JUOZAS VAIŠNYS,S.J.
Antrasis Vatikano Susirinkimas įvairiais atžvilgiais apsvarstė mūsų religinį gyvenimą ir pasiūlė kai kurių reformų. Tikėjimo tiesos nesikeičia, jų reformuoti nereikia, bet tų tiesų pritaikymas mūsų kasdieniniam gyvenimui turi keistis drauge su nuolat besikeičiančiu pasauliu. Daugumas tikinčiųjų pastebi tik išorinius pasikeitimus, kurie nėra nei taip jau labai svarbūs, nei esminiai. Bažnyčia nori, kad būtų pakeistas mūsų vidujinis nusistatymas tikėjimo tiesų ir jų praktikavimo atžvilgiu. Taip, pavyzdžiui, visiems yra labai aiškios ir pastebimos mišių liturgijos reformos, bet yra daug sunkiau suprantama, kas norima pakeisti išpažinties sakramente, kuris dabar vadinamas susitaikymo sakramentu.
Išpažintis, atliekama vienokia ar kitokia forma. Bažnyčioje buvo jau nuo pirmųjų jos gyvavimo šimtmečių. Drauge su besikeičiančiais amžiais ir tos formos šiek tiek keitėsi. Šis sakramentas buvo vadinamas išpažintimi, labiausiai kreipiant dėmesį į savo nuodėmių pasakymą, išpažinimą. Taip pat jis buvo vadinamas atgailos sakramentu, pabrėžiant gailestį už nusikaltimus ir atsilyginimą Dievui bei artimui. Dabar jis vadinamas susitaikymo sakramentu, kad mes suprastume, jog turime susitaikyti su Dievu, su artimu, su Bažnyčia ir pagaliau su visa žmonija, nes savo netinkamu elgesiu pažeidžiame savo santykius su Dievu bei artimu, įnešame tam tikro disonanso į Bažnyčią ir visą žmoniją.
Nuo Tvėrėjo nubrėžto kelio nuklydusią žmoniją vėl su Juo sutaikė Kristus savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Jis įsteigė Bažnyčią ir suteikė jai galią pritaikyti žmonėms jo nuopelnus ir sutaikyti su Dievu. Šią mintį išreiškia ir dabartinė išrišimo formulė: "Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs su savimi pasaulį ir atsiuntęs Šv. Dvasią nuodė-
Vilniaus legendos(cinkografija) Vladas Žilius 110
mėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Tad aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios".
Nors ir toliau pasilieka pareiga, atliekant išpažintį, pasakyti visas didžiąsias nuodėmes, bet norima priminti, kad šio sakramento esmė yra susitaikymas, savo gyvenimo pakeitimas, tam tikras "atsivertimas", o ne skrupulingas knibinėjimasis po praeities smulkmenas. Čia daugiau reikia kreipti žvilgsnį ne į praeitį, o į ateitį.
Bažnyčios instrukcijose yra minimi trys šio sakramento teikimo arba su Dievu sutaikymo būdai.
1. Atskirų individų sutaikymas. Tai yra kiekvieno žmogaus privati išpažintis. Tokią išpažintį mes jau visuomet iki šiol praktikavome. Žmogus pasako savo nusikaltimus kunigui, o kunigas jam padeda susitaikyti su Dievu ir duoda išrišimą. Tai galima atlikti, kaip iki šiol, klausykloje, bet kartais gali būti dar naudingiau kambaryje, atsisėdus šalia kunigo, pasikalbėti apie savo dvasinį stovį ir, kunigui padedant, susitaikyti su Dievu, gaunant išrišimą. Kai kam toks būdas, kai penitentas su kunigu kalba apie savo nusikaltimus akis į akį, atrodo nepriimtinas; kai kuriems tai gali būti gėda, ypač jei kunigas yra pažįstamas. Žinoma, tai priklauso nuo atskiro individo: vienam tai gali būti sunku, o kitam kaip tik labai patogu, nes kunigas, kuris gerai pažįsta penitentą, gali geriau jį suprasti ir labiau jam padėti, ypač kai plačiau ir nuoširdžiau apie jo problemas išsikalbama kambaryje. Toks būdas kaip tik yra labai patartinas tiems, kurie skundžiasi, kad išpažintis jiems daug nepadeda, nes atrodo viskas perdaug šabloniška. Tas šabloniškumas gali lengvai būti tada, kai prie klausyklos laukia eilės žmonių, kai negalima ilgiau sustoti prie penitento problemų, arba kai pats penitentas tų savo problemų visai neiškelia, pasitenkindamas tik įprasta rutina.
Patariama, kad prieš išpažintį kunigas penitentui primintų kai kurias Šv. Rašto vietas, kurios įkvėptų jam drąsos ir pasitikėjimo Dievo gailestingumu. Užduodama atgaila taip pat neturėtų būti šabloniška, bet pritaikyta penitento nusikaltimams, pvz. jeigu kas nusikalto prieš artimo meilę, jam galima užduoti atlikti kokį nors artimo meilės darbą.
2. Daugelio žmonių sutaikymas drauge su individualia išpažintimi ir individualiu išrišimu. Šis būdas gali būti vartojamas kai kuriais ypatingais atvejais, pvz. advento ar gavėnios metu, per rekolekcijas ir pan. Žmonės visi drauge pasiruošia išpažinčiai, po išpažinties bendrai padėkoja Dievui, gali būti ir bendra atgaila. Tačiau išpažintis ir išrišimas yra individualūs. Tad organizuojant tokį bendrą sutaikymą, reikia turėti pakankamai kunigų, kad galėtų kaip galima greičiau visus išklausyti išpažinties.
Kokia visa to prasmė, jeigu vis tiek kiekvienas atskirai turi atlikti išpažintį? Gal svarbiausia prasmė yra ta, kad čia labiau pabrėžiama socialinis to susitaikymo pobūdis. Žmonės gal labiau pasijunta, kad visi yra nusidėję ir kad turi susitaikyti ne tik su Dievu, bet ir vienas su kitu.
3. Daugelio žmonių sutaikymas, duodant bendrą išrišimą. Šis būdas gali būti vartojamas tik ypatingose aplinkybėse, kada jokiu būdu negali kiekvienas atlikti išpažinties, pvz. bombardavimo metu arba misijų kraštuose, kur yra didelis kunigų trūkumas. Tokiais atvejais žmonės sužadina gailestį, ir kunigas duoda bendrą išrišimą, bet yra būtina pareiga, atsiradus progai, atlikti individualią išpažintį.
Šis būdas kai kurių jau buvo pradėtas vartoti ir rekolekcijų metu, bet popiežius įsakmiai tai uždraudė. Rekolekcijos tai nėra kokios nors ypatingos "nenormalios" aplinkybės, kur neįmanoma atlikti išpažinties. Mūsų kraštuose galima visuomet surasti kunigų, kurie galėtų išklausyti norinčius išpažinties. Jeigu nepatogu vienu kartu, žmonės gali atlikti išpažintį įvairiomis dienomis, įvairiose vietose, pas įvairius kunigus.
Žinoma, turės praeiti dar nemaža laiko iki žmonės supras tikrąją šio sakramento prasmę ir mokės juo naudotis pagal naująsias instrukcijas.
* * *
u permah.R��U ��Takyti ir tai, ko valdinys nesupranta, nes įsakymas yra priešingas jo ydai. Reikia įsakyti ir tada, kada valdinys negali suprasti įsakymo tikslo, bet jis turi vykdyti įsakymą kaip išmanydamas, tačiau nepaversdamas įsakymo absurdu ir vengdamas nuodėmės (Ištrauka iš vysk. Būčio atsiminimų, saugojamų T. Vyt. Bagdonavičiaus).
Jei reikia valdinius bausti, T. Lancicijus nustatė tokią taisyklę: "Tegul viršininkai baudžia valdinius, jei yra teisinga ir tikra priežastis, tačiau saikingai ir niekuomet su akla aistra". Šv. Bernardas duoda viršininkams tokį patarimą: "Rūpinkitės, kad būtumėte mėgstami, o ne bijomi. Jei kartais reikia griežčiau elgtis, griežtumas tebūna tėviškas, o ne despotiškas". Be to, ne visuomet reikia bausti nusikaltėlius, jei ir be bausmės yra vilties, kad jie susipras ir pasitaisys. Kas garantuoja, kad kaltasis bausme pasitaisys? Graikų priežodis taip sako: "Kaltės dovanojimas yra geresnis už smarkią bausmę". Viršininkai laimės nusikaltėlius labiau maldomis, palankumu, pasitikėjimu negu perspėjimu, bausme ar grasinimu. Perspėjęs ar nubaudęs kaltąjį, viršininkas tegul taip elgiasi lyg jis būtų viską užmiršęs, tegul jokiu būdu neparodo, kad viską prisimena. Viršininkai tegul kantriai nukenčia valdinių jam padarytas nuoskaudas. Tik supasaulėjęs viršininkas elgiasi atvirkščiai, keršija.
Jėzaus Draugijos konstitucijos reikalauja, kad tėvai provincijolai bent kartą per metus aplankytų visus savo provincijos namus ir susipažintų su dvasine bei medžiagine provincijos padėtimi. Ta proga visi provincijos nariai aplanko tėvą provincijolą ir supažindina jį su savo darbais bei dvasiniu gyvenimu. Tai nėra išpažintis, bet naudingas pokalbis, kuris palengvina provincijolui provincijos valdymą. T. Lancicijus duoda naudingų patarimų provincijolams, kaip vesti su valdiniais tą pokalbį. Jis taip rašo: "Jėzaus Draugija nori, kad pokalbio metu provincijolas maloniai ir meiliai kaip tėvas, o ne kaip teisėjas su valdiniais elgtųsi ir taip su jais atsiskirtų, kad jie išeitų paguosti ir vėl norėtų dažniau pas jį užeiti". Savaime aišku, kad provincijolas neprivalo jį aplankiusiam provincijos nariui pasakyti, ką kiti nariai apie jį mano ar kalba. Jei provincijolas mato, kad kas nors kitą provincijos narį jam neteisingai skundžia, tegul jam atsako, kad apie tai pagalvosiąs ir padarysiąs reikalingus žingsnius. Jei pokalbio metu provincijolas supranta, kad jį aplankęs vienuolis yra netikęs ir atleistinas, jis negali pasinaudoti tuo, ką girdėjo pokalbio metu, ir turi ieškoti kitų informacijų šaltinių. Negali atleisti net tada, jei per pokalbį vienuolis jam prisipažintų padaręs nuodėmę, už kurią jį reikėtų atleisti iš ordino. Nuo pokalbio atleidžiami tėvai, kurie anksčiau ėjo viršininkų pareigas bei seni profesai.
Daug naudingų patarimų duoda T. Lancicijus naujokų magistrams, kaip valdyti ir įvesti į dvasinį gyvenimą naujokus. Apskritai jis pataria magistrams elgtis su naujokais švelniai ir maloniai, bet sudrausti nedrausminguosius, nevartojant šiurkščių žodžių. Net 69 patarimus jis davė vienam kolegijos rektoriui, kuris pirmą kartą pradėjo eiti savo pareigas. Kai kuriuos patarimus verta čia paminėti. Rektorius turi būti valdiniams visą dieną prieinamas. Tegul jis nesirėdo geriau už kitus savo brolius. Rektorius turi būti dosnus. Tegul jis dažnai tariasi su savo patarėjais. Tegul niekam neprasitaria, ką jis apie kitus mano. Tebūna jis kitiems įkvėpimas, ne stabdis. Tegul jis visiems rodo pasitikėjimą ir nė vieno neįtaria. Pakvietęs svečią pietums, tegul užleidžia jam savo vietą. Tegul jis nekritikuoja ankstyvesnių rektorių darbų. Paskutiniame knygos skyriuje T. Lancicijus nagrinėja klausimą, kaip elgtis su tais, kurie sakosi turį tik laikiną vienuolio pašaukimą.
Nors knygos prakalboje T. Lancicijus sako, kad knygoje apie gero viršininko savumus nieko iš savęs nepridėjęs (nihil a meo sensu), bet tik tai, ką radęs pas šventuosius Bažnyčios daktarus, ką išmokęs iš šv. Ignaco mokinių, ką nustato Jėzaus Draugijos konstitucijos bei kiti nuostatai ir ką pastebėjęs darant didelės pagarbos vertus viršininkus, bet iš tiesų jis pridėjo daug savo minčių ir padarė gerą sintezę iš gyvenime pastebėtų reiškinių. Bažnyčios daktarų minčių, ordino nuostatų ir žymesnių vyresniųjų elgesio, kuriuos jis pažino. Kai kurie T. Lancicijaus posakiai prilygsta Bažnyčios daktarų posakiams, pavyzdžiui, kad viršininkai turi žiūrėti į valdinių kaltes Dievo akimis, nes jie, viršininkai, užima Dievo vietą žemėje.
Ši knyga apie gero viršininko privalumus yra ilgo jo valdymo patyrimo, mąstymo ir studijų vaisius. Jis rašė tą knygą, žiūrėdamas į tokį vienuolių gyvenimą, koks jis iš tikrųjų yra. Jo patarimai ir nurodymai viršininkams nėra išvados iš abstrakčių dėsnių, bet išvados iš konkretaus gyvenimo, kurias rado patvirtintas ir kituose šaltiniuose. Pats T. Lancicijus buvo pavyzdingas vienuolis, o Kauno žmonės gerbė jį kaip kokį šventąjį. Jo knygų leidėjai davė jam garbingojo (venerabilis) vardą. Jis tikrai toks buvo.