RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS LIEPA • RUGPIŪTIS/JULY • AUGUST 1977 VOLUME XXVIII NO. 7
|
217 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
219 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
224 |
Marija Stankuvienė -Saulaitytė |
|
|
225 |
Juozas Prunskis |
|
|
228 |
Kun. Vytautas Bagdanavi-čius, MIC |
|
|
231 |
Vytautas Kasnis |
|
|
236 |
Ses. M. I. G. |
|
|
242 |
E. Š. |
|
|
244 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
247 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
249 |
Skaitytojai |
|
|
250 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Algirdo Grigaičio nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Eugenijaus Būtėno.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Greičiausiai nebus nė vieno, kuris nelauktų atostogų. Daugumui jas atneša vasaros mėnesiai: liepa ir rugpiūtis. Apie atostogas galima išvesti tokią taisyklę: visi atostogauti nori, bet ne visi moka. Noras dieviškas, bet nemokėjimas liurbiškas.
Atostogauti — dieviška, nes tuo žmogus panėši į Dievą ir vykdo Jo planą. "Atostogos" tikriausiai bus vedinys iš žodžio "atstoti" — atstoti nuo darbo poilsiui. Pradinė Šv. Rašto knyga pasakoja, kaip Visagalis Dievas, sukūręs dangų ir žemę su visa jų grožybe, ilsisi po viso savo atlikto darbo. Todėl atostogų poilsiu po darbo laikotarpio žmogus atspindi Dievą. Atostogos dar dieviškos ir dėl to, kad jomis vykdomas Dievo planas. Juk žmogus Visagalio taip suplanuotas ir sukonstruotas, kad jo jungtinė kūno ir dvasios mašina tik tada sklandžiai sukasi ir ilgai tarnauja, kai protarpiais nuo darbo atstoja ir paslaptingu prigimties veikimu atstato savyje gyvastingumą. Be tokios atstojimo pertraukos trinka ir bunka mūsų jėgos, ypač dvasinės.
("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Gilios dvasios žmonės žvelgė į istorijos vyksmą kaip teatro sceną. Šekspyras eina, būdavo, Anglijoje per turgavietę, ir iš to, ką mato, kuriasi jame scena dramos veikalui. Šv. Paulius mąsto apie Graikijos olimpinių žaidynių stadioną, ir jame gimsta mintys, kad krikščionio gyvenimas yra atletinių varžybų scena, kaip rodo jo laiškų įvaizdžiai — bėgtynės, kūno treniravimas joms laimėti, nugalėtojo laukiantis vainikas. Jų pavyzdžiu, dera ir mums žvelgti į istoriją kaip dramą, kad geriau, giliau ir gyviau atsiskleistų jos eiga bei prasmė.
Vis daugiau kam, ir lietuviams, stojasi prieš akis tai, kas šiandien vyksta (arba tiksliau — nebevyksta) su pašaukimais į dvasinį luomą: išgąstingai retėja kunigų ir vienuolių skaičius, nebepapildomas prieauglio. Ieškoma šio fakto priežasčių ir išeities kelių. Tas priežastis ir kelius nebloga įstatyti į dramos rėmus. Kadangi dėl vietos ribotumo reikia kalbėti glaustai, šis rašinys tebus tartum kokie tos dramos apmatai.
DU VEIKĖJAI
Bene geriausia pradėti nuo poros veikėjų, ne būtinai svarbiausių — vienuolių ir kunigų. Vienuoliai prieauglio šiandien todėl mažiau beturi, kad patys jį sumažino, nors netiesiogiai. Iš tikrųjų kitaip daryti ir negalėjo, taip veikti turėjo.
MARIJA STANKUVIENĖ-SAULAITYTĖ
Medaus mėnulis
PIRMOJI FAZĖ
Baltoje saulėje randame
suledėjusi smėlyną.
Takas tvinksta sniegu,
kalendoriui neįveikus
žvirgždų ar sniegulių.
Po snieglaužomis varstome
dienas: sustojęs laikrodis
nepakerta laimės.
Plaštakose šaltos šakos
pražysta snūdžių syvų
skaidriu klestėjimu,
palikdamos standžią išnara
mūsų prisiminimuose.
ANTROJI FAZĖ
Medinio mėnulio skeveldromis
keliame namų griaučius.
Iš aukštumos sklinda
gera nuotaika, glostanti
kieto naktinėjimo randą.
Apvaliam langui užsimerkus,
nereikia sienų. Visa varoma
nuotaikingo mėnulio,
atsiliepiančio juokingam
atšvaistui slėnyje.
Skersai iškeltą balkį,
pamiškės atnešta statybai,
išlaikome be nuovargio.
Iš šokio suraizgytas stogas
smagiai siūbuoją antplūdžiu.
Gintaru apsidengia pastogė.
Matome tą pati, ką palikome,
šviesiai geltonai atkartotą.
Užversime mėnuliui ant rago
spindinčias akis.
JUOZAS PRUNSKIS
Moderniojo žmogaus pasimetimas daugeliui sudaro įspūdį, kad religinis jausmas ima stipriai blėsti ir kaskart jam mažiau vietos beskiriama privačiame ir visuomeniniame gyvenime.
Tačiau šitokia nuomonė susidaro daugiausia dėl paviršutiniško faktų pažinimo. Gyvenime mes turime gausiai liudijimų, kurie padeda viltingai žiūrėti į religiją ir jos ateitį.
LAWRENCE WELK PASAULĖŽIŪRA
Daugelis mėgstame sekmadieniais žiūrėti Lawrence Welk televizijos programos. Tik ne visi žinome, kad tas didis menininkas didžiai vertina religiją. Savo autobiografiniame veikale "Ah-One, Ah-Two" jis kelia reikalavimą:
— Grąžinkite Dievą atgal į mokyklas. Mūsų monetos, mūsų tautos šūkis skelbia: "Pasitikime Dievu". Gerai, tai pasitikėkime ir tuo būdu duokime mūsų jauniems žmonėms visų didžiausią dovaną.
Religiją jis laiko pagrindiniu reikalu gyvenime. Minėtos knygos paskutiniame puslapyje jis pabrėžia:
— Pagrindiniausias gyvenimo reikalas, prašokstąs reikalingumą maisto, šilimos, meilės — labiausiai svarbus reikalas yra Dievo reikalingumas.
Tai nėra tik jo žodžiai. Juos lydi jo gyvenimo praktika. Buvo dienų, kad Lawrence Welk, temiegojęs valandą laiko, kėlėsi išklausyti šv. mišių. Jis, kokiam daiktui dingus, nevengia pasimelsti prie šv. Antano...
Savo minėtoje knygoje kalbėdamas apie sudarytąją savo programoms televizijos šeimą, jis džiaugiasi sėkmingu darbu, nes jų sistema "turi šaknis Dievo įstatymuose, tuose principuose, kurie sukūrė mūsų tautą ir ją išaugino į visą jos didybę. Manau, kad mes dabar turime susilaukti atgimimo tų dvasinių vertybių, nes istorija pakartotinai yra parodžiusi, kad tauta, kuri ignoruoja Dievo įstatymus, negali išlikti. Tie įstatymai amžini ir nesikeičiantieji. Kuo darausi senesnis, tuo labiau suvokiu, kaip svarbūs jie yra, stovėdami tiesos švyturiu, nušviečiančiu mūsų taką amžių kelionėje. Senieji nuostatai vis pasilieka geriausi, nes jie išlaikė laiko egzaminus".
KUN. VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
Į šią trumpą analizę mes žiūrime kaip į būdą supažindinti visuomenę su Milašiaus filosofija. Patekti Milašiaus mąstysenos vidun nėra lengva, nes ji labai sodri ir labai sutrauktai išreikšta. Jo raštai labai kondensuoti ir pilni visokių staigmenų. Jie per sunkūs plačiajai visuomenei ir perdaug įtartini filosofams.
Domimės Milašium, nes jis yra nepaprastai giedrios ir kilnios krikščioniškosios mistikos atstovas. Meilės dorybė jame spindi didele asketine jėga ir konkrečiu jo gyvenimo grožiu. Kas jį pažino, tas jį laikė šventuoju.
Kitas bruožas gerokai priešingas šiam pirmajam: Milašius labai stipriai aukština jausmą. Net erotinė meilė jo raštuose vaidina didesnį vaidmenį, negu paprastai giliuose autoriuose, pvz. autobiografiniame romane "Meilės įvadas". Milašius savo pergyvenimus aprašo ramiai, o gyvenimo pabaigoje nejaučia pareigos pasiteisinti ar jų pasmerkti, kaip daro šv. Augustinas. Priešingai, net stengiasi gilintis į šio jausmo gelmes ir nori jose įžvelgti vertingų pradų. Savo jausmus naujai suderina su labai giliai ir nuoširdžiai išgyvenamu krikščioniškosios tobulybės siekimu.
Milašiaus filosofijos įžvalgos, kurias norime apžvelgti ir vertinti, yra aštuntajame jo raštų tome. Visus jo raštus (dešimt tomų) po jo mirties ryžosi išleisti Šveicarijos Freiburgo universitetas. Yra išleista penki pirmieji tomai ir aštuntasis. Aštuntajame tome išspausdinta poema "Les Arcanes", Hiramo malda ir paties Milašiaus parašytas platus poemos komentaras. Ši "Mistinė poema" susideda iš 107 nerimuotų strofų — neilgų, greičiau filosofiškų negu poetiškų, pasisakymų, nuo dviejų iki dvylikos eilučių ilgio. Poemoje autorius kreipiasi į Hiramą (buvusį Saliamono amžininką ir Tiro karalių), vadindamas jį rytojaus Katalikų Bažnyčios architektu ir visuotinio tikėjimo, meno ir mokslo karaliumi. "Mistinė poema" yra ankstesnių Milašiaus raštų "Ars Magna" tąsa. Abu veikalus bus sukūręs 1914—1916 metais.
(Gyvenimo vaizdeliai)
Vytautas Kasnis
Brrr... durų skambutis. Po minutės girdžiu: "Ar Kasnis namie?" O po kitos ir perkūnas be žaibų sugriaudė: "Teisybę apie šeimas rašai. Kai boba nebesusivaldo, duok diržų, o kai vyras žirgo balsu ima žvengti, kočėlu vožk. Grįš tada ramybė ir meilė atsiras. Tą tavo bobulės pasakymą apie Dievo baimę reikia visiems į galvas įkalti. .
Stovi simpatinga (su žaviu šypsniu) ponia prie durų ir kalba, kaip žirnius maldama. Tik dabar, po minutės kitos labas pasakė.
"Macijauskienė mano pavardė, — sako ji šypsodamasi, — juk pažįsti mane, mano vyrą. Mudu gi nuo Pašvitinio, tavo kaimynai. Su tavo seseria Joniškio gimnaziją lankam. Tad, sakau, eisiu su tavim pasikalbėti, širdį išlieti. Juk žinai, tris sūnus ir vieną dukterį išauginau. Tik jaunylis dar nevedęs. Ir gerai daro, kad neskuba. Spės prisivalgyti to medaus. Ir mudviem su vyru didelė paguoda, kad jis kartu su mumis gyvena. Kai ves, žinai, marti mus užkapos. Toks jau čia paprotys. Nebėra patriarchalinės šeimos meilės, to gražaus tarpusavio ryšio.
Jonas (juk pažįsti jį gerai) gyvena toli, tad rečiau aplankom, o pas Petrą vis dažniau nuvažiuojam ir vis su ašarom grįžtam namo. Tiek jau ta martelė įskaudina širdį. Mes ją mylim, viską, ką tik turime, jai atiduodame, o ji mums niekados šiltesnio, geresnio žodžio nepasakys. Ir mūsų sūnų, savo vyrą, taip nustatė prieš mus, kad ir jis mūsų nebemyli. Net savo mažom dukrytėm sako, kad mūsų nereikia mylėti, kad mes šiokie ir anokie.
Atvažiavę jų aplankyti, taip ir kiūtiname į drėgną rūsį, kur mums nakvynei lova padėta. Čia ir valgyti išsiverdame, nes ji nenori, kad eitume į jos virtuvę. Tik pagalvok, niekados ji mūsų nepavaišins, kavos puoduko nepasiūlys ir didelę malonę padaro, kai ateina į rūsį ko nors pasiimti, labas pasako. Mat, pasakoju tau visa tai, kad apie šeimų gyvenimą rašai, o apie marčias ir žentus — nė mur mur. O rašyti reikia. Jie yra tie, kurie piauna šakas nuo šeimos kamieno. Kokį blogą pavyzdį rodo savo vaikams. Juk netruks prabėgti metai, ir jie bus seneliai. Ir taip eis iš genties į gentį.
Ses. M. I. G.
"Prašau nesirūpinti. Man nieko nereikia. Vis tiek rytoj išvažiuoju". Tie žodžiai buvo pasakyti griežtu balsu tą vakarą, kai atvykau į noviciato namus.
Po ilgų kietos kovos metų su savimi pagaliau nutūpiau P. vienuolyne ir nesivaržiau taip pasakyti, kad išvažiuoju. Namų tyla, nuobodumas ir pagaliau rudens šaltis mane visiškai pribloškė. Tamsa didžiuliame novicijų miegamajame, maža spindinti lempelė prislėgė mano širdį. Vaizdas į eilę išrikiuotų novicijų lovų, atskirtų baltomis užuolaidomis, draskė mano nervus. Viskas atrodė taip skurdu, vienodo, be gyvybės. Naujokių mokytojos saldus mandagumas, novicijos — kūnai be sielos, buvo mono turėtam idealui baisi iliuzija. Bet vis tiek pasilikau.
Pakako vienos nakties, kad atrasčiau pati save. Kai sekančią dieną su dirbtine šypsena paprašiau antklodės, naujokių mokytoja buvo tiek mandagi, kad ji man nepriminė mano vakarykščio pasiryžimo. Tai buvo mano išganymas.
Dingus šešėliams, su tam tikru humoru nugalėjau pirmąjį neišvengiamą susidūrimą su realybe, kurios buvau neįsivaizdavusi anksčiau. Pasijutau naujas žmogus, pasiryžęs kovoti, kad įvykdyčiau idealą, kuris mane pagavo: "Būti Kristaus, su Kristumi ir darbuotis dėl Kristaus".
Tačiau to pirmojo vakaro įspūdžių niekad nepamiršau. Gal dėl to aš naujai atvykstančias seseris, kai tik jos įžengia į vienuolyną, priimu su tam tikru triukšmu, kad jos šypsotųsi, neatrodytų, kad įžengė į kapus.
Iš savo vaikystės labai mažai ką prisimenu. Buvau labai gyva ir per anksti subrendusi, nepakenčiau jokių suvaržymų, jokios drausmės. Motinai buvau desperacija. Ji negalėjo išlaikyti manęs bent kiek ramesnės, o aš motinai išdarinėdavau visokių pokštų. Mokykloje buvau tikras velniūkštis. Prisimenu seną mokytoją, jau nuvytusią senmergę, kuri dažnai su ašaromis maldaudavo, kad aš bent valandėlei nurimčiau. O aš buvau neišsemiama savo išdaigomis. Motinos draugės praminė mane "Šėlstančia Audra". Toji pravardė man labai patiko, o šeimos nariams ji buvo labai skaudi.
E. S.
REDAKCIJOS PASTABA
Šių metų vasario mėn. numeryje, įvesdami šį naują mokslo skyrių, rašėme, kad jame stengsimės supažindinti mūsų skaitytojus su įvairių sričių mokslininkais, ypač lietuviais, kurių jau nemaža turime. Kvietėme visus bendradarbiauti. Pačiam mokslininkui apie save rašyti gal ir nepatogu, bet jis galėtų duoti reikiamų žinių apie savo mokslinius pasiekimus šeimos nariams ar draugams, kurie galėtų paruošti straipsnį. Tad labai laukiame visų talkos.
Šiame numeryje rašome apie jauną mokslininką dr. Arūną Šlekį. Matysite, kad čia bus labai daug nelietuviškų žodžių, daug angliškų mokslo terminų. Čia taip pat mūsų mokslininkai galėtų padėti, sugalvodami ..angliškiems ..terminams ..lietuviškus atitikmenis. ..Jau daugelis skaitytojų yra klausę, kaip į lietuvių kalbą galime versti anglų kalbos žodį "computer". Lietuvoje 1975 m. išleistas anglų-lietuvių kalbų žodynas duoda tokį šio žodžio vertimą: "elektroninė skaičiavimo mašina". Žinoma, tai nepatogus trijų žodžių terminas. Lauksime, kol Lietuvos kalbininkai sugalvos geresnį terminą, o dabar galime vartoti žodį "kompiuteris".
* * *
1956 m. Los Angeles, Kalifornijoje, UCLA universitetas suteikė inžinerijos daktaro laipsnį Arūnui Šlekiui. Jo specialybė: "Computer systems architecture major field" ir "Electromagnetics, communications systems minor field".
Arūnas gimė Vokietijoje 1946 m. Trejų metų būdamas kartu su tėvais atvažiavo į Kanadą ir apsigyveno Toronte. 1959 m. jis baigė pradžios mokyklą pirmuoju ir gavo specialų įvertinimą — taurę. 1964 m. baigė Šv. Mykolo gimnaziją, gaudamas net dvi stipendijas. Įstojo į Toronto universiteto inžinerijos fakultetą. 1968 m. baigė elektros inžineriją bakalauro laipsniu.
Dr. Arūnas Šlekys
Tuo laipsniu jis nepasitenkino, o siekė mokslo toliau. Gavęs pasiūlymų iš įvairių universitetų, pasirinko stipendiją iš Illinois universiteto, Urbanoje, kur 1970 m. gavo elektroinžinerijos magistro laipsnį. Tais pačiais metais persikėlė į Kaliforniją ir dirbo Technologijos institute "Jet Propulsion" laboratorijoje Radijo Astronomijos ir "Digital Communications Systems" grupėje. Nuo 1972 iki 1974 m. studijavo UCLA universitete ir dirbo pas prof. dr. Alg. Avižienį, ruošdamasis daktaro laipsniui. Bedirbdamas išrado naują numerių sistemą, vadinamą "Modified bi-imaginary number system", su kuria įrodė, kad galima sukurti kompiuteriams "Complex number arithmetic units".
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
LIETUVOS LAKŠTINGALŲ NAKTYS
"Valstiečių laikraštyje" labai dažnai aprašomas Lietuvos gamtos grožis, jos augmenija ir gyvūnija. Paprasti Lietuvos žmonės, gyvendami toli nuo miestų, jame atrasdavo didelį meną, kuriuo jie grožėdavosi. Deja, šiandien įsteigus valstybinius ūkius, iškirtus miškus ir nusausinus pelkes, kartu su gamtine aplinka pasikeitė ir gyvūnija. Daugumas Lietuvos miškuose gyvenusių žvėrių bei paukščių išnyko, ir šiandien apie juos galima sužinoti tik iš laikraščių. Viename "Valstiečių laikraščio" numeryje aprašoma apie Lietuvos lakštingalas.
Lietuvon lakštingala atskrenda balandžio mėn. pabaigoj arba gegužės mėn. pirmomis dienomis, sprogstant beržams. Seni žmonės sakydavo: "Lakštingala pradeda suokti tada, kai atsigeria vandens iš beržo lapelio". Rasotuose gojuose pražysta pakalnutės — lakštytės "sidabrą puse saujos beria". Šermukšniams ir jazminams svaiginamai pakvipus — lakštingalos "upelin sidabrą beria". Pražydus liepoms, nutyla paskutinieji lakštingalų posmai, o jau rugpiūčio mėn. pirmoje pusėje palieka Lietuvą.
Lakštingalos patinuko lakštavimas yra labai gražus. Jo balsui nė vienas Europos paukštis negali prilygti: jis yra grynas, skardus, ir čiulbesys sudėtas iš paeiliui kartojamų garsų. Jis yra linksmiausiai nusiteikęs gegužės mėn. pradžioje, ypač auštant ir po saulėlydžio.
Profesorius Tadas Ivanauskas lakštingalai paskyrė tokius poetiškus žodžius: "Lakštingalos giesmelė paliko gilius pėdsakus žmogaus vaizduotėje. Ją mini poetų kūriniai ir liaudies dainos nuo žilos praeities iki mūsų laikų. Gilesnė priežastis gal yra ta, kad ji girdima tuo metų laikotarpiu, kai visa gamta išvysto savo pilną grožį ir gyvybė plaka pilniausiu tempu. Baltais žiedais aplipę sodai, mėnulio sidabruota šviesa ir trumpos nakties švelni prieblanda — štai aplinka, kurioje aidi nuostabūs paukštelio tonai..
Lakštingalos užburianti giesmė Lietuvoje pažįstama kiekvienam iš vaikystės dienų. Ją regėję yra labai mažai. Paprastų žmonių įsitikinimu, yra laikoma didele laime šį paukštelį pamatyti, kuris yra žvirblio dydžio. Ieškodami laimės, žmonės bando prie jo priartėti ir dar jai nenuskridus nuskinti nors vieną lapą nuo to medžio, kuriame jinai lakštavo. Tai padaryti yra labai sunku, nes ji arti žmogaus neprisileidžia.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J./ Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS
KELETAS KALBOS ĮVAIRENYBIŲ
Atostogos — poilsio laikas, todėl ir šiame numeryje nenorime varginti skaitytojų kokiais nors sunkiais ir kebliais kalbos klausimais. Čia pakalbėsime tik apie vieną kitą lengvesnio pobūdžio kalbos dalykėlį. Gal tai bus įdomu ar naudinga kai kuriems besidomintiems mūsų gimtąja kalba arba kai kurių žodžių bei vardų kilme.
ĮRANKIS IR ĮNAGIS
Įrankis ir įnagis lietuvių bendrinėje kalboje nėra visiškai tos pačios reikšmės sinonimai.
Įrankis — tai ne paprasta, o sąmoningai padaryta, speciali priemonė, pritaikyta tam tikram darbui, kokiems nors veiksniams atlikti. Įrankis paprastai būna smulki, nedidelė ir nesudėtinga darbo priemonė (tuo jis skiriasi nuo įvairių mechanizmų ir mašinų), pvz.: peilis, kirvis, grąžtas, kaltas ir pan.
Įnagis — tai dažniausiai visai kitam reikalui pagaminta ar atsitiktinė priemonė, paprastai vartojama gynybiniais ar grasinimo tikslais, pvz.: Aš tau kad paimsiu įnagį, tai atminsi mane; Neturiu aš tau įnagio, o tai gautum; Pasiimk kokį įnagį nuo šunų apsiginti. Šia reikšme įnagis plačiai vartojamas liaudies šnekamojoje kalboje. Nors mūsų bendrinėje kalboje šie du žodžiai, į-rankis ir įnagis, kartais pavartojami sinonimais, bet gal būtų geriau jų skirtumą išlaikyti.
KAS JUOS PASKATINO?..
Mieloji panele Rasa Lukoševičiūte,
1977 m. vasario mėn. “Laiškuose lietuviams” prašėte, kad atsilieptų jaunimas, išreikšdamas savo nuomonę dėl Jūsų ten pateiktų minčių. Susidomėjęs Jūsų straipsneliu, panorėjau atsiliepti ir aš, senis besmegenis.
Mieloji panele, norėčiau, kad Jūs atsakytumėte, kas skatino jaunimą, studijuojantį svetimuose universitetuose, dar prieš Jūsų minimus 1918 metus, susipažinti su kultūriniais bei politiniais klausimais ir su mūsų tautos išlikimu.
1969 m. Detroite po panašių kitos jaunos panelės pareiškimų Leonardas Šimutis paklausė. kas jo laikų jaunimą paskatino dirbti lietuvišką darbą Amerikoje. Toji panelė nieko neatsakė. Gal ir Jūs, panele Rasa, pagalvosite, kad neverta nieko atsakyti ir man, seniui besmegeniui.
Pagarba Jums ir Jūsų darbščiai jaunystei!
Petras Pagojus
• Sofija Loren, italų filmų aktorė, padovanojo Švenč. Trejybės parapijai Plano, Texas, žiedą su brangakmeniu rubinu. Išleidus jį loterijon, gauta 25.000 dol. Naujos bažnyčios statybai.
• Vatikano pranešimu, paskutiniu metu padaugėjo klierikų skaičius Olandijoje, Filipinuose, Ekvatoriuje, Vokietijoje, Airijoje, Portugalijoje, Šveicarijoje, Kuboje, Salvadore, Haiti, Panamoje, Portorike, Argentinoje, Brazilijoje, Čilėje, Kolumbijoje, Kanadoje ir JAV.
• Praėjusiais metais JAV 122.000 jaunesnių negu 16 m. mergaičių susilaukė kūdikių.
• Lenkijoje nėra viešų įstatymų, persekiojančių religiją, tačiau tikintysis ten niekados netaps fabriko direktorium, ligoninės vyriausiuoju gydytoju, universiteto profesorium. Pašalinus iš mokyklų tikybą, religijos dėstymo punktuose draudžiama laikyti pamaldas. Vasaros stovyklose draudžiama vaikams atlikinėti religines praktikas.
• Seselė Roberta Julija Derby yra vienintelė moteris — policijos kapelionas pasaulyje. Ji eina pareigas Honolulu mieste, Havajuose.
• A. E. P. Wall, Čikagos arkivyskupijos laikraščio "The New World" redaktorius, JAV katalikų spaudos sąjungos suvažiavime, įvykusiame New Orleans mieste, buvo apdovanotas aukščiausiu sąjungos žymeniu — Šv. Pranciškaus Saleziečio statulėle. Geriausio katalikų žurnalo garbė atiteko klaretiečių leidžiamam "U.S. Catholic".
ATSIUSTA PAMINĖTI
Pranas Čepėnas. NAUJŲJŲ LAIKŲ LIETUVOS ISTORIJA. I tomas. Išleido Dr. Kazio Griniaus fondas 1977 m. Spaudai parengti padėjo Albina Sirutytė-Čepėnienė. Kieti viršeliai, 543 psl., kaina 15 dol. Šiame tome rašoma apie Lietuvos tautinį atgimimą (XIX -XX amž.). Knyga gaunama liet. knygynuose ir leidyklos adresu: J. Urbelis, 1649 N. Broadway, Melrose Park, 111. 60160.
Jonas Grinius. VEIDAI IR PROBLEMOS LIETUVIU LITERATŪROJE. n tomas. Redagavo A. Liuima, S.J. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo akademija 1977 m., Piazza della Pilotta 4, Roma. Kieti viršeliai, 498 psl., kaina 20 dol. (LKMA nariams — 10 dol.). Įdomiai aprašyta kūryba ir asmenybės žymesniųjų naujesnių laikų rašytojų ir poetų: Tumo-Vaižganto, Marijos Pečkauskaitės, Balio Sruogos, Jono Aisčio, Salomėjos Nėries, Juozo Paukštelio, Antano Vaičiulaičio, Vinco Ramono ir kai kurių tremties poetų arba bežemių.
LITUANISTIKOS INSTITUTO 1975 METŲ SUVAŽIAVIMO DARBAI. Išleido Lituanistikos institutas 1976 m. Spaudai paruošė Benediktas V. Mačiuika. Techninė priežiūra — Tomo Remeikio. 192 psl. Lituanistikos instituto adresas: 2422 W. Marquette Rd., Chicago, Ill. 60629.
LITUANUS. Vol. 23, No. 2. Šiame numeryje rašoma apie O. V. Milašių, duodamas J. Jurašo liudijimas ir kt. Numeris iliustruotas J. Dagio skulptūrų nuotraukomis.
SĖJA. 1977 m., No. 1. Tautinės demokratinės minties žurnalas. Redaguoja Liudvikas Šmulkštys, 2523 W. 69th St., Chicago, 111. 60629.
PASAULIO LIETUVIS. 1977 m., Nr. 33/96. Redaguoja Bronius Nainys, 6804 S. Maplewood Ave., Chicago, 111. 60629.
MŪSŲ SPARNAI. 1977 m., Nr. 42. Redaguoja Jokūbas Kregždė, 2439 W. 51st St., Chicago, 111. 60632.