RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS BIRŽELIS/JUNE 1977 VOLUME XXVIII NO. 6

Šis numeris iliustruotas Algirdo Grigaičio nuotraukomis. Viršelio nuotr. — Eugenijaus Būtėno.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

ANTANAS SAULAITIS, S.J.

     Ne vienas, perskaitęs Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimą", pastebėjo, kad kaip mazgas šeimos kartų gyvenimą riša senojo tėvo Mato Šimonio nešiojamas gyvas žvilgsnis į praeitį kaip vilties paslaptingą šaltinį. Sovietų cenzūruotoje laidoje neišspausdintas paskutinis knygos vaizdelis, kuriame silpnoji Rožytė, paskutinioji didingų Šimonių palikuonė, išsaugojo prosenių tikėjimą šeimos — ir Lietuvos — aušra.

     Senasis Šimonis savo vaikus užvesdavo ant kalvos ir liūdesio nusvertu pirštu, tikrovės primerktom akim parodo: "Ten", neištardamas jokio kito žodžio. "Ten", kur priešų iškeltos šeimos namai.

     Žmonijos pergyvenimuose ne tik sauso istorinio įvykio, bet ir dabartį veikiančio santykio tarp asmenų gyvas prisiminimas gerai pažįstamas. Izraelitai ligi šios dienos Velykų metu prisimena perėjimą per Raudonąją (ar Nendrių) jūrą ne kaip tolimą Mozės laimėjimą, bet kaip nuolatinės galybių Dievo globos veiksmingą simbolį, jų pasitikėjimo Viešpačiu ir tauta šaltiniu. Krikščionių liturgija, siūlanti iki dvylikos Šv. Rašto skaitymų Velykų išvakarėse, privalomai nustato ištrauką apie vandens perskėlimą ir išrinktosios tautos išgelbėjimą.

     Nors izraelitus nuo įvykio skiria daugiau kaip 3000 metų, jie — ir kiekvienas krikščionis — gali smulkiai atpasakoti, kaip Dievas savo žmones išvedė iš nelaisvės. Pasninku, ypatingomis apeigomis, dykumos valgiais — nerauginta duona, karčiom daržovėm — susijungę su anais laikais, iš naujo išgyvena ir pergyvena gyvybę teikiantį skaudžios vergijos ir šviesaus išlaisvinimo prisiminimą.

Algirdo Grigaičio nuotr.

Skaityti daugiau: GYVOJI ATMINTIS

 ("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

LILĖ GRAŽULIENĖ

     Dvasiniam gyvenimui Kristus šaukė ir tebešaukia mus visus. "Daug pašauktų, bet maža išrinktų" — taikytina mums visiems, ne tik kunigams ir vienuolėms. Dvasinis gyvenimas nėra tik kelių išrinktųjų privilegija, bet mūsų visų išganymo sąlyga. Šv. Paulius savo laiškuose apibūdina tikrąjį pašaukimą: naujoji Dievo karta gyvena bendrą pašaukimą, kylantį iš jų krikšto pažadų ir sutvirtinimo sakramento. Tuose pačiuose laiškuose Paulius pabrėžia, kad Šv. Dvasia atskiriems individams duoda specifines dovanas, kad, jas naudojant, visa Bažnyčia būtų skatinama, kad Bažnyčios pasaulinė misija būtų efektyviau vykdoma. Šv. Paulius kalba apie mokymą, pranašystę, gydymą ir t.t. Šios dovanos suponuoja pašaukimą tarnauti ir pasitarnauti Bažnyčios ribose.

     Visa tai svarstydami, turime prisiminti, kad tos dovanos nesiribojo dvasiškija. Jos buvo ir tebėra liejamos ant visų Bažnyčios narių. Visi buvo ir tebėra šaukiami tai Dievo tarnybai.

     Mūsų šiandieninė pašaukimų samprata suskirsto Bažnyčios narius į: 1. dvasiškiją (a. kunigus, b. vienuolius ir vienuoles). 2. pasauliečius (a. vedusiuosius, b. viengungius). Toks suskirstymas nėra teologinės minties pasekmė. Tai yra sociologinis reiškinys, kuris įsitvirtino Bažnyčios istorijos raidoje. Lengva suprasti, kokiu būdu tai atsitiko — kodėl Bažnyčia rado reikalą "suinstitutinti" daugelį tų Šv. Dvasios dovanų. Bažnyčiai plečiantis ir augant, radosi reikalas kaip nors atskirti tikruosius mokytojus, pamokslininkus, pranašus, stebukladarius nuo tų, kurie siekė suklaidinti. įšventindama ir tuo duodama kunigams oficialų statusą visuomenėje, Bažnyčia rado būdą išskirti tikruosius Šv. Dvasios nešėjus nuo netikrųjų.

     Ilgainiui atsirado žmonių, kurie matė, kad jiems skirtoji dovana radosi maldos, atgailos ir celibato gyvenime. Čia buvo vienuolinio gyvenimo sampratos pradžia, ir paskui Bažnyčia tą gyvenimo būdą patvirtino.

     Pamažu visos Šv. Dvasios dovanos ir jų darbai liko sutapatinti su kunigystės arba vienuolinio gyvenimo pareigomis. Mokymas ir pamokslavimas, gydymas — dvasinis, psichologinis, bendruomeninis ir net fizinis (ligonines steigiant) — liko dvasiškijos luomo veiklos sritis.

Skaityti daugiau: AR PAŠAUKTŲJŲ MAŽIAU AR DAUGIAU

 (Žodis, minint arkiv. J. Matulaitį Clevelande š.m. kovo27 d.)

STASYS YLA

     Jei ateitų šiandien jis į mūsų tarpą, pajustume kažkokią giedrią ramybę, dvelkiančią iš jo asmens. "Ar atsimeni jo akis, — klausė draugas, sutiktas Čikagoje po Matulaičio minėjimo š.m. sausio pabaigoj. — Ar atsimeni, kai matėm jį prieš 52 metus Kaune?" Iš tikro, tos akys atrodė kažkokia giluma ir ramybė, žvelgianti iš po aukštos kaktos. Tada, kai jį matėm, buvo 54-rių amžiaus metų.

     Eugenijus Jarra, vėliau Oxfordo universiteto profesorius Anglijoj, sutiko jį jaunesnį — 35-rių metų. Iš pirmo žvilgsnio, iš pirmų žodžių, rašo, pajutęs, kad tas žmogus turi savyje kažką nepaprasta.

     Jo nuotraukos iš dar jaunesnio amžiaus rodo jį pakelta galva, tiesiu-drąsiu žvilgsniu, rimtu veidu — tikra vado povyza, primenančia prel. Krupavičių ar vysk. Paltaroką. Ar jis buvo vadas? Didelio masto, bet skirtingas — tylus, kuklus, visiškai išjungęs savąjį "aš". Tą savęs išjungimą ypatingai pabrėžia jo kursinis draugas Varšuvoj, Petrapily ir Friburge — vysk. Henrikas Przez-dzieckis (Arkiv. Jurgis Matulevičius, 1933, 101, trmp. AJM).

     Jis buvo idėjinis-dvasinis vadas, ne organizacinis technikas. Veikimo būdas ne solistinis, o sąjūdinis, sūkurinis, įkvepiant, įtraukiant kitus, įbanguojant veiklos ratus. Tai retas vado tipas mūsų istorijoj, neskaitant Valančiaus ir Giedraičio. Tokie vadai neiškyla greit paviršiun ir nepasidaro plačiau žinomi. Ilgą laiką Matulaitis buvo lyg nepastebėtas mūsų tautoj — gal ir dėl to, kad ilgokai išbuvo svetur. Anksčiau jį pažino Varšuva, Petrapilis, Friburgas, Roma, negu mūsų Seinai, Kaunas ir Vilnius.

ŠAKNYS SAVOJ ŽEMĖJ

     Ne svetur, o savoj žemėj susikaupė stipriausi jo pergyvenimai ir trapiausios patirtys. Savoj šeimoj ir savam Lūginės kaime, kur gimė ir brendo ligi 18-kos metų. Ir Marijampolės gimnazijoj, kurią su apylinkės ūkininkaičiais lankė penketą metų. Ir toj baltųjų marijonų parapijoj, kur godus jaunuolis klausėsi gerų pamokslininkų lietuviškojo žodžio. Tą žodį jis išlaikė gyvą visą gyvenimą ir vis dailino, ir nemaišė su svetimom kalbom, kurių mokėjo bene aštuonetą. Juo ilgiau svetur buvo, juo dažniau grįždavo mintimis ten, "kur bėga Šešupė".

Skaityti daugiau: JURGIS MATULAITIS

A. SAULAITIS, S.J.

     Nestebėtina, kad lietuvių imigracijos kraštuose nepavyksta suartėti pokariniams lietuviams su ankstyvesnių imigracijų lietuviais ir jų palikuonimis. Naujajame Testamente (Apaštalų darbų knygoje) atpasakotas ginčas tarp vietinių žydų ir graikiškai kalbančių žydų, gyvenančių išeivijoje. Vėlesnė imigracija linkusi save laikyti tikresniais tautiečiais, nes jos ryšiai su kraštu naujesni. Tik metai sulygina imigracijų kartas, tad šiandien kelintos kartos lietuviai iš pereito šimtmečio ir atvykusiųjų prieš I-ąjį karą savo tarpe nebesiskiria tiek, kiek dar skiriasi buvę tremtiniai ir jų šeimos nuo šių senesniųjų JAV-se ar kitur. Gal net nesąmoningai vėlesnieji save laiko tautiškumo norma, kuriai, aišku, ankstyvesniųjų kartų tautiečiai negali prilygti — nei kultūriniu pažinimu, nei lietuvių kalbos vartojimu.

     Nelabai aiškiai lietuvių kilmės asmenys keliami garbės vieton tada, jeigu jų pasiekti darbai tokie įspūdingi, kad jie nugali tą socialoginį bei psichologinį plyšį tarp imigracijos ar išeivijos kartų. Didžiuodamiesi, kad Kosciuška, Dostojevskis, Rachmaninovas ir kiti yra lietuviai (ar lietuvių kilmės), ne taip uoliai priimame į savo tarpą šiuolaikinius lietuvių kilmės asmenis, kurių širdyse savaime rusena lietuviška liepsnelė, nors jie ir nemokėtų lietuviškai. JAV pažįstamas pavyzdys būtų Lietuvių Bendruomenė ir Lietuvos Vyčiai (iš organizuotos visuomenės taško). Gal todėl Jaunimo kongresuose vis daugiau diskusijų skiriama toms temoms, kurios peršoktų mūrus ir padidintų jėgas Lietuvos reikalų bylai: mišrios šeimos, jaunos šeimos, lietuviškai nekalbantieji. Ką sakytų JAV Lietuvos Vyčiai, jeigu jie žinotų, kad trečiajame Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese buvo apie 40% trečios ir ketvirtos kartos jaunimo, kai JAV dalyvaujančių tarpe tas nuošimtis buvo arba visai mažytis arba nulis? Arba kiek džiaugtis, kad viename didmiestyje literatūros vakare dalyvavo 200 asmenų, kai to miesto apylinkėse, spėjama, yra apie 200.000 lietuvių kilmės žmonių. Jeigu Rio de Janeiro mieste (Brazilijoje) su priemiesčiais yra 125 lietuvių kilmės šeimos ir literatūros vakare atsilanko 30 asmenų, tai tuo pačiu nuošimčiu JAV didmiesčio renginyje turėtų būti 1000 dalyvių.

Skaityti daugiau: KOVOJE UŽ KIEKVIENĄ LIETUVĮ

NIJOLĖ JANKUTĖ

     Š.m. balandžio mėn. 29 d. buvo tradicinė "Laiškų lietuviams" šventė, kurios metu paprastai įteikiamos premijos konkurso laimėtojams. Apie premijas ir jų laimėtojus jau buvo paminėta praėjusiame numeryje. Dabar norime skaitytojus supažindinti su aktorium Jonu Kelečium, kuris šioje šventėje buvo ypatingai pagerbtas ir atliko meninę programą, suvaidindamas S. Becketto "Paskutinį Krappo įrašą" ir Pulgio Andriušio "Neįleido".

JONAS KELEČIUS IR JO TEATRINĖ VEIKLA

     Nuo Aischilo iki Sofoklio laikų teatras yra magiškas žodis ir magiškas pasaulis. Tai, kas senovės graikų laikais vykdavo ten žemai amfiteatro skrituly, o dabar anapus rampos šviesų, žiūrovą traukė, žavėjo, kerėjo. Nes ten, jam nepasiekiamoje scenoje, žaidžia jo paties gyvenimo atspindys, magiškai perkeitęs ir suintensyvinęs viską, kas buvo įprasta ir kasdieniška. Gal todėl ilgus amžius drama buvo dalis religinio ritualo, o jos atlikėjai buvo laikomi burtininkais ir magais, sugebančiais prišaukti dievybes į žmogaus gyvenimą arba žmogaus gyvenimą perkelti į kitą, mistišką, aukštesnę plotmę.

     Ir dabar, šiais pragmatiškais laikais, žmonija tebesižavi aktorium, nes jis paliko vienas iš nedaugelio, galįs perkeisti pilką kasdienybę į spalvotą pasaką arba pasijuokti iš mūsų silpnybių, mums patiems nuoširdžiai pritariant tam juokui.

     Toks yra akt. Jonas Kelečius, rampos šviesų pakerėtas anais Rokiškio gimnazijos laikais, kai Šiaulių Valstybinis teatras skraidė po Lietuvos miestelius su "dvylika brolių juodvarnių". Tie "juodvarniai" nusinešė Jono ramybę ir išdildė bet kokį norą pasirinkti praktiškus, pelningus griežtuosius mokslus. Jonas pasirinko sceną, kurioje aktorius dažniau renka dyglius, negu rožių puokštes.

     Tikroji teatro mokykla, kurioje (jo paties žodžiais tariant) jis gavęs viską, ką turi kaip aktorius, buvo Jurgio Blekaičio studija Hanau, Vokietijoje. Pasivadinusi kukliu "Lietuviai vaidintojai — Atžalynas" vardu, ši studija išaugino ne vieną aktorių entuziastą lietuvių išeivijai.

Skaityti daugiau: VAKARAS SU AKTORIUM JONU KELEČIUM

Vaizdai iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės š.m. balandžio mėn. 29 d. Jaunimo Centre. Visą menine programą atliko aktorius Jonas Kelečius.

Kairėje: J. Kelečius atlieka Samuelio Becketto “Paskutini Krappo įrašą” ir Pulgio Andriušio “Neįleido”.

Skaityti daugiau: Vaizdai iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės, aktorius Jonas Kelečius.

Vytautas Kasnis

IŠ PASIKALBĖJIMŲ BEI LAIKRAŠČIŲ STRAIPSNIŲ

     Lietuviška šeima — mūsų visų pasididžiavimas ir džiaugsmas. Kurkime tik lietuviškas šeimas. Jos — mūsų tautinės gyvybės tvirtovė. Mišrios šeimos — tautinės gyvybės kapinynas. O, kokios gražios lietuviškos vestuvės. Kiek daug žmonių buvo! Aš einu j mišrios šeimos vestuvinį pokylį. Nesuprantu, kodėl tėvai rengia vestuves, kai jų duktė išteka už airio? Vaikai, kalbėkite lietuviškai! Kad man daugiau neitum į pasimatymus su tuo lenku! Žiūrėk, tėvai tokie žymūs veikėjai, o vaikai veda svetimtautes.

     Užteks tų minčių... Štai ištrauka iš Stasės Janušauskienės laiško ir po to sekęs telefoninis pasikalbėjimas.

     "Vienas Dievas žino, kiek daug aš prikentėjau dėl dukrelės Aldonos vestuvių. Ji ištekėjo už vokiečio. Net artimiausi giminės neatėjo į vestuves. O kiek kalbų, kiek piktų žodžių prisiklausiau! Krūvą laiškų gavau. Pasirašytų ir anoniminių. Knygoje netilptų. Reikėtų dviejų tomų. Taip ir lydėjo ašaros mano dienos žingsnius. O naktimis akių sumerkti negalėjau.

     Mokiau, auklėjau savo dukrelę, kiek įmanydama, bet nuo to vokietuko atplėšti negalėjau. Kai turėsiu laiko, tai parašysiu ilgą laišką, kaip išgyvena motina, išleisdama dukrelę už svetimtaučio. Ir pykausi su ja, ir gražiai kalbėjau. Visko buvo; ką čia ir išpasakosi. O tėvas vis savo giedodavo — Aldutė nepražus. Ji kieta, kaip akmuo. Nebijok, niekas jos neatitrauks nuo lietuviško kamieno. Arba: tegul juokiasi puodas, kad katilas juodas. Bet Janušauskaitės niekas nepaims. O dažniausiai kartodavo: sutikim su Dievo valia. Mūsų lietuviška sąžinė rami. Darėm, ką galėjom. Dabar telieka melstis, kad gražiai sugyventų.

Skaityti daugiau: Motinos ir tėvo džiaugsmai, vargai, rūpesčiai

Rasa Lukoševičiūtė

     Trečiajame Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese Pietų Amerikoje Jaunimo Sąjunga apsvarstė ir nustatė veiklos gaires, kurių ribose jaunimas visame pasaulyje gali atlikti svarbius lietuvių visuomenės uždavinius ir darbus. Ypač smarkiai pasireiškė politinės veiklos komisija, kuri apibrėžė jaunimo užmirštą sritį — politinę veiklą. Iš tikrųjų jaunimo organizacijos reiškiasi kultūroje, švietime, religijoje, bet beveik jokia organizacija nesirūpina supažindinti savo narius su pasaulio politika, išlaisvinimo klausimais, lietuviškomis institucijomis ar politinėmis konferencijomis.

     Taigi politinės veiklos komisijos pateiktų rezoliucijų iniciatyva. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga kartu su VLIKu sutarė suorganizuoti jaunimo politinį seminarą š.m. vasario 25-26 d. Niujorke, į kurį suvažiavo 30-40 sukviestų jaunuolių iš Šiaurės Amerikos. Programoje buvo pateikti ir diskutuoti šie klausimai: Lietuvos valstybingumas, jo istorija ir padėtis šiandien; laisvinimo uždaviniai, viltys ir galimybės; pavergto ir laisvojo lietuvio jaunuolio psichologiniai bruožai; pratybos (laiškų rašymas, Helsinkio ir Belgrado konferencijom duomenų rinkimas. ..); jaunimo kelionių į Lietuvą ligšiolinis balansas; galimi jaunimo uždaviniai veikloje prieš okupantą...

     Buvau kviesta šiame seminare dalyvauti, deja, savaitgaliai teturi dvi dienas, o tų įvykių, koncertų, suvažiavimų — po kelis per dieną. Tačiau teko išsiųsti aštuoniems dalyviams laiškus su tiksliais klausimais apie šį politinį seminarą, jo siekius, nuopelnus bei nuotaiką. Kaip anksčiau buvo minėta, šiame seminare dalyvavo rinktinis jaunimas, t.y. toks, kuris suka jaunimo veiklos motorą. Iš aštuonių užklaustų dalyvių tik du surado laiko atsakyti į mano laišką. Manau, kad dialogo forma apibūdintas suvažiavimas geriau nusakys jaunosios kartos žvilgsnius šiais klausimais.

Skaityti daugiau: PLJS ir VLIKo politinis seminaras Niujorke

Danutė Bindokienė

Vanda Frankienė-Vaitkevičienė, "Du draugai', premijuota apysaka jaunimui; JAV LB Švietimo tarybos leidinys; viršelis ir iliustracijos D. Stončiūtės-Kuolienės; spausdino "Draugo" spaustuvė, Chicago, Ill.; kaina nepažymėta.

     Literatūriniai konkursai jau ne retenybė: kiekvienais metais paskelbiami keli įvairių žanrų kūriniams. Apie jų rezultatus daug rašoma, dar daugiau kalbama — ir teigiamai, ir neigiamai. Gal būt, patys vertingiausi yra Švietimo tarybos skelbtieji jaunimo skaitinių konkursai. Jie tikrai savo tikslą pasiekę — davę eilę knygų, turinčių pasisekimą jaunų skaitytojų tarpe.

     Ne išimtis yra ir paskutiniojo Švietimo tarybos jaunimo skaitinių konkurso laimėtoja, V. Vaitkevičienės apysaka "Du draugai" (laimėjusi premiją 1975 m.). Ši apysaka taip pat parodė, kad Vanda Vaitkevičienė jau tvirtai įsipilietinusi kaip vaikų-jaunimo literatūros autorė.

     Galima sakyti, kad šia kūrybine kryptimi ji pasuko paskutiniojo dešimtmečio pradžioje su pasirodymu knygos "Užburtos kanklės", 1971 m. ("Laiškų lietuviams" leidinys). Iki tol ji buvo pažįstama kaip vaidinimėlių autorė ("Vaidinimai mažiems ir dideliems, 1955), pasakų kūrėja ("Karalaitės Gintarės ilgesys", 1957 m., "Šokoladinis kiškelis", 1970) ir net mokyklinio vadovėlio autorė ("Spindulėlis", Kr. Donelaičio mokyklų leidinys). Ji taip pat bendradarbiavo "Moteryje", "Laiškuose lietuviams" ir kt., bet ankstyvesnėje kūryboje tarytum tebeieškojo savo tikrojo rašytojiško kelio, savo žanro. Nėra abejonės, kad jį atrado jaunimo literatūroje.

     Su "Dviem draugais" V. Vaitkevičienė rikiuojasi į išeivijos jaunimo literatūros kūrėjų eiles, nes apysakoje parodo šių dienų būdingą didmiesčio vaizdą su visomis problemomis, o tame fone sukuria eilinę lietuvišką šeimą, kuriai rūpi išlikti, apsisaugoti nuo neigiamų gatvės įtakų. Suaugęs skaitytojas gali pajusti stiprų autorės nusistatymą prieš miestietišką kasdienybę ir gana tvirtą didaktinį toną, bet vaikas ar paauglys į tai neatkreips dėmesio, nes knygos įvykiai dėstosi tokiu tempu, yra įdomūs, ir nebus laiko svarstyti, ką galvoja autorė. Jaunam skaitytojui tik bus aišku, kad gėris nugali blogį, kad reikia stoti gėrio pusėje, nes ten yra ir pagrindiniai apysakos veikėjai.

Skaityti daugiau: Tinkami draugai mūsų vaikams

Danutė Bindokienė

     Mes esame tradicijų žmonės. Epitetą "tradicinis" vartojame kiekviena pasitaikiusia proga, nors kartais visai be reikalo. Jeigu kas drįsta truputį kitaip ką nors padaryti, pirma negu su darbu susipažįstame, iškyla priekaištas: "Taip anksčiau nebuvo daroma".

     Šių (1976-1977) mokslo metų pradžioje Kr. Donelaičio aukštesnioji lituanistinė mokykla išleido lietuvių literatūros vadovėlius. Dėl įvairių priežasčių (apie kurias noriu trumpai pakalbėti) vadovėlis skiriasi nuo anksčiau vartotųjų.

     Pirmiausia į akis krinta skirtinga vadovėlio forma. Išleista viena beveik 600 psl. "Lietuvių literatūros skaitymų" knyga ir keturi konspektų sąsiuviniai. Knyga yra skiriama visoms keturioms aukštesniosios mokyklos klasėms; joje yra įvairių mūsų rašytojų kūrinių ar jų ištraukų, pradedant tautosaka, baigiant kuone pačiais jauniausiais mūsų literatūros kūrėjais.

     Kiekvienas konspektų sąsiuvinys skirtas atskirai klasei. Pvz. V-je klasėje einamas tautosakos kursas ir kai kurie rašytojai, kūrę tautosakinėmis temomis. Tas kursas randamas I-je konspektų dalyje. Sąsiuvinio gale yra žodynėlis, pritaikytas tik tos klasės kurso skaitiniams. Kituose sąsiuviniuose žodynėliai pritaikyti taip pat klasės kurso skaitiniams. Taigi penktosios klasės mokiniai lietuvių literatūros pamokose vartoja "Lietuvių literatūros skaitymų" knygą ir I-ją konspektų dalį.

Skaityti daugiau: Kodėl taip, o ne kitaip

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

PAUKŠČIŲ ČIULBĖJIMAS LIETUVOS GAMTOJE

     Gegužės mėnuo — Lietuvoje linksmasis paukščių mėnuo. Rytą auštant, vakare žaroms viršum eglyno degant, visi raibieji miško, pievų ir balų sparnuočiai dainuoja, groja — kas kaip moka. įsiklausius, gali išgirsti ir smuiką griežiant, ir būgną trinksint, ir beržo tošelę švilpiant.

     Skardžiu, sidabriniu balsu čiulba kikiliai, strazdai giesmininkai, lakštingalos. Krikštolo varpeliu žydrynėje tilindžiuoja vieversėlis. Trankų būgną muša margašvarkiai geniai, viksvų baloje trimituoja šilkasparnės gervės. Fleita švilpia volungės ir mažieji baltabruviai strazdai. Ežero slapukas — didysis baublys — įkiša ilgą snapą į vandenį ir papučia, kad net nendrynai susiūbuoja, o balsas nueina per visą ežerą, lyg stiprus jautis būtų subaubęs. Perkūno oželis pakyla į padebesius ir iš ten, išskleidęs uodegą, pasileidžia žemyn galva. Uodegoje gaudžia vėjas, ir atrodo, kad raiste pasiklydęs avinukas bliauna.

     Lietuvis ūkininkas tikėjo, kad paukščių giesmės jo gyvenime turi lemtingos reikšmės. Paukščiai ne tik groja, dainuoja, švilpia, klega, čiulba, bet jie ir linksmus kupletus deklamuoja, gero oro, sėkmės darbuose ir pilnų aruodų linki.

     Pirmoji į Lietuvą, labai anksti pavasarį, sugrįžta vikruolė kielė. Sako — kelionėje pasinaudoja gandro paslauga — atsitūpia ant jo nugaros, ir šis ją parneša į tėviškę. Laimingai sugrįžusi, iš džiaugsmo gieda: "Paspyriau ledą — nuėjo po puta". Jei dar ilgai ežerai neišsivaduoja iš ledo, ji nenurimsta: "Aš pati kaip kupeta. Mano kojos kaip piestos. Sumušiu ledą kaip nieką".

     Vieversys artoją ragina: "Čivyru, čivy-ru, pavasaris! Jurai, mesk skrandą į pašalį!" Jeigu vyturys pirmą kartą suvirvena su saule, artojas tikėdavo, kad sodai gražiai žydės, bitės gausiai spiesis, pievose prižels sodrios žolės.

     Varna, nutūpusi ant tvoros, sušukdavo: "Kvarkt, kvarkti Imkit žagres art, art, art!"

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

LYGINAMIEJI FRAZEOLOGIZMAI

(Tęsinys)

2.

kaip aitvaras:Ko taip lakstai kaip aitvaras?

kaip avis į uodegą įkirpta:Bėginėja kaip avis į uodegą įkirpta.

kaip drigantas:Ko lakstai kaip drigantas?

kaip drignių apsiėdęs:Laksto kaip drignių apsiėdęs.

kaip durnaropės užėdęs:Laksto kaip durnaropės užėdęs.

kaip ėriukai pavasarį, laisvėn išleisti: Tie vaikai bėgioja kaip ėriukai pavasarį, laisvėn išleisti.

kaip be galvos:Laksto kaip be galvos. kaip galvos netekęs: Žmonės lakstė kaip galvos netekę.

kaip įgeltas:Ji blaškėsi po kambarį kaip įgelta.

kaip katė su pūsle:Ko čia lakstai kaip katė su pūsle?

Skaityti daugiau: Kalba

Algirdo Grigaičio nuotr.

•    Dr. K. Korby, Valparaiso universitete dėstąs liuteronų teologas, kelia balsą, kad liuteronų parapijose būtų grąžinta privati išpažintis.

•    Lietuvių žurnalistų sąjungos vertinimo komisija šiemet žurnalistikos premiją paskyrė kun. J. Vaišniui, "Laiškų lietuviams" redaktoriui už nuopelnus žurnalistikoj ir už sėkmingą vadovavimą Liet. žurn. sąjungai. Už religinį veikalą premija teko prof. dr. A. Maceinai, parašiusiam "Religijos filosofiją". Abidvi premijos po 1000 dol. Jų mecenatas — kun. J. Prunskis.

• Kardinolas Emile Biayenda, Brazanvillės arkivyskupas, buvo kovo mėn. pagrobtas ir nužudytas Kongo valstybėje. Teturėjo 50 m. amžiaus, afrikietis, bet studijas buvo išėjęs Prancūzijoje. Buvo Kongo katalikų vyskupų konferencijos prezidentas. Kur tik įsisuka komunistai, kaip dabar yra Afrikoje, ten vyksta žudynės.

•    Papuasų Naujoji Gvinėja užmezgė diplomatinius santykius su Vatikanu. Ji turi 2,7 mil. gyventojų, kurių 26% katalikai. Tai jau 33-čia valstybė, popiežiaus Pauliaus VI viešpatavimo metu užmezgusi su Vatikanu diplomatinius santykius.

•    Ugandoje vėl leista spausdinti vienintelį Afrikos katalikų dienraštį "Munno", kurį prez. Amino vyriausybė rugpiūčio mėnesį buvo uždariusi. Laikraščio redaktorius Jonas Serwaniko paleistas iš arešto namų. Laikraštis buvo įsteigtas 1961 m. Jau 1966 m. jo kasdienis tiražas buvo 10.000.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Kazys Almenas. SAUJA SKATIKŲ. Premijuotas romanas. Išleido Liet. Knygos klubas 1977 m. Aplankas dail. V. O. Virkau. 249 psl., kaina 5 dol.

Bronys Raila. BASTŪNO MAIŠTAS. Išleido Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas 1977 m. Aplankas ir titulinis puslapis Algirdo Kurausko. Kieti viršeliai, 499 psl., kaina 10 dol.

O. V. Milašius. MIGUEL MANARA. Šešių paveikslų misterija. Vertė Antanas Vaičiulaitis. Išleido Liet. Knygos klubas 1977 m. Grafika ir iliustracijos V. O. Virkau. 94 psl., kaina 4 dol.

Antanas Vaičiulaitis. VAKARAS SARGO NAMELY. Išleido Jonas Karvelis 1976 m. Iliustravo Ada Sutkuvienė. 166 psl., kaina nepažymėta.

Brunonas Bušackis. RADVILA JUODASIS, patriotas ir protestantas. Biografija. Devenių Kultūrinio fondo leidinys 1977 m. Viršelis Vytauto Igno. 263 psl., kaina nepažymėta.

TAU, VADOVE. Perspausdinta ir Lietuvių Skaučių Seserijos išleista vienoje knygoje Baden-Powellio “Skautų vadovui” ir prof. S. Šalkauskio “Skautų pasaulėžiūra”. Knygos viršelis dail. P. Aleksos. 157 psl., kaina nepažymėta.

TĖVŲ ŽEMĖS ATŽALA. Kristijono Donelaičio Aukštesniosios lituanistinės mokyklos mokinių metraštis, 1976-1977 mokslo metai. Viršelis dail. P. Aleksos. Paruošimas spaudai D. Bindokienės. Didelis formatas, daug iliustracijų, 125 psl.

Kun. K. Žitkus. KRYŽIAUS KELIAS. Išleido Kanados Lietuvių katalikų centro Liturginė komisija. Iliustracijos Vytauto Pranaičio. Eiliuotos kryžiaus kelių maldos.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 14. Išleido Liet. Romos Katalikų kunigų vienybė 1977 m. Išvertė kun. K. Pugevičius.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas