Rasa Lukoševičiūtė
Šių metų rugpiūčio mėn. 15 d. "Time" žurnalo laidoje skaičiau straipsnį, kuris mane sudomino. Straipsnis pavadintas "Rauda naujiems kairiesiems" (An elegy for the new left), rašytojas Lance Morrow. Autorius meta žvilgsnį į naujų kairiųjų veiklą, nagrinėdamas jų egzistenciją, tikslus bei siekimų priemones ir būdus. 1967 metais naujų kairiųjų veikla labiausiai žydėjo: JAV vėliava dega; pavasario mobilizacija jungia tūkstančius maištaujančių San Francisco ir Niujorko miestuose — reikalaujama baigti Vietnamo karą; kairiųjų veiklos rėmuose renkasi masės Woodstock, Chicago, Kent State universitetuose.
Šiandien, 1977 metais, 50-tųjų metų "vaikų revoliucija" sugrįžusi: Kent State universitete studentai kovoja prieš naujų kūno kultūros rūmų statymą ten, kur prieš 10 metų žuvo 4 studentai; 4 jauni vyrukai, sustoję Manhattan Winter Garden scenoje, dainuodami vaizduoja žinomą moderniosios muzikos grupę "Beatles". 1977 metais 60-tųjų metų vaikų revoliucija tampa ironija: tie, kurie nuolat kartojo "Nepasitikėk žmonėmis, vyresniais kaip 30 metų" (Never trust anyone over 30), šiandien plinka; buvęs Yippie Jerry Rubin gyvena viename Manhattan aukštame pastate, kurio durininkas pilnai uniformuotas...
Šie faktai rodo, kad įsitikinimai ir sprendimai yra laikini. Buvo laikas, kada naujieji kairieji tikėjo, kad jaunimas ir Vietnamo karas išliks amžinai. Šiandien tas jaunimas jau yra senimas, o Vietnamo karas — istorinis faktas. Bet toji generacija yra pakeitusi didelę dalį Amerikos gyvenimo.
Tom Hayden, vienas iš "Students for a democratic society" steigėjų, kuris pereitais metais kandidatavo į Kalifornijos senatorius, gal perdėdamas pareiškė, kad 60-tųjų metų jaunoji generacija baigė karą, nuvertė du prezidentus ir t.t. Šie perversmai įvyko tik tada, kai visuomenė susiprato. Bet jaunosios kartos energija privertė JAV tautą matyti bei spręsti aplinkos problemas, suprasti pažangos reikšmę ir jos pasekmes, gilintis į dabartinius visuomenės sunkumus: skurdą, nedarbą, švietimą ir t.t.
Šiomis mintimis apibrėžęs naujų kairiųjų veiklą ir pasiekimus, Lance Morrow pareiškia savo nuomonę apie jų siekimo būdus. Pagrindinė šios kartos veiklos charakteristika — neplanavimas. Iš dalies teisingas tos veiklos paaiškinimas glūdi sociologo Ernest Becker teigime: "Protestas be programos - plano tėra tik truputį daugiau negu jausmai. Tai yra daugumos idealų likimas" (A protest without a program is little more than sentimentalism—this is the epitaph of many of the great idealisms). 80-tųjų metų jaunimo kartos auklėjimas vyko su įsitikinimu, kad JAV yra puikus kraštas. Kai tas jaunimas sužinojo per Vietnamo karą, Bay of Pigs, Selma ir visokius kitus išgyvenimus, kad jų kraštas yra komplikuotesnis negu jis manė, tai jie sukilo su didžiausiu pasipiktinimu. Jie sukilo be jokios filosofijos ir be jokio plano. Tai buvo jų stiprumas, bet drauge ir silpnumas, nes šis sąjūdis augo neįprastinėje dvasinėje aplinkoje. Bet taip pat jis ir sugriuvo, kai pritrūko dvasinės energijos. Šiandien, 77 metais, 60-tųjų metų sukilėliai yra suaugę, sukūrę šeimas, yra atsakingose pareigose, dirba įvairiose įstaigose bei institucijose. Jie sprendžia problemas savo auklėjimo proceso priemonėmis bei įsigytomis žiniomis.
Pradėdami naujuosius veiklos metus ir ruošdami bendruomenės bei skirtingų organizacijų programų planus, stabtelkim prie Lance Morrow iškeltų minčių, kurios iš dalies pritaikomos lietuvių visuomenei ir jos jaunajai kartai.
Istorija bei socialinių mokslų statistikos taip pat rodo Lance Morrow pastabą, kad jaunimas buvo, yra ir bus visuomenės maištaujantis elementas. Šis jaunimas visame pasaulyje, visose kultūrose paauga, subręsta ir po 10 ar 15 metų krapštosi savo praplikusius pakaušius, nesuprasdamas jaunosios kartos veiksmų.
Lietuvių jaunimas šiuo atžvilgiu nėra skirtingas. Jis nuolat, neapgalvojęs visų klausimo pusių, ruošia masinius jaunimo kongresus, jubiliejines stovyklas, balius, koncertus, keliones, kurie ne visuomet visiškai pavyksta, bet labai dažnai yra pasididžiavimas ir svarbiausia naujas laiptelis lietuvių veikloje. Lietuvių jaunimas, kaip ir viso pasaulio jaunimas, kartais neparodo užtenkamai respekto savo vyresniesiems, jis nuolat greitai atsako, užpyksta, atsisako, protestuoja. Bet tai ir yra jo stiprybė. Ta dvasinė, impulsyvi, spontaniška energija, kuri jį stumia griauti, taip pat stumia ir statyti, veikti, ką nors daryti, ko nors siekti.
Čia ir prieiname prie to pasakymo antros dalies: ta dvasinė energija, kuri yra stiprumas, drauge yra ir silpnumas, sužlugdymas. Šiuo atveju lietuviai yra ir turi būti skirtingi. Mums per brangus laikas ir žmonės, kad mes aukotume kiekvienai jaunai kartai po 10 ar 15 metų be plano pasireikšti, "paveikti". Anot sociologo Ernest Becker, mūsų idealų ir veiklos likimas negali būti vien tik jausmas (sentimentalism). Atsakymas į šiuos faktus yra labai paprastas: mūsų jėgos skiriamos idealo išlaikymui labai neįprastose gyvenimo sąlygose. Lietuvių tauta stengiasi savo kalba, kultūra, papročiais, politiniu įsitikinimu išlikti išeivijoje gyva. 10 ar 15 metų be plano galėtų būti mūsų galutinis sužlugimas, po kurio, deja, mes jau nebepabusime, kaip amerikiečiai.
Čia ir norėčiau pasiūlyti skaitytojams ir lietuvių visuomenės veikėjams pagalvoti apie labai konkrečius faktus, kurių įvykdymas galėtų padėti lietuvių visuomenei pasiekti savo idealus ir jų nepaversti vien tik jausmais.
1. Kokioje padėtyje yra mūsų jaunimo ideologinės organizacijos? Ar ideologinės programos atsako į šių organizacijų narių siekimus? Ar jos tebeišlaiko savo specifinius bruožus bei charakteristikas? Ar nevertėtų pagalvoti apie jungtines jaunimo stovyklas tose kolonijose, kur ateitininkų ir skautų stovyklos kartu suburia tik 80 ar 90 asmenų? (KLJS šią vasarą stengėsi tai įvykdyti vakarų Kanadoje). Ar nevertėtų suorganizuoti jungtines stovyklas, kur bendros programos vyktų visiems, o skirtingų ideologinių organizacijų programos vyktų atskirai, su rinktiniais vadovais?
2. Ar Bendruomenės, Vliko bei visų kitų lietuviškų institucijų veiklos siekimai bei projektai yra pritaikyti šioms dienoms? Ar šių institucijų durys yra iš tikrųjų atdaros jaunimui, ar tik pravertos visokiems techniškiems ir virtuviniams reikalams? Ar jaunimas pažįsta jų tikslus ir tiki jų siekimams, ar tik stengiasi atsikratyti visokių partinių suskilimų ir į juos neįsivelti? Ar jaunimo sąjunga yra jaunosios kartos lietuvių bendruomenė? Ar ji seka jos pėdomis? Kuo ji iš tikrųjų skiriasi nuo ideologinių ar kitų jaunimo organizacijų? Ar jaunimo sąjunga ir bendruomenė yra suderinusios savo veiklos planus?
3. Ar lietuvių visuomenės seneliai, mišrios šeimos, nekalbantys lietuviškai yra viename ir tame pačiame išmetamame maiše. Ar mes suprantame jų egzistencijos būtinumą ir problemas ir stengiamės savo programomis juos įjungti į mūsų veiklą, ar, jiems truputį priartėjus, tik statome neišvengiamas kliūtis?
Atsakyti į šiuos klausimus truktų gal daugiau negu 10 ar 15 metų! Bet, būdama kaip tik tos visuomenės kartos dalis, kuri mūsų analizuoto straipsnio autoriaus apibūdinta žodžiais "keičia, ieško, veikia", juos iškeliu, kad matytume, spręstume ir gilintumės į savo aplinkos problemas. Svarbu surasti būdus ir priemones veikti ne tik šiandien ir rytoj, bet numatyti gyvą ateitį — mokėti savo veiklos esmę pastatyti ant perspektyvos taško. Svarbu, kad kiekvienos organizacijos, kiekvieno sąjūdžio veikla ir programos galėtų protingai ir planuotai integruotis į bendrą lietuvybės išlaikymo ir savitos lietuvių kultūros kūrimo darbą.
P.S. Šis straipsnis iškelia klausimus, liečiančius visus lietuvius. Aš dar vis jaučiu monologą "Laiškų lietuviams" jaunimo skyriuje. Tikiu, kad skaitytojai pareikš savo nuomones, kad kartu dialogo keliu spręstume savo tautos klausimus ir problemas. Dar pakartoju savo adresą: 479 Bourbon-nais St., La Salle, Que., H8R2Z2, Canada.