A. SAULAITIS, S.J.
Nestebėtina, kad lietuvių imigracijos kraštuose nepavyksta suartėti pokariniams lietuviams su ankstyvesnių imigracijų lietuviais ir jų palikuonimis. Naujajame Testamente (Apaštalų darbų knygoje) atpasakotas ginčas tarp vietinių žydų ir graikiškai kalbančių žydų, gyvenančių išeivijoje. Vėlesnė imigracija linkusi save laikyti tikresniais tautiečiais, nes jos ryšiai su kraštu naujesni. Tik metai sulygina imigracijų kartas, tad šiandien kelintos kartos lietuviai iš pereito šimtmečio ir atvykusiųjų prieš I-ąjį karą savo tarpe nebesiskiria tiek, kiek dar skiriasi buvę tremtiniai ir jų šeimos nuo šių senesniųjų JAV-se ar kitur. Gal net nesąmoningai vėlesnieji save laiko tautiškumo norma, kuriai, aišku, ankstyvesniųjų kartų tautiečiai negali prilygti — nei kultūriniu pažinimu, nei lietuvių kalbos vartojimu.
Nelabai aiškiai lietuvių kilmės asmenys keliami garbės vieton tada, jeigu jų pasiekti darbai tokie įspūdingi, kad jie nugali tą socialoginį bei psichologinį plyšį tarp imigracijos ar išeivijos kartų. Didžiuodamiesi, kad Kosciuška, Dostojevskis, Rachmaninovas ir kiti yra lietuviai (ar lietuvių kilmės), ne taip uoliai priimame į savo tarpą šiuolaikinius lietuvių kilmės asmenis, kurių širdyse savaime rusena lietuviška liepsnelė, nors jie ir nemokėtų lietuviškai. JAV pažįstamas pavyzdys būtų Lietuvių Bendruomenė ir Lietuvos Vyčiai (iš organizuotos visuomenės taško). Gal todėl Jaunimo kongresuose vis daugiau diskusijų skiriama toms temoms, kurios peršoktų mūrus ir padidintų jėgas Lietuvos reikalų bylai: mišrios šeimos, jaunos šeimos, lietuviškai nekalbantieji. Ką sakytų JAV Lietuvos Vyčiai, jeigu jie žinotų, kad trečiajame Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese buvo apie 40% trečios ir ketvirtos kartos jaunimo, kai JAV dalyvaujančių tarpe tas nuošimtis buvo arba visai mažytis arba nulis? Arba kiek džiaugtis, kad viename didmiestyje literatūros vakare dalyvavo 200 asmenų, kai to miesto apylinkėse, spėjama, yra apie 200.000 lietuvių kilmės žmonių. Jeigu Rio de Janeiro mieste (Brazilijoje) su priemiesčiais yra 125 lietuvių kilmės šeimos ir literatūros vakare atsilanko 30 asmenų, tai tuo pačiu nuošimčiu JAV didmiesčio renginyje turėtų būti 1000 dalyvių.
Kad vėlesniųjų ateivių veiklesnieji galėtų sąmoningiau į lietuviškos veiklos ratą įtraukti atitolusius ir senesniųjų imigracijų lietuvių kilmės žmones, ar nepadėtų pasekti japonų pavyzdžiu, kurie užsienyje gimusius tautiečius vadina "nissei". Tuo būdu nereikia šiems statyti tokių griežtų reikalavimų, o vis dėlto jų talka ir pasiekimais galima džiaugtis, ir nereikėtų šių imigrantų palikuonių vadinti grynai "vietiniais". Toks lietuviškas žodis galėtų būti "lietuvėnas", sudarytas panašiai kaip sūnėnas, brolėnas, indėnas ar net meškėnas. Tokių lietuvėnų vien tik JAV-bių statistika priskaito apie 1.200 asmenų iki penktosios kartos. Antroje pasaulyje lietuvių kolonijoje, Brazilijoje, valdžia oficialiai priskaito 15.000 Lietuvoje gimusių asmenų, tuo tarpu su lietuvėnais šis skaičius siektų apie 100.000. Tie milžiniški skaičiai, aišku, parašomi ne tam, kad dar daugiau sumažintų balsuojančių LB rinkimuose ar lankančių lituanistines mokyklas, dalyvaujančių organizacijose ar stovyklose nuošimtį, bet pasiūlyti, kad čia yra didelė tyli jėga ir darbo laukas, kuriam tik reikia progos pasireikšti, ir kad veiklieji lietuviai netaip ramiai miegotų, suskaičiavę, kiek dalyvauja renginiuose, arba nepagalvotų, kad įprastinės veiklos būdą ar apimtį reikėtų vis dėlto keisti, nes vilkas jau stovi už mažėjančių "grynų lietuvių" rato durų. Sąmoningos veiklos gairės ir būdai būtų daug veiksmingesni šiandien, kai jėgų daugiau, negu vėliau, kai jėgos, kaip kiekvienoje emigracijoje, sumažės, ir vėlesniosios išeivijos palikuonys sulygs su senųjų imigracijų lietuvėnais.
Tur būt, visi lietuviai pripažintų ir pasirašytų po Lietuvių Chartos sakiniu "Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada", taikomu ne tik savo nusistatymui paremti, bet ir santykius su visais kitais lietuviais apibrėžti. Visuomeninės nuotaikos parodo, kad gyvenime taip nėra, ir kad veikliausiose vietovėse ir veiklos centruose esame paveikti socialinių pažiūrų, kurios mus supa. Kasdieniu pavyzdžiu galėtų būti šie atvejai: išgirdę tolimo (nuo JAV) krašto lietuvio kalbą, iš karto pastebime kitos kalbos įtaką tarsenoje ar išsireiškimo muzikalume, nepastebėdami, kad pokarinės emigracijos išeivijoje išaugusiųjų tarmė irgi stipriai paveikta anglų kalbos (JAV ir kitur), kaip ir pati sakinių daryba. Bet sąmoningai į save pažvelgti reikėtų ne vien dėl praktiškų išvadų, kurias tuoj būtų galima vykdyti, bet dėl paties nusistatymo lietuvišku reikalu, ypač kad Lietuvoje subrendusių asmenų skaičius vis mažėja, o šie nuoširdūs ir gilūs lietuviai gali pakliūti į psichologines pinkles, kad tikras lietuviškumas (tai yra nusistatymas Lietuvos atžvilgiu) su jais ir dingsta. Šitoks pesimizmas, jaučiamas veikėjų tarpe įvairiuose kraštuose, neigiamai veikia ir slegia santykius tarp įvairaus amžiaus veikėjų ir neatidaro durų į visas galimybes, kurias gausus lietuvėnų skaičius suteiktų.
Įvadu į vieną stipriausiai mūsų pažiūras paveikusių prielaidų galima būtų parinkti brazilo vyskupo žodį, tartą lietuvių parapijoje. Žinodamas, kad visas išeivijos vargina skaičių klausimas, pareiškė: "Ne tiek svarbūs žmonių skaičiai, kiek santykiai tarp žmonių". Kuris didesnės (lietuvių skaičiumi) vietovės — ir bet kuriame krašte — lietuvis pasąmonėje nejaučia, kad vis dėlto to miesto lietuviai geresni, nes jų yra daugiau. Šis jausmas, pasirodęs kasdienėje kalboje, yra aiški pasekmė tokios moderniškos civilizacijos, kuri pabrėžia skaičius, apstumą, perteklių, angliškai vadinamą "consumer society". Kaip didelėje parduotuvėje pirkėjai puola prie prekių, kurių prikrauta kuo daugiausiai, taip ir patikimesniu ir tikresniu galime laikyti didelį asmenų skaičių, kuris "produkto" autentiškumą ir saugumą užtikrintų ir svarbą nustatytų. Sėdėdami mūsų valdybų posėdžiuose, galime aiškiai pastebėti, kad dažnai krašto valdyba (nesvarbu, kurios organizacijos) posėdžiauja, it būtų tik to miesto valdyba, pasaulinė valdyba paskęsta savojo krašto ar net savo miesto reikaluose, nesirūpindama kiek reikėtų visais savo nariais ar skyriais, kurie, pagal tą pačią Chartą, "yra lygūs tos pačios tautos vaikai, savo tarpe broliai". Kuri pasauline pasivadinusi lietuvių draugija turi daugiau ir rūpinasi įtraukti daugiau narių iš įvairių kraštų, negu tik vieną kitą pavyzdį? Kuri, pavyzdžiui, profesinė lietuvių sąjunga rūpinasi nenurimdama įtraukti didelį nuošimtį tos profesijos asmenų savajame krašte iš įvairiausių vietovių?
Skelbimų pamažu įpirštoji nuomonė, kad kas gausu, tas gera, veikia mus ir šiuo atžvilgiu, taip pat girdimu kasdienėje kalboje: ar apsimoka dirbti ir triūsti dėl nedidelio skaičiaus. Jeigu, pavyzdžiui, kurioje nors vietovėje lietuviškas pamaldas lankė šimtai tautiečių, ar pamaldas reikia nutraukti, kai jų ateina dvidešimt, ar dešimt, ar trys? Kiek apsimoka stengtis dėl mažo skaičiaus? Ar nėra geresni tie tėvai, kurie visą gyvenimą vargsta, augindami dvylika vaikų, negu tie, kurie užaugina tik du? Taip reikėtų atsakyti, jeigu tikime visų pirma skaičiais. Ar aš būsiu geresnis lietuvis kunigas išeivijoje, jeigu rūpinsiuos šimtu žmonių vienoje vietoje, vietoj po kelis keliolikoje vietų? Kiek kilometrų apsimoka keliauti palaikyti (ar užmegzti) ryšius su vienu lietuvėnu? Kiek išlaidų gali organizacija skirti paštui, vokams ir popieriui, kad jos veikla paliestų atitolusiuosius?
Kai manoma, kad tik gausios grupės yra geriausios, padaroma išvada, kad gausios grupės yra norma arba mastas kitiems vertinti. Kai kiti, su kuriais galėtų būti veikiama arba palaikomas ryšys, neprilygsta rinktiniams, geriausieji izoliuojasi savaime, nešdami savyje "tikrąjį tikėjimą". Tą pastebime ne tik lietuvių tarpe, bet ir tautinėse grupėse ar visuomenės luomuose. Kaip eg-zilėje Babilono karalijoje izraelitai pastebėjo, kad ir kitataučiai geri žmonės, ir kaip Bažnyčia vis daugiau atveria savo akiratį į kitas religines bendruomenes, taip ir arčiausiai su judriąja veikla surišti gali pastebėti, kad vis dėlto už to (atrodančiai didelio) rato yra daug lietuvėnų, kurie ne mažiau nuoširdūs ir uolūs. Niekas nesiimtų neigti, kad ir lietuviškuose reikaluose reikia aukšto standarto, lygiai kaip ekumeninės nuotaikos nereikalauja, kad visi atsisakytų savo gilaus tikėjimo. Tuo pačiu, pagaminę auksinį ir blizgantį lietuviškumo mastą ir padėję į lentyną, padarome jį nepasiekiamą tiems, kurie neturi sąlygų, priežasčių ar aplinkybių šiuo metu jam prilygti. Todėl ir argumentuojama, kad lietuviai neturėtų bendrauti su nemokančiais lietuviškai lietuvėnais, nes tai sumažintų lietuvių kalbos vartojimą ir panašiai, kol vieną gražią dieną pastebėsime, kad, kaip Brazilijoje yra, didesnis nuošimtis gyvena mišriose ir lietuviškai nebekalbančiose (ar dar nekalbančiose) šeimose, ir, vaizdžiai pasakius, visas burbulas sprogs — visa lietuviškos akcijos bazė liks be pagrindo, jeigu jis sąmoningai iš anksto nebus plečiamas išmintingu būdu. Gražiu pavyzdžiu čia gali būti "Žilvičio" sambūris Sao Paule (Brazilijoje), į kurį priimti vaikai iš lietuvėnų šeimų, o lietuviškai kalbantieji nariai dar įjungti į ateitininkų kuopą, kur jie šalia didžiosios grupės veiklos dar turi progos daugiau pabendrauti, ir didžiajam vienetui yra lietuviškumo apraiškų šaltinis — moko dainuoti, kreipiasi lietuviškai, verčia lituanistinių žinių šaltinius, dalyvauja lietuviškai mokančių suaugusiųjų posėdžiuose ir t.t.
Neneigtinas ir sociologinis dėsnis, kad išeivijai (nesvarbu, kurios tautybės) mažiau reikalingas jos kilmės kraštas, jeigu ji emigracijoje sukuria savo pasaulį, atkuriantį to krašto aplinką. Sociologiniu žvilgsniu, be jokių patriotinių klausimų, tokiai grupei savasis kraštas nėra tiek reikalingas, kiek mažai ir silpnai vietovei ar bendruomenei, kurios aplinka neatstoja savojo krašto. Užtai, tur būt, neklysim sakydami (ar tai būtų gerai ar blogai, yra kitas klausimas), kad mažesnių kraštų ir mažesnių vietovių lietuviai daugiau vertina ryšius su Lietuva, su Lietuvos lietuviais, negu didesniosios. Toks krašto nereikalingumas iš tikrųjų veda į nutautimą — atitolimą nuo savojo krašto.
Mūsų lietuviškosios veiklos metodai, posėdžiavimo būdai, priemonės organizacinei veiklai tęsti aplamai yra gan vienodos, nekūrybingos, nes nėra reikalo jų keisti, kol išlaikomas minimalinis lietuvių skaičius. Laikraščio prenumeratorių ir skaitytojų skaičius mažėja nuo dešimčių tūkstančių iki poros tūkstančių, iki kelių šimtų, kol nepakanka nei mokesčių, nei aukų jam išlaikyti. Ar nereikėjo ką nors anksčiau apspręsti ir vykdyti, kol prie lietuvių ir lietuvėnų buvo galima geriau prieiti? Tame vienodume glūdi saugumo jausmas, kaip ir kitose gyvenimo srityse: ilgai truko priprasti katalikams prie liturginių reformų, nes besikeičiančiame ir nesaugiame pasaulyje tai buvo likusi vienintelė priebėga — religija, saugi ir nepaliesta. Dabar, toms reformoms arba atsinaujinimui visuomenę palietus, ir mąstysenos bei pažiūrų srityje (kuri ir buvo matomesnių pakeitimų tikslas) vėl sunku priprasti ir persiimti atnaujinta dvasia. Lietuviškumo ir Lietuvos idealas, tur būt, yra toje pat psichologinėje padėtyje: arba pilna ir sveika lietuvybė, arba nieko — lietuvėnai iš tikrųjų neturi ko pasirinkti, jeigu neįstengia įkopti į stiklo kalną. Ar nereikėtų ir jiems palikti lietuviško pyrago gabalo, kuriuo galėtų kartu džiaugtis? Tam reikalinga būtų visuomeninės veiklos būdus atnaujinti, pritaikyti. Atsimintina ir tai, kad jeigu Lietuva rytoj būtų laisva, ir bandytume joje apsigyventi, manydami, kad esame tikrieji lietuviai išeivių tarpe, tikriausiai negalėtume be didelės aukos prisitaikyti ir gyventi Lietuvai (ne sau), nes esame taip labai paveikti gyvenamojo krašto aplinkos, kad net negalime sugyventi ar suprasti lietuvių ir lietuvėnų, gyvenančių kituose kraštuose, kitose kultūrose ir kitose vietovėse toje pačioje išeivijoje. Perkėlę šį klausimą į religiškai lietuvišką sritį, ar mes turėsime galvas nulenkti, kai pritrūks lietuvių dvasiškių, ir mūsų tarpe atsiras pasišventusių kitataučių misijonierių, kuriems rūpės Lietuvos ir lietuvių tautos reikalai taip, kaip lietuviai misijonieriai tarnauja dabar kituose kraštuose tų tautų labui? Ką tada sakysime apie lietuviškumo idealą?
Šiame diskusiniame rašinyje norėta iškelti kai kurias mintis apie reikalą lietuviškos veiklos, kaip ją dabar suprantame ir matome. Ir jeigu reikėtų, ieškoti būdų atsinaujinti arba to kitimo apraiškas suprasti.