RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS SPALIS/OCTOBER 1977 VOLUME XXVIII NO. 9
289 |
Nijolė Jankutė |
|
291 |
Česlovas Senkevičius |
|
294 |
Stasys Santvaras |
|
296 |
Jonas Miškinis |
|
298 |
Antanas Saulaitis, SJ |
|
302 |
D. Bindokienė |
|
304 |
O. P. |
|
305 |
Z. Šalkauskienė |
|
309 |
Rasa Lukoševičiūtė |
|
311 |
J. Venckus, S.J. |
|
316 |
D. ir G. Vakariai |
|
320 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
322 |
Red. |
|
323 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Giedrės Žumbakienės meno darbų nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Eugenijaus Būtėno.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
NIJOLĖ JANKUTĖ
Šiame technikos stebuklų amžiuje žmogus labai greitai susigyvena su naujais išradimais ir iš to kylančiu gyvenimo standartu. Nuslūgus pirmajai susidomėjimo bangai, pirmajai nuostabai, kad tai, kas buvo neįmanoma, štai jau įvykdyta, nepaprasčiausi išradimai bei laimėjimai traktuojami kaip savaime suprantama kasdienybė. Tik prisiminkime Apolono skrydžius į mėnulį. Kas dabar apie juos bekalba? Toks trumpalaikis žmonijos dėmesys! Jis dar trumpesnis artimo nelaimėms ir kančioms, o trumpiausias ten, kur reikia kasdieninių pastangų, siekiant Gėrio. Žmonija per greitai ir per lengvai pripranta prie visko: ir prie savo nuostabiųjų laimėjimų, ir prie didžiųjų pralaimėjimų.
Vienas tokių pralaimėjimų, su kuriuo mes, tiesiog paradoksiškai, lengviausiai susigyvenam — tai moralinis nuosmukis. Iš daugelio jo formų ir manifestacijų pagalvokim tik apie vieną — pornografiją, kurią pradedam priimti, tartum savaime suprantamą ir nepakeičiamą mus supančios aplinkos reiškinį, žodžiu — populiariai tariant, gyvenam ir leidžiam gyventi. Tokia jau ta "nauja moralė", ką gi padarysi...
Giedrė Žumbakienė Ofortas (1976)
ČESLOVAS SENKEVIČIUS
Pašaukimų klausimas tampa gyvybinės reikšmės išeivijai. Netekę lietuvių kunigų, prarasime pagrindinius centrus, apie kuriuos sukasi visas lietuviškasis gyvenimas. Tiesa, kai kur turime centrų, kuriems vadovauja ne dvasininkai. Bet jų palyginti yra mažai. Antra, į juos sunkiau įjungti mažamečius, kurie paprastai į parapijas ateina per religinę praktiką ir tuo pačiu nuo mažens yra pratinami reikštis savoje aplinkoje. Ir kaip tas jaunimas bebūtų pratinamas, kaip besisielotų mąstančioji išeivija — pašaukimų reikalas yra labai blogoje padėtyje. Beveik joks jaunuolis nenori tapti kunigu. Ir kurgi ta pagrindinė priežastis? Formaliai bandoma atsakyti — trūksta pašaukimų. Tarytum tie pašaukimai turėtų iš dangaus nusileisti. Mes sėdime ir laukiame. Jei nenusileidžia, ne mes kalti. Dargi kartais tvirtiname, kad seniau tų pašaukimų buvę daug daugiau ir kaip pavyzdį nurodome Nepr. Lietuvos laikus, kai kunigų seminarijos būdavę perpildytos. Žvelgus giliau, vargu ar reikėtų su tuo sutikti. Prisimintina, kokios priežastys versdavo ne vieną jaunuolį tapti klieriku. "Būsi kunigėlis, bus gerai ir tau, ir mums"... — ne viena realistė motina savo sūneliui pasakydavo. Arba: "Leisiu į mokslus, jei būsi kunigu" — tardavo tėvas, su kurio nuomone tekdavo rimtai skaitytis. Todėl tos seminarijos niekada nebūdavo vien tik pašaukimo atvestais jaunuoliais pripildytos. Buvo vienokių ir kitokių.
Atmetant nuomonę, kad Nepr. Lietuvoje nėra buvę pašaukimų problemos, lengviau bus svarstyti pašaukimų klausimą iš esmės. Kas gi tas pašaukimas? Mano supratimu, tai nesuvaldomas noras dirbti kokioje nors gyvenimo srityje, visai nežiūrint į dalykus, kaip materialinė nauda, ar kitų, kad ir artimiausių žmonių, nuomonė. Toks noras gali gimti tik idealistiškai nusiteikusiame jaunime. Jo, tiesa, Nepr. Lietuvoje netrūko. Buvo suformuotas ir paruoštas mokyklose, šeimose, savoj aplinkoj. Todėl netrūko idealistų mokytojų, žurnalistų, politikų, rašytojų, gydytojų ir kunigų. Visi jie pirmiau galvojo apie kitus, o tik paskui apie save. Jie dirbo tautai, žmonijai, mąstė plačiai ir nesavanaudiškai.
Stasys Santvaras
1.
Verda melo pragarai prie žemės irstančių krantų.
Despotai apsikarstė bombom ir blevyzgom lig dantų.
Laisvė — cinikų ir niekšų apšmeižta Pelenė.
Žmogau, kokiam žvėry dabar atgimsi tu?
2.
Minioj randi tik nerimą ir spūstį.
Vienatvėj, kaip nuskintas žiedas — džiūsti.
Dangau, kur dingo mano ieškomi veidai?
Nejaugi teks ir man vilčių ugnis užpūsti?
3.
Lyg šviną, ant kojų, tu krauni daiktą prie daikto,
Tarsi niekuomet nebus gana to godulio prakeikto.
Ir tu žinai, kad visa tai pradings, kaip dūmai vėtroj ...
Ar žmogaus makaulėj, kaip vagių apgrobtame laive, nestinga sraigto?
JONAS MIŠKINIS
Vilnius — Lietuvos politinis ir kultūrinis centras. Net ir po Jogailos personalinės unijos su Lenkija Vilniuje posėdžiavo senatas ir rinkdavosi seimai. Didysis kunigaikštis Aleksandras, nors tapęs Lenkijos karalium, gyveno Vilniuje. Taip pat Vilnius buvo centras Lietuvos didikų, kurie čia statė rūmus, bažnyčias, vienuolynus. Vilnius davė šventąjį Kazimierą. 1570 m. jėzuitai įsteigė aukštąją mokyklą, vėliau, 1579 metais, tapusią garsiuoju Vilniaus universitetu.
Vilnius buvo meno centras ir labai imponavo savo architektūra — bažnyčiomis, rūmais, gotiniais, renesansiniais, barokiniais ir klasikiniais. Aplamai Vilniaus menas buvo europinis. Rytų bizantiškieji, rusiškieji elementai Vilniuje nežymūs ir nepadarė jo menui jokios įtakos. Nors XIV -XVI amžiuje stačiatikių gaivalas buvo stiprus ir su didoku skaičiumi mažų cerkvių, bet istorinių aplinkybių įtakoje stačiatikių menas Vilniuje negalėjo vystytis ir pagaliau visiškai išnyko.
Tačiau nuo rusų okupacijos — 1794 metų Vilnius nebeteko sostinės vardo. Jis tapo tik administraciniu centru — vienu iš 6 visoje Rusijoje. Po 1831 metų sukilimo rusai įsiutę uždarė Vilniaus universitetą, palikdami tik teologijos ir medicinos akademijas, bet po 10 metų pirmąją perkėlė į Petrapilį, o antrąją visai likvidavo.
Taigi Vilnius buvo švietimo, mokslo ir meno židinys. Jis sukoncentravo savyje rinktines jėgas. Nors vyraujamąjį vaidmenį anuomet Vilniuje vaidino nelietuviai, tačiau lietuviška idėja kažkaip savaime kilo. Patsai gi Vilnius buvo dažnai minimas ir garbinamas kaip Lietuvos sostinė. Atsirado vis daugiau ir daugiau Vilniaus garbintojų. Iškilo eilė lenkiškai rašančių lietuviškos kilmės rašytojų, pavyzdžiui: Adomas Mickevičius, Kondratavičius ir kiti. Juodu padarė Vilnių Lietuvos Meka, kurios Aušros Vartuose šviečia Stebuklingoji Mergelė Marija. 1858 m. Kondratavičius, garbindamas Aušros Vartų Mariją, rašė taip:
Marija, Motina Dievo,
Kenčiančių vargšų Motute,
Kuri sargyboj Jogailos
Sostinės vartuose stojai,
Žvilgterk į klūpančią minią.
Prie šių sujaudintų vartų:
Motin! Nusižeminę šaukiamės
Tavo apgynimo...
Skaityti daugiau: VILNIUS IR LIETUVOS PATRIARCHAS DR. JONAS BASANAVIČIUS
ANTANAS SAULAITIS, SJ
Bažnyčia (ne plytų, bet tikinčiųjų šeima) yra visuotinė, neišskirianti nė vieno ir priimanti (tikrai ar bent savo atvirumu) kiekvieną. Bažnyčia yra ir vietinė, įsikūnijusi savo aplinkoje; todėl galima kalbėti ir apie "Lietuvos Bažnyčią", "Sao Paulo Bažnyčią" ir apie mažąją vasaros bažnyčią arba jaunąją tikinčiųjų šeimą, susibūrusią savaitę ar ilgiau stovyklauti.
Jauno išeivijos lietuvio brendimo ritme vasaros stovyklos teikia ypatingą akstiną, sukuria gamtoje supintą lietuvišką aplinką, kurioje įgyvendinamos žiemos metu lituanistinėje mokykloje, organizacijoje ir šeimoje įgytos žinios, praplečiamos įprastinės pažintys, išgyvenami nauji ir atmintini jausmai. Kaip ir kūnu, taip ir dvasia augdamas nevienodu greičiu, dažniau šuoliais, stovyklos bažnyčioje vaikas ar jaunuolis gali rasti progą pasispausti pirmyn. Ne kiekviena eilinė parapija ar lietuvių jaunimo organizacijos vienetas sugeba išvystyti jaunoje širdyje sukauptus troškimus, jausmus, pergyvenimus, viltis. Todėl Bažnyčia ir yra, tarp kitko, numačiusi ypatingus liturginius dėsnius vaikų ir jaunimo pamaldoms: neretas stovyklautojas pasakys: "Man pamaldos stovykloje daugiausia patinka. Čia daug lengviau melstis".
RELIGINĖS PROGRAMOS SIEKIMAI
Stovyklų religinės arba liturginės programos vedėjai žino, kad iš artimesnės ir jiems įdomesnės bažnyčios stovyklautojai grįžta į kasdienį parapijos gyvenimą, paįvairintą katalikiškose mokyklose ar jaunimo sambūryje. Taip pat jaučia, kad vasaros pergyvenimai gali jauną lietuvį paveikti ilgesniam laikui ar net visam gyvenimui. Todėl pamaldos, susikaupimo valandėlės, pokalbiai, religiniai darbeliai, vaidinimėliai, diskusijos ir apeigos taikomos ne sukurt atskirą Bažnyčios pajutimą, o padėti giliau įsijungti į Bažnyčią tokią, kokia ji yra parapijoje ar lietuviškoje visuomenėje.
Stovyklos religinė programa nėra sau tikslas, o priemonė, talkinanti tėvų, mokytojų, dvasininkų ir kitų pastangoms.
D. BINDOKIENĖ
Jeigu kada svečių būryje įsiviešpatautų nejaukios tylos minutės, ir šeimininkai pradėtų nervingai sukti galvas, ieškodami parankių temų, kurios vėl sumegztų visus į vieningą, šiltą pokalbį, užtektų tik nekaltai numesti klausimėlį: "Ar, jūsų nuomone, moterys galėtų būti kunigais?" — ir reikalai bematant pasitaisytų.
Tai klausimas ir tema, kur beveik kiekvienas turi susidaręs griežtą nuomonę, dažnai nepajudinamą, nepakeičiamą jokių argumentų.
Nuomones apie moterų kunigystę būtų galima suskirstyti į tris grupes.
Pirmajai grupei priklauso tie asmenys, kuriems moters kunigystė yra visiškai neįsivaizduojama, nepriimtina. Net ir mintis apie tai yra kažkokia šventvagiška. Griežčiausias šios grupės argumentas? Kristus savo apaštalais nepasirinko nė vienos moters, vadinasi, moteris šiam darbui netinka. Moterys klausėsi Kristaus pamokslų. Jam tarnavo. Jį mylėjo, bet Jo mokslą toliau skelbė tik vyrai.
Po šiuo gana paviršutinišku teigimu slepiasi senovinė ir, deja, dar labai tradicinė pažiūra į moterį kaip į žemesnį-antrinį žmogų. Pranašiausias Dievo kūrinys yra vyras, o pati garbingiausia vieta, galima užimti šioje žemėje, yra dvasininko luomas. Net tie, kurie kunigams ir dvasininkijai nepagaili kritikos ar neapykantos, širdies gilumoje vis tiek jaučia slaptą pagarbą visiems, tarnaujantiems prie Viešpaties altoriaus. Juk amžių amžiais tarpininkai tarp dangaus ir žemės buvo kunigai, kurių maldas išklausė dievai, kurie galėjo išmelsti ir pas Dievą malonių. Juos gaubė kažkokia mistika, paslaptis, jėga ar galios, kėlusios žmonėse pagarbą ir net savotišką baimę. Beveik visose tautose ir kultūrose visais laikais kunigyste didžiavosi vyrai. Moterims buvo leista kurstyti šventąją ugnį, šluoti šventyklos grindis, neprieinant per arti švenčiausiosios vietos, jos ir kitokiais būdais tarnaudavo prie šventyklų, tačiau kunigo pareigas eidavo tik vyrai. Moteris neturėjo teisės nė svajoti apie kunigystės luomą.
O. P.
Mokėjimas kalbėti — didelis menas. Ypač prieš auditoriją, — kalbėtojas tuo pačiu metu privalo žinoti, ką jis nori pasakyti, kaip pasakyti, kaip laikytis, kokiu garsumu kalbėti. Bet mokėjimas klausyti — nė kiek ne mažesnis menas. Ne mokytojo pamokoje, ne lektoriaus paskaitoje. Kalbasi du trys žmonės. Pažiūrėkime į save iš šalies, pasiklausykime, kaip mes kalbame. Dažniausiai visi kartu. Dažniausiai — garsiai šaukdami. Garsas tolygiai stiprėja, aistros, jeigu užsikūrė ginčas, įsiliepsnoja. Klausytis niekas neklauso, visi kalba. Žmogus, kuris moka atidžiai klausytis pašnekovo, — retenybė. Klausytis — vadinasi, įtemptai dirbti. Dirba tavo smegenys, dirba akys, ausys, net rankos. Jeigu klausai ir ką nors dirbi, rankos išduoda — atidus tavo klausymas ar paviršutiniškas. Niekas taip nepagerbia žmogaus, kaip įsiklausymas į jo kalbą. Laiku įsiterpti, laiku pertraukti. Be galo sunku kalbėti su tokiu žmogumi, kuris kas penkios minutės žvilgčioja į laikrodi, bet iš tikrųjų niekur neskuba. Arba žiūri pro langą, arba neramiai juda kruta kėdėje. Gal būt, tai ženklas, kad kalbantysis įkyrėjo, pasidarė nuobodus. Ne, visai ne. Pasirodo, jis nori toliau bendrauti, nori šnekėtis, bet jo klasiškas nesugebėjimas klausytis visai išmuša iš vėžių pašnekovą, pokalbis nutrūksta, nesuteikęs reikiamo pasitenkinimo.
Z. Šalkauskienė
Astutei ketveri metai. Ji lanko vaikų darželį. Grįžusi iš darželio, prašosi pas kaimynų vaikus pažaisti.
— Ne, neleisiu. Ten labai išdykę vaikai. Žaisk namie. Žaislų pilni pakampiai, — sako jai mama.
— Mamyt, pasek man pasaką, — prašo dukra.
— Neturiu laiko. Man vakarienę reikia ruošti. Prašyk tėvelio.
— Tėveliuk, pasek pasaką arba knygutę paskaityk, — kreipiasi dukra į tėvelį.
— Paskui. Dabar aš žiūriu televizijos, — atkirto tėvelis.
Kiekvienas užimtas, ir nusiminus Astutė nuėjo į miegamąjį pas savo lėles. Gražios jos, bet kas iš jų, kad nevaikšto ir nekalba. Kad būtų sesutė ar broliukas, tai smagu būtų. Žaistume sau abu — dingtelėjo mergaitei, ir ji vėl nubėgusi sako tėveliui:
— Tėveliuk, nupirk man sesutę. Man bus linksmiau, ir žaisti bus su kuo...
— Pinigų nėra. Mašiną reikia pirkti. Su mašina važiuosim atostogų — prie jūros, į pietus, pas senelę. Pamatysi, kaip bus gera. O kas iš tos sesutės. Ji bus maža, verks. Ją reikės prižiūrėti...
— Tai aš galėsiu ir prižiūrėti, ir pamaitinti, ir dainelių aš daug moku...
— Prižiūrėtoja atsirado. Dar tave pačią prižiūrėti reikia. Dėl tavęs aš išeiti niekur negaliu... Eik žaisti ir neišsigalvok niekų, — piktai atsakė mama.
Astutė nuliūdusi nuėjo į miegamąjį ir ant grindų pamatė centą. Ji pakėlė centą ir įdėjo į dėžutę.
Giedrė Žumbakienė Ofortai (1977)
Rasa Lukoševičiūtė
Šių metų rugpiūčio mėn. 15 d. "Time" žurnalo laidoje skaičiau straipsnį, kuris mane sudomino. Straipsnis pavadintas "Rauda naujiems kairiesiems" (An elegy for the new left), rašytojas Lance Morrow. Autorius meta žvilgsnį į naujų kairiųjų veiklą, nagrinėdamas jų egzistenciją, tikslus bei siekimų priemones ir būdus. 1967 metais naujų kairiųjų veikla labiausiai žydėjo: JAV vėliava dega; pavasario mobilizacija jungia tūkstančius maištaujančių San Francisco ir Niujorko miestuose — reikalaujama baigti Vietnamo karą; kairiųjų veiklos rėmuose renkasi masės Woodstock, Chicago, Kent State universitetuose.
Šiandien, 1977 metais, 50-tųjų metų "vaikų revoliucija" sugrįžusi: Kent State universitete studentai kovoja prieš naujų kūno kultūros rūmų statymą ten, kur prieš 10 metų žuvo 4 studentai; 4 jauni vyrukai, sustoję Manhattan Winter Garden scenoje, dainuodami vaizduoja žinomą moderniosios muzikos grupę "Beatles". 1977 metais 60-tųjų metų vaikų revoliucija tampa ironija: tie, kurie nuolat kartojo "Nepasitikėk žmonėmis, vyresniais kaip 30 metų" (Never trust anyone over 30), šiandien plinka; buvęs Yippie Jerry Rubin gyvena viename Manhattan aukštame pastate, kurio durininkas pilnai uniformuotas...
Šie faktai rodo, kad įsitikinimai ir sprendimai yra laikini. Buvo laikas, kada naujieji kairieji tikėjo, kad jaunimas ir Vietnamo karas išliks amžinai. Šiandien tas jaunimas jau yra senimas, o Vietnamo karas — istorinis faktas. Bet toji generacija yra pakeitusi didelę dalį Amerikos gyvenimo.
Tom Hayden, vienas iš "Students for a democratic society" steigėjų, kuris pereitais metais kandidatavo į Kalifornijos senatorius, gal perdėdamas pareiškė, kad 60-tųjų metų jaunoji generacija baigė karą, nuvertė du prezidentus ir t.t. Šie perversmai įvyko tik tada, kai visuomenė susiprato. Bet jaunosios kartos energija privertė JAV tautą matyti bei spręsti aplinkos problemas, suprasti pažangos reikšmę ir jos pasekmes, gilintis į dabartinius visuomenės sunkumus: skurdą, nedarbą, švietimą ir t.t.
J, Venckus, S.J.
Žmonijos istorijoje kai kurie asmenys yra nepaprastai reikšmingi, nes pakeitė pasaulio veidą. Pirmas toks buvo Jėzus Kristus, bet jo mokslas apie 300 metų liko pogrindyje. Dalykai pasikeitė, kada Konstantinas Didysis 311 m. Kristaus kryžiui suteikė laisvę. Su Kristaus kryžiumi prasidėjo naujas gyvenimas, visiškai skirtingas nuo pagoniškojo. Atėjo dangiškoji šviesa. Kitas reikšmingas asmuo buvo Kolumbas, apie 1500 m. atradęs naują pasaulį. Tuo pasibaigė viduramžiai ir prasidėjo naujieji laikai. Visą žmonijos gyvenimą jau reikėjo matuoti nauju matu. Apie 1600 m. pasirodė Kopernikas ir Galilėjos. Pasirodė žemė, kuri sukasi aplink savo ašį ir kartu saulę. Žemė jau nebebuvo visatos centre ir jau nebe koks nors lygus paviršius, bet apvalus kaip sviedinys. Apie 1700 m. pasirodė Newtonas su žemės traukos dėsniu ir šviesos teorija. Pasaulio vaizdas visiškai pasikeitė. Apie 1900 m. Einsteinas atnešė pasauliui savo lygtį e-mc2, kur e yra energija, m — masė ir c — šviesos greitis, kur masė virsta energija ir energija mase. Apie 1900 m. ateina Edisonas su savo dinama (elektros generatoriumi).
Thomas Alva Edison
Jeigu pažiūrėsime, kas yra bendra visų šių garsių žmonių išradimuose ir atradimuose, pastebėsime, kad tai energijos klausimas, nes kiekviena žmogaus pažanga eina energijos linkme, o ne inertinės medžiagos, materijos. Esama dvasinės, antgamtinės energijos, kuri ateina su Kryžiumi, ir materialinės, elektrinės energijos, kurią davė Edisonas su savo elektros generatoriumi. Dinama duoda šviesą pasauliui elektros lempomis, kurias išrado pats Edisonas. Jos apšviečia visą pasaulį. Kas būtų pasaulis be elektros šviesos, rodo Niujorkas, kai aptemo 1977 m. liepos 13 d.
EDISONO JAUNYSTĖ
Tėvas Samuel, olandų kilmės, iš profesijos stalius, gimė Kanadoje, bet dėl nepasisekusios revoliucijos 1830 m. prieš Britaniją pabėgo į JAV su žmona Nancy Elliott ir keliais vaikais. Žmona, labai graži moteris, buvo mokytoja. Apsistojo nedideliame Ohio miestelyje Milan. Mūsų busimasis išradėjas gimė 1847 m. vasario 11 d. Tomas buvo septintas ir paskutinis vaikas šeimoje. Netrukus pasirodė pirmieji traukiniai. 1769 m. James Watt patentavo savo garo mašiną. Tai buvo didelis išradimas ir labai naudingas. Iki tol žmonės susisiekdavo tik kanalais ir upėmis. Dabar jau lokomotyvai, leisdami aukštyn didelius dūmų kamuolius ir sirenų spiegimu bei skambalų mušimu perspėdami, kad niekas nepasiveltų — nei žmogus, nei gyvulys, sunkiai alsuodami traukė ilgas eiles vagonų su prekėmis vis toliau ir toliau į Vakarus. Ir Edisonas be garo mašinos nebūtų galėjęs savo dinamos priversti gaminti elektros srovės, nebent naudodamas kokio nors krioklio vandenį.
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
VILNIAUS UNIVERSITETAS
Baigiant Vilniaus Universiteto ketvirtąjį šimtmetį, "Kultūros barų" žurnalas spausdina savo korespondento Romualdo Ozolo ilgą pasikalbėjimą su šių dienų Vilniaus V. Kapsuko Universiteto rektorium Jonu Kubilium.
Vilniaus Universitetas yra seniausias visoje Rytų Europoje. 400 metų Universiteto svarbiausias jubiliejinis renginys bus 1979 m., kada įvyksiąs iškilmingas minėjimas. Jame dalyvaus svečių iš visų Sovietų Sąjungos universitetų, o taip pat daug atstovų iš užsienio universitetų. Prieš tai įvyks jubiliejui skirtas mokslininkų susirinkimas, kuriame bus kalbama apie "Pažangiąją mintį Sąjungos universitetų istorijoje". Kiti jubiliejiniai renginiai prasideda jau dabar. Respublikos miestuose bus rengiamos Mokslo dienos. Penkiuose didžiausiuose miestuose veiks kilnojamosios parodos — "Vilniaus Universitetui — keturi šimtai metų". Jubiliejiniais metais bus atidaryta paroda Maskvoje.
Vienas didžiausių jubiliejinių darbų — tritomės Universiteto istorijos išspausdinimas. Pirmoji knyga jau išspausdinta, antroji — leidykloje, o trečioji leidyklai bus į-teikta metų pabaigoje. Ši Vilniaus Universiteto istorija bus išsamiausia iš visų iki šiol išspausdintų. Jai išleisti pakviesti geriausi žinovai, kurie dar atliko papildomų tyrinėjimų. Šiose knygose atsispindės visi Universiteto gyvavimo laikotarpiai. Bus išspausdinta taip pat Universiteto istorijos šaltinių tomelis. Universiteto bibliografija, albumas apie senąją ir naująją Universiteto architektūrą. Bus išleistas dovaninis leidinys, kuriame surinkti įvairūs aktai apie Universiteto įsteigimą. Keletas mažesnių knygelių. Trys pašto ženklai su Universiteto vaizdais.
Iki jubiliejaus planuojama paskubinti naująsias Universiteto statybas: fizikos, skaičiavimo mašinų ir bendrabučio pastatus. Numatyta gerokai atnaujinti ir pataisyti senuosius Universiteto rūmus, kaip duris, laiptus, kiemus. Jubiliejui bus atnaujinta buvusioji Šv. Jono bažnyčia, kurioje bus įrengta Universiteto istorijos paroda. Numatyta įamžinti įžymių Universiteto profesorių atminimą. Jų statulos ir atminimui lentos bus atidengtos salėse, įvairiuose Universiteto kampeliuose, o taip pat profesorių gimtinėse bei prie namų, kuriuose jie gyveno. Atminimų iškilmės vyks Universiteto pagrindiniame kieme tarp kolonų.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS
NEVARTOTINI ŽODŽIAI AR POSAKIAI
Pateiksime keliolika nevartotinų žodžių ar posakių tokia tvarka: pirmiausia didžiosiomis raidėmis duosime nevartotiną žodį ar posakį; po jo, jei reikės, trumpai paaiškinsime, dėl ko jis nevartotinas; paskui po brūkšnio kursyvu pateiksime vartotinus atitikmenis ir po dvitaškio pridėsime vieną kitą pavyzdį.
KAIP TAISYKLĖ nevartotinas vertinys — paprastai, dažniausiai, visada: Jis kaip taisyklė ( = paprastai, visada) kasdien šeštą valandą rytą eina pasivaikščioti. Tokiose vietovėse kaip taisyklė (=paprastai, dažniausiai, visada) būna labai drėgna. Tas mokinys kaip taisyklė (=paprastai, dažniausiai, visada) po didesnių švenčių neateina į klasę.
KAS DĖL nevartotinas vertinys — o dėl, kai dėl: Kas dėl ( = O dėl; Kai dėl) jų draugystės, tai aš tik tiek galiu pasakyti, kad ji ilgai nesitęs. Kas dėl (= O dėl; Kai dėl) mano ateities, tai tu nesirūpink.
KAS LIEČIA nevartotinas vertinys — dėl, o dėl: Kas liečia mano išvažiavimą, ( = Dėl mano išvažiavimo) tai dar ne viskas aišku. Kas liečia šį klausimą, ( = Dėl šio klausimo; Šiuo klausimu) tai mano nuomonė yra kitokia.
KAS TAI — kažkas, kažin kas: Tame įvykyje yra kas tai (=kažkas) negera. Iš visų aplinkybių atrodė, kad turi kas tai (= kažkas) įvykti. Moterys susirinkusios apie ką tai (= kažką) kalbėjo. Jis atrodė ko tai (=kažko) neptenkintas.
Be abejo, yra ir daugiau panašių neteiktinų žodžių junginių su tai: kažkaip tai (=kažkaip, kaip nors), kažkas tai (=kažkas), kažkodėl tai ( = kažkodėl), kažkoks tai ( = kažkoks, tam tikras), kažkur tai ( = kažkur, kur nors), kieno tai (=kažkieno, kažin kieno), koks tai ( = kažkoks, koks nors, tam tikras).
Giedrė Žumbakienė gimė Šilalėje. Atvykus į JAV, baigė Haiper gimnaziją ir studijavo meną St. Xavier kolegijoje, kurią baigė bakalauro laipsniu. Paskui tęsė studijas Čikagos Meno institute. Šiais metais gavo Dailiųjų menų ir Grafikos magistro laipsnį Northwestern universitete. Yra dėsčiusi meną amerikiečių mokyklose.
Giedrė su savo tapybos, emalio ir grafikos darbais yra dalyvavusi jau net dvidešimt penkiose parodose. Ji priklauso Lietuvių Moterų dailininkių draugijai ir įvairioms amerikiečių meno draugijoms: Chicago Society of Arts, North Shore Art League, Hyde Park Art Association, Springfield Art Association, Sales and Rental Gallery, Chicago Art Institutes Sales and Rental Gallery, Tower Park Gallery (Peorijoje).
• JAV prezidento Carterio asmenišku atstovu prie Vatikano paskirtas Miami advokatas David Walters, 60 m., net 27 metus darbavęsis tarptautinės teisės srityje. Tai pirmas atsitikimas, kad JAV prezidento atstovu prie Vatikano paskirtas katalikas.
• Kolumbo vyčiai 1976 m. įvairiems labdaros ir kitiems kilniems tikslams sutelkė 17,2 mil. dol. ir apie 7 mil. valandų paskyrė tarnavimui ligoninėse, našlaitynuose, jaunimo globai. Daugiau kaip milijoną kartų lankė ligonius. Organizacija turi 1,25 mil. narių.
• Prancūzijos parlamentas nusprendė ir privačioms mokykloms teikti finansinę paramą statyboms, o jų mokytojams teikti tas pačias socialinės apdraudos lengvatas kaip ir valdinių mokyklų mokytojams.
• Notre Dame universitetui Miami Dolphins futbolo komandos vadovas ir vienas iš savininkų J. Robbie paaukojo 800.000 dol., kad būtų įsteigta speciali valstybinių mokslų katedra.
• Australijoje bus išleista bendra anglikonų, katalikų ir Suvienytos Bažnyčios giesmių knyga.
• Tarptautinis Eucharistinis kongresas įvyks 1981 m. Liurde.
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS" KONKURSAS
Šių metų konkurso temos pavadinimą pasirenka patys autoriai, bet reikia rašyti apie pykčio, neapykantos ir keršto ydą: kaip su ja kovoti, kaip nugalėti, kaip jos išvengti. Galima rašyti ir beletristine forma. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną į atskirą vokelį, atsiųstas redakcijai iki 1978 m. kovo mėn. 1 dienos. Už geriausius rašinius bus skinamos penkios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol., V — 25 dol.
IV-tosios premijos mecenatę jau turime — p. Stefaniją Rudokienę. Taip pat neseniai pasisiūlė II-jai premijai (100 dol.) Bronė ir Jonas Veselkai. Laukiame ir daugiau savanorių. Jei savanorių neatsiras, tai kreipsimės į mūsų mieluosius rėmėjus.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Pranas Manelis. KRISTUS IR EUCHARISTIJA. Dievo veikla išganymo istorijoje. “Krikščionis gyvenime” leidinys, nr. 15. 384 psl., kieti viršeliai, kaina 7 dol., prenumeratoriams — 5,25 dol.
ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS. Išleido Lietuvių Krikščionių demokratų sąjunga 1977 m. Knygą parašė autorius iš okupuotos Lietuvos, dėl to ji ypač įdomi. 246 psl., kaina — minkštais viršeliais 6 dol., kietais — 7 dol. Gaunama šiuo adresu: P. Povilaitis, 9050 Troy Ave., Chicago, 111., 60642.
LIETUVI& TAUTOS IR VALSTYBĖS ISTORIJA. IV dalis. Istorijos vadovėlis lituanistinių mokyklų XII skyriui arba VIII klasei. Redagavo Vincentas Liulevičius. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1977 m. 228 psl., kieti viršeliai, kaina 5 dol. Gaunama: A. Kareiva, 7030 S. Rockwell St., Chicago, 111. 60629.
CHRONIK DER LITAUISCHEN KATHOLISCHEN KIRCHE, Nr. 15-19 ir Nr. 20-24. Acta Baltica, 1977. Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronika vokiečių kalba. Pirmoji knyga — 187 psl., antroji — 241 psl., kaina I-osios — 12,90 DM, II-osios — 15,80 DM.
GYVOJI EVANGELIJA. Medžiagą surinko Kostas Burbulys. Išleido “Rūta”, Hamilton, Canada 1977. 348 psl., kaina nepažymėta.
CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA, No. 15. Išvertė kun. K. Pugevičius. Išleido Liet. Kun. Vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207.
Jurgis Gliauda. TEISMAS BIRŽELY. Tikrovinė novelė (apie Nijolę Sadūnaitę). 37 psl., kaina nepažymėta.