine paslaptim, kurią turi paprastai labai trumpu laiku išrišti vienas asmuo, nėra dėkinga sritis autoriui, mėgstančiam plačius kūrybinius mostus, būrius veikėjų, įvykius - nuotykius, kurie rutuliuojasi vienas iš kito per dešimtmečius.

Skaityti daugiau: Keturiasdešimt metų po Pyliponio — Almenas su “Sauja skatikų"

 (O. V. Milašiaus "Miguel Manara")

Al f. Tyruolis

    Iš pasaulinės literatūros šiais metais išeivijoj pasirodė lietuvių kalba du vertingi kūriniai, kai kuriuo atžvilgiu ir šiek tiek giminingi. Tai ispanų rašytojo Miguelio de Unamuno “Vienos aistros istorija" (vertė Povilas Gaučys) ir lietuvių kilmės prancūziškai rašiusio Oskaro Vladislovo Milašiaus misterija "Miguel Manara" (vertė Ant. Vaičiulaitis). Abiejų veikalų siužetas imtas iš ispanų gyvenimo, iš jų istorijos. Jų autoriai — žymūs, plačiai pagarsėję už prancūzų ir ispanų literatūros ribų. Apie pirmąjį veikalą jau buvo daugiau rašyta spaudoj, čia šiuo tarpu metam žvilgsnį į antrąjį.

    O. V. Milašiaus "Miguel Manarą" dar prieš 40 metų pirmą kartą buvo išvertęs rašytojas Ant. Vaičiulaitis, to autoriaus gerbėjas, jį dar asmeniškai Prancūzijoj bestudijuodamas pažinęs. Dabartinė antroji šio kūrinio laida lietuviškosios knygos klubo išleista Milašiaus (1877-1939) gimimo 100-metei sukakčiai paminėti. Šis Milašiaus veikalas, parašytas dar 1912 m., kartu su "Simfonijomis" (Les Symphonies, 1915), laikomas vienu iš geriausių jo kūrinių. Parašytas jis po tam tikros pasaulėžiūrinės krizės ir yra kaip ir atsisveikinimas su praeities klaidžiojimais, atsivertus į naują pozityvų gyvenimą.

Skaityti daugiau: Vieno atsivertimo poetinė istorija

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

LIETUVOS LITERATŪRA UŽSIENYJE

     Svetimomis kalbomis spausdinami tarybiniai žurnalai atidaro platesnius vartus užsienio skaitytojams geriau pažinti lietuvių literatūrą. Ypač Maskvos žurnaluose literatūros kritikai negaili pagyros žodžių lietuviams rašytojams. Lietuvių literatūra Tarybų Sąjungoje išversta į 32 TSRS tautų kalbas. Prancūzų kalba išleistas M. Sluckio romanas "Uostas mano neramus". Anglų kalinėtas". Ispanų ir anglų kalbomis K. Kubiba J. Avyžiaus romanas "Sodybų tuštėjimo linsko pasaka "Varlė karalienė". E. Mieželaičio ir Just. Marcinkevičiaus kūrybos pavyzdžiai paskelbti angliškoje antologijoje "50 tarybinių poetų".

     Šiuolaikinė lietuvių literatūra yra įtraukta į Europos tautų literatūrines enciklopedijas. Ypatingai Lietuva pagarsėjo Europos kultūriniame pasaulyje paprastų žmonių dainomis, kurias į vokiečių kalbą vertė Johann Herder. Savo įvairių tautų paprastų žmonių dainų rinkinyje yra išvertęs ir 8 lietuvių dainas. Goethe, rašydamas operetę "Die Fischerin", joje panaudojo keturias iš J. Herderio užrašytų lietuviškų dainų. Viena iš jų Ruigio į vokiečių kalbą išversta "Aš atsisakiau savo močiutei". Į šią enciklopediją įrašytas K. Donelaitis, pavadintas didžiausiu lietuvių poetu, sukūrusiu pasaulinės reikšmės poemą "Metus". Po jo Adomas Mickevičius. Vėliau pasirodė per paskutiniuosius 15 metų Salomėja Nėris, P. Cvirka, J. Baltušis, A. Venclova, V. Mozoriūnas, E. Mieželaitis, M. Sluckis, Just. Marcinkevičius. Šiandieniniai lietuviai literatai tęsia senus ankstyvesnio laikotarpio papročius, stengdamiesi kiek pajėgdami dar daugiau praturtinti musų lietuvių literatūrą, taip žurnale "Pergalėje" rašo A. Stankus.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J./ Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

DAUGINIŲ SKAITVARDŽIŲ VARTOJIMAS

     Ir spaudoje, ir šnekamojoje kalboje vis tenka pastebėti dauginių skaitvardžių vartojimo klaidų. Pvz. pasakoma: Aš čia atvažiavau prieš tris ( = trejus) metus, o po dviejų ( = dvejų) metų vėl manau išvažiuoti. O kartą kažkur spaudoje pasitaikė net toks sakinys: Jis čia gyvena jau trejeri ( = treji) metai ir šešeri (= šeši) mėnesiai.

     Dauginiai skaitvardžiai (vieneri, dveji, treji, ketveri, penkeri, šešeri, septyneri, aštuoneri, devyneri) lietuvių kalboje vartojami:

     1. su daugiskaitiniais daiktavardžiais,

     2.    su daiktavardžiais, kurie tik tam tikromis reikšmėmis pavartoti yra daugiskaitiniai,

     3.    kartais visai be daiktavardžių.

     1. Kalbos vadovėliuose paprastai rašoma, kad dauginiai skaitvardžiai vartojami su daugiskaitiniais daiktavardžiais. Toks jų vartojimas jau yra nurodytas pirmojoje J. Jaklonskio gramatikoje: "Skaitvardžių prasmę turi ir kiti žodžiai, kuriuos vartojame skaičiui: a. Vieni, dveji, treji... Jie yra vartojami prie daiktavardžių, turinčiųjų toj prasmėje tiktai daugiskaitą" (J. Jablonskis. Rinktiniai raštai, t. I, Vilnius, 1957, p. 89-90). Rygiškių Jono "Lietuvių kalbos gramatikoje" (1922 m.) sakoma, kad dauginius skaitvardžius "vartojame skaitydami tokius daiktus, kurių vardai daugiskaitos lytis teturi" (ten pat, p. 219). Be to, dauginius skaitvardžius jis čia papildo dviem žodžiais: vieneri ir abeji. Pateikia ir variantų: vieneli... devyneli. Dar galima pridėti, kad taip, kaip dauginiai skaitvardžiai, yra vartojamas ir įvardis keleri.

Skaityti daugiau: Kalba

NEUŽMIRŠKIME PAGARBOS

Gerbiamasis Redaktoriau,

    Malonėkite į “Laiškus lietuviams” įdėti šias kelias mano mintis.

    Jūsų žurnalo spalio mėn. numeryje buvo straipsnis “Mažoji vasaros bažnyčia”. Perskaičiau, ir kai kas tikrai nepatiko. Yra gera žaidimų forma supažindinti vaikus su gyvenimu, religija, bet čia turi būti tam tikros ribos. Man atrodo, kad kunigo A.S. kai kur per toli nueita. Pvz. stovykloje nori kepti neraugintus paplotėlius ir vėliau pašventintus priimti kaip Komuniją. Čia jaučiu nepagarbą, nuvertinimą. Griežčiausiai norėčiau protestuoti prieš tokius žaidimus. Tokiose sąlygose, kur dažnai gal trūksta švaros ir tvarkos, pagaminta duona, vėliau pašventinta, gali galvojančius vaikus net papiktinti. “Prikepėme tokių blynų, kunigėlis pašventino ir sakė, kad tai Komunija...” Gal taip pasakys ne vienas. Aplamai būtų geriau, kad niekados niekas nemėgintų per daug sukonkretinti Kristaus paveikslo ar penkiems nuodėmingiems žmogaus pojūčiams stengtis priartinti įsikūnijimo Švenč. Sakramente, Švenč. Trejybės ir kitas paslaptis. Palikime truputį mistikos savo tikėjime, o drauge ir pagarbos sunkiau suprantamiems dalykams. Kai kas, prisižiūrėjęs ir prisiskaitęs per daug konkrečių dalykų apie Kristų, pasako: “Tikiu Dievą, pasaulio Kūrėją, bet Kristuje nematau nieko nepaprasta”.

    Pagarbos ir autoriteto stoka iš dalies yra kalta dėl šių dienų socialinės maišaties. Kaip patys kalbėsime apie savo Bažnyčią, taip ir kiti darys. Kartą keliaudami Europoje lankėme daug senų gražių bažnyčių. Mūsų gidas šveicaras-liuteronas aiškino jų istoriją. Mes vaikščiojom, žvalgėmės į lubas, sienas, garsiai reiškėme savo įspūdžius. Bet kai nuvykome į Ženevą, į garsiąją liuteronų katedrą, jis mus pastatė kamputyje ir tyliai, tik ranka parodydamas, aiškino, kur kas yra. Jei kas garsiau ištardavo kokį žodį, tuoj girdėdavome jo ššš. . . ššš. Čia savo bažnyčiai jis parodė didelę pagarbą, o taip pat ir mums davė pavyzdį, kaip reikia bažnyčioje elgtis.

    Jei būtų buvę griežčiau pasisakyta prieš filmą “Jesus Christ Superstar”, gal niekas nebūtų drįsęs sukti tokių filmų kaip “Many Faces of Jesus” arba “The Sex Life of Jesus”. Tad būkime atsargūs ir nepamirškime pagarbos!

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

•    Peter Berger, žymus liuteronų sociologas, pareiškė, kad parama katalikų mokykloms yra visuomeninis reikalas, naudingas net ir protestantams, žydams ir agnostikams.

•    Charles D. Ferris, katalikas, yra prezidento Carterio paskirtas Federalinės komunikacijos komisijos pirmininku.

•    Skulptoriaus Luziano Minguzzi sukurtos bronzinės durys Šv. Petro bazilikai buvo dovana popiežiui Pauliui VI jo 80 m. amžiaus sukakties proga.

•    Libano vienuolis Sharbel Machlouf, maronitų apeigų katalikas, spalio 9 d. popiežiaus Pauliaus VI buvo paskelbtas šventuoju. Tai pirmas rytų apeigų Bažnyčios narys, paskelbtas šventuoju. Jį labai gerbia anų kraštų žmonės, prie jo kapo atvyksta daug maldininkų ir skelbia susilaukę daug įvairių malonių, išgijimų. Jis buvo gimęs 1828 m., vienuolyne išgyveno 23 m., mirė turėdamas 70 m. Paskutinius kelerius metus buvo atsiskyrėlis. Jo šventuoju paskelbimo iškilmėse Šv. Petro bazilikoje dalyvavo apie 12.000 Libano krikščionių, jų tarpe šeši Libano vyriausybės nariai su jų prezidentu Ch. Helou.

•    Misijose darbuojasi 3.720 amerikiečiai kunigai ir broliukai, 2.840 seselių ir 257 pasauliečių savanorių.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

    Šių metų konkurso temos pavadinimą pasirenka patys autoriai, bet reikia rašyti apie pykčio, neapykantos ir keršto ydą: kaip su ja kovoti, kaip nugalėti, kaip jos išvengti. Galima rašyti ir beletristine forma. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną į atskirą vokelį, atsiųstas redakcijai iki 1978 m. kovo mėn. 1 dienos. Už geriausius rašinius bus skiriamos penkios premijos:

    I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. V — 25 dol.

    Premijų mecenatai: dr. Leonas Kriaučeliūnas — 150 dol., Bronė ir Jonas Veselkai — 100 dol., Vytautas Vizgirda — 75 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol., Vincas Kuliešius — 25 dol.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Feliksas Breimeris. SKAMBANTIS LAIKAS, eilėraščiai. II papildyta laida 1977 m. Viršelis Ados Korsakaitės-Sutkuvienės. 70 psl., kaina nepažymėta.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas