(Žodis, minint arkiv. J. Matulaitį Clevelande š.m. kovo27 d.)
STASYS YLA
Jei ateitų šiandien jis į mūsų tarpą, pajustume kažkokią giedrią ramybę, dvelkiančią iš jo asmens. "Ar atsimeni jo akis, — klausė draugas, sutiktas Čikagoje po Matulaičio minėjimo š.m. sausio pabaigoj. — Ar atsimeni, kai matėm jį prieš 52 metus Kaune?" Iš tikro, tos akys atrodė kažkokia giluma ir ramybė, žvelgianti iš po aukštos kaktos. Tada, kai jį matėm, buvo 54-rių amžiaus metų.
Eugenijus Jarra, vėliau Oxfordo universiteto profesorius Anglijoj, sutiko jį jaunesnį — 35-rių metų. Iš pirmo žvilgsnio, iš pirmų žodžių, rašo, pajutęs, kad tas žmogus turi savyje kažką nepaprasta.
Jo nuotraukos iš dar jaunesnio amžiaus rodo jį pakelta galva, tiesiu-drąsiu žvilgsniu, rimtu veidu — tikra vado povyza, primenančia prel. Krupavičių ar vysk. Paltaroką. Ar jis buvo vadas? Didelio masto, bet skirtingas — tylus, kuklus, visiškai išjungęs savąjį "aš". Tą savęs išjungimą ypatingai pabrėžia jo kursinis draugas Varšuvoj, Petrapily ir Friburge — vysk. Henrikas Przez-dzieckis (Arkiv. Jurgis Matulevičius, 1933, 101, trmp. AJM).
Jis buvo idėjinis-dvasinis vadas, ne organizacinis technikas. Veikimo būdas ne solistinis, o sąjūdinis, sūkurinis, įkvepiant, įtraukiant kitus, įbanguojant veiklos ratus. Tai retas vado tipas mūsų istorijoj, neskaitant Valančiaus ir Giedraičio. Tokie vadai neiškyla greit paviršiun ir nepasidaro plačiau žinomi. Ilgą laiką Matulaitis buvo lyg nepastebėtas mūsų tautoj — gal ir dėl to, kad ilgokai išbuvo svetur. Anksčiau jį pažino Varšuva, Petrapilis, Friburgas, Roma, negu mūsų Seinai, Kaunas ir Vilnius.
ŠAKNYS SAVOJ ŽEMĖJ
Ne svetur, o savoj žemėj susikaupė stipriausi jo pergyvenimai ir trapiausios patirtys. Savoj šeimoj ir savam Lūginės kaime, kur gimė ir brendo ligi 18-kos metų. Ir Marijampolės gimnazijoj, kurią su apylinkės ūkininkaičiais lankė penketą metų. Ir toj baltųjų marijonų parapijoj, kur godus jaunuolis klausėsi gerų pamokslininkų lietuviškojo žodžio. Tą žodį jis išlaikė gyvą visą gyvenimą ir vis dailino, ir nemaišė su svetimom kalbom, kurių mokėjo bene aštuonetą. Juo ilgiau svetur buvo, juo dažniau grįždavo mintimis ten, "kur bėga Šešupė".
Maironis dar nebuvo parašęs šios dainos, kai jis, vaikas, braidė tą upę, pratekančią pro gimtinės sodą. Šeimoj buvo pagrandinukas, aštuntas vaikas, penktasis sūnus, labiausiai mylimas motinos Matulytės ir tėvo Andriaus Matulaičių. Kai lietuviškoji "Aušra" pasirodė Prūsuose, jam buvo 12 metų. Prieš tai užgeso jam dvi brangios saulės: tėvo, kai buvo 5 metukų, ir motinos, kai ėjo 10-tuosius.
Mokyklą pradėjo lankyti 9-rių metų. Eidavo kasdien pėsčias 5 kilometrus į Marijampolę ir vėl grįždavo. Buvo 11-kos, kai įsimetė jam į koją skausmas, ir niekas nežinojo, kad tai kaulų džiovos pradžia. Brolis Andrius, Maskvos univ. studentas, parvykęs atostogų, nustebo, kad Jurgutis, dar nebaigęs pr. mokyklos, taip viskuo domisi, ir parengė jį į I gimnazijos klasę.
Ir lankė tas klases vėl iš namų, o grįžęs talkindavo prie įvairių lauko darbų broliui Jonui, ūkio paveldėtojui. Ūkis buvo nemažas, 32 hektarų, tad darbo nestigo, o brolis buvo truputį šykštus, reiklus ir neužjauslus.
Koja negerėjo — turėdavo dėl jos praleisti pamokas, kartais keletą dienų. Baigiant penktą klasę, darėsi invalidas ir, kai ją baigė. Jonas nebeleido mokytis toliau, — nebūsią iš to naudos. Dvejus metus paliko ūkyje ir dirbo, kiek pajėgdamas. Dirbo ligi pasirodė Lūginėje pusbrolis Matulaitis, mokytojas Lenkijoj, Kelcų mieste, ir pasikalbėjęs pasiūlė jam važiuoti pas jį. Ten parūpino gydytoją ir sudarė sąlygas mokytis privačiai.
STUDIJOS SVETUR
Jurgis buvo jau 20 metų vyras, kai apsisprendė stoti į kunigų seminariją Kelcuose. Po dvejų metų rusai seminariją uždarė, profesorius ir dalį klierikų išvežė į Rusiją ir išskirstė po kalėjimus. Likusieji ieškojo kitų seminarijų, ir Jurgis atsidūrė Varšuvoj. "Nuo pirmos susipažinimo valandos, — rašo kursinis Henrikas Przezdzieckis, — mes pasijutome pagauti didelės jo inteligencijos, nepaprastų gabumų ir dvasinio kilnumo. Tuojau jis laimėjo mūsų tarpe pirmąją vietą. Tylus, nepaprastai darbštus, draugiškas, degąs Dievo meile, patraukė jis mūsų širdis. Mes žinojom, kad jis lietuvis: gerbėm jo jausmus, jis gerbė mūsų" (t.p.).
Iš Varšuvos buvo pasiųstas į Petrapilio teologinę akademiją. Čia rado lietuvių studentų ir profesorių — Jaunių, Baltušį, Maironį. Pradėjo rašinėti į slaptą lietuvių spaudą. Baigė akademiją magistru, daugiau nei aukščiausiais laipsniais. Po metų pertraukos, padirbėjęs parapijoj, išvyko į Šveicarijos Friburgą ir įsigijo doktoratą vėl aukščiausiu pažymiu. Grįžęs į Kelcus, profesoriavo kunigų seminarijoj.
Jau Šveicarijoj buvo jam operuota koja ir ranka dėl kaulų džiovos. Gydytojas įspėjo, kad liga gali atsinaujinti ir atsinaujino antraisiais profesoriavimo metais. Ieškodamas pagalbos, važinėjo į Varšuvą, ir vieną sykį grįžo apkaustytas geležimis. Kai klasėj vaikščiojo, geležis žvangėjo. Kai laikė mišias, ostiją galėjo pakelti tik viena ranka. Sveikatai negerėjant, išvyko ilgesniam laikui ir atsidūrė Varšuvoje, vargšų ligoninėje, nes neturėjo pinigų. Apie tai netikėtai sužinojo slapta vienuolė grafaitė Platerytė ir, jį aplankiusi, atpažino kažkur matytą veidą. Pasirodo, jis, klierikas, lankydavo savo dėdę, motinos brolį kun. Feliksą Matulį, dirbusį vienoj lenkų parapijoj, kur grafaitė turėjo ūkį ir išlaikė žemės ūkio mokyklą.
Platerytė paėmė jį savo globon, apgyvendino mergaičių gimnazijoj, kurią pati įsteigė, pristatė gydytoją ir tol rūpinosi, kol jis pradėjo atsigauti. Norėdamas jai atsilyginti, Matulaitis ėmė dėstyti religiją toje gimnazijoje, dviejų vyrų atvedamas į klasę. Dėstė taip įdomiai, kad ateidavo klausytis net mokytojai.
IŠKILĘS SVETUR SOCIOLOGAS
Platerytė vesdavo pas Matulaitį įtakingus savo pažįstamus, o šie diskutavo su juo naują padėtį, kuri iškilo su 1905 m. revoliucija. Niekas nežinojo, ką reikia daryti, o Matulaitis siūlė nelaukiant pradėti pozityvų socialinių reformų žygį. Tam reikėjo sąjūdžio, ir jis pamažu jį įbangavo, suorganizuodamas paskaitų ciklus ir socialinius kursus; telkė katalikus studentus ir darbininkus, pats ėmėsi redaguot darbininkams savaitraštį. Dėl šios veiklos sukėlė reakciją iš konservatyvių katalikų. Buvo skundžiamas kurijai, net Romai Bažnyčios priešu, liberalu, socialistu.
Nežiūrint skundų, Petrapilio akademija pakvietė jį sociologijos profesoriumi. Štai prof. B. Česnio, buvusio Kauno univ. prorektoriaus, tada Matulaičio studento, liudijimas: "Visus žavėjo, — rašo jis, — jo žinių gausumas ir dėstymo metodingumas. O labiausiai stebino ypatingas proto aiškumas. Ir pirmiau, ir paskui man teko klausytis daug šaunių profesorių, bet tokio minties aiškumo, koks spindėjo prof. Matulevičiaus kalbose, kitur, rodos, neteko rasti" (AJM, 108-109).
Antraisiais metais, šalia dėstymo, buvo pakviestas akademijos dvasios tėvu, o po trejų metų paskirtas akademijos vicerektoriumi einančiu ir rektoriaus pareigas. Pasidarė nepakeičiamas dėstytojas, auklėtojas, administratorius, ir buvo didelė staigmena, kad po ketverių metų jis atsisakė šių pareigų ir dingo.
MOJASI ATKURTI, KAS SUNAIKINTA
Atsidūrė Šveicarijos Friburge su mažu būriu jaunų vyrų — lietuvių ir lenkų. Universitetas nežinojo, kokia čia grupė. Ar nebus kokie sektantai ar modernistai? Bet apie tai žinojo Roma, kad Matulaitis čia įkūręs naujokyną ir, saugumo dėlei, pasitraukęs nuo rusų.
Matulaitis metėsi į naują darbo sritį, mekeno Lietuvoj neplanuotą ir nesvajotą, būtent: atkurti rusų naikinamas vienuolijas. Kodėl ir kaip jis priėjo prie tos minties, sunku pasakyti. Genialus žmogus ir toks tylus vadas, koks jis buvo, šį reikalą neabejotinai buvo gerai išmąstęs ir labai tvirtai, neperkalbamai apsisprendęs jį vykdyti.
Iš Šveicarijos buvo nuvykęs į Romą vienuolijos reikalais. Ten jam buvo pasiūlyta labai atsakinga pareiga Vatikano įstaigoje. Jis atsisakė siūlomos garbės (būtų tapęs vyskupu, o vėliau gal ir kardinolu). Grįžo prie savo mažojo būrio ir dirbo ligi 1913 metų. Tada išsiruošė trumpam į Ameriką, veždamas su savim du paruoštus naujus vienuolijos lietuvius kunigus, kuriuos įkurdino Čikagoje. Iš tų dviejų išaugo mums žinomas marijonų centras ir visa lietuvių marijonų provincija.
I Pasaulinis karas pagavo jį pakeliui iš Lietuvos į Friburgą ir uždarė Varšuvoje trejetą su puse metų. Per tą laiką atkūrė lenkus marijonus, sutvarkė jų centrą Bielianuose, įsteigė du našlaitynus ir Varšuvos lietuviams parūpino lietuvį marijoną kunigą.
SOSTINĖS GANYTOJAS
Grįžo į Lietuvą dar esant vokiečių okupacijai — 1918 m. kovo 1 dieną. Skubėjo tvarkyti marijonų reikalus Marijampolėje, įsteigė Nekaltai Pradėtosios Marijos seserų vienuoliją (Lietuvoje ji buvo vadinama "Vargdienių seserys") ir, pačiame darbo įsibėgėjime, užkrito jį žinia, kad esąs kandidatas į Vilniaus vyskupus. Jis žinojo, kas yra Vilnius, ir kad ten, jo žodžiais, nė pats angelas visų nepatenkins. Gynėsi šios naštos. Rašė į visas puses, pats važiavo į Muencheną pas nuncijų Pacelli, prašė sulaikyti jo kandidatūrą. Ir vis dėlto neapsigynė. Lietuvos Tarybos atstovams, maldaujantiems sutikti, pasakė: "Jei Lietuvai reikia mano aukos, aš neatsisakau. Bet žinokite, kad jūs mane siunčiate į pražūtį. Pavojaus aš nebijau ir savo asmens nebranginu, man tik baugu, kad aš save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti".
1918 m. gruodžio 8 dieną, jis jau buvo įvestas į Vilniaus vyskupo sostą. Vilniaus kapitula to nenorėjo. Dalis kunigų buvo pusiau patenkinti, kita dalis priešinosi. Vienas kunigas pareiškė: "Su Matulaičiu bus mums sunku — per daug taktiškas. Jo neįvelsim į pinkles ir neišgraušim". O vis dėlto išgraužė. Per septynerius metus jis buvo provokuojamas, šmeižiamas, grasinamas. Buvo siunčiami skundai į Romą. Kartą jis, nuvykęs pas popiežių atlikti įprastinio raporto, išgirdo iš sekretoriaus, kad tų skundų daug, bet jie nepagrįsti. Pijus XI jam ir pasakė: "Viena kaltė vis dėlto pagrįsta — esi lietuvis".
1925 m. Matulaitis pats atsisako Vilniaus ganytojo pareigų, bet popiežius jį paskiria naujom — siunčia į Kauną steigti bažnytinės provincijos ir paruošti konkordato. Atvyksta jis tėvynėn tituliniu arkivyskupu ir randa labai nepalankias politines nuotaikas Vatikanui. Kada nors bus mums atskleista toji medžiaga ir matysime, kiek nemalonumų jis turėjo, kol savo uždavinį atliko. Dar spėjo aplankyti Amerikoje (1926 m.) daugelį lietuviškų kolonijų ir, grįžęs į Kauną, beruošdamas konkordatą su Šventuoju Sostu, mirė po pavėluotos apendicito operacijos.
ŠAKOTAS IR SUSIDERINĘS
Štai to mūsų šiandien gerbiamo žmogaus labai trumpas, labai schematiškas 56-rių pragyventų metų vaizdas. Kunigu jis buvo tapęs 27-rių metų, galutinai mokslus baigė Šveicarijoje 31-rių metų. Taigi tikram darbui jam buvo likę tik 25 metai. Kas ir kiek per tuos metus padaryta, sunku kol kas pasverti. Vatikane yra keliolikos stambių tomų medžiaga, surinkta jo beatifikacijos proga. Gal kada istorikai galės iš jos mums parengti tikrąją apyskaitą. Bet atkreipkim dėmesį į jo veiklos sritis, į tą nepaprastai šakotą darbų plotą ir kartu sugebėjimą derinti.
Tik paskaičiuokim tas veiklos sritis: 1. socialinė ir labdarinė; 2. akademinė — profesoriavo šešetą metų; 3. pedagoginė-ugdomoji — mokyklose ir marijonų naujokyne apie 12 metų iš viso; 4. sielovadinė — vikaravo Lenkijoj metus ir Šveicarijoj, šalia studijų, trejus metus, ir kur tik buvo, sakė pamokslus ir vedė rekolekcijas; 5. organizacinė — kūrė darbininkų sąjūdžius Varšuvoj, Petrapily, Vilniuje; perorganizavo marijonus, įkvėpė naujus visuomeninius sąjūdžius, tikslino senus; 6. speciali misija — atkūrė vienuolijas, kitas performavo pagal naujų laikų reikalavimus; 7. administracinė — vicerektoriavo Petrapily ir tvarkė vyskupijos reikalus Vilniuje iš viso 8 metus; 8. diplomatinė — popiežiaus pasiuntinys kurti Lietuvoj bažnytinę provinciją ir paruošti konkordatą.
Sunku tas sritis išskirti. Kai kurios daugiau prasišauna — sakysim, socialinė veikla. Matulaitis buvo išgarsėjęs sociologas — ne vien tuo, kad buvo geras šios srities žinovas, bet ypač tuo, kad buvo labai pažangus ir drąsus siūlomomis reformomis. O toji pažanga ir drąsa, pasak vysk. Būčio, kilo iš to, kad gerai žinojo ribas. Kaip toli katalikų principai leidžia eiti. Tuos principus jis įsisavino teologijos studijose, — buvo gi stipriausias teologas to meto lietuvių ir lenkų tarpe. Ta reta kombinacija sociologo su teologu padariusi jį pažangiu socialiniu reformistu.
Kita sritis, kur jis pasirodė nepralenkiamas, buvo dvasinio gyvenimo — asketikos sritis. Prel. Juozas Laukaitis, viename laiške vysk. Karevičiui, jį šia prasme vadina vieninteliu Lietuvoje. Tokiu jį laikė ir lenkai.
VIENAS IŠ PENETRISTŲ
Dar vienas šio žmogaus bruožas, kurį jau Friburge studijų metu pastebėjo kan. A. Sabaliauskas (mūsų rašytojas "Žalia Rūta"): "Jau tada, — rašo, — aiškėjo kun. Jurgio dydis, lyg nujautimas to, kad tas žmogus netilps vienoj tautoj, vienoj valstybėj" (AJM, 104). Matulaičio veikla išsiskleidė keliuose kraštuose: per jo atkurtus marijonus šešiuose kraštuose, o kitokia veikla trijuose: Lietuvoj, Lenkijoj ir Rusijoj. Ta prasme jis priklausė prie lietuviškųjų proveržininkų (penetristų), kurie ne tik kaupė iš pasaulio intelektualinius bei dvasinius turtus sau ir savo tautai, bet išėjo dalinti tai, kas mūsų tautoj buvo sukaupta. Šio tipo mūsų tautiečius, prie kurių priklauso Baltrušaitis, Vydūnas, Čiurlionis, mums dar sunku suprasti. Mes daugumas tebeesame separatistai — atsiribojėliai: bijome prarasti save, eidami pas svetimuosius. Jaučiamės lyg neišaugę, kad galėtume duoti kitiems, neprarandant kas sava. Mums tuoj iškyla klausimas: koks aš tada būsiu lietuvis?
Šis klausimas dažnai buvo keliamas ir dėl Matulaičio: kurgi jis stovi kaip lietuvis? "Manau, kad Lietuvos nenuskriausiu, bet dar jai pasitarnausiu", — rašė savo broliui iš Šveicarijos (1913.VI.20, Užrašai, 128) O kun. dr. Jonui Totoraičiui aiškina laiške dar plačiau: "Aš pats, žinoma, labiausiai myliu savo tautos žmones, lietuvius, ir visuomet troškau ir trokštu šiuo tuo saviesiems būti naudingas. Jokios ypatingos lenkų meilės nejaučiu: man tiek lenkas, tiek rusas, tiek vokietis; pasitaikius progai, visiems lygiai tarnauju ir prireikus taip pat meiliai kalbu rusiškai, vokiškai, kaip ir lenkiškai... Mano širdžiai visi lygūs, o artimieji tie, kuriuose daugiau matau Kristaus dvasios. Seniau labai nepakęsdavau žydų. Buvo laikas, kad nepakęsdvau rusų ir lenkų. Bet Dievas apšvietė mane... Supratau, kad tai nesutinka su Kristaus mokslu... Nuo to laiko, dėkui Dievui, nusikračiau visokiais prietarais, neapykantomis" (Užrašai, 112).
KRISTINIS HUMANISTAS
Su dr. A. Kuču, kuris ruošia didesnę Matulaičio monografiją, neseniai svarstėme, koks būdingiausias Matulaičio bruožas. Daktarui atrodė, gal socialinis. Man gi patiko vieno autoriaus pastebėjimas, kad Matulaitis buvęs didelis humanistas ir tolerantas. Radom tokį suvestinį atsakymą: jis socialus humanistas, nuspalvintas kristinės žmogaus meilės. Tai patvirtina jo paties vienas laiškas, rašytas 1913 metais.
"Jis [Kristus] niekad nesiliovė žmonių mylėjęs ir jiems tarnavęs... Iš visų žmonių, tur būt, tik vienas Viešpats Jėzus pilnai suvienijo žmonių pažinimą ir meilę. Jis tik vienas pažinojo žmones iki pačiam dugnui — visas jų tamsias puses.... ir niekad nesiliovė jų mylėjęs... Mes paprastai elgiamės priešingai: net ir dorą žmogų pažinę arčiau, pamatę jo silpnas puses, pradedam atšalti..., o ką jau kalbėti apie tuos, kurie mus įžeidžia, užgauna" (Užrašai, 124). Vienam lenkui jis rašė: "Ne tie yra šventieji, kuriuos žmonės myli, bet tie, kurie patys myli žmones".
Šioje srityje, man rodos, jis buvo pasiekęs aukščiausią laipsnį. Jis mokėjo mylėti visus ir išlaikyti ramybę net tokiais atvejais, kai jam, sakysim, Vilniuje buvo daromos labai niekšingos pinklės bei klastos. Čia jo humanizmas jau tampa šventojo heroizmu.
DU KLAUSIMAI
Baigiant, norėtųsi mielųjų klausytojų paklausti: ko gi čia iš tikrųjų susirinkome? Ar tik pagerbti iškilesnį tautietį? Ar gal pasiruošti jo artėjančiam triumfui, kai jo paveikslus ar statulas galėsim kelti į altorių? Juk jo dorybių procesas jau yra baigtas. Sekantis žingsnis — pati beatifikacija, paskelbimas palaimintuoju. Po 373 metų, t.y. po karalaičio Kazimiero pripažinimo šventuoju, tai bus antras istorinis įvykis, kurio liudininkais turėtume būti mes patys. Ar tam įvykiui ruošiamės? Ar ką nors darome jį pagreitinti?
Yra viena formali kliūtis beatifikacijai: reikia bent vieno stebuklo per jo užtarimą. Medžiaga vienam stebuklui buvo gauta iš Lietuvos, bet daktarų nepatvirtinta, nes jie ten negali duoti parašo tokiam dalykui. Ar mes negalėtume išmelsti stebuklo? Rodos, turim tikėjimo ir nesam mažesni maldininkai už kitus. Jei šito negalim, tai bent prašykime popiežių, kad dispensuotų nuo stebuklo ir pagreitintų mums ir mūsų kovojančiai tautai šį laukiamą įvykį. Bet darykim tai sutelktiniu būdu, įbanguokim savo lietuviškąją visuomenę.
Antras klausimas būtų šis: ko mes labiau norėtume — ar kad Matulaitis greičiau įžengtų į altorių, ar kad būtų intensyviau vykdoma jo misija mūsų tautoje pagal jo šūkį? "Mano šūkis, — rašė jis, — visur įnešti Dievo dvasią. Ją gaivinti, kad neišsektų, neišblėstų, nesusilpnėtų... Mūsų uždavinys tobulintis ir tobulinti... Gyventi sąmoningu antprigimtiniu gyvenimu... Turime eiti... kur Dievo dvasia mus veda. Dvasios nė pančiais niekas nesurakins, nė kalėjime neužkals, nė ištrėmime nesulaikys. Ji išsiverš iš visur, pro visus prasimuš" (Užrašai, 9, 19, 11, 24).
Tokia dvasia dabar ryškėja Lietuvoje. Ryškėja neabejotinu heroizmu, kaip rodo Nijolės Sadūnaitės ir kitų pavyzdžiai. Kai skaitai Matulaičio dienoraščius ir lygini su Kronikos įvykiais, rodos, jauti labai artimą dvasinį ryšį — lyg jis ten būtų jų kovos įkvėpėjas ir vadas. O kaipgi čia: ar mūsų dvasia žėri, dega, o gal blėsta ir stingsta?
• Arti 3.009 negimusių kūdikių kasdien nužudoma JAV-se: daugiau negu milijoną per metus.
• Misijose darbuojasi 7.010 JAV kunigų, vienuolių ir pasauliečių katalikų; iš jų 3.001 — Lotynų Amerikoje. Kanada turi 4.000 misijonierių, kurių 1.780 dirba Lotynų Amerikoje. Misijose darbuojasi net 17.603 ispanų tautybės misijonieriai ir 15.700 italai.