RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS BALANDIS/APRIL 1977 VOLUME XXVIII NO. 4
|
109 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
112 |
Henrikas Nagys |
|
|
113 |
Br. Krištanavičius, S.J. |
|
|
116 |
Redakcija |
|
|
117 |
Juozas Prunskis |
|
|
120 |
V. Bagdanavičius, M.I.C. |
|
|
123 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
128 |
J. Venckus, S.J. |
|
|
132 |
Redakcija |
|
|
133 |
Rasa Lukoševičiūtė |
|
|
135 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
|
137 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
141 |
Skaitytojai |
|
|
142 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas dail. Vlado Žiliaus kūrinių nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
JUOZAS VAIŠNYS,S.J.
Antrasis Vatikano Susirinkimas įvairiais atžvilgiais apsvarstė mūsų religinį gyvenimą ir pasiūlė kai kurių reformų. Tikėjimo tiesos nesikeičia, jų reformuoti nereikia, bet tų tiesų pritaikymas mūsų kasdieniniam gyvenimui turi keistis drauge su nuolat besikeičiančiu pasauliu. Daugumas tikinčiųjų pastebi tik išorinius pasikeitimus, kurie nėra nei taip jau labai svarbūs, nei esminiai. Bažnyčia nori, kad būtų pakeistas mūsų vidujinis nusistatymas tikėjimo tiesų ir jų praktikavimo atžvilgiu. Taip, pavyzdžiui, visiems yra labai aiškios ir pastebimos mišių liturgijos reformos, bet yra daug sunkiau suprantama, kas norima pakeisti išpažinties sakramente, kuris dabar vadinamas susitaikymo sakramentu.
Išpažintis, atliekama vienokia ar kitokia forma. Bažnyčioje buvo jau nuo pirmųjų jos gyvavimo šimtmečių. Drauge su besikeičiančiais amžiais ir tos formos šiek tiek keitėsi. Šis sakramentas buvo vadinamas išpažintimi, labiausiai kreipiant dėmesį į savo nuodėmių pasakymą, išpažinimą. Taip pat jis buvo vadinamas atgailos sakramentu, pabrėžiant gailestį už nusikaltimus ir atsilyginimą Dievui bei artimui. Dabar jis vadinamas susitaikymo sakramentu, kad mes suprastume, jog turime susitaikyti su Dievu, su artimu, su Bažnyčia ir pagaliau su visa žmonija, nes savo netinkamu elgesiu pažeidžiame savo santykius su Dievu bei artimu, įnešame tam tikro disonanso į Bažnyčią ir visą žmoniją.
Nuo Tvėrėjo nubrėžto kelio nuklydusią žmoniją vėl su Juo sutaikė Kristus savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Jis įsteigė Bažnyčią ir suteikė jai galią pritaikyti žmonėms jo nuopelnus ir sutaikyti su Dievu. Šią mintį išreiškia ir dabartinė išrišimo formulė: "Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs su savimi pasaulį ir atsiuntęs Šv. Dvasią nuodė-
Vilniaus legendos(cinkografija) Vladas Žilius 110
mėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Tad aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios".
Nors ir toliau pasilieka pareiga, atliekant išpažintį, pasakyti visas didžiąsias nuodėmes, bet norima priminti, kad šio sakramento esmė yra susitaikymas, savo gyvenimo pakeitimas, tam tikras "atsivertimas", o ne skrupulingas knibinėjimasis po praeities smulkmenas. Čia daugiau reikia kreipti žvilgsnį ne į praeitį, o į ateitį.
Henrikas Nagys
Neišsižadėkite manęs.
Neišsižadėkite jauniausio savo brolio.
Neišmokau glostyti nei vėjo, nei akmens.
Indo mano pelenams neišžiedė iš gimto molio.
Nepalikite manęs.
Nepalikite prieš tuščią ilgąją kelionę.
Neišmokau nei dangaus, nei žemės nešt.
Mirė sakalai, ir sužiedėjo mano duona.
Neišsižadėkite manęs.
Neišsižadėkite jauniausiojo ketvirto brolio.
Mirtys myli tris. O kas mane užbers žeme?
Mano miegui kas atkas sukepusi raudoną molį?
Neišsižadėkite ir nepalikite manęs.
1976.XII.20.
(Pagal T. Nikalojų Lancicijų, S.J.)
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
T. Nikalojus Lancicijus buvo lietuvis jėzuitas, pasižymėjęs šventumu ir administraciniais gabumais bei pagarsėjęs Europoje savo raštais. Jis gimė Nesvyžiuje 1574 m. gruodžio mėnesio 10 dieną. Jo tėvas buvo kunigaikščių Radvilų spaustuvininkas Nesvyžiuje. Busimasis jėzuitas gimė ir augo kalvinų šeimoje. Nikalojų atvertė į Katalikų Bažnyčią garsusis pamokslininkas jėzuitas T. Skarga 1590 m. Praėjus dvejiems metams, Nikalojus įstojo į Jėzaus Draugiją ir atliko naujokyną Krokuvoje. 1593 m. vyresnieji jį nusiuntė j Romą studijuoti teologijos. 1601 m. Lancicijus buvo pašvęstas kunigu. Romoje jis išbuvo iki 1607 m. ir rinko Romos archyvuose medžiagą jėzuitų istorijai. Iš jo vėliau eitų pareigų atrodo, kad jis nuodugniai studijavo ir kitus dalykus. Jo raštai liudija, kad jis buvo labai apsiskaitęs. Romoje susipažino su dviem tėvais jėzuitais, gyvenusiais kartu su šv. Ignacu, jėzuitų ordino steigėju, ir maždaug su 30 tėvų, kurie pažino šv. Ignacą. Savo knygoje "De Conditionibus Boni Superioris" jis rašo, kad smalsiai juos apklausinėjęs, kaip šv. Ignacas gyveno, ką darė ir pan. Taigi T. Lancicijus buvo gerai susipažinęs su jėzuitų ordino steigėjo dvasia. 1607 m. T. Lancicijus grįžo į Lietuvą ir Vilniaus universitete dėstė hebrajų kalbą, moralinę ir dogmatinę teologiją bei Šv. Raštą. Kuri laiką buvo Kališo ir Krokuvos kolegijų rektorium ir du kartu Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolu. 1633 -1641 m. gyveno Čekoslovakijoje Gratz mieste ir, matyt, ėjo dvasios vadovo pareigas. Ten jis parašė savo knygą "De Conditionibus Boni Superioris". T. Lancicijus yra parašęs apie 26 religinio turinio veikalus lotynų ir lenkų kalbomis. Kai kurie jo raštai buvo išversti į prancūzų ir vokiečių kalbas. T. Lancicijus mirė Kaune 1653 m. Kadangi žmonės jį laikė šventuoju, 1655 m. kazokai sudegino jo kūną ir pelenus išbėrė į Nemuną.
Prašomas konfratrų ir vyresniųjų, T. Lancicijus parašė knygą apie "Gero Viršininko Privalumus" savo ordino broliams, tikėdamasis, kad ir kitiems vienuoliams ji bus naudinga. Iš tiesų jo veikalas taip vienuoliams patiko, kad net mūsų laikais (1913 m.) reikėjo leisti antrąją laidą. Reiškia, kad nieko geresnio apie tai nebuvo parašyta. Knyga naudinga ne tik vienuolijų vyresniesiems, bet ir kitiems Bažnyčios dignitoriams, pavyzdžiui, vyskupams.
Tėvas Bronius Krištanavičius, S.J. mirė š.m. vasario mėn. 11 d. Tai jau trečias lietuvis jėzuitas, iš mūsų pasitraukęs dešimt mėnesių laikotarpiu (T. J. Raibužis — 1976.IV. 15, T. K. Pečkys — 1976.XI.11).
Šiame žurnale daug kartų teko skaityti T. Krištanavičiaus straipsnius. Šiame numeryje dar yra paskutinis jo straipsnis, parašytas prieš mirtį — "Gero viršininko privalumai". Jis taip pat buvo ilgametis lietuvių jėzuitų išeivijoje viršininkas. Jam viršininkaujant, išdygo ir Jaunimo centro rūmai.
T. Krištanavičius gimė 1909 m., į jėzuitus įstojo 1926 m., o kunigu įšventintas 1939 m. Studijavo Olandijoje, Austrijoje ir Italijoje. Romos Gregorianume studijavo socialinius mokslus ir gavo daktaro laipsnį. Baigęs studijas ir negalėdamas grįžti į rusų okupuotą Lietuvą, pasiliko Italijoje ir dirbo popiežiaus šalpos komisijoje. Atrodo, kad tai buvo jo gražiausio darbo metai, nes visą laiką, dar ir prieš pat mirtį, jis mėgdavo su dideliu entuziazmu apie tai kalbėti.
JUOZAS PRUNSKIS
Didingoji gamta atskleidžia nuostabias paslaptis tam, kuris įstengia giliau įžvelgti. Nuostabus tikslingumas joje taip iškalbingai ir įtikinančiai rodo jos Kūrėją. Kai 1969 m. liepos 20 d. 3 val. 18 min. po pietų amerikiečiai astronautai nusileido Mėnulyje, jie ten padėjo kapsulę su paties popiežiaus Pauliaus VI ranka parašytu įrašu: "Garbė Dievui, kuris žmonėms duoda tokią galią. Mes meldžiamės ir linkime sėkmės tam nuostabiam užmojui".
Kai astronautai, grįždami iš Mėnulio, nusileido Pacifiko vidury ant denio "U.S. Hornet" laivo, JAV prezidentas juos ten sutikęs pažymėjo, kad daugelio žmonių maldos buvo išklausytos, ir pakvietė laivo kapelioną kun. Piirto sukalbėti maldą. Kapelionas kalbėjo: "Viešpatie, pamatyk mūsų entuziazmą ir palaimink mūsų džiaugsmą... Sujunk mus draugyste su viso pasaulio žmonėmis, kai mes drauge stengiamės pagerinti žmonijos gyvenimo sąlygas".
Kai astronautas Neil Armstrong sugrįžo į savo namus Wapakoneta, Ohio, jis pareiškė, jog jam sunku tikėti, kad kas nors, kuris turėjo privilegiją matyti tuos reginius, kuriuos jis regėjo, nejaustų Aukščiausios Būtybės galybės ir jos kūrinių didybės.
Gal vaizdingiausiai tą gamtos nuorodą į didingąjį Kūrėją yra išreiškęs astronautas James Lowell, skridęs kapsulėje aplink žemę. Jis tarė: "Aš iškišau savo ranką ir ... paliečiau Dievo veidą".
Astronautai nebuvo pirmieji, kurie gamtos didingume įžvelgė Dievą. Vienas iš pirmaujančių tyrinėtojų buvo Albert Einstein. Jo artimas bičiulis Banesh Hoffman paskelbė, kad Einsteinas buvo "religingiausias žmogus, kokį tik man teko pažinti".
Pagal Einšteiną — ypatingas dalykas pasaulyje yra sugebėjimas pajusti tvarinijos grožį ir nuostabų didingumą, kuris yra tikrojo meno, tikrojo mokslo ir religijos šaltinis. Jeigu mes gyvai pajusime mus supantį grožį ir mus supančios visatos nuostabumą, tas ves mus į Dievą, kuris yra "skaisčiausias grožis ir aukščiausioji išmintis".
V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
Kartą, jau labai seniai, buvau pakviestas kalbėti apie žmogaus proto ir jausmų lavinimą. Šis uždavinys mane išsyk supykino. Kaip galima kalbėti tokia plačia tema: proto ir jausmų lavinimas! Čia yra apimtos tokios plačios sritys, kad kalbėtojas nežino, ko stvertis. Tačiau, pykčiui praėjus, aš pradėjau galvoti šitaip.
Manau, kad kursų vadovybė, duodama šią temą, neturėjo galvoje pojūčių arba juslių lavinimo, būtent: kad žmogus geriau matytų, geriau girdėtų ar jautriau paliestų. Šios temos priklauso fiziologijos mokslams. Greičiausiai kursų vadovybė čia turėjo galvoje išvidinius pojūčius, pvz. žmogaus grožio pajutimą, gėrio išgyvenimą, meilės jausmą arba nepasitenkinimo išgyvenimą.
Bet kadangi kursų vadovybė nori, kad būtų kalbama ne vien apie jausmus, bet kartu ir apie protą, tai atrodo, kad čia reikia kalbėti apie žmogaus jausmus sąryšy su jo protingumu.
1.
Visus žmogaus jausmus, tur būt, galima suskirstyti į dvi dideles sritis. Tai yra jausmai, kuriais žmogus yra prie ko nors traukiamas, ir tie jausmai, kuriais žmogus yra nuo ko nors stumiamas. Pirmųjų pavyzdys yra visokie žmogaus prisirišimo, branginimo, vertinimo ir mylėjimo jausmai. Antrųjų pavyzdys yra visi atstumiantieji jausmai, kaip kovos, atmetimo, pasipriešinimo, nepritarimo ir neapykantos jausmai. Vienoje ar kitoje vietoje iš šių dviejų grupių turėtų rasti savo vietą kiekvienas mūsų jausmas. Jausmas yra mūsų gyvastingas reagavimas į aplink mus esančius dalykus.
Jeigu dabar norėtume vaizdingesnio jausmų aptarimo, aš siūlyčiau pasinaudoti Paul Claudelio nuomone apie jausmus. Jis šalia mūsų tautiečio O. Milašiaus (kurio 100 metų mirties sukaktį šįmet minime), tur būt, yra vienas geriausių jausmų vertintojų krikščionių požiūriu.
Vieno savo personažo lūpomis jis šitaip apibūdina jausmus: "Jausmus aš laikau civiliniais tarnautojais, kurie seka kariuomenę, kad apiplėštų užkariautuosius ir surinktų grobį iš užkariautų miestų".
Taip kalba kiniečiui gotiškos kilmės ispanas, modernaus pasaulio užkariautojas Rodrigas P. Claudelio misterijoje "Šilkinis batelis". Tačiau, lyg susigriebęs negerai pasakęs, jis tęsia toliau.
Skaityti daugiau: ŽMOGAUS JAUSMAI — “CIVILINIAI TARNAUTOJAI”
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
SUSITIKTI ŽMONĖS
Jei kas mane paklaustų, kas kelionės metu daugiausia krito į akį, atsakyčiau, kad žmonių gerumas ir pagalbingumas. Vieną pavyzdi jau papasakojau anksčiau iš Gu-tenbergo miestelio. Pridėsiu keletą kitų.
Vakarų Minesotoje yra miestelis, vardu Worthington. Jis dar vadinamas Amerikos kalakutų sostine, nes anksčiau ten aplinkiniai ūkininkai augino daug kalakutų, svarbiausia Padėkos dienai. Jame taip pat įdomus Pionierių kaimas — tikras lauko muziejus, rodantis, kaip Amerikoje gyventa praėjusio šimtmečio pabaigoje. Savaime aišku, nuvažiavau pažiūrėti. Nusipirkęs prie vartų namelio bilietą, pasistačiau dviratį į pavėsį. Išėjęs sargas paklausė, ar turiu peilį. Pagalvojau, kad jis nori žinoti, ar nesu koks užpuolikas.
— Turiu, — sakau, — bet tokį mažą, kišeninį.
Pasirodė, kad jo klausta apie peilį visai kitu tikslu.
— Tai gerai, — nudžiugo. — Šiandien mano gimtadienis. Čia viename pastate turiu pasidėjęs tortą, man pagerbti atneštą draugų. Einam, galėsi jo atsipiauti.
Ar daug kam pasitaikė susitikti asmenų, kurie prie savo gimtadienio torto kviestų svetimą, nepažįstamą žmogų?
Tame pat Worthingtono miestelyje patyriau dar kitu atveju, kokie žmonės draugiški. Noriu važiuoti toliau, bet niekaip nerandu žemėlapyje pažymėto 16-jo kelio. Nuėjau paklausti dviejų prie benzino stoties kalbančių vyrų.
— Važiuok, — paaiškino, — šia gatve iki restorano Michael's Steak House, ten pasuk į dešinę, paskui, pravažiavęs geležinkelio tiltą, suk į kairę, tai ir bus 16-jo numerio kelias.
Padėkojęs važiuoju. Prie sakyto restorano girdžiu — trimituoja šalia manęs atsiradęs sunkvežimiukas. Pasuku galvą — jame sėdi vienas anų dviejų vyrų ir rodo, kad čia reikia sukti. Rankos mostu padėkojau. Jis nuvažiavo sau toliau, o aš — į tą geležinkelio tilto pusę. Kai privažiavau, žiūriu — gi anas vyras su sunkvežimiuku laukia, kad parodytų, jog ten sukti kairėn. Vadinasi, jis nepasitenkino kelią prie anos benzino stoties paaiškinęs, bet specialiai vyko iš paskos prie sakyto restorano, kad būtų tikras, jog jį pastebėjau ir nepravažiavau, paskui dar ekstra nuvykęs prie geležinkelio tilto laukė, kad nepravažiuočiau nurodytos sankryžos ir sukčiau į norimą kelią. Pagalvojau, kad vargu ar kuris nors tėvas būtų tiek šokinėjęs apie savo sūnų, rodydamas jam miestelyje kelią, kiek anas vyras apie mane, atsitiktinai pasitaikiusį svetimą žmogų. Ir buvau apsirengęs ne kunigo, o paprastais dviratininko drabužiais.
Vladas Žilius Iš “Juod. pav.” serijos, 1974 (aliejus)
J. Venckus, S.J.
Nuo Keplerio, Galilėjaus ir Newtono per 300 metų nebuvo didesnio ir žymesnio mokslininko — matematiko, fiziko ir astronomo — kaip Albert Einstein. Jis pagilino ir pakeitė visatos vaizdą bei supratimą. Jo išvestos matematikos formulės po 40 metų privedė prie atominės bombos, kuri krito 1945 m. rugpiūčio mėn. 6 d. ant Hirošimos, o kita po trijų dienų ant Nagasaki, nuo kurių žuvo apie 120.000 žmonių ir apie tiek pat liko sužalotų tų bombų nuodingais ir mirtingais spinduliais. Visas pasaulis išsigando, susigėdijo ir labai pasipiktino. Ir pats Einšteinas pajuto didelį sąžinės graužimą, kad jis asmeniškai buvo rašęs laišką Amerikos prezidentui Rooseveltui, ragindamas Ameriką tuoj pradėti gaminti tokias bombas, kad Vokietija neužbėgtų už akių ir pirmoji jų nepasigamintų. Tai buvo tikra ironija, kad Vokietija pirmoji suskaldė atomo branduolį ir pati tuo išradimu nepasinaudojo, bet išmokė Ameriką, kaip atominę energiją paversti tuo baisiuoju ginklu prieš save ir savo sąjungininkus.
EINŠTEINO JAUNYSTĖ IR KAI KURIE GYVENIMO BRUOŽAI
Albertas Einšteinas gimė 1879 m. kovo 14 d. sename Ulmo mieste, prie Dunojaus. Tėvai buvo žydų kilmės ir vertėsi prekyba, kuri jiems nelabai sekėsi. Tikėdamiesi surasti daugiau laimės, persikėlė į Miuncheną. Albertas baigė katalikiška pradžios mokyklą, kas rodo, kad žydai gerai sugyveno su katalikais. Paskui įstojo į Luitpoldo gimnaziją. Daugelio dalykų jis nemėgo ir jų nesimokė, bet ko mėgo, tai tuose dalykuose pasižymėjo. Jis, dar tik penkerių metų būdamas, žaidė magnetine rodykle ir stebėjosi, kodėl vienas jos galas vis krypo į šiaurę, o kitas į pietus. Šešiolikos metų būdamas, pats išmoko aukštosios matematikos — integralų ir diferencialų. Mokydamasis tik tai, kas jam patiko, o ne tai, ko gimnazija reikalavo, buvo pašalintas iš gimnazijos. Nebaigęs gimnazijos, negalėjo stoti į universitetą. Turėdamas laiko, labai daug skaitė filosofų raštus, ypač Kanto ir Shopenhauerio. Tėvas išvyko į Milaną, Italijoje. Su juo ten persikėlė ir sūnus, bet pagyveno tik kelis mėnesius. Gražios Italijos katedros, menas ir italų linksmumas paveikė jaunąjį Albertą. Jam patiko katalikų Bažnyčia, prie kurios jis labai priartėjo. Vokietijoje nieko gero nesitikėdamas, persikėlė į Šveicariją, kuri jam tapo antroji ir tikroji tėvynė. Jis čia baigė gimnaziją ir įstojo į Federalinį Technologijos Institutą, kurį labai gerai baigė 1900 m. Norėjo tapti profesoriaus asistentu tame pačiame institute, bet nepasisekė. Gavo tarnybą Berne. Pasirodė jo nuostabus veržlumas. Įstoja į Zuricho universitetą, kur gauna daktaro laipsnį, parašydamas labai gerą tezę (1905 m.). Čia prasidėjo jo pasižymėjimas mokslo pasaulyje. Daugelis universitetų pradėjo varžytis, norėdami jį gauti profesorium. Pradėjo profesoriauti Politechnikos institute. 1911 m. gauna kvietimą profesoriauti vokiškame Prahos universitete. Po 18 mėnesių vėl grįžta į Šveicariją ir gauna pilietybę.
Albertas Einšteinas
1902 m. Einšteinas vedė savo buvusią klasės draugę jugoslavę Milevą Marie. Susilaukė dviejų sūnų. Moterystė nebuvo laiminga, nes Einšteinas nebuvo šeimos žmogus. Žmona norėjo ramiai gyventi Šveicarijoje su vaikais. Su vyru išgyveno 17 metų. Persiskyrimas nebuvo piktas. Jis dažnai važiuodavo į Šveicariją pamatyti vaikų ir savo buvusios žmonos. Jai atidavė ir dalį savo laimėtos Nobelio premijos. Po išsiskyrimo jis tuoj vedė kitą, žydę, nemokytą, bet labai gerą šeimininkę. Ši antroji žmona tikrai jam buvo gera ir ištikimai tarnavo iki savo mirties.
Šis "Laiškų lietuviams" numeris yra iliustruotas dail. Vlado Žiliaus kūrinių nuotraukomis. Šie jo darbai buvo išstatyti Čikagoje, Čiurlionio galerijoje, šių metų pradžioje. Paroda sukėlė didelį susidomėjimą, nes dail. Žilius, neseniai atvykęs iš Lietuvos, savo kūryba įnešė kažką nauja į mūsų dailės meną. Nors jis dar gana jaunas (gimęs 1939 m.), bet jau spėjo pagarsėti, dar būdamas Lietuvoje.
1958 m. jis baigė Meno mokyklą Telšiuose. 1964 m. baigė Lietuvos Meno akademiją Vilniuje (grafikos specialybė). 1976 m. politinio bėglio teise emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke.
Nuo 1964 m. dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje ir už jos ribų. Buvo "Vagos" leidyklos dailės leidinių redakcijos vedėjas, o vėliau "Minties" leidyklos vyriausiasis dailininkas. Dail. V. Žilius yra vienas iš tų, kurie nesugeba prisitaikyti prie ten esamo režimo. Jis norėjo kurti laisvai, niekieno nevaržomas. Dėl to ir 1972 m. buvo priverstas suruošti savo parodą tik privačiame bute, nes valdžia viešai jo kūrinių rodyti neleido.
Rasa Lukoševičiūtė
Pagaliau susilaukiau atgarsių iš skaitytojų. Mano nustebimui, jie neatlėkė iš Čikagos, Detroito, Klevelando, Toronto (kur gy-
vena daugiausia lietuvių ir visuomenės veikėjų), bet iš Buenos Aires (Argentinos) ir iš Medelino (Kolumbijos)! Kaip susitarę, šie du Pietų Amerikos miestai atsiuntė pačius reikšmingiausius atsiliepimus — du savo lietuvių kolonijų laikraščius, kurie aprašo šių miestų lietuvių veiklą, siekimus bei mintis. Šio neakivaizdinio pasikalbėjimo dėka šiame straipsnyje apibūdinsiu šių įdomių laikraščių tikslus ir plačiąja prasme iškelsiu kelias mintis apie dabartinę lietuvišką spaudą, truputį pažvelgdama į jos ateities atspalvius.
"Mes norime, kad šis biuletenis būtų mūsų veidrodis; kad jame atsispindėtų mūsų rūpesčiai, mintys ir išvados; kad jis būtų mums įrankis save pažinti ir supažindinti kitus su savo veikla... Iš esmės mes norime, kad šis biuletenis taptų dalimi visa to, kas riša mus su lietuvybe" (Jaunimo žodis, Nr. 1, Buenos Aires. Redaguoja ALJS).
Šios kelios eilutės atsiduoda naujai išleisto jaunimo laikraščio vedamojo skoniu. Jas perskaičius, senimui atsigaivina širdys, kad jaunos jėgos užims jų vietas, ir telieka tikėtis, kad jaunimas tęs savo naujai pradėtą darbą. Bet ne vienam sužadina baimę, nepasitenkinimą, kai paaiškėja, kad "Jaunimo žodis" yra ispanų kalba išspausdintas biuletenis! Taip pat nesinori naudoti tą nuolat besikartojantį paaiškinimą: "Argentinoje gyvena trečios kartos jauni lietuviai, kurie nelabai gerai kalba ir rašo lietuviškai", nes nėra ko tuo didžiuotis. Tuojau stabtelkim ir atidžiau pažvelkime į šią padėtį.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS
RŪPINIMASIS KALBOS DALYKAIS LIETUVOJE
Čia, išeivijoje, dar ne taip seniai praradome du žymiuosius savo kalbininkus: prof. Antaną Salį ir prof. Praną Skardžių. Sunku tikėtis prieauglio iš mūsų jaunimo, gyvenančio toli nuo savo tautos kamieno, mokslus ėjusio ar einančio svetimoje šalyje, kurios kalba jau tapo jam artimesnė už tėvų kalbą. Tačiau mūsų tėvynėje, nors ir rusų okupuotoje, padėtis gana šviesi. Nors visokiais keliais į mūsų kalbą ten skverbiasi rusicizmai, bet kalbininkai budi ir grynina lietuvių kalbą įvairiausiais periodiniais ir neperiodiniais leidiniais. Vyresnieji kalbininkai ir ten jau vienas po kito eina amžinybėn, bet jaunesniųjų yra gana daug.
Nors sąlygos ten nėra lengvos, ypač jaučiamas popieriaus trūkumas, bet išleidžiama daug knygų kalbos klausimais. Jau yra išleisti visi trys tomai "Lietuvių kalbos gramatikos", vadinamos paprastai akademine gramatika. Tai yra didelis veikalas. Tuose trijuose tomuose yra 2546 puslapiai. Šalia šios gramatikos Lietuvos Mokslų akademija leidžia ir didįjį "Lietuvių kalbos žodyną", kurio jau yra išėję devyni dideli tomai. Teko nugirsti, kad jau senokai yra paruoštas ir X tomas, bet jis vis nepasirodo dėl minėtos popieriaus stokos.
Taip pat yra išleista "Dabartinės lietuvių kalbos žodyno" II laida (1972 m.), "Lietuvių dialektologija", "Istorinė lietuvių kalbos gramatika" ir daugelis kitų gramatikų, žodynų bei kalbos vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms.
Nuo 1961 m. leidžiama "Kalbos kultūra", kuri lyg užima vietą nepriklausomoje Lietuvoje ėjusio ir kurį laiką išeivijoje tęsto "Gimtosios kalbos" laikraščio. Nuo 1971 m. pradėta leisti ir kitas panašus leidinys "Mūsų kalba", kuriame ypač taisoma įvairių lietuvių profesionalų — medikų, inžinierių, prekybininkų ir pan. — kalba.
Šių leidinių, deja, negalima užsisakyti, bet paprašius juos gali atsiųsti giminės ar pažįstami. Tiesa, dar praėjusiais metais susilaukėme visiems labai naudingų dviejų knygų: "Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos" ir "Kalbos praktikos patarimų". "Kalbos praktikos patarimų" medžiaga yra labai panaši į tą, kurią mes jau nuo 1970 m. duodame šio žurnalo "Kalbos" skyriuje. Ruošdami šiam skyriui medžiagą, dažnai mes pasinaudojame vienu ar kitu minėtu leidiniu.
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
KĄ KOMUNISTAI RAŠO APIE DR. JONĄ BASANAVIČIŲ
"Kultūros baruose" Vytautas Rimša dr. Jono Basanavičiaus gimimo 125-tosioms metinėms paminėti straipsnyje "Lietuvių kilmės aiškintojas" rašo, kad dr. Jonas Basanavičius yra vienas žymiausių lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų. 1883 m. jis pradėjo spausdinti "Aušrą", kuri atliko didelį darbą tautiniame lietuvių judėjime. 1907 m. į-steigė "Lietuvių Mokslo draugiją", kuriai pirmininkavo iki mirties.
1918-19 m. Vilniuje buvo steigiamojo tautotyros muziejaus direktorius. Jo darbą nutraukė lenkų karinių dalinių įsiveržimas į miestą. Lenkams užėmus Vilnių, jis nepasitraukė į Kauną, bet ir toliau dirbo visuomeninį - tautinį darbą, būdamas "Lietuvių Tautos" redaktorium ir leidėju. Dr. Jono Basanavičiaus vaidmuo Vilniaus seime, ginant turtingųjų reikalavimus, siekiančius sulaikyti perversmo eigą Lietuvoje, o taip pat jo dalyvavimas 1918-19 m. Lietuvos laisvės atgavimo judėjime, pasitarnavo atoveikiui. Dr. J. Basanavičiui buvo svetimas vienašališkumas; jis bendradarbiavo su bulgarų ir lenkų tautomis.
Ilgai gyvendamas toli nuo Lietuvos, Bulgarijoj, dr. J. Basanavičius ir bulgarų tautai padėjo kovoti už savo laisvę ir nepriklausomybę. Buvo įsirašęs į Bulgarų demokratų partiją. Kaip Varnos miesto atstovas, dalyvavo dviejuose partijos kongresuose. Su pasiaukojimu gydė žmones, pamiršdamas save. Todėl bulgarų tauta nepamiršo savo draugo iš Lietuvos. Viena gatvė Varnos mieste, kuriame dr. J. Basanavičius ilgą laiką gyveno ir dirbo, pavadinta jo vardu.
Didžiausiu ir svarbiausiu savo gyvenimo darbu dr. J. Basanavičius laikė lietuvių tautos kilmės tyrinėjimus. Šiam darbui jis praleido daugiausia laiko, neapsiribodamas kuria nors viena mokslo šaka; jis dirbo kalbotyros, archeologijos, tautosakos, istorijos, etnologijos, mitologijos srityse. Savo moksliniuose tyrinėjimuose neabejojo trakų ir šių dienų lietuvių giminingumu. Jis tikėjo, kad lietuviai yra tiesioginiai trakų palikuonys, atsikėlę iš Balkanų ir Mažosios Azijos. Savo įsitikinimų dr. J. Basanavičius laikėsi visą gyvenimą. Perskaitęs 1913 m. Bulgarijoje, Borisovgrado apskrityje prie Jezerovo kaimo, rasto aukso žiedo trakiškąjį įrašą, jis teigė: "Nuo šios dienos nebebus abejojimo apie trakų tautystę ir tarp kitų apie tai, kad lietuvių prosenių Trakijoje gyventa, kad senovės trakų, getų, dakų ir kitų iš ten į Pabaltmarės kraštą persikelta ir čia — Lietuvoje — jų ainių dabar gyvenama".
KAS PATIKO IR KAS NEPATIKO
Gerbiamasis Redaktoriau,
Po karo Vokietijoje pradėjau skaityti “Misijonieriaus laiškus”. Tai buvo T. J. Bružiko tas mažytis garstyčios grūdelis, iš kurio išaugo ir suklestėjo dabartiniai “Laiškai lietuviams”. Jie vis dar auga ir tobulėja. Daug turi bendradarbių, todėl kiekvienas skaitytojas gali rasti ji dominančių skaitinių. Ypač puikūs vedamieji. Buvo labai prasmingas praėjusiųjų metų lapkričio mėn. vedamasis “Jei sugriausi kito dangų. . .” Argi ir išandien mes nematome artime tik juodų taškų? Ir mėtome juos vieni kitiems.
Kas nepatiko? Rasos Arbaitės kūrinių įdėjimas į kalėdinį numerį. Rasa talentinga, paveikslai savotiškai įdomūs, tik gal jiems neparinktas tinkamas laikas. Skaitome pirmąjį puslapį: “Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį Sūnų. . .” Kalėdos. Kristaus atėjimas į pasaulį. O ten skeletų maršas. Mirtis. Gal tai tiktų gavėniai.
Linkiu Redaktoriui ir bendradarbiams nepavargti. Reiškiu pagarbą.
B. Beleškienė
KAD VEIKSNIAI PASKAITYTŲ IR VYKDYTŲ ...
Jūsų vedamasis š.m. vasario mėn. numeryje yra vertas premijos. Kokios teisingos ir svarbios jame pateiktos mintys! Jeigu mūsų veiksniai — Vlikas, Alta ir Bendruomenė tą straipsnį paskaitytų ir pradėtų vykdyti tai, kas ten siūloma — visi ginčai pasibaigtų, ir mūsų veikla būtų naudinga ne okupantui rusui kaip dabar, bet mūsų pavergtai tėvynei.
Jūsų skaitytojas B.D.
• JAV-se šių (1977) metų pradžioje buvo 216.451.900 gyventojų. Per metus priaugo 1,6 mil. Gimimų buvo 3,1 mil. mirė 1,9 mil., imigravo 300.000.
• Vermonto valstijos Tarnybos žmogui įstaigos vadove paskirta seselė Elzbieta Candon, Mercy vienuolijos narė. Tos įstaigos metinis biudžetas yra 155 mil. dol. Seselė Candon ir jos du broliai yra aktyvūs valstybiniame gyvenime.
• Natalijos Sinatra, aktoriaus Frank Sinatra motinos, žuvusios lėktuvo nelaimėje, laidotuvėse šv. mišais su kitais kunigais atnašavo San Diego vyskupas Leo Maher. Laidotuvių pamoksle vyskupas priminė velionės labdaringumą ir nuolankumą.
• Notre Dame universitete buvo naujai šiemet įstojusių studentų apklausinėjimas. Paaiškėjo, kad jų tarpe pagausėjo konservatyvių nusistatymų jaunuoliai: konservatyviųjų procentas pakilo nuo 17,3 iki 22,3, tačiau liberalų daugiau — yra 30,7%, bet jų procentas nukritęs nuo pernai buvusių 34,7. Didžioji dauguma — 44,8% — pasisakė esą nuosaikieji.
• Saigono ir Hue, Vietname, vyskupai kreipėsi ganytojišku laišku į tikinčiuosius, ragindami juos visada būti ištikimais Bažnyčos nariais, kartu pareigingai atliekant savo pilietinius uždavinius.
• Gloria Carter Spann, prezidento sesuo, inauguracijos iškilmėse dėvėjo vadinamąją "Teisė į gyvybę" apyrankę, reiškiančią, kad pasisakoma prieš negimusių kūdikių žudymą.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Feliksas Jucevičius. MINTIS DIALEKTIKOS ŽAISME" jos sampratos raida. Išleista 1977 m. pirmiau yra išėjusios dvi šio autoriaus knygos: "Tauta tikrovės ir mito žaisme” (1970) ir “Menas spalvų ir formų žaisme” (1975). Dabar išėjo trečiasis “žaismas”, kur autorius stengiasi žmonėms padaryti suprantamesnę sunkiai suprantamą filosofiją.
Kazys Bradūnas. ALKANA KELIONĖ. Eilėraščiai. Išleido “Ateitis” 1976 m. Grafika Vytauto O. Virkau. Knygą užsisakyti galima “Ateities” leidykloje: 17689 Goldwin Dr., Southfield, Mich. 48075. 120 psl., kieti viršeliai, kaina 6 dol.
NAMŲ IR ARTIMIAUSIOS APLINKOS ŽODYNĖLIS. Paruošė Rimas Černius. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1977 m. 75 psl., kaina 2.50 dol. Pradžioje duota reikalingiausios žinios apie žodžių kirčiuotes, o paskui dvi žodynėlio dalys: I angliškai lietuviška dalis, II lietuviškai angliška dalis. Žodynėlyje yra patys reikalingiausi žodžiai. Jis bus labai naudingas menkai mokantiems lietuvių kalbą. Žodynėlį užsisakyti galima šiuo adresu: Antanas Kareiva, 7030 S. Rockwell St., Chicago, Ill. 60629.
Juozas Toliušis. TRYLIKTOJI LAIDA. Pasakojimų pynė jaunimui. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1976 m. Viršelis ir iliustracijos — Aleksandro Jakšto. 254 psl., kaina 4 dol. Užsisakyti galima aukščiau paduotu adresu.
Petras Melnikas. DEBESYS IR PROPERŠOS. Išleido Liet. Knygos klubas 1977 m. Aplankas V. O. Virkau. 292 psl., kaina 6 dol.
Benvenutas Ramanauskas, O.F.M. BROLIAI, PRADĖKIM. 750 metų sukaktį nuo šv. Pranciškaus mirties minint. 272 psl., kaina nepažymėta. Išleido ir spaudė Pranciškonų spaustuvė. Tai turtingas rekolekcinio pobūdžio religinių skaitinių rinkinys.